Istorijos ir etikos mokytojas Algis Bitautas: svarbiausia, kad vaikas išaugtų mąstančiu žmogumi

Algis Bitautas 2022 m. lapkričio 2 d., Vilnius

Šis interviu neatsiejamas nuo nūdienos aktualijų. Kviečiame skaityti pokalbį iš ciklo Mes įdomūs vieni kitiems su istorijos ir etikos mokytoju Algiu Bitautu apie mokyklos gyvenimą ir apie politiko patirtį.

Tai pirmasis Algio interviu, kuriame pasisako, kad nebedalyvauja politikoje.

Pokalbyje paliečiami taip pat žodžio laisvės, demokratijos, cancel kultūros, istorijos ir ideologijos, politikos ir filosofijos santykių, istorikų įsitraukimo į visuomenės gyvenimą poreikio, LGBTQ+ bendruomenės tolerancijos ir kiti klausimai.

Kiek žinau, Algi, esate istorijos mokytojas ir kartu politikas?

A. B.: Taip. Dar ir etikos mokytojas, o politiku nesu.

Kaip įdomu. Tikrai nežinojau.

A. B.: Su etika gavosi labai įdomiai. Kai valstiečiai įvedė etatinę apmokėjimo tvarką, mes mokykloje buvome du istorikai, iš kurių vienas, kaip ir turėjo pilną etatą, o kitam žmogučiui trūko valandų. Vesdamas istorijos pamokas už sienos girdėdavau etikos pamokas, bet, vienu metu, etikos mokytoja nutarė pasitraukti iš mokyklos. Mokslo metų gale, per mokytojų ekskursiją, pasisiūliau direktoriui: „Nors filosofijos nesu baigęs ir diplome neturiu įrašo apie etiką, bet su Liutauru Degėsiu [tuometiniu LEU Filosofijos katedros vedėju] parūkydavau, tai gal galėčiau pamėginti?“ [Juokiasi] Ir mokyklos direktorius sutiko, argumentuodamas, kad turiu iškalbą. Dabar, jau septintus metus, vaikus mokau ir etikos. Pačiam buvo įdomu pamėginti antrą dalyką, nes istorijos programa kartojasi – vadovėliai tie patys, tik vaikai keičiasi, o etikos pamokoms kaskart reikia ruoštis – neturime vadovėlių.

O Liutauro Degėsio parašytų etikos vadovėlių nenaudojate? 

A. B.: Liutauro Degėsio vadovėliai skirti vyresnių klasių mokiniams, o aš dirbu su progimnazistais: 5-8-omis klasėmis. Pamėginau naudotis Raisos Melnikovos parašytais vadovėliais, tačiau pastebėjau, kad vaikams nelabai „limpa“, todėl pats ruošiu medžiagą, nenutoldamas nuo programos, galbūt, žinoma, daugiau per istorinę prizmę.

Prisimenu, kai pradėjau dėstyti, buvo rugsėjo 23-ioji – Lietuvos žydų genocido diena. Gavau tuomet vieno mokinio supermamytės, Vilniaus universitete studijavusios filosofiją, laišką-pastabą, jog nepagrįstai tą dieną sudrausminau jos sūnų. Jei žmogus yra studijavęs filosofiją, tai tikrai turėtų žinoti, kad etika yra filosofijos mokslo šaka ir žydų tema niekaip negali būti išstumta iš programos.

Etikos pamokose stengiuosi orientuotis į aktualijas ar įvykius mokykloje. Su vaikais susitinku triskart per savaitę, dukart per istorijos ir kartą per etikos pamokas. Kai per istorijos pamokas jie nusirašinėja, per etikos – kalbamės apie sąžiningumą. [Šypsosi]

Nors etikos pamokų jau susimažinau. Dabar turiu jai skirtas tik aštuonias valandas. Padaugėjo istorijos pamokų. Darbo krūvis pastoviai auga – mokinių daugėja, mokykla negali sutalpinti visų norinčiųjų mokytis. Turime naują etikos mokytoją, kuris dabar užsiima šia sritimi daugiau nei aš. Bet ruošiuosi Tolerancijos dienai, nors dar nesulaukėme informacijos, koks bus šiais metais simbolis.

Ar per drąsu būtų, jei paklausčiau: labiau patinka būti etikos ar istorijos mokytoju?

