Filosofas Povilas Aleksandravičius: laisvas būnu tada, kai atpažįstu tiesą, kai ji ima smelktis į mano sąmonę

Povilas Aleksandravičius 2008 metais Paryžiaus Katalikų Institute apsiginė disertaciją tema „Laikas ir amžinybė pagal Tomą Akvinietį ir Martyną Heideggerį“, jo monografiją „Europos mąstymo kryptys ir ateitis“ (2015) galima paskaityti internete.

O šiandien filosofas savo mintimis mielai dalinasi su mumis – apie Tomą Akvinietį ir Martyną Heideggerį, apie mąstymą į plotį ir apie mąstymą į gylį, apie technologizuotą mąstymą, apie Dievą, gėrį ir blogį, apie europietiškumą. Klausimus paruošiau ir žurnalistės vaidmenį atlikau – aš – Živilė Filmanavičiūtė.

Paryžiaus Katalikų Institute apsigynėte disertaciją tema „Laikas ir amžinybė pagal Tomą Akvinietį ir Martyną Heideggerį“. Kaip gimė tokia originali idėja: solidžios scholastikos figūros – Tomo Akviniečio – filosofiją lyginti su šiuolaikinės filosofijos įkvepėjo Martino Heideggerio?

Idėja nėra visiškai originali. Tomas Akvinietis ir Martinas Heideggeris buvo konfrontuojami jau nuo IV-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, taigi iškart po Sein und Zeit publikavimo. Reikia tik prisiminti Edith Stein, Husserlio sekretorės ir Katalikų Bažnyčios šventosios, indėlį. Be abejo, laikui bėgant šių dviejų minties gigantų lyginimas tapo solidesnis ir būdingas daugelio kraštų filosofiniam gyvenimui: Italijoje – C. Fabro, JAV – J. D. Caputo, visa plejada mąstytojų Prancūzijoje (nuo E. Gilson iki J. L. Marion) ir Vokietijoje (nuo B. Welte iki J. B. Lotz). Paradoksalu, bet Heideggeris, kuris nesuprato Tomo Akviniečio mąstymo originalumo ir gelmės (norint tuo įsitikinti, tereikia paskaityti jo paskaitas, skirtas Tomui Akviniečiui, Gesamtausgabe 23; J. L. Marion parodė, kad Tomo Akviniečio priskyrimas onto-teo-logijai yra visiškai klaidingas Heideggerio gestas; pats Heideggeris, interpretuodamas Tomą Akvinietį ir kitus viduramžių mąstytojus, taip ir liko „barokinės scholastikos“ lygmenyje, taigi, šiuo atžvilgiu, nepranoko jaunystėje gauto išsilavinimo, kurio pats nekentė ir iš kurio riebiai tyčiojosi – išimtimi jis laikė tik Mokytoją Eckhartą), padarė didelę įtaką mūsų laikų tomistinės minties raidai. Kažkas stulbinančiai gilaus sieja Akviniečio actus essendi ir Heideggerio Seinsfrage.

Kiek originalesnė buvo mano pasirinkta lyginimo tematika – laikas ir amžinybė. Turėjau tik vienintelį, bet genialų veikalą – J. B. Lotz Martin Heidegger und Thomas Aquinas – kuriame jų mąstymai buvo konfrontuojami šiuo aspektu, neskaitant detalių kituose veikaluose. Svarbiausia čia buvo suvokti, kad Tomas Akvinietis yra laiko, žmogaus ir netgi Dievo laikiškumo mąstytojas. Apie amžinybę ir Dievą jis kalba tik per laiko prizmę. Ir visi jo filosofijos teiginiai – tik pradžia tikro mąstymo, tik įvadas į „apofatinę“, „negatyviąją“ teologiją, į mistiką, kuri irgi yra laikiška iš esmės, nors savyje talpina amžinybę… Heideggeris, ypač ankstyvasis su savo Faktizität ir vėlyvasis su savo Ereignis ir der Sprung, įeina į ypatingą, „praktinį“ rezonansą su tomistiškuoju laiku. Bet čia – tik kelio pradžia, tik mąstymo premisos. Abu jie savo filosofijas traktavo tik kaip varganą pradžią. Kaip kontrastuoja šie traktavimai su kai kuriais išdidžiais Tomo Akviniečio ir Heideggerio komentatoriais, manančiais, kad jie ne tik perprato šiuos mąstytojus, bet ir suprato pasaulio pradus. Kokia žmogaus tuštybė!

