Filosofas Arvydas Juozaitis: ŽEMĖ — GAMTA — TAUTA — VALSTYBĖ


Iliustracija: pixabay.com

Dainų švenčių 100-čio vizija
Po gausios puotos, perkūno ir žaibų

PIRMOJI DAINA — ŽEMĖ

Žmogaus laimė vaikščioti žeme yra nulemta jo gimimo vietos, vietovės, kurią išvysta praplėštos kūdikio akys. Ant žemės gimstama tik „čia“, o ne apskritai „kažkur“. Tas „čia“ — nulemtoji žmogaus Tėvynė.

Pirmiausiai — Žemė. Žemė išdainuojama basomis kojomis, ji jaučiama kaip padai jaučia ražieną, pievos rasą, upelio sietuvą, arba — kaip smėlį tarppirščiuose, kaip atmuštus į akmenis kelius.

Žemė išdainuojama jūros bangų mūša. O ji pati? Žemė išūžia mus vėju, jos stichijos tvokskia mums į veidą, ji laužia medžius, ji trinksi perkūnais ir akina mus žaibais.

Taip Žemė prašo mus: dainuokime kartu. Nes, sako ji, be dainos, žmogau, ilgai neištversi, krisi po mano svoriu.

Ir Žemė uždainuoja su mumis, ir mes — su ja. Pasigirsta sutartinė.

Sutartinė sako, kad gyvenimas — tai ne gyvenimas ant žemės rutulio paviršiaus. Gyvenimas — tai buvimas šiapus horizonto, namuose, tėvynėje. Žemaičiai savo sodybą vadina pasakiškai — „gyvenimu“. Gyvenimu savo tėvynę turi vadinti ir visa Lietuva.

Žmogus, dainuojantis Žemę, dainuoja gyvenimą. Nūdienos daina „Himnas žemei“ — dainuoja.


Arvydas Juozaitis [foto: Stasys Paškevičius ©]

ANTROJI DAINA — GAMTA

Žemė susidainuoja su žmogumi.

Iš to susidainavimo gimsta sutartinė — Žmogaus-Gamtos sąlydis.

Augančios technologinės galios naikina žmogų. Tačiau iki visai susinaikins ir nebepažins savo sielos, žmogus vis dažniau įsivaizduoja, kad jis pakeis gamtą, o vietomis ir Žemę. Sukels dar vieną pasaulinį karą? Gali, nes amžino karo būsenoje jis gyvena nuolat. Nebuvo istorijoje nė metų be karo.

Tačiau yra ir kita nesibaigiančio karo vieta — megapolis.

Magapolių žmogus įsivaizduoja galintis gyventi be Gamtos. Gamta jam — tik jo paties fiziologija, tik jo kūno malonumai ir, žinoma, nepatogumai. Liga tokiam žmogui ar mirtis — pasaulio pabaiga. Išnykdamas jis iš keršto gali nusinešti į kapus ir visą pasaulį. Arba padaryti tai, kas jau plačiai daroma: savo mirtina liga užkrėsti kitus

Kokia didinga tuštybė!

Paklausykime, kaip skamba Gamta. Kas būtų lietuvis be „Anykščių šilelio“? Kas mes būtume be didingos maironiškos giesmės „Kur bėga Šešupė“? Ir ką mes pasakytume miškui be „Kur giria žaliuoja“?

Gamtos dainos — himnas Žemei. Kai tūkstančių tūkstančiai padėkoja Gamtai, jie dėkoja Žemei.

Tokiu būdu gyvybė nenutrūksta, ji — bendruomenės, vadinasi, tautos dvasioje, jos kultūroje. Žmogus nemiršta — jis įlieja savo sielą į dainą ir palieka ją joje. Bendroji kultūra yra daug stipresnė už kiekvieną individą, ir už didvyrį stipresnė. Tai amžinumo ženklas Žemėje.

Tauta, jos kultūra susigieda Gamtoje, Žemėje.

TREČIOJI DAINA — TAUTA

Bendruomeninis dainavimas — mūsų gyvybingumo šaltinis. Egzistencinis pateisinimas, kad mes esame čia ir dabar, su savo žeme, gamta ir tradicijomis. Visi ideologiniai štampai, kviečiantys abejoti Dainų švenčių verte, agresyvūs raginimai keisti Dainų šventes, darant jas „modernvbe nežinia kokia“ yra tolygūs bendruomenės naikinimui. Dainavimo-susidainavimo ir giedojimo-susigiedojimo naikinimas. Naikinant bendruomenę po „dainos kupolu“ naikinimas, pasaulietinės bažnyčios naikinimas. Naikinant šį bendrumą, nyksta ir pirminis sąlytis su žeme, su gamta, payra bendruomenė, vadinasi, tauta.

Bet pastangos bevaisės: tūkstančių tūkstančių giesmė išdainuoja Žemę-Gamtą ir save. Tuo paliudija egzistavimo „čia ir dabar“ sąsajas su šimtmečiais. Paliudija savo aistrą amžinumui.

Dar daugiau: bendruomenės susidainavimas skirtas ne kam kitam, o Aukščiausiajam. Taip, ir sau, bet kaip giesmėje: „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį…“

Dainų slėniuose skamba ne koncertai, o mišios.

KETVIRTOJI DAINA — VALSTYBĖ

Nelaisvu tapęs kraštas, svetimų valdoma žemė, svetimų naikinama gamta ir svetimų bauginami namai gali išnykti, jeigu nelieka gaivališko susižinojimo, susigiedojimo, nelieka sutartinio dainavimo. Lietuvoje taip nenutiko — dainų tradicija išliko. Išliko net daugiau negu galėjo išlikti. Dainuodami žmonės išsaugo valstybės ilgesį. „Ant kalno mūrai”— primityviausia forma, tačiau — visų. Ir viešai šitai buvo reiškiama, parodoma. Dainoje ir per dainą, giesmėje ir per giesmę žmogus vaduojasi iš baimės. Šitą lietuvių (baltijiečių) galią matė ir suprato svetimieji, pasišovę pakeisti kraštą, išardyti jo bendruomeniškumą, nutautinti. Tą patį dabar mato ir supranta vidaus globalistai, niekinantys bendruomeninį dainavimą, tautiškumą. Nes juk tai — grėsmė globalizacijai, nepasidavimas jai.

Ir šiandien tūkstančių balsai liudija laisvę. Vienam liudyti laisvę (su gitara, su kitu muzikiniu instrumentu, net balsu) nesunku. Bet kai ji liudijama ir kai „laisvė atliekama” tūkstančių sielomis ir vienu metu — tai Dievo balsas, Gamtos-Žemės sutartinė. Tas balsas gieda gražiausią laisvės žiedą.

Dainuodamas su visais žmogus taikingiausiu būdu liudija gyvenimo tarp žmonių grožį. Be jokio fizinio ginklo, negrasindamas nei kaimynams, nei pasauliui.

Himnas, „Tautiška giesmė“ — taikos ginklas. Ši giesmė verta laisvos tautos, kai tauta verta ir Tėvynės, ir valstybės.

Dainų šventė baigiama „Tautiška giesme“.

Arvydas Juozaitis
2018 m. vasara

You may also like...

1 Response

  1. Povilas parašė:

    Pagaliau pasirodė filosofas. Gerbiu tokį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code