A. B.: Man apskritai patinka būti mokytoju. Mes per dažnai visuomenėje užsiimame skaidymu, mėgstame viską tvarkingai dėlioti į lentynėles: čia – lietuvių kalbos mokytojo kompetencijos, čia – matematikos, čia – istoriko, čia – dar kitos disciplinos. Manau, reikia daugiau integracijos ir mažiau skirtumų išryškinimo.

Vaikus taip pat mokau: „Ir aš negaliu žinoti visko, prie bet kurio dalyko galima prieiti bent iš kelių skirtingų perspektyvų.“ Mokytojas – tai auklėtojas, formuojantis vaiką kaip asmenybę. Jei anksčiau labai skrupulingai žiūrėjau į žinias, faktus, dabar darausi atlaidesnis. [Šypsosi] Svarbiausia, kad vaikas išaugtų mąstančiu žmogumi.

Kaip jūsų gyvenime atsirado Istorija?

A. B.: Istorija – iš visų mokomųjų dalykų, labiausiai patraukė. Dabar ir dirbu toje pačioje mokykloje, kurioje ir pats mokiausi, tai yra Justiniškių mikrorajone. Anksčiau vadinosi Mykolo Biržiškos gimnazija, vėliau, po Gintaro Steponavičiaus reformų, pervadinta – Vilniaus Taikos progimnazija.

Kartu dirbu net su ta pačia istorijos mokytoja, kuri mane mažą mokė. Pamenu, kai buvau penktokas, 1998 metais, atėjus ką tik iš pradinės mokyklos, mokytoja visuomet mums diktuodavo tekstą, kurį turėdavome ištisai konspektuoti.

Sėdžiu pirmame suole, ta rankytė maža, o dar klausimai – apie Gediminą, Algirdą… Pirma gimusi mintis galvoje: jei kada tapsiu mokytoju, tai tikrai nediktuosiu. [Šypsosi] Dabar su kolege pasišnekame, pasijuokiame iš anų laikų.

Tuo metu, dar Egmont Lietuva pradėjo leisti komiksų knygelę Krrraupioji istorija, kurią reklamavo Alfredas Bumblauskas su Juozu Erlicku. Jie skelbė: „Perskaitęs šiuos komiksus, sužinosi tai, ko tau nepasakojo istorijos mokytojas!“ Sužadino smalsumą, pradėjo knietėti žinoti daugiau.

Supratau, kad esu humanitaras, traukė literatūra. Pasaulinė literatūra patiko labiau nei lietuvių literatūra ir labai nepatiko matematika. Matematika taip sutraumavo, kad iki šiol nemėgstu, todėl užjaučiu savo mokinius. [Juokiasi]

Dešimtoje klasėje pradėjau ypatingai domėtis politika. Tada įvyko Rolando Pakso skandalas, kuris paskatino skaityti laikraščius, žiūrėti žinias. Domino vyresnių žmonių pokalbiai, kai šie susėsdavo ir pradėdavo politikuoti.

Senelių visuomet klausinėdavau apie protėvius, iš kur kilę, kaip anksčiau gyveno, kokia buvo politinė santvarka, kaip vyko emigracijos bangos ir pan. Taip klausinėdavau, klausinėdavau, jiems, žinoma, nusibosdavau, bet man buvo labai įdomu. [Šypsosi]

Mėgstu save vadinti kaimiečiu, kadangi buvau formuotas mieste ir kaime. Tuo dabar labai didžiuojuosi, o vaikystėje šiek tiek kompleksavau, kad vasaromis esu vis ištremiamas į kaimą. Džiaugiuosi, kad suspėjau patirti kaimo gyvenimą, įvairių žemės ūkio darbų, o štai mano vaikas tikrai nežinos nieko apie žemės ūkio rakandus…

Rinkdamasis gyvenimo kelią, svarsčiau dar tarp keleto alternatyvių socialinių mokslų, kaip teisės, bet pasirinkau Istoriją.

Nuotrauka iš Algio Bitauto asmeninio archyvo

Kokia jūsų istorijos specializacija?

A. B.: 2010 metais baigiau Vilniaus pedagoginiame universitete istorijos bakalauro studijas. 2012 metais gavau Lietuvos istorijos magistro laipsnį. Dabar tokios specialybės jau nebėra. Vėliau įstojau į doktorantūrą. Pradžioje bandžiau stoti grynai į istorijos studijas, bet džiaugiuosi, kad nepavyko. Padariau pertrauką – padirbėjau Pedagoginiame asistento pareigose, geriau apgalvojau savo mokslinio tyrimo temą. Amžinąjį atilsį profesorius Alfonsas Motuzas net siūlė pasukti į etnologiją, tačiau turėjau su mokykla daug sąsajų ir pasirinkau istorijos didaktiką. Taigi, mano specializacija yra istorijos vadovėliai.

