Socialinių mokslų daktarė Egidija Laumenskaitė: žmogus gali daugiau negu įsivaizduoja

Esate socialinių mokslų daktarė, pasukusi kryptingu dvasinių ieškojimų keliu: praktikuojate senąją Radža jogą, skaitote paskaitas apie universalių dvasinių dėsnių pagrindus. Neįprastai atrodo, kai akademinis žmogus užsiima alternatyviomis teorijomis, grįstomis tikėjimu, kurios paprastai tikriausiai ne visada atitinka mokslo kriterijus, tačiau padeda žmogui geriau jaustis. Kaip pavyksta suderinti tikinčiosios ir mokslininkės protą? Galbūt galite papasakoti apie šį netikėtą savo gyvenimo vingį jogos link, o gal atvirkščiai – visiškai natūralų nuo pat pradžių, lygiagretų su akademiniu pasauliu?

LaumenskaiteTikintis žmogus ir kartu mokslininkas nėra retas reiškinys. Gal net dažnesnis, nei visai netikintis mokslininkas. Kitas dalykas, kuo gi žmogus tiki, kaip supranta ar praktikuoja. O mano mokslinių tyrinėjimų kelionėje tikėjimas netgi krikščionišku Dievo supratimu visai netrukdė. Tyrinėjau ekonominės minties raidą; kiek giliau viduramžių ekonominę mintį Lietuvoje. Kodėl pasukau tik į dvasinių dalykų mokymą ir mokymąsi, tai jau istorija. Kitam gali vykti derinimas su visai kitokia profesine veikla.

Esate taip pat vadovė VšĮ „Dvasinio ugdymo ir meditacijos centro“, kuriame periodiškai vyksta Radža jogos kursai. Radža joga – tai karališka joga, ypatinga tikriausiai tuo, kad jogas nuolatos analizuoja savo protą, įvairių metodikų pagalba stengiasi jį kontroliuoti ir taip pasiekti aukščiausią sąmoningumą. Norėčiau paklausti: koks yra Jūsų jogos apibrėžimas? Ką patartumėte pradedančiajam? Kaip žmogui šią praktiką paversti savo kasdienio gyvenimo dalimi, o ne trumpalaikiu užsiėmimu?

Žodis ,,joga” indų k. reiškia ,,ryšys, jungtis”. Panašiai, kaip lotynų k. ,,religare” (susijungti). Jogų, kaip žinia, yra visokių. Taigi, su kuo norime susijungti? Jei su Dievu, tada keliaujame į religijos sritį. Radža joga, kuri su nauja jėga ir aiškumu atgimė XX a. viduryje, moko tokio jungimosi su Dievu, kad žmogus atgautų, stiprintų savo dievišką prigimtį, kurią jau yra praradęs ir pamiršęs. Kaip tai paversti kasdienio gyvenimo dalimi, o ne sekmadieniniu bažnyčios aplankymu, bandome kartu kalbėtis ir patirti. Dvasinio ugdymo ir meditacijos centras tam ir yra, kad, pirmiausia, padėtų kiekvienam besidominčiam suprasti, kas yra dvasingumas, kodėl verta šiandien mokytis pažinti save stipresnį, gražesnį. Tuo pačiu niekam nedraudžiama tęsti vienokią ar kitokią religinę praktiką; siekiama tik gilesnio supratimo ir nuoširdaus dalyvavimo tame, ką darome.

Norėčiau Jums užduoti taip pat ir filosofinį antropologinį klausimą: ką reiškia žmogui būti žmogumi?

Suprasti ir atlaikyti visuotinas dvasines vertybes, tokias, kaip netaikymas prievartos, atleidimas, nesavanaudiška meilė…

Žmogaus kūnui galioja chemijos, fizikos, anatomijos dėsniai, kaip ir kitiems gamtoje aptinkamiems daiktams. Koks Jūsų mokymų santykis su dualistine žmogaus samprata, kai materijos ir dvasios pradai atskiriami? Kaip atsakytumėte į klausimus: kas yra siela? Kaip ji judina kūną? Ar siela ankstesnė už kūną, ar kūnas – už sielą? Ar siela – nemirtinga?