Savo monografijoje „Europos mąstymo kryptys ir ateitis“ raginate visuomenę grįžti prie mąstymo kaip dvasinės praktikos, pereinant nuo mąstymo pločio gylio link. Kaip tai padaryti paprastam, eiliniam visuomenės nariui, įpratusiam plaukti su visais ir visur pasroviui? Kaip jam atlikti šuolį iš paviršiaus į gelmę? Galbūt pasiūlytumėte kažkokį savo praktinį metodą?

Pirmiausia, tas „eilinis visuomenės narys, įpratęs plaukti su visais ir visur pasroviui“, gali būti visai „neeilinis“ socialine prasme. Tarp tokių plaukiančių rasime ir išliaupsintų profesorių, ir garbinamų menininkų, ir ryškių politikų. Ne kiekvienas, įtikinęs minias, kad jis yra gilus, toks yra. O einančių į gylį žmonių galima aptikti ir tarp tų, kurie neturi jokio socialinio statuso. Daug tikrų filosofų ir menininkų nuėjo labai toli mąstymo keliais, bet – liko nepastebėti. Jie liko nepažinti, nepripažinti ir nežinomi, nes buvo per daug kuklūs, neatitiko oficialių standartų arba neturėjo tinkamų ryšių.

Antra, mąstymas į plotį, arba racionalumas, niekada nesibaigs ir jis yra būtinas. Mūsų gyvenimas šiame materialiame socialiniame pasaulyje to reikalauja. Racionalumas ima kelti rimtų bėdų tik tada, kai atitrūksta nuo intuityvumo, nuo tikrovės patirties, kai yra neatliekamas egzistencinis sprendinys, sakytų scholastai, kai gyva tikrovė yra pakeičiama jos mirusiu konceptu, sakytų Bergsonas. Praradęs šią orientaciją į gylį, racionalumas išvirsta į racionalizaciją (E. Morin). Tai – jau tipiškas gyvenimas šešėlių karalystėje. Bet visa žmonija taip gyveno visais laikais! Tik štai, technologijų ir globalizacijos sąlygomis tai veda jau ne į lokalius, bet į visuotinį susinaikinimą, kad ir kokia forma jis ištiktų (globalus atominis konfliktas, ekologija, transhumanizmas ar, kaip sako Rémi Brague, paprasčiausias prasmės gyventi nesuvokimas). Ar iš žmonijos gelmių rasis naujų resursų, kurie leis jai išlikti? Jeigu taip, tai šie resursai reikšis kaip dvasinė transformacija, kaip mąstymo pakeitimas. Globalizacija – tai situacija, kuri neleidžia pasprukti niekur, bet tik į vidų; kuri neleidžia išspręsti problemos išoriškai, bet reikalauja žmogaus transformacijos. „Ten, kur pavojus, ten bręsta ir tai, kas gelbsti“ (Hölderlin/Heidegger).

Trečia, metodai. Pirmasis metodas – nėra jokio universalaus metodo, nes kiekvienas turi rasti savo kelią. Transformacija yra tavo, ne kito. Krišnamurtis buvo labai stiprus šiuo atžvilgiu su savo „tiesa yra nepraminti takeliai“. Ir vis dėlto tai nereiškia, kad negalime naudotis kitų žmonių ir įvairių mąstymo bei dvasinių tradicijų patirtimi. Atvirkščiai, mano kelio dalimi tiesiog privalo tapti dalijimasis patirtimi, kitaip rizikuoju nueiti labai netoli. Mąstymo, kaip dvasinės praktikos, būdų arba, kaip Jūs sakote, metodų yra be galo daug. Visais jais galima naudotis, nepamirštant, kad vyksta mano transformacija, kad einu savo keliu – nors ir su daugybe kelionės draugų!

O kalbėti apie savo patirtis kol kas nesu linkęs. Geriau skaitykite kokį nors iš tiesų gilų mąstytoją. Norėčiau rekomenduoti Heideggerį, bet jis – objektyviai per sunkus. Todėl skaitykite ne mažiau gilesnį, bet kupiną šviesos Bergsoną. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje pagaliau pradėta kalbėti apie Simone Weil. Ir mums būtina įsigilinti į mąstymo etikos sąvoką, kuri buvo sugalvota Jono Pauliaus II ir ištarta jam viešint Vilniuje.

Nuvainikuojate rožinėm spalvom Europą piešiantį technologizuotą mąstymą. Norėčiau paklausti, koks Jūsų paties santykis su informacinėmis technologijomis? Siūlote „technologijų humanizavimą“, kas tai yra?

