Pristatome interviu su Sigitu Parulskiu – talentingu šiuolaikiniu Lietuvos rašytoju. Prieš dešimt metų savo romane „Murmanti siena“ jis rašė: „Pagrindinis literatūros tikslas – miglos archeologija; filosofija kasinėja tą pačią substanciją, tačiau šį procesą vadina mokslu, todėl iš filosofų visi juokiasi.“ Šiandien rašytojas plačiau kalba filosofijos ir literatūros tema.

Klausimus paruošiau ir žurnalistės vaidmenį atlikau – aš – Živilė Filmanavičiūtė.

Pirmasis klausimas grynai filosofinis – koks santykis tarp filosofijos ir literatūros? Ar filosofija gali būti literatūriniu žanru, o literatūra – filosofija? Kas yra filosofija, kokia jos esmė? Ir – kas yra literatūra, kokia jos esmė?

Sakoma, Pitagoras manęs, jog planetos sukasi ir skleidžia muziką, nes atstumai tarp jų atitinka harmoningų tonų stygų ilgio santykius. Ir ta muzika atsispindi mūsų sielose, bet ją girdi tik dorieji. Nežinau, ar tai tiesa, niekada nestudijavau Pitagoro kosmologinės harmonijos teorijos, bet man atrodo, tai labiau literatūra, nei filosofija. Beje, pradžioje, ko gero, kaip ir visi menai, šios dvi veiklos šakos buvo kur kas labiau susijusios. Paskui filosofija ėmė gėdytis jausmingumo ir pradėjo siekti mokslo statuso.

Šiaip ar taip filosofija priskiriama mokslo sričiai, literatūra – ne.

Nežinau, nes aš ne filosofas. Yra literatūros žanrai – romanas, eilėraštis, esė, lygiai taip pat ir filosofas, rašydamas gali pasirinkti žanrą – gali rašyti traktatą, gali esė, o galbūt net ir pjesę ar romaną, literatūrinį žanrą, kurio padedamas išdėstytų savo koncepcijas ir idėjas.

Dar sakoma, kad filosofija meilė išminčiai, literatūra – meilė raidėms, kuriomis ta išmintis išsakoma. Nežinau, galbūt. Man tas nelabai rūpi. Jeigu tekstas geras, man nerūpi, ar jis filosofinis, ar parašytas esė ar romano forma, ar šiaip graffiti ant sienos.

Filosofija klausia, kas yra būtis, kas yra tikrovė, literatūra suteikia tai būčiai, tai tikrovei kūną, kitaip tariant, literatūra kuria iliuziją, o filosofija ją griauna, nors iš esmės, jos abi, ir filosofija, ir literatūra viso labo tik iliuzionisto atributika.

Kaip manote, ar literatūra – konkurentė filosofijai?

Nei literatūra, nei filosofija (bent kol kas) negali rasti galutinių atsakymų ir laimėti kovą dėl žmogaus. Net ir jokios kovos nėra. Nei viena, nei kita neegzistuoja savaime, atskirai nuo mūsų. Tai tik įrankiai. Ir jeigu savęs pažinimo ar sąmoningumo sieksi naudodamasis filosofija ar literatūra, skirsis tik rezultatų apibudinimas, bet ne pati esmė. Jeigu esi kvailas, nepadės nei filosofija, nei literatūra. O jeigu žmogus apdovanotas protiniais gebėjimais, jis ir be teorinių žinių gali turėti labai įdomių nuomonių apie save ir kitus. Niujorkietės rašytojos Nicole Krauss knygoje ”The history of love” yra gražiai pasakyta: ”Paskui vieną dieną spoksojau pro langą. Galbūt kontempliavau dangų. Pasodink prie lango net kvailį, ir jis gali tapti Spinoza.”