Atsakysiu trumpai: siela nemirtinga, t.y. amžina, kūnas – žūstantis (antrąjį reiškinį gebame atpažinti). Dėl pirmojo – nenorėčiau tik paberti kažkokias tezes. Mūsų centre pravedame radža jogos įvadinį kursą, kada aiškiname, kaip galime suprasti, kad siela nemirtinga. Dvasinių dalykų negalime įrodyti moksliškai, bet juos siela (sąmonė) gali atpažinti ir suprasti. Šiuo atveju atpažįstantis ir atpažinimo instrumentas yra tas pats – gyvasis, siela.

Šią vasarą „Mandalos“ festivalyje taip gražiai tarėte žodį RAMYBĖ. Akivaizdu, kad šiuolaikinis žmogus dažnai nerimą malšina alkoholiu, nikotinu ir kitokiomis priklausomybėmis, o ne meditacijomis, kurios reikalauja pastangų. Kodėl šiandienos pasaulyje žmogus taip sunkiai randa gyvenimo prasmę? Ar galima būtų pasakyti, kad mūsų ramybė susijusi su išsiugdyta savitvarda?

Ir taip, ir ne. Savitvarda gali būti ir laikinas, tik valios pastangų rezultatas. Ramybę galime praktikuoti visada; kuo daugiau ir stipriau ją įsileisime į savo kasdienę būseną, tuo mažiau reikės valios savitvardai. Tačiau bet kuri nuosekli praktika taip pat reikalauja valios ar pastangos. Tik praktikavimas to, nuo ko darosi ramu ir gera, pamaitina giliausius jausmus, suteikia prasmę.

Esate kalbėjusi apie dvasinių jėgų prisiminimą. Jau Platonas mokė, kad žinojimas yra įgimtas, o žmogaus tikslas – prisiminti tai, ką jau regėjo idėjų pasaulyje, ką jau žinojo. Kaip žmogui susitelkti greičio kultūroje, pajausti savo dvasines jėgas? Kodėl žmogus linkęs nutolti nuo savęs?

Pirmiausia, jis turėtų panorėti šitoje greičio kultūroje sumažinti savo minčių kiekį ir greitį, kadangi pavargstame žymiai labiau nuo savo vidinės įtampos. O žmogus nutolsta nuo savęs arba, teisingiau, nuo savo stiprios ir gražios prigimties, kadangi suvartoja, išeikvoja savo subtilią dvasinę energiją ir nemoka jos atstatyti. Religijos primena apie žmogaus nupuolimą, bet iš tikrųjų nėra suprastas entropijos dėsnio veikimas ir dvasiniame lygmenyje. Pvz., vienas iš šio dėsnio aspektų – natūralus, neišvengiamas judėjimas iš harmoningos, pusiausvyros būsenos į chaotinę.

Pasak Jūsų, žmogaus pamatinė augimo savybė yra atsitraukimas, kurį apibrėžiate kaip gebėjimą pamatyti iš šalies situaciją ir save patį/-čią. Tai primena fenomenologinę perspektyvą ar dzen naujoko protą, kai suskliaudžiamos visos išankstinės nuostatos, nuomonės, įsitikinimai. Klausimas Jums: kaip žmogui atsiverti transcendentinei patirčiai, įsiklausyti į jos dvasingą tylą?

Vėl grįžtu prie supratimo savęs kaip sielos ir jos turinio, t.y. prigimtinių savybių ir jų patirties. Tai yra labai svarbus radža jogos meditacijos aspektas.

Knygelėje „Laiko šauksmas“, rašydama apie kitą žmogaus stiprybę – atskyrimą, užsimenate ir apie su ja glaudžiai susijusį žmogaus gebėjimą spręsti. Filosofas I. Kantas rašė apie sprendimo galią, kurią apibrėžė, kaip ypatingą gabumą – įgimtą sumanumą, kurio negalima išmokti, bet kurį įmanoma lavinti iki tam tikros ribos. Jūsų nuomone, ar gali žmogus išmokti ne tik pasiryžimo kažką keisti, bet ir įveikti savo kvailumą, pamatyti, nutuokti teisingą kryptį, įgauti nuovokumo teisingai suprasti situaciją?

Žmogus gali daugiau negu jis net įsivaizduoja. Dvasinėje kelionėje labai svarbu nuoširdumas, teisingas savęs analizavimas (pamatymas), pažinimo ir mokymosi narsa. Be abejo, mes visi esame nevienodi, unikalūs, ir mūsų gebėjimai taip pat. Tačiau noras pažinti ir suprasti tuos pačius (vienodus) dvasinius principus bei reiškinius, padaro mus neabejotinai nuovokesniais.