Esu – svetimas. Svetimas istorikų bendruomenei ir svetimas edukologų bendruomenei.

Doktorantūros studijų metu pajaučiau, kad yra dar labai gajus mokslininkų skirstymas į lentynėles: čia – istorikų laukas, o čia – edukologų laukas. Nors mes labai linkę iš užsienio kopijuoti kalbas apie integracijas, bet elgiamės priešingai. Doktorantūros studijų metu daug kliūdavo: tai per daug istoriškai mąstau, tai istorikai jau manęs nebesupranta, kas tie mokyklinių vadovėlių tyrimai, juk į archyvą nereikia – nežiūrėjo, kaip į rimtą tyrėją. Pas mus Lietuvoje, sakyčiau, istorikai labai jau susireikšminę. [Šypsosi]

Doktorantūroje pradėjote mokytoju dirbti?

A. B.: Iki doktorantūros. Pradėjau mokytoju dirbti dar studijuodamas magistrantūros studijose.

Nuotrauka iš asmeninio Algio Bitauto archyvo

Kaip supratote, kad norite būti mokytoju? Pajutote pašaukimą?

A. B.: Prisimenu, kai Pedagoginiame pirmame kurse reikėdavo pakelti ranką, kai klausdavo: kas jaučiate pašaukimą būti mokytoju? Rankos nekėliau. Pats nežinojau: noriu ar nenoriu, nes nebuvau išbandęs.

Tais laikais, pagal senamadišką tvarką – studentus siųsdavo į mokyklą tik ketvirtame kurse. Galvojau: „Aha, čia tris metus prastudijuoji ir tik tada gali suprasti, kad esi visai netinkamas būti mokytoju?“ [Juokiasi]

Gaila išbarstytų metų. Išsikėliau iššūkį, pasikviečiau kolegą ir sakau jam: „Važiuokime į M. K. Čiurlionio menų mokyklą – pasiprašysime, kad mus priimtų į praktiką.“ Ten pataikėme pas labai šviesią asmenybę – garsų mokytoją ir poetą Albiną Galinį. Jis man ir sako: „Turiu važiuoti į Pedagoginį, pravesti būsimiems mokytojams instruktažą, pavaduok mane filosofijos pamokoje dvyliktokams.“

Viena retesnių mokyklų, kur galima pasimokyti ir filosofijos. Patiko A. Galinio asmenybė, patiko būti su vaikais. Žinoma, buvo daug ir iššūkių, juk pradžioje neturėjau patirties.

Vėliau išsiunčiau visoms mokykloms užklausas ir iš Licėjaus sulaukiau pakvietimo. Ten ir pradėjau, dar studijuodamas, mokytojauti. Reikėjo derinti mokslą su darbu. Nebuvo paprasta. Doktorantūroje dėstytojai reikalavo atsidėti vien tik studijoms, kreivai žiūrėjo, kad mokytojauju.

Bet man darbas buvo svarbus. Labai keista, kai žmogus baigia vidurinę, įstoja į bakalaurą – tėveliai jį išlaiko, magistrantūroje – tėveliai vis dar išlaiko, ir dar doktorantūroje – išlaiko. Žmogus netenka gyvenimiškosios patirties. Mąsčiau kitaip: žmogus turi ir dirbti, ir mokytis, nors sudėtinga tuos dalykus tarpusavy derinti.

Dar vėliau nuėjau dirbti į Petro Vileišio progimnaziją. Ir universitete dirbau, ir studijavau. [Šypsosi] Nuo to laiko įgudau darbuotis per tris darbus.

Minėjote, kad etikos mokytoju jau dirbate septintus metus. O kiek laiko bendrai mokytojaujate?

A. B.: Dar vakar pasižiūrėjau Sodroje, nes reikėjo susimokėti mokesčius, tai „iššoko“ dvylikos metų stažas. Visi metai – pedagoginiai metai.

Ar sunku dirbti mokytoju?

