Filosofas Arvydas Juozaitis: OGINSKIS. POLONEZAS

1791–1822 metų istorijos drama

Dramatis personae

Oginskis – Mykolas Kleopas Oginskis

Izabelė – pirmoji Oginskio žmona

Marija – Marija de Neri, antroji Oginskio žmona

Amelija – Oginskio duktė iš antrosios santuokos

Kozlovskis – Oginskio mokytojas ir draugas

Stanislovas Augustas – Lenkijos ir LDK karalius

Jekaterina – Rusijos imperatorė Jekaterina II

Aleksandras – Rusijos imperatorius Aleksandras I

Napoleonas – Prancūzijos generolas, vėliau imperataorius

Naryškinas – imperatorės Jekaterinos II rūmų oberštalmeisteris

Čartoryskis – Rusijos imperijos ministras ir senatorius

Zubovas – imperatorės Jekaterinos II favoritas, generolas feldcechmeisteris

Taleiranas – Prancūzijos diplomatas

Kolontajus – Lenkijos veikėjas

NagursKIS – Lietuvos ir žemaičių bajoras

Visogirdas – Lietuvos bajoras

Šeimininkas – Venecijos tavernos šeimininkas, Marijos Neri tėvas

Benigsenas – Vilniaus generalgubernatorius

Balašovas – Aleksandro I adjutantas, generolas

KONSTANAS – Napoleono hofkamerdineris

Jeronimas – Oginskio kamerdineris

Leonardas – Oginskio sekretorius, buvęs studentas

Kamerdineriai, hofmaršalai, freilinos, tarnaitės

 

Įžanga

Oginskis avanscenoje. Ką tik baigė skambėti polonezas d-dur.

OGINSKIS. Aš grafas. Ne kunigaikštis, nors daug kas mane taip tituluoja. Kunigaikščio titulo taip ir nepavyko gauti, nors ir labai jo siekiau. Nei Lenkijos, nei Lietuvos, nei Rusijos kunigaikščiu netapau. Giminės heraldinė šaka, ant kurios sėdžiu, džiūsta. Ir nulūš  savaime.

Kuo tik  nebuvau: Lenkijos ir Lietuvos pasiuntiniu, Lietuvos paiždininkiu, Lietuvos armijos rotmistru ir kardininku. Netgi mirtino priešo – Rusijos imperijos – slaptuoju tarėju, senatoriumi. Kokių tik pareigų nėjau! O dabar mano dienos artėja prie saulėlydžio.

Laimė, mano sielą išgelbėjo muzika.

Pirmoji gyvenimo pusė priminė kalnų upokšnį – jis veržėsi į laisvės slėnį. Antroje pusėje laisvės nebeliko, slėnis virto pelke. Kodėl šventi  idealai mus pražudo? Negaliu šito suprasti. Troškau tarnauti  tėvynei, bet tėvynės nebėra. Tarnavau tam, kas iš jos liko, bet  juk nieko nebeliko. Tad teko tarnauti priešui.

Darbą visad stengiausi atlikti dorai. Nes gyvenimas turi būti doras.

Muzika kuriama dora siela. Net jaučiant kraujo skonį burnoje ji – dora.

PIRMAS veiksmas

1 paveikslas

Varšuva, Karaliaus rūmai. Seimo salės prieangis. Oginskis stovi avanscenos kampe, prietemoje.

Stanislovas Augustas (balsas prasimuša pro gaudžiančius salėje balsus). Kilmingieji mūsų tautų atstovai! Seimo nariai! Vyskupai, vaivados ir kaštelionai, Dievo tarnai! Bajorai! Ir jūs, mūsų miestų atstovai, stebintys šį kilnų susirinkimą! (Gaudesys sustiprėja) Šiandien mes rengiamės paskelbti naują, nebūtą pagrindinį valstybės įstatymą – Ustavą Žendovą. Jis nustatys naują valstybės tvarką, grąžins mums  jėgas. (Gaudesys dar labiau sustiprėja) Žengę šį drąsų žingsnį, atitrauksime valstybę nuo prarajos. (Pauzė, salėje tyla) Taip, nuo pražūtingos mums prarajos krašto. (Prasimuša šūksniai „Karalius pats privedė!“) Turime galimybę paskutinį kartą pareikšti laisvą valią. (Nepasitenkinimo šūksniai „Liberum veto!“) Šansą išgelbėti gimines, šeimas,  žemes ir  Žečpospolitą! (Gaudimas) Meldžiu Dievą pagalbos, kad susitartume ir žengtume šį žingsnį. Ustava Žendova – paskutinė viltis! (Karaliaus kalbą nuslopina  gaudimas ir šūksniai salėje: „Grąžinkite liberum veto!“)