Minėjote dar vieną žmogaus būdo bruožą – narsumą, kuris susišaukia su Aristotelio pirmąja dorybe, neatsiejama nuo atkaklumo ir sąžiningumo. Kokią reikšmę ši savybė turi žmogaus gyvenime?

Dvasinių studijų kelyje narsa reiškiasi kiek kitaip negu pasaulietinėje veikloje (fizinių kliūčių nugalėjimas ar net idėjų batalijos). Narsa pamatyti save, savo lūkesčius ir ego, pripažinti savo klaidas ir silpnybes, narsa žengti naują visai kitokį žingsnį, ,,nenuleisti rankų” ir yra ta narsa, kuri būtina keitimosi arba transformacijos procese.

Gana svarbu yra užmiršti nemalonius dalykus, paleisti tai, kas slegia, atleisti Kitam. Dažnam žmogui kyla išganinga mintis panaikinti skaudžius, žeidžiančius, sukrėtusius jo gyvenimą įvykius, galbūt net žmones. Tačiau prisiminimai yra kartu ir mūsų patirtis. Kaip hipotetiškai manote, jei būtų įmanomos atminties ištrynimo procedūros, ar pasekmės nebūtų žmogui labiau žalingos nei naudingos?

Jei fiziškai galime permesti kitam tai, ką galėtume ir patys padaryti, tai dvasiškai – nepavyks. Tiesiog nieko neįvyks, nebus sukurta tavyje. Neatsiras tavasis atsparumas. Kitam galima padėti atsipalaiduoti ar padėti pamiršti kažką, bet (!) tik su to kito dalyvavimu. Be to, kas gi bus tas nustatantis, kiek ištrinti ir ką ištrinti. Ar neištrins kažko per daug?

Toleranciją interpretuojate kaip žmogaus gyvenimą sustiprinančią jėgą. Kaip manote, ar Jūsų pateikta jos samprata turėtų sąsajų su filosofo Antano Maceinos mintimi: „Negalima tylėti ir leisti visokioms idėjoms netrukdomai plisti. Ne! Tai bus ne tolerancija, tik ištižimas. Reik pastoti kelią klaidingoms pažiūroms, reik pasipriešinti idėjoms, nesutinkančioms su mūsų principais, bet visa tai reik daryti atskirai nuo konkrečių asmenų. Negalima nekęsti žmogaus dėl to, kad jo pažiūros kitokios negu mano. Bet galima kovoti su jo pažiūromis – ir net reikia kovoti, jei jos griauna mūsų pasaulėžiūrą. Štai kame yra tolerancijos esmė. Gerbti asmenis, kovoti su priešingomis idėjomis! Visos kitos mums peršamos „tolerancijos“ yra tik noras mus užmigdyti.“

Pritariu šioms jūsų pacituotoms Antano Maceinos mintims.

Prisitaikymas, anot Jūsų, kitas žmogaus potencialas, palengvinantis gyvenimą. Lankstumas šiandien socialinėje erdvėje – geidžiamiausia darbdaviui darbuotojo savybė. O ir Darwinas minėjo, kad gamtoje išlieka ne stipriausi ir net ne protingiausi, o tiesiog tie, kurie geriausiai prisitaiko prie pokyčių. Norėčiau paklausti, ar toks žmogaus charakterio aspektas nežymi pernelyg vergiškos prigimties, savojo stuburo neturėjimo?

Čia reiktų aiškintis, kas yra išmintinga, o kas tiesiog silpnybių raiška. Pvz., mandagumas ir pataikavimas juk irgi skirtingų vertybių raiška. Pirmoje – dominuoja pagarba, antroje – lūkesčiai. Prisitaikymas, kaip ir tolerancija, dažniausiai pasaulyje traktuojami kaip susitaikymas dėl kažkokių galimybių stokos (“o kur besidėsi”), bet ne iš vidinio pasirinkimo, t.y. atsiribojimo nuo to, kas nevertinga.

Bendradarbiavimą minite kaip vieną svarbiausių procesų. Tas pats Aristotelis dar Antikos laikais teigė, jog žmogus – socialinė būtybė ir skirtas bendruomenei. Ar pritartumėte jam, sakiusiam, kad neturintis draugų, turto, politinės galios žmogaus gyvenimas yra blankus? Kaip šiuolaikiniam žmogui įveikti visuotinai vyraujantį konkuravimo režimą ir pereiti į kooperavimąsi?

