Žanas Luji TRETINJANAS

Vakar Mirė Žanas Luji TRETINJANAS [Jean-Louis Trintingnant]. Štai tau ir sąšauka su savu gyvenimu, tėvo istorija. Jau vėlai vakare, visą dieną vaikščiojęs šalia tėvo portreto ir degančios šalia jo žvakės, įsijungiau radijuką ir išgirdau: „Šiandien Anapilin išėjo Žanas Lui TRETINJANAS.“
Ir prisiminiau: jo, kaip ir mūsų Miltinio, mokytojas buvo garsusis Diulenas.

Dar vienas tavo gyvenimo žmogus, žmogau.
Kas jis – Trentinjãnas? Prancūzas, pietų prancūzas.
Man – D’artanjanas. Naujų laikų gaskonas D’artanjanas.
Ir man, ir daugeliui o