Technologizuotas mąstymas – tai žmogaus pabaiga. Technologinėmis priemonėmis galima pasiekti absoliučios žmogaus kontrolės, o jeigu žmogus leidžiasi technologizuojamas ir savo mąstyme – tai jis bus kontroliuojamas ir savo intymume. Dėl technologinio mąstymo mes prarasime ir asmeninį, ir socialinį gyvenimą – viskas taps biurokratiniu procesu, reglamentuojamu ir kontroliuojamu nuprotėjusių technokratų. Absoliuti vergovė!

Viltį galima dėti tik į ypatingą ir radikalų procesą, kuris taip pat ima reikštis pasaulyje: technologijos išprovokuoja naujus dvasinius pajėgumus ir mąstymo transformaciją, nes žmonės ima intuityviai jausti, kad tik per aktyvesnį dvasinį gyvenimą galima apsisaugoti nuo bet kokį žmogiškumą žudančios technologizacijos. Technologijų neįmanoma atsisakyti, tačiau galbūt dar įmanoma jas nuleisti į instrumento lygį ir subordinuoti etiniam tikslingumui. Tada jos taptų nuostabiu įrankiu, siekiant naujos gyvenimo kokybės. Turime kalbėti ir apie šias optimistines prognozes.

Pastebėjau, jog dažnai remiatės Arvydo Šliogerio mintimis. Profesorius apverčia Dostojevskio pasakymą „jei Dievo nėra, viskas leista“ į „jei Dievas yra, viskas leista.“ Koks Jūsų paties santykis su religija? Kaip apibūdintumėte Filosofo Dievą ir religinį Dievą? Kuo jie skiriasi, o galbūt panašūs?

Dievas nėra policininkas, kuriam užvertus kojas tampa „viskas leista“. Ir jis nėra nuprotėjęs diedas, kuris už magišką triuką viską leidžia ir viską atleidžia, belieka gudriai jį apmauti. Žinau, kad šie klaikūs Dievo vaizdiniai yra paplitę. Jie kyla iš elementaraus žmogaus psichikos dėsnio ir tragedijos – Dievo tapatinimo su taip vadinamuoju Super Ego (psichiškai interiorizuotų socialinių normų, grubiai tariant). Vieni jo bijo ir save paralyžiuoja, kiti su juo derasi ir visaip apeidinėja. Pirmasis žingsnis, norint įeiti į autentišką religinę patirtį – suvokti (tik ne teoriškai, o visa savo sąmone), kad tavo gilusis Aš yra anapus Super Ego ir kad Dievas duoda gyvybinius impulsus tavo giliajam Aš, o ne Super Ego.

Man santykis su religija yra labai svarbus. Bet kuo toliau, tuo labiau aš suvokiu religijos paslapties kolosalumą. Filosofija, bent suprantama kaip teorinis pažinimas, yra niekis, palyginus su religija, jeigu, žinoma, pastarosios nesuprasime įprastomis ir šlykščiomis kategorijomis – kaip hipnozės dogmomis, moterų guodėjos ar debilų auklėtojos. Filosofijos Dievas tiesiog neegzistuoja – tai tik mūsų teoriniai siekiai konceptais įforminti tai, „už ką didesnio pagalvoti negalime“, kaip sakė šventas Anzelmas. O religinis Dievas yra patiriamas, nors vien ištarti tokius žodžius – „Dievas patiriamas“ – tai drebėti nuo to, ką ištarei. Bet vis dėlto jis patiriamas, kažkur (pa)sąmonės gelmėse, tik mes nepripažįstame to, ką patiriame…

Pasakojama, kad senas Heideggeris ėmė vaikščioti į mišias. Žinodamas jo antikatalikiškas pažiūras, būčiau norėjęs jo paklausti: „Kodėl? Ką ten matai?“ Heideggeris nėjo tuščiai į mišias, ten kažkas vyksta…

Mėgstu filosofų paklausti: ar jie pritaria Leibnizo tezei, kad mūsų pasaulis geriausias iš visų pasaulių?

Nesu Leibnizo filosofijos specialistas, bet Jūs turbūt ir klausiate ne apie Leibnizą, o apie patį teiginį „mūsų pasaulis yra geriausias iš visų pasaulių“. Man kartais atrodo, kad mūsų pasaulis – tai pragariškos zonos planeta, geriausiu atveju – skaistykla (bet kai ištariame žodį skaistykla, atsiranda ir viltis). Gyventi šiame pasaulyje yra kančia, bent jau iki to momento, kol esi savojo ego ir sociumo kalėjime. Jeigu toks gyvenimas yra koks nors „gėris“, tai tas gėris yra pats tikriausias blogis.

