Kodėl mokykla kartais tampa sunkia ir nuobodžia našta?

Iš dalies todėl, kad ši institucija – visiškai dirbtinis reiškinys. Pamąstykite apie nepaprastą skirtumą: gimimas ir mokymasis vaikščioti yra natūralūs procesai, kurių beveik neįmanoma išvengti, o ėjimas į mokyklą yra pirmasis kultūriškai nulemtas gyvenimo kelio etapas, kurį turime nueiti. Taigi, šiame procese nieko natūralaus nei su žiburiu nerasite. Mokykla neatsiranda natūraliai jums bręstant, pavyzdžiui, kaip pažastų plaukai ar protiniai dantys, o jūsų klasės draugai nėra jūsų biologinė tąsa. Taigi, mokyklos lankymas yra gyvenimo kelio ženklas, kurį galima ignoruoti, ir tai, kad šis reiškinys yra beveik visuotinis, neturėtų mūsų klaidinti. Kai pradedate lankyti mokyklą, esate nukreipiamas tam tikra kryptimi – lyg priėję kryžkelę ir, užuot keliavęs pirmyn, pasukate į dešinę.

Ortodoksų manymu, jei būtumėte ir toliau keliavęs tiesiai, galėjote lengvai pasiklysti laukinės vaikystės pelkėse ir miškuose, dėl to būtumėte pasmerktas likti ne tik neišsilavinęs, bet ir visiškai laukinis. Bent jau tokį negatyvų mitą tyliai skleidžia mokyklos: jos nelankantis vaikas yra laukinis, o vienintelis būdas to išvengti – nuo pat mažų dienų atsiduoti mokyklos globai. Taigi šis įvykis yra kone pirmas sąmoningai suvokiamas radikalus įsibrovimas į jūsų būtį, kai jūsų natūralius impulsus gan šiurkščiai puola koreguoti išorinės jėgos. Tuo iš dalies galima paaiškinti, kodėl mokykla kartais net traumuoja, bet prie šio klausimo grįšime vėliau. Tačiau kol kas sutelkime dėmesį į teiginį, kad mokykla padeda jums nugalėti vaikišką nepatyrimą, tramdyti savo pirmikščius instinktus tol, kol susiformuos ir ims dominuoti aukštesnieji žmogaus gebėjimai. Pats žodis „edukacija” reiškia „vadovavimą”, „vedimą”, tarsi būtent taip ir reikėtų jus traukti iš pavojų kupinos pelkės.

Prancūzų marksisto kritiko Louis Althussero manymu, ėjimas į mokyklą reiškia, kad esate išgelbėtas ir reabilituotas valstybės, kurios sunkiai įveikiamai valdžiai privalote pasiduoti ir tapti ideologijos įrankiu. Iki tam tikros ribos mokykla ir įkūnija viską, su kuo ji mums asocijuojasi, – Althusseras tai traktuoja kaip galimybę išmokti daugybę dalykų ir įgyti naujų įgūdžių, tačiau anapus to slypi kur kas grėsmingesni dalykai:

Mokykloje vaikai ne tik įgyja įgūdžių bei žinių, jie taip pat privalo išmokti gero elgesio „taisyklių”, tai yra susiformuoti požiūrį į gyvenimą, kuris būdingas kiekvienam darbo pasidalijimo sistemos atstovui atsižvelgiant į tai, kokiam darbui tas asmuo „numatytas”: moralės principus, pilietinę ir profesinę sąžinę, kuri iš tiesų reiškia, kad privaloma gerbti socialinę techninę darbo pasidalijimo politiką, be to, vaikams diegiamos tvarkos taisyklės, sukurtos atsižvelgiant į valdančiosios klasės prioritetus. Mokiniai taip pat işmoksta „gerai kalbėti prancūziškai, teisingai „elgtis” su darbininkais, kitaip tariant (būsimieji kapitalistai rengiami bendradarbiauti su išnaudojamaisiais), kaip teisingai jiems „nurodinėti”, kaip su jais „kalbėti” tinkamu būdu ir t. t.

O jūs manėte, kad mokykloje praleisti metai – geriausi jūsų gyvenime! Pradėję eiti į mokyklą jūs tikrai nepradedate akademines žinias ir pasiekimus bei asmenybės augimą skatinančios kelionės, nors liberalai ir pedagogai jums suokia būtent taip. Jums paprasčiausiai skiepijami nusistovėję kultūriniai įpročiai, kurių tikslas – stiprinti ir tęsti kapitalistinės sistemos egzistavimą. Maža to, mokyklos lankymas – ne tik brovimasis į jūsų gyvenimą, kartu tai prisideda prie proceso, kurį Althusseras vadina interpeliacija – kai jūs, kaip asmenybė, ugdomas pagal politinių jėgų, kurioms jūs visiškai neturite įtakos, sukurtas taisykles. Šis politinis švietimo tikslas kartu su ekonominiu sudaro savotišką tandemą, nes mokykla stengiasi tikslingai ir tinkamai kreipti mokinius į jų darbo nišas. Taigi „elgesys klasėje” įgauna visiškai naują reikšmę – tai reiškia, kad koreguojant jūsų elgesį mokykloje stengiamasi užtikrinti tinkamą jūsų elgesį visuomenės klasinėje sanklodoje. Baisiausia, kad mokyklos reikalaujamas ir skatinamas elgesys formuojamas siekiant užkirsti kelią jos kritikai.

Tuo remdamasis Althussers mokyklą traktuoja kaip „ideologinį valstybės aparatą”. Jo manymu, mokykla – tai institucija, sukurta kontroliuoti elgesį siekiant užkirsti nepritarimo ar pasipriešinimo sistemai grėsmę…

Ištrauka: Robert Rowland Smith „Prie vairo su Platonu. Gyvenimo kelio ženklai” (Tyto alba, 2012, 38-40 pusl.)

Iliustracija iš unsplash.com

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code