Kita vertus, ir literatūra, ir filosofija turi bėdą – visuomet kyla pavojus pradėti malti šūdą. Nes tokia žodžių prigimtis. Jie dažnai būna daugiaveidžiai, protėjiški, prieštaringi, ypač patekę į tam tikras struktūras ar grupes jie gali reikšti visai ką kita, nei autorius norėtų ir pan. Dėl to man patinka muzika – net ir neidealią klausą turintis žmogus išgirsta paleistą ”gaidį” , netikslumą ir pan… KO gero, tai tinka tik klasikinei muzikai… Kalboje tai išgirsti sunkiau. Ir net jeigu girdi, sunku įrodyti, nes autorius gali tvirtinti kaip tik taip, ”neteisingai”, ”netaisyklingai”, ”prieštaringai” norėjęs pasakyti. Didžioji dalis šiuolaikinio meno sukurta tokiu principu – neišmanymas ir apkiautimas pateikiami kaip meno produktai.

Jūsų nuomone, koks filosofijos statusas šiandieninėje visuomenėje?

Išmintis nėra labai paklausi prekė. Toks ir statusas. Dabar vidutinybių klestėjimo laikas (tiesą sakant, nežinau, ar buvo kada nors kitoks laikas?), viskas orientuojama į masinį skonį, į masinę prekybą, išmintis iš esmės negali būti masinė. Todėl tiek daug visokių sparnuotų frazių, atvirukų, banerių su filosofų citatomis – stengiamasi užpildyti išminties nišą, esą, mes idiotai, bet jeigu norime, galime labai kietai pasakyti.

Ar estetiškumas reikalingas filosofijai? (Prisiminkime Kantą, kuris buvo prastas rašytojas, ar Husserlį, kurio Meditacijos, sunkiai paskaitomos.)

Na, estetika irgi filosofijos objektas… Gal reiktų kalbėti apie aiškumą, apie paprastumą, apie sugebėjimą išdėstyti žodžiais tai, ką nori pasakyti, ir tai labiausi stiliaus dalykai, kartais struktūros. Susikalbėti svarbu. Mes mokomės gerai valdyti žodį (dabar turbūt jau nebesimokome) ne vien dėl to, kad puikiai pasirodytume vakarėlyje ir pakabintume partnerį (ę) seksui (tai, be abejo irgi puiku), bet dar ir dėl to, kad pasakytume, tai ką norime, kad būtume teisingai suprasti. Jeigu filosofui tai nerūpi, jam trūksta išminties. Be abejo, būna, kad filosofas savo teoriją kuria pasitelkdamas labai specifinį stilių – naudoja komplikuotas metaforas, alegorijas, palyginimus, įvaizdžius ir pan. (pav., Buddha ar Jėzus Kristus), tada paskui jį eina mokiniai ir verčia tai į suprantamą kalbą, aiškina, interpretuoja, o kur interpretacija, ten slypi pavojai. Pirminiams šaltiniams suteikiamos nebūtos prasmės, jie iškraipomi, ideologizuojami, kupiūruojami ir t.t. Kažkas (ne autorius) nusprendžia, kas tekste svarbu, kas ne. Tai įtakoja mados, poreikiai, skoniai. Didžiausios piktadarybės ir nesąmonės padaromos ar pasakomos kieno nors vardu.

Kad ir kaip būtų, labai painūs samprotavimai klaidina, gali įtarti, kad pats žmogus nelabai supranta, ką nori pasakyti. Taigi jeigu nori, kad tavo žinia pasiektų, turi kalbėti kuo aiškiau. Ir, be abejo, žinoti, kokią auditoriją nori pasiekti.

Koks, anot Jūsų, pagrindinis literatūros tikslas – išreikšti kažkokią idėją (kaip pvz. Sartre‘o Šleikštulys), ar veikiau – stilius ir forma (Nutylėtų lelijų miestas)? Tik nesakykite, kad viskas kartu.