Tačiau Jūsų užduoto klausimo problema glūdi kitur. Iš tiesų, mes labai mažai žinome apie mūsų pasaulį. Tomas Akvinietis sakė, kad kol čia gyvename, iš esmės negalime pažinti net musės. Gilių dimensijų turi šis pasaulis! Kai jas pažinsime, ir kai pažinsime kitus pasaulius, tada ir atsakysime į Jūsų klausimą.

Iš kur pasaulyje atsiranda blogis? Ir ar tikite, kad gėris visada laimi prieš blogį?

Blogis atsiranda iš žmogaus. Kaip? Dėl iškreipto santykio su tikrove. Mes labai mažai pažįstame gamtinę tikrovę, dalykų prigimtis, kitus žmones, save pačius. O elgiamės taip, lyg visa tai pažintume tobulai! Iš šio neadekvatumo, iš mūsų idėjų, konceptų, vaizdinių, žodžių atotrūkio nuo realybės ir gimsta blogis. Iš apakimo ir puikybės! Iš to, kad užsidarome netikruose vaizdiniuose, bet laikome juos tikrais. Nepatinka kaimynas? Todėl jį šmeižiame, skaudiname, o kokią dieną, žiūrėk, ir nudobiame. Bet ar mes pažinome šio kaimyno širdies gelmes? Ir kaip būtume pasielgę, jei būtume pažinę? Nemėgstame lenkų, latvių, rusų, žydų ir kiniečių? Ką mes apie juos žinome, tų tautų žmones, jų psichinių ir dvasinių gyvenimų konkretybėse? Bet klijuojame etiketes, tomis etiketėmis patys įtikime ir einame su jais kariauti (o jie su mumis dėl tų pačių priežasčių). Ką mes padarėme su gamta? Tiesiog ilgai ir sadistiškai ją kankinome, nes mūsų mokslas su technika mums davė tokį gamtos vaizdinį, kad šis sadizmas buvo tapęs norma. Ir savęs pačių nekenčiame. Niekas iš mūsų savęs nepažįsta, todėl kiekvienas esame susikūrę iškreiptą vaizdą apie save, pagal kurį ir elgiamės, o tai visada baigiasi savęs kankinimu.

Kai pripažįstame, kad pasaulį, jo reiškinius, mane supančius žmones ir save patį pažįstame tik labai mažai, beveik nė kiek, tada atsiranda fundamentali pagarba jiems. Ši pagarba – tai tarsi vaistas nuo blogio. Be jos mes tik siautėjame kaip išprotėję. Beje, iš šios pagarbos kyla ir pajėgumas patirti ir pažinti pasaulį jo realybėje. Tai atrodo paradoksalu ir nelogiška, bet būtent toks yra gyvenimas! Prisiminkime Sokratą: „Žinau, kad nieko nežinau…“ O Sokratas buvo toli nužengęs tikrovės pažinime ir dargi tikras šventasis! Autentiškas tikrovės pažinimas, kad ir koks kuklus jis būtų, eina koja kojon su gėriu.

Ar gėris visada laimi prieš blogį? Ar čia man reikia kalbėti apie gyvenimą po mirties? Nežinau. Bet mano ir Heideggerio keliai išsiskyrė, nes šis teigia savotišką gėrio ir blogio lygiavertiškumą. Man priimtinesnė P. Ricoeur mintis: kad ir į kokią bedugnę kristume, gėris yra visada fundamentalesnis už blogį…

Ar sutinkate su Aurelijaus Augustino mintimi, kad pasaulyje blogis yra vienodai būtinas kaip ir gėris, nes suteikia galimybę žmogui rinktis?

Nesutinku. Ir Augustinas nebuvo toks paikas, kad kalbėtų panašias banalybes ir kvailystes. Reikia suprasti šio teiginio kontekstą ir pastoracinį tikslingumą, į kuriuos Augustinas turėjo atsižvelgti. Būdamas vyskupu, Augustinas privalėjo kreiptis taip pat ir į neišsilavinusius, stereotipiškai mąstančius žmones ir pasitenkinti supaprastintais konceptais. Kituose tekstuose Augustinas apie laisvę kalba kur kas giliau, pvz. kai teigia, jog mes esame laisvi ne tada, kai renkamės blogį, o tada, kai mylime.