Gęsta šviesos

Oginskis (balsas už scenos). Taip 1791-aisiais mūsų Viešpaties metais mūsų karalius Stanislovas Augustas skelbė mūsų saulėlydžio paskutinę valandą. Nors manė, kad skelbia aušrą. (Pauzė, girdėti salės gaudimas) Buvo gegužė, Vyslos šlaituose svaiginamai žydėjo alyvos. Niekas nesuprato, kas iš tikrųjų vyksta. Žiūrėjome į veidrodį ir matėme jo šukes. Karalius kalbėjo ir visa širdimi buvo prieš negirdėtą nematytą dalyką – Ustavą Žendovą, konstituciją. Konstitucija skelbė karaliaus galių apribojimą, taip pat ir liberum veto panaikinimą. Kažin kokia maišalynė – nei velnias, nei gegutė buvo toji konstitucija. Ir kam ji buvo reikalinga? Prancūzų revoliucijos paukštė, pas mus atlėkusi? Tautos nebebuvo, o Ustava Žendova – Don Kichoto ietis. (Juokiasi, vėl pasigirsta gaudžiantis Seimas) Bet kai į Seimo tribūną pakilo dienos didvyris Hugas Kolontajus, ore sušvilpė ir giljotinos peilis. Kolontajus – fanatikas, žmogus be kilmės ir garbės, prasimušėlis. Tokie pasirodo sumaišties metais, jiems lemta tapti baisiųjų permainų apaštalais, budeliais.

Oginskis dingsta tamsoje, nušvinta kitas scenos kampas, jame stovi Kolontajus.

Kolontajus. Jūsų didenybe karaliau. Nobiliai, bajorai ir miestiečiai. Piliečiai. Visi naujosios respublikos kūrėjai. Kreipiuosi į jus Aukščiausiosios Būtybės įkvėptas! (Nerimas, salės gaudimas) Kreipiuosi proto vardu! Jūsų rankose – mūsų ateitis. Jūs nutarsite, ir mes tą ateitį sukursime. Įliesime šviežio kraujo į apmirusį  tėvynės kūną! (Nedrąsios ovacijos.) Nes matome, kaip trys didžiosios kaimynės, dvi imperijos ir viena karalystė, jau taikosi valdyti mūsų žemes. Turime paskutinę galimybę: garbė arba mirtis. Pakilti arba žūti. (Isteriškai) Pakilkime! Ženkime žingsnį! Balsuokite, naujosios Lenkijos piliečiai, padėkime mūsų saulei pakilti! (Audringi plojimai)

Kolontajus dingsta tamsoje, nušvinta scenos kampas, kuriame stovi Oginskis.

Oginskis. Pirmasis mūsų Konstitucijos straipsnis skelbė: Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu Seimu, atstovaujančiu lenkų tautai, pripažindami, kad mūsų visų likimas priklauso vien nuo tautos Konstitucijos įvedimo ir ištobulinimo, iš ilgos patirties pažinę įsisenėjusias mūsų valdymo ydas, laisvi nuo žeminančių svetimos prievartos reikalavimų… Sutemų valanda. Koks iškilmingas kritimas į prarają. Maratų, robespjerų ir dantonų buvo ne tik Prancūzijoje, jų buvo ir pas mus. Laimė, nei Kolontajus, nei kiti vadai nedaug pasidarbavo tarp savų  – teko sukilti prieš Rusiją. Kad ir trumpam. Neliko nei Seimo, nei Ustavos Žendovos, nei valstybės… Bet  užbėgu įvykiams už akių. Ir… meluoju. Nes  buvau laimingas, buvau ką tik vedęs, jaunas ir – ar patikėsite? – vykdžiau savo pirmą, o dėl valstybės paskutinę diplomatinę misiją Nyderlanduose. Nors Hagoje Europos diplomatinis korpusas žvairavo į mane kaip į pamišusiam karaliui atstovaujantį diplomatą,  iš savo kišenės mokėjau už ambasadorystę ir baisėjausi Prancūzijos siautėjimu anapus Olandijos sienų. Liberté, égalité, fraternité. Taigi: laisvė, lygybė, brolybė arba – le mortmirtis (karčiai juokiasi). Mirtis.

Ūmai gęsta šviesos

Arvydas Juozaitis, 2018 m. lapkritis

Nuotrauka iš asmeninio filosofo archyvo, jam lankantis Birštone.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code