Literatūros tikslas yra pramoga. Vieni pramogauja skaitydami labai intelektualius, didelės erudicijos ir išmanymo reikalingus tekstus, kiti lėkštas istorijas ir pan. Literatūros kūrinys gali gerai pasakoti, įtraukti mus į nuotykį, gali būti didaktiškas, mokyti mus (įvairiomis prasmėmis), ir dar gali sukuri ar padėti mums išgyventi tam tikrą magijos, mažyčio stebuklo būseną. Labai retai visos šios trys savybės susitinka viename kūrinyje, kartais tai būna tik epizodai, bet pasitaiko. Šiaip ar taip, tai tik pramoga. Pramogaudami mes galime sužinoti ir apie pasaulį, ir apie žmogų, apie įvairių išgyvenimų komplektus, jų įvairius variantus, galime susidurti su etiniais ir estetiniais dalykais, su būties, su prasmės klausimais, bet, kaip sakė Witoldas Gombrowiczius ir dar koks tuzinas smegeningų žmonių – geras literatūros kūrinys kelia klausimus, o ne pateikia atsakymus.

Manau, nė vienas kūrinys nėra vien tik idėja, ar stilius. Yra turinys ir forma, o formą sudaro stilius ir struktūra.

”Šleikštulys” taip nėra vien tik idėja, tai dar ir pasakojimas, personažai, dialogai, tai ir stilius, ir struktūra. Beje, J.P. Sartre’as iš pradžių planavo rašyti filosofinį straipsnį, paskui sumanymas virto romanu – tai pavyzdys, kaip filosofija ir literatūra sukuria bendrą produktą.

Jūsų kūrinių ištraukos skaitomos per filosofijos paskaitas universitete. Ar Jums niekada nekirbėjo noras studijuoti filosofiją pačiam? Koks Jūsų mėgstamiausias filosofas, filosofinis veikalas?

Šito aš nežinojau. Ir, tiesą sakant, net nežinau, ar džiaugtis, ar susirūpinti. Juk, pavyzdžiui, tekstai gali būti pateikiami kaip ”dar vieno idioto idiotiškas požiūris į pasaulį”. Niekada nenorėjau studijuoti filosofijos, nes mano protas fragmentiškas, kaip penkerių metų vaikas, negaliu dėmesio išlaikyti ilgiau nei porą minučių. Tiesą sakant, niekada nesu perskaitęs visos filosofinės knygos. Gėda, bet nė vienos. Pamenu, kai Nacionalinės kultūros ir meno premijos proga ėmiau interviu iš Arvydo Šliogerio, jis pasakojo, kad vasarą grįžęs, regis, į Panevėžį, nusiskuto galvą plikai, kad nebūtų pagundų kur nors eiti, ir krimto kažkurį I. Kanto protą. Neturiu tokios valios filosofijai. Galiu valandas sėdėti ir perrašinėti, taisyti tekstą, bet filosofija – tik mažomis dozėmis.

Studijuodamas VU bibliotekoje užsisakiau G. W.F. Hegelio tomą, skirtą estetikai. Tie jo raštai buvo išleisti rusiškai ir dar, regis, prieš socialistinę spalio revoliuciją… Žodžiu, žiauriai seniai. Skaičiau aš jį gal dvi savaites. Man tai tapo tam tikru ritualu, pramoga. Ateinu, pasiimu Hegelį, einu per visą skaityklą, grindys girgžda, knygų dulkės kutena šnerves, žmonės, palinkę prie atverstų knygų, – regis, net oras prisisunkęs išminties ir žinių, užtenka vien čia būti, kad taptum šiek tiek šviesesnis.