Suvokti laisvę tik kaip galimybę rinktis – tai nieko apie laisvę nesuprasti. Toks suvokimas veda į klasikines, bet sterilias filosofines problemas, pvz. galo neturinčius abstrakčius svarstymus apie determinizmą. Tikroji laisvė yra kūrybos, vidinio polėkio, atverties laisvė. Kad ir kaip su tuo nesutiktų nuo gyvenimo atitrūkęs protas, patirtis aiški: laisvas būnu tada, kai atpažįstu tiesą, kai ji ima smelktis į mano sąmonę. Būti laisvu – tai patirti tai, kas yra iš tiesų. Ir šis patyrimas turi etinę dimensiją: tikrovės tiesa visada reiškiasi kaip gėris, kaip meilės impulsas. Tada mes esame iš tikrųjų laisvi! Žmogus tampa laisvu tą akimirką, kai savyje užčiuopia laisvės šaltinį, tą milžinišką jėgą, kuri kūrybiškai veda visą pasaulį. O laisvė rinktis tarp agurkų ir burokėlių yra menkas reiškinys, nors ir turi savo svarbą.

„Kuo didesnis europietis esi, tuo didesnis esi lietuvis,“ – sakėte 2014 metais medijose. Ar dabar manote taip pat? Kodėl?

Žinoma! Turime įsisąmoninti, kad europietiškumas ir nacionalinė tapatybė niekada ir iš principo negali tarpusavyje konkuruoti. Jeigu ima konkuruoti, vadinasi, turime netikrą europietiškumą. Tikras europietiškumas yra toks tapatybės elementas, kuris nacionalinėje tapatybėje sužadina naują perspektyvą ir naują potencialą, taigi kuris šią tapatybę dar labiau praturtina. Europietiškumas – tai mąstymo būdas, kuris reiškiasi domėjimusi viskuo, kas yra pasaulyje (domėjimusi kitu ir kitokiu), sugebėjimą atsirinkti, kas yra gera ir bloga, kas tinka ir kas ne, ir tai integruoti į manąją tapatybę tokiu būdu, kad tai jos ne tik nesunaikina, bet dar labiau subrandina. Man būtų įdomu pasižiūrėti į „gryną“ Lietuvą, iš savo tapatybės išmetusią viską ką ji priėmė iš kitų ir iš kitokių. Nebūtų nei Vilniaus senamiesčio, nei Čiurlionio, nei Maironio! Net krepšinio žaisti negalėtume!

Tai vadinama atvira tapatybe. Visos civilizacijos turi turėti bent truputį atvirumo, tam kad išliktų, kad kvėpuotų. Bet Europoje šis atvirumas, kaip parodė R. Brague ir kiti, buvo labai intensyvus, tiesiog mentaliteto esmė. Tuo Europa skiriasi nuo kitų civilizacijų. Tiesa, Europoje mūsų laikais išsivystė dar viena tapatybės rūšis, kurią aš pavadinau „kiaurumu“. Tai – nesirūpinimas sava tapatybe, jos neigimas arba net niekinimas. Negalime painioti atvirumo ir kiaurumo, nes tada manysime, kad vienintelė išeitis rūpintis sava tapatybe – tai užsidaryti. Tai būtų mirtis. Nuo kiaurumo galima išsigelbėti tik tampant atviru. Tampant europiečiu.

Ar dar yra kažkas, ko nepaklausiau, ir Jūs norėtumėte būtinai tai pasakyti garsiai?

Raginčiau visus gyventi intensyvesnį dvasinį gyvenimą, kitaip pražūsime – jeigu ne nuo Putino ir Trumpo bombų ir ne nuo robotų, tai nuo savo vidinio pragaro ir minčių bardako!

Ačiū

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2018.03.06
Filosofo nuotrauka iš asmeninio P. Aleksandravičiaus archyvo.
Fono iliustracija: Will van Wingerden

Share Button

You may also like...

1 Response

  1. Rima parašė:

    Labai patiko Povilo mintys. Bet su europietiškumu kažkaip liko neaišku. Tai jei iš kažkokio kito (tapatybės) elemento prisiimu atsirinktinai tik tai kas pozityvu, ir tai mano tapatybę praturtina tai gal ir iš kokio tarkim azijietiškumo arba rusiškumo irgi galėtume praturtinti savo lietuvišką tapatybę. Manau, kad jei mano tapatybę kažkas papildo ar suteikia daugiau potencijos, tai ne dėl to kad tai europietiškumas, o dėl to kad tai gėris.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code