A. B.: Taip, sunku. Šiais metais, kaip niekada ypatingai tai jaučiu. Visuomenė po karantino tapo išsiblaškiusi, daug ko norinti, bet nežinanti, ko nori. Anksčiau, buvo paprasčiau. Kiekvienais metais daugėja reikalavimų mokytojui.

Kokie tie reikalavimai?

A. B.: Daug dalykų. Daug kam iššūkis buvo nuotolinės pamokos. Man nebuvo iššūkis. Bet, tarkime, šiais metais turime naujovę – pabėgėlius klasėje. Pernai mokinius reikėjo testuoti dėl COVID-19. Pasikeitė administracija; mokytojai baiminasi naujų programų. Esu įtrauktas į Ugdymo turinio atnaujinimo programą. Vietoje niekas nestovi, bet mokytojui randasi vis naujų ir naujų iššūkių, kurie ne visuomet yra konkrečiai susiję su pamoka.

Ar būna taip, kad kartais mokytojui sunku suvaldyti klasę? Esu girdėjusi įvairių „taisyklių“ mokytojams, pavyzdžiui: niekada neatsuk nugaros, t.y. neužsisuk į lentą, ir pan.?

A. B.: Įvairių klasių yra. Tikrai pasitaiko kiekvienoje laidoje tokių, kurios pareikalauja daugiau energijos, nes yra labiau padūkę, bet negalėčiau teigti, kad vaikai yra piktybiški.

Studijų laikais universitete praktikuodavomės, darydami pamokų imitacijas tarp studentų. Bet man buvo juokinga, nes didžioji dėstytojų dauguma dirbo mokykloje prieš dvidešimt metų. Ką jie gali žinoti, kas dabar darosi? [Juokiasi] Panašiai, kai politikai priiminėja sprendimus, susijusius su mokykla, būdami laike labai nutolę nuo jos. Taigi, su šypsena žiūrėjau į tokias „pamokų repeticijas“. Geriausia repeticija – kai nueini dirbti.

Gal esate atradęs optimalų būdą, metodą santykyje su vaikais? Bendraujate su jais, kaip lygiavertis asmuo, o gal užimate autoriteto poziciją?

A. B.: Gavau šiais metais penktokus ir visi jie mane „tujina“. Bet netramdau jų. Jei jiems taip patinka, lai „tujina“. Nors vyresni mokytojai atkreipia į tai dėmesį.

Mokytojas turi būti įdomus ir žmogiškas. Vaikai labai tai pastebi. Nuo jų nieko nepaslėpsi. Mato visas emocijas. Sako: „Jūs šiandiena kažkoks pasikeitęs, gal turite rūpesčių šeimoje?“ [Juokiasi]

Vaikai yra linkę į asmeniškumus, mėgsta naudoti įvairias replikas, papolitikuoti. O kadangi visi jie prisirišę prie šiuolaikinių socialinių tinklų, daug apie tave ir žino. Ir dar, kai gyveni tame pačiame rajone, kur mokytojauji, niekur nuo jų nepabėgsi. Tenka bendrauti ir po pamokų.

Kaip bendrai vertinate mūsų šalies švietimo sistemą?

A. B.: Labai sudėtinga sistema. [Šypsosi] Kamuoja ilgalaikės probleminės bėdos. Reformos, bandymai, mėginimai pakeisti situaciją, kaip matome, neatneša jokių teigiamų pokyčių, bet sukelia dar daugiau problemų. Gal teko girdėti pajuokavimą: „Jeigu uždarytume Švietimo ir sporto ministeriją, niekas nepasikeistų“.

Prieš nusprendžiant modernizuoti, reikėtų numatyti, kaip tai funkcionuos. O dažnai naujovės įdiegiamos stichiškai. Tie žmonės, sprendimų priėmėjai, tikrai blogo nelinki, bet, kaip matome, jų pastangos iššaukia priešingą variantą. Tarkime, įveda mokyklų vadovams kadencijas, bet neatsiranda žmonių, norinčių kandidatuoti. Didžiulė problema, kad nemokame žvelgti į švietimą kompleksiškai. Paknibinėjame vienoje vietoje, kitoje, o tai yra blogai. Žiūrėti į švietimą vertėtų holistiškai.