Perskaičiau, geriausiu atveju, apie keliasdešimt puslapių. O gal tik keliolika. Labai jau nykus tas rusiškas Hegelis. Ir paskui man liko vienintelė mintis – religija yra vaizdiniai. Nors nesu tikras, ar ši mintis iš tiesų Hegelio, ar aš ją radau skaitydamas K.G. Jungą…

Štai ir visa filosofija. Mes diletantai, nusigriebiame kokią nors gražiai skambančią eilutę ir sakome, kad skaitėm filosofiją. Bet tai nieko blogo. Ne visiems duota gebėjimų skaityti tas siaubingai nuobodžias filosofines teorijas. Tiesa, man patinka šiuolaikinis vokiečių mąstytojas Peteris Sloterdijkas ir jo knyga ”Ciniško proto kritika”, bet rimti filosofai, ko gero, jį vadintų filologu.

Jūsų, kaip rašytojo, tikslas – nuraminti skaitytoją; sunervinti, suerzinti, priversti suabejoti – tai yra sukrėsti? Ar papasakoti kažkokią istoriją? Tik nesakykite, jog viskas kartu ir neturite jokio metodo. Kokia rašytojo paskirtis visuomenėje?

Rašydamas negalvoju apie skaitytoją. Rašydamas noriu parašyti, kad man pačiam patiktų. Tai labai sunku padaryti, nes niekas nėra toks baisus kritikas, koks būni pats sau. Jeigu žmogus nekritiškas sau, – nelaimė.

Dėl to aš dažniausiai nepatenkintas savo tekstais. Kai pabaigiu, išsiunčiu į leidyklą ar kokį leidinį, visuomet kankina nuojauta, kad galima geriau. Bet taisant kiekvieną sykį tas „geriau“ pasislenka tai į vieną, tai kitą pusę, tai žemyn, tai aukštyn.

Jeigu pasakoji kokią nors istoriją, jeigu gerai ją pasakoji, dažniausiai ji kaip nors susisiekia su žmogui svarbiausiai egzistenciniais dalykais – vadinasi, gali ir nuraminti, ir suerzinti, ir dar kaip nors paveikti žmogų.

Rašytojas neturi jokios paskirties. Tiesiog arba rašo, arba ne.

Ar man tik pasirodė, kad nemėgstate žurnalistų? Koks Jūsų požiūris į šiuolaikines medijas?

Nemėgstu blogų žurnalistų. O blogas yra tas, kuris nesiruošia, nesidomi, kuris tik perneša paviršutinės informacijos šapą iš vienos vietos į kitą. Tai kuo puikiausiai gali atlikti ir skruzdėlės, iš žmonių, iš mąstančių būtybių norėtųsi daugiau. Medijos kaip medijos, jos tokios, kokias padaro laikas, sukuriam mes. Juk tai mūsų kūnais ir šiukšlėmis, ir kartais netgi mintimis apie šviesą užpildytos laikmenos.

Kokia juoko ir humoro vieta literatūroje? Ar rašytojas turi turėti humoro jausmą?

Humoro jausmo neturintis žmogus – keblus variantas. O rašytojas toks pat žmogus kaip ir visi kiti, tik turintis gabumų rašyti.

Man šiek tiek nejaukus dabarties laikas, nes akivaizdžiai nyksta stiliaus pojūtis ir poreikis. Nebegali pajuokauti sudėtingiau, remdamasis kokia nors aliuzija į literatūrą ar šiaip meną. Vis mažiau žmonių tai supranta, nes vis mažiau skiria tam laiko. Viskas darosi ”patinka/nepatinka” ir man tai šiek tiek šiurpu. Juokinga, bet šis humoras vis tamsesnis.

Ar rašytojas turi turėti humoro jausmą…. Pav., mano mėgstamas puikus rašytojas J. M. Coetzee, anot jo kolegų dėstytojų, per dešimtį metų nusijuokė tik vieną kartą. Gal jis neturi humoro jausmo? Bet jo tekstai labai geri.

Ar yra kažkas, ko nepaklausiau, o Jūs norėtumėte būtinai tai pasakyti?

Ne.

Ačiū

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2018.04.11
Nuotraukos autorė – Margarita Vorobjovaitė.

Share Button