Reiktų gal kiek peržiūrėti Aristotelio paminėtus ,,neblankaus” gyvenimo požymius, ypač pastabą dėl pageidautinos politinės galios. Taip pat ir dėl kitų nurodytų komponentų. Tiesiog persukčiau antraip: nei draugai ar bendraminčiai, nei turtai ir net politinė galia nepadarys tave ilgam saugiu ir laimingu. Nors visa tai gali būti gera ir įdomu. Tiesiog dar ir dar reiktų pagalvoti, ant kokių pagrindų statomas patvarus gyvenimo namas.

Tikriausiai sutiksite su manimi, jog Jūsų dvasinės studijos glaudžiai siejasi su moralės filosofija, etika? Kita vertus, Vakarų filosofija neatsiejama nuo kritinio mąstymo, siekiančio sugriauti įprastas miesčionio, vidutinio piliečio tiesas, todėl filosofo mintys nėra malonios miniai. Koks Radža jogos  santykis su Vakarų filosofija? Kultūra? Mokslu? Mokslo tikslas – objektyvi tiesa, paremta atrastais faktais, o ne vilties objektais, kaip tikriausiai dažniausiai nutinka religijos atveju…

Dvasinės studijos negali būti nesusijusios su moralės dalykais. Nemaišykime moralės su moralizavimu. Aiškios ir gilios dvasinės studijos išlaiko sveiką gerą santykį tiek su filosofija, tiek su mokslu ir su įvairiomis kultūrinėmis tradicijomis. Viltis dažnai atsiremia į kitų valią ar net laukimą stebuklo. Dvasinės studijos atsiremia į save, pasitikėjimą gyvenimu bei vertybėmis.

Kaip pakomentuotumėte populiaraus japonų rašytojo Haruki Murakami įžvalgą: „Gėrio esama madingo ir ne madingo, kaip ir blogio … – šiandien jau galime džiaugtis hibridiniais moralės stiliais. Toks jau šis pasaulis – filosofija ima vis labiau panašėti į verslo administravimą.“

Visose srityse jau dominuoja verslo administravimo santykiai: net tarp sutuoktinių ar tėvų su vaikais. Patys mainų santykiai nieko blogo; jie visada egzistuoja įvairovės pasaulyje. Blogiau, kai vienus dalykus vadiname kitais. Tada pasimetame, nusiviliame. O pakaitalų ir net apgaulės tikrai padaugėjo. Juk žmonių daugiau, godumo ir nekantrumo daugiau… Ar galėtų savaime pasidaryti kitaip?

Esate parašiusi kelias knygas apie ekonominės ir filosofinės minties istoriją, knygą apie Vladą Jurgutį. Kokie Jūsų ateities planai, ar žadate parašyti dar kažką?

Dabar prisėdu surašyti tik tai, ką matau kaip galimybę panaudoti dvasios budinimui. Net nesakau ugdymui ar stiprinimui. Tiesiog priminimui to, kas tikrai patvaresnio negu greitai kintančios materijos formos. Apie naujas dvasines įžvalgas vertingiau kalbėtis su kitu, nei apversti žmogų literatūra. Dažnas jau pasimetęs vis gausėjančioje knygų jūroje. Apie atgimusias radža jogos žinias darysime kelių valandų seminarą rugsėjo mėn. pradžioje. Mūsų int. psl. bus parašyta kada: www.dumc.lt.

Koks Jūsų mėgstamas filosofas?

Tikrai ne vienas, kurio mintis būdavo įdomu skaityti, apmąstyti. Dabar man įdomiausias filosofas ir psichologas yra Aukščiausia sąmonė. Suprantu, kad sunku suprasti, kaip tai gali būti.

Ką pabaigai norėtumėte pasakyti filosofija.info skaitytojams?

Smagu, kad tai darote, ir gražiai, ir profesionaliai. Anksčiau nežinojau apie šį internetinį puslapį. Sėkmės jums ir entuziazmo.

Klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė, 2016.08.12
Foto iš asmeninio dr. E. Laumenskaitės archyvo

Egidija Laumenskaitė „Aštuonios dvasinės jėgos“

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code