Prasideda viskas nuo ikimokyklinio ugdymo. Jeigu mes kažkur įvedame pakeitimų kartelę, reikėtų atsižvelgti ir į visumą. Pavyzdžiui, matematikos egzaminas, kuris plačiai pastaruoju metu aptarinėjamas. Padaryti egzaminą privalomu galime bet kada, bet vaikas mokėsi jau priešmokyklinėje grupėje, o dabar, būdamas dešimtokas, faktiškai nėra tam pasiruošęs. Jeigu jis žinotų ankstyvoje pakopoje, kad po dvylikos metų egzaminas bus privalomas, ruoštųsi, kitaip reaguotų.

Puikus pavyzdys, kai man rašo buvę auklėtiniai, dabar jie jau devintokai ir klausia: „Gal žinote, kaip ten bus mums dešimtoje klasėje su slenkstiniu balu?“

Siekiama įvesti kertines ribas, t.y. pagrindinio ugdymo patikras: jeigu kažko neišlaikai, nepereini į kitą pakopą. Praktika nukopijuota nuo Suomijos. Mes daug kažką kažkur nusižiūrime: iš Suomijos, iš Estijos, iš Singapūro, ir bandome atkartoti, neatsižvelgdami į bendrą mūsų mentalitetą, kontekstą. Tai blogai. Kiek reformų yra buvę, nei viena realiai nefunkcionuoja, tik dar labiau atbaido jaunuolius rinktis mokytojo kelią. Esame didžiulėje duobėje. Situacija – sudėtinga.

Kaip nutiko, kad pasukote į politiką?

A. B.: Taip ir nutiko. [Šypsosi] Norėjau gelbėti švietimą iš vidaus. Prie liepto privedė etatinė darbo apmokėjimo tvarka, kuri visiškai nesusijusi su sveiku protu. Sulaukiau pirmininkės Aušrinės Armonaitės kvietimo. Norėjau kuruoti grynai švietimo programą.

Toks žmogus turėtų būti išmanantis švietimą labai plačiai. Neužtenka pabūti bendro ugdymo mokykloje, reikia pabuvoti ir aukštajame moksle, atlikti mokslinius tyrimus. Galų gale, dar ir sportą išmanyti. [Juokiasi] Tai labai platus profilis – trys šakos: mokslas, švietimas ir sportas.

Dabartiniai ir buvusieji mūsų ministrai kažkurį vieną laiptelį gal ir išmano. Tarkime, jie ateina iš aukštojo mokslo, bet nieko nežino apie vidurinį ugdymą ar sportą.

Turėjau ambicijų tapti tokiu žmogumi – Švietimo, mokslo ir sporto ministru. Gal ir džiaugiuosi, kad nepavyko patekti į šį postą. Likau už brūkšnio: keturioliktas prieš rinkimus, po rinkimų – aštuonioliktas. [Šypsosi]

Tačiau pamačiau, kaip politika funkcionuoja iš vidaus. Politikoje nėra draugų, yra tik interesai. Labiausiai mane paveikė tai, kad ėjau kilnaus tikslo vedamas – gerinti švietimo padėtį, su konkrečiais, aiškiais savo pasiūlymais, nes žinau, kaip tai įgyvendinti, iš šios profesijos ateinu.

Bet susilaukiau labai daug negatyvo iš giminaičių, bičiulių, o galbūt tų, kuriuos laikiau bičiuliais. Prikaišiojo partiją. Labai įskaudino. Ėjau ne sau naudos daryti, o keisti susiklosčiusią situaciją. Bet pajutau tai, ką išgyvena visi politikai. Tai nėra malonu. Socialiniuose tinkluose esu dažnai užpuolamas, sulaukiu aibės piktų žinučių. Neapeinami ir šeimos nariai. Savotiška patirtis, bet traumuojanti.

O kodėl pasirinkote Laisvės partiją?

A. B.: Nes ankstesnė valstiečių vyriausybė buvo įvedusi tiek draudimų… Kliuvo etatinis apmokėjimas, kliuvo, kad žmogui uždrausta rinktis, tarkime ir tai, kad negali nusipirkti kada nori alkoholio, kiti absurdiški sprendimai. Pagalvojau, kad su Laisvės partija tikrai jau bus ta laisvė – teisė žmogui rinktis. [Šypsosi]

Bet gyveni ir mokaisi. Pamačiau, kad ta laisvė irgi perauga į kitus savotiškus apribojimus. Skelbia save liberalais, bet kitų nuomonės nepripažįsta. Tai mane labai paveikė ir tą pačią rinkimų naktį supratau, kad reikia atitolti. Pasijaučiau svetimas ir tarp laisviečių, kurie jaučiasi laisvi, bet iš tiesų yra labai suvaržyti savo mąstyme.

Ir dabar – koks santykis su politika?

A. B.: Aktyviai nedalyvauju. Tai pirmasis interviu, kuriame apie tai pasisakau, nes daug kam kyla visokių asociacijų, klausimų, esu vis su kažkuo tapatinamas. Kaip viena garsi profesorė sakė: „Mano partija – švietimas!“ [Šypsosi] Švietime norėčiau kažką keisti, bet be politinės paramos tai padaryti yra be galo sunku.

Kadangi jūsų pasaulėžiūra visgi liberali, norėčiau paklausti, kaip suprantate žodžio laisvę?

A. B.: Žodžio laisvė – labai galingas dalykas. Mes, kaip ir galime visi reikštis, bet turėtume laikytis moralės principų. Puikiausias pavyzdys yra vakar dienos įvykiai Antakalnio kapinėse. Matome, kad žmonės, kurie veikia antivalstybiškai, taip pat prisidengia žodžio laisve. Savo požiūrį skelbia Kazimieras Juraitis ir kita moteris, prisistatanti poete, net nepamenu jos pavardės. Jie teigia, kad paminklai turi išlikti.

Žodžio laisvė pirmiausia turi atliepti moralę. Negali skaudinti kitų. Galbūt tau kažkas ir nepatinka, bet turi atsižvelgti, ar nekenki kitiems. Visi šaukia: žodžio laisvė, žodžio laisvė… Bet tai nereiškia, kad tavo nuomonė yra vietoje ir laiku.

Jeigu truputį apibendrintumėte: ar mes gyvename laisvoje ir demokratinėje šalyje?

A. B.: Labai geras, provokuojantis klausimas. [Juokiasi] Ne. Jeigu kažką pasakysi drąsiau, paliesi tam tikrus klausimus, temas – gaji cancel kultūra. Labai greitai apšauks marginalu. Ir jei norėsi dalyvauti viešoje erdvėje, būsi nepageidaujamas – patapsi atstumtasis; turėdamas šeimą, rizikuosi nukentėti finansiškai. Galima sakyti – žodžio laisvė egzistuoja tik su tam tikrais niuansais. Žinoma, nereikia absoliutinti mano minčių. Negali veikti prieš tėvynę, motiną ir kitus brangius dalykus. Tačiau drąsesnis intelektualo pasisakymas ar kitokios nuomonės turėjimas dažnai gali užtraukti nemalonumų.

Koks šiandien istorijos ir ideologijos santykis?

A. B.: Kaip bebūtų, politikai formuoja mūsų istorinę atmintį. Matome atminties karus, kurie vyksta, tarkime dėl paminklų nukėlimo. Politikai atlieka istorikų vaidmenį, renkasi sau reitingo taškus. Kaip minėjau, istorikai labai geros nuomonės apie save. Jie atlieka istorinius tyrimus, kurie įdomūs tik jiems patiems, bet visuomenėje didžiulio vaidmens nevaidina.

Gal nebūtų tokių didelių visuomenėje ginčų, jautrių, kontraversiškų, prieštaringų temų, jeigu istorikai pasisakytų ir suteiktų visuomenei žinių apie paminklus – atmintinus, trauminius padarinius.

Važiuodamas į susitikimą, daug apie tai galvojau: jei anksčiau atėję režimai stengdavosi ištrinti istorinę atmintį, pakeisti gatvėvardžius, nugriauti paminklus, iškelti savo šventes, dabar argi ne taip pat tai daroma? Kai kur esame pavėlavę, kai kur – pasimetę, ypatingai rusijos sukelto karo Ukrainoje kontekste. Vėl atgijo toks stichiškas veiksmas, kartais nepamąstant. Gal nepopuliariai pasakysiu: reikia duoti pasisakyti ir specialistams, o ne ant vieno kurpalio pamauti viską, kaip, kad „jeigu jau griauti, tai griauti visus balvonus.“ Istorijos ir ideologijos santykis  – komplikuotas. Atsiranda klausimas: ką formuojame?

O politikos ir filosofijos santykis?

A. B.: Jau XXI a. ideologijos nebevaidina tokio stipraus vaidmens. Pasižiūrėjus į politikus, nėra ryškios kairės ar dešinės pusių, kaip 1990 m. prie vieno stalo giminė negalėjo ramiai susėsti: arba tu brazauskinis, arba landsberginis. [Juokiasi]

Rečiau, kas save tapatina su kaire ar dešine; liberalais ar tautininkais. Strateginiais klausimais dažniau sutampa nuomonės. Vis dažniau konservatorius pasielgia labai liberaliai arba kairysis elgiasi labai nekairuoliškai.

Gal tvirto filosofinio pamato ir nėra, bet dabar, bent jau stambiosios partijos, kaip konservatorių ar socdemų, atidarė savo institutus. Galbūt turėsime ir politinės minties naujų tyrimų.

Bet mūsų intelektualiniame lauke pasigendu filosofų, viešai pasisakančių klausimais, kurie jaudina visuomenę. Jie tarsi turi savo burbulus, kuriuose bendrauja, bet viešumoje retai girdisi.

Atstovauju svetainę, kuri skirta Filosofijai, todėl paklausiu: galbūt turite mėgiamą praeities mąstytoją ar šiuolaikinį filosofą?

A. B.: Traukia istorikai-intelektualai. Yuval Harari – vienas iš kertinių istorikų, kurio visas knygas perskaičiau. Nyderlandų mąstytojo Rutger Bregman knyga „Utopija realistams“ patinka, kurioje aprašo utopiją apie keturių dienų darbo savaitę. [Šypsosi] Šios dvi asmenybės mane žavi.

Nežinau, kiek jas galima laikyti filosofais, kiek istorikais. Kaip minėjau, nemėgstu skirstymo. Geras mokslininkas, koks bebūtų, nieko nepadarys be filosofinio pagrindo. Ir geras politikas taip pat nieko nenuveiks: jeigu nesutvarkys švietimo! [Šypsosi]

Rašote istorijos vadovėlį. Kaip gimė vadovėlio idėja? Kokių klasių mokiniams bus skirtas? Galbūt galėtumėte trumpai papasakoti apie vadovėlio struktūrą? Ar šis vadovėlis bus kažkuo kitoks nei ankstesni kitų autorių?

A. B.: Įdomi istorija, kai pasidalinau socialiniame tinkle Facebook iškarpėle, kurią pats sugalvojau, profesoriaus Vytauto Landsbergio gimimo dienos proga – susilaukiau iš visuomenės daug kritikos. Velnių gavau ir iš leidėjo. Nes kol vadovėlis nepasirodė, tai kaip ir negalėčiau viešinti ištraukų. [Šypsosi]

Esu pakviestas į projektą. Mes kuriame skaitmenines mokymosi priemones lietuvių išeivijos vaikams. Rašau temas pagal lituanistinio švietimo programą 7-9-toms klasėms. Dabar turėčiau baigti rašyti 10-tai klasei skirtą skirsnį, bet nežinau, ar spėsiu. Viską organizuoja Nacionalinė švietimo agentūra.

Ne viskas vadovėlio rašymo procese patinka, nes esu įspraustas į tam tikrus rėmus, kurie susiję su švietimu. Dar nežinau, kaip baigsis. Norisi gauti ir kažkokią grąžą, o ne tik rašyti. Reikia kažką uždirbti, vietoje to, dar nieko nesumokėjo, gal ir nesumokės. Bus matyti.

O paskatino imtis šio darbo, tai, kad vadovėlis bus ne tik popierinis, bet ir skaitmeninis. Bus pateiktos užduotys vaikams ir būsi pasiekiamas vos ne visiems lietuviams. Tai – įdomu.

Turėjau šiek tiek patirties su lietuvių išeiviais. Jų mąstymas savotiškai įdomus. Apie mano LGBTQ+ temas dar vasarą diskutavome. Sakė: „Gali būti nesuprastas.“ Kaip matome, čia – Lietuvoje, taip pat gavau daug pylos. [Juokiasi] Šeimamaršistai pradėjo minėti. Užsitraukiau didžiulį jų negatyvą.

Nuotrauka iš Algio Bitauto asmeninio archyvo

O užsitraukus šitiek negatyvo, kaip sprendžiate etikos problemas?

A. B.: Labai sunku spręsti tokias etikos problemas. Tolerancija – vienas kertinių dalykų. Mes negalime ignoruoti, apeiti mažumų ir tolerancija turi atsirasti mokykloje.

Užsipuolė, kaip drįstu, būdamas mokytoju, palaikyti vaikus. O nepagalvojo, kad esu tas mokytojas – užuovėja vaikams, kurie priklauso LGBTQ+ bendruomenei? Pas mus jų mokykloje yra ir aš pats daug mokausi iš šių vaikų. 5-toje, 6-toje klasėse vaikučiai pradeda ieškoti savo tapatybės. Negaliu jų atstumti ir išreiškiu palaikymą tai bendruomenei. Jie visada gali man pasipasakoti.

Nesuprantu maršistų puolimo tikslo. Mes juk neištrinsime kitokių žmonių. Jie taip pat lanko mūsų mokyklas ir patyria patyčias, didžiules vidines kovas, neužtikrintumą, todėl turi jausti palaikymą.

Pasišvenčiau šiam tikslui, nors, žinoma, būna sunku, nes bet kada galiu būti apkaltintas. Teko vasarą skaityti spaudoje, kai atsisakiau duoti interviu, kaip nepasitaręs su kitais, per dažnai kalbu apie „tuos dalykus“. Jeigu vaikai manęs klausinėja, jeigu jie patys nori pakabinti klasėje vaivorykštinę vėliavėlę, tai nejaugi jiems drausiu?

Esu priverstas laviruoti, nes pasirinkęs teisingą poziciją, gali ir nukentėti.

Gal neišmęs manęs iš darbo, kad esu tolerantiškas! [Šypsosi]

Grįžtant prie klausimo apie vadovėlį, ar tai jūsų pirmoji knyga? Ir galbūt turite svajonę apskritai parašyti istorinį veikalą?

A. B.: Tai nėra pirmoji mano knyga. Su kolegomis istorikais esu išleidęs kelias istorines knygas. Viena buvo parašyta bakalaurinio darbo pagrindu – „Lietuvos Respublikos 1918-1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žodynas“. Prie šios knygos, kurią išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, prisijungė dar du mano kolegos istorikai, nes apėmė plačią temą. Po kelerių metų su tais pačiais kolegomis parašėme „Politinės partijos Lietuvoje 1918–1940 m.“. Esu prisidėjęs kaip bendraautorius prie kelių istorijos vadovėlių ir mokymosi priemonių. Bet savo gyvenimo veikalo – asmeninės knygos dar nesu išleidęs. Dar yra toks reiškinys, kad visi labai nori publikuotis, bet niekas nenori skaityti. [Šypsosi]

Turiu ne vieną svajonę, bet viena iš jų – tai disertacijos pagrindu išleisti knygą. Kartą, viena leidykla jau buvo mane susiradusi, kuriai pasiūliau „(Ne)užgyjančios istorijos žaizdos“ temą; apie prieštaringus, kontraversiškus klausimus, kurie neduoda mums ramybės iki šiol. Galbūt tai leidyklai nelabai patiko mano rankraštis ar tarpusavyje nesusikalbėjome, bet ateityje dar mėginsiu rašyti. Nors daug laiko reikia skirti, bet tam ir gyveni žmogus, kai turi dar kažko nepadaręs. [Šypsosi]

Neužgyjančių istorijos žaizdų tema šiandien yra dar aktualesnė. Joje būtų aptarti probleminiai lietuvių-lenkų, lietuvių-rusų, lietuvių-žydų santykių, Holokausto, paminklų klausimai. Norėčiau tas žaizdas pakrapštyti. [Šypsosi]

Kiekvienais metais nuo 2002-ųjų metų trečiąjį lapkričio ketvirtadienį pasaulyje minima Filosofijos diena. Šiais metais išpuola lapkričio 17-oji. Ko palinkėtumėte mūsų šalies filosofams ir žmonėms, besidomintiems filosofija?

A. B.: Filosofams palinkėčiau, kad nebijotų drąsiai reikšti savo mintis, kartais galbūt ir nelabai populiarias. Kad jų idėjos nepriklausytų tik vienam kažkokiam burbului. Kalbėti tai, ką galvoja! Kritika yra visuomenės varomasis variklis. Reikia kritikuoti! Bet, žinoma, kritikuoti protingai!

Ačiū, Algi, už atvirą ir nuoširdų pokalbį! Linkiu ir ateityje išlikti geru, empatišku, tolerantišku ir teisingu mokytoju!

Kalbino, fotografavo: Živilė Filmanavičiūtė

2022 m. lapkričio 2 d., Vilnius

Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code