Derrida pastebi, kad Joyce‘as iš pagrindų paveikia literatūrą ir literatūros kritiką Vakarų šalyse ir pateikia idėjas, kurios XX a. buvo naujas požiūris į rašymą kaip jėgą, privertusią pervertinti meno ir realybės santykį. Anot to paties Derrida, XX a. pab. yra tik keletas filosofų ar rašytojų, kurie sąmoningai ar nesąmoningai lieka Joyce‘o nepaveikti.

Joyce‘as 1902 m. Dublino universitete gauna šiuolaikinių kalbų laipsnį ir sklandžiai kalba italų, prancūzų, vokiečių, norvegų, lotynų kalbomis. Apgailestauja, kad nesimokė senovės graikų kalbos, nors graikų mitais be galo žavisi..

Apsisprendžia tapti žinomu, todėl išvyksta iš Dublino į Paryžių studijuoti medicinos Sorbonoje.

Jo garsusis Ulisas tariamai yra Molės bei Leopoldo Blumų gyvenimo viena diena (1902 m. birželio 16-oji), pateikta kaip populiari romanizuota Homero poemos versija, kurioje perkeltine forma pateikia biografijos elementų, taip pat daug detalių iš Dublino bei anglų literatūros istorijos (pvz. Shakespeare‘o).

Nors Homero poema ir Joyce‘o biografija suteikia skaitytojui atramos tašką, kuriuo remiantis galima suprasti kai kurias romano detales, tačiau atsitiktinumo vaidmuo labai svarbus. Prisiminkime Baudelaire‘ą sakiusį: „Nebūti namie ir vis tiek jaustis namuose“. Teiginys parodantis modernią patirtį. Nebūti namie reiškia būti atviram naujovėms bei efemeriškumui, trumpalaikiškumui bei laikinumui. Iki modernizmo patirtis – „naminė“., t. y. numatoma bei žinoma. Moderni patirtis net aktyviai neieškodama susiduria su netikėtumais, nežinia, pokyčiais, naujovėmis. Būti namuose, priešingai – tai egzistuoti uždaroje sistemoje, kur vyrauja kartojamasis, o naujovės slopinamos.

Ulise Homeras bei biografija du stabilūs „naminiai“ atramos taškai. Tačiau Joyse‘ui svarbu tai, kad Odisėjos herojus palieka namus ir klajoja neapibrėžtomis kryptimis, nors galų gale jis irgi iš visų jėgų stengiasi sugrįžti. Leopoldas Blumas išvyksta iš septintojo Esklės gatvės namo ir grįžta atgal tik romano pabaigoje. Išskyrus tai, Ulisas – daugiausia tėra atsitiktiniai susitikimai, pokalbiai, šokiai, irstymasis. Joyce‘o rašymas – atsitiktinumas arba netikėtumas struktūros požiūriu ir didysis įnašas į XX a. literatūrą.

Joyce‘o rašymas susijęs su pačia banaliausia egzistencija, su tuo, kas nutolę nuo egzotikos, heroizmo. Nereikšmingos, nenumatomos smulkmenos paverčiamos ženklais. Joyce‘as vartoja šnekamąją, aktyvią kalbą, tokiu būdu Ulisas komunikuoja su skaitytoju betarpiškai.

Joyce‘o vertimai į lietuvių k.Meninko jaunų dienų portretas (1989)
Leidykla: Vaga; Dubliniečiai (1985) Leidykla: Vaga; Ulisas (2005) Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal John Lechte „Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų nuo struktūralizmo iki postmodernizmo“ (Charibdė. 2001. P. 243-247)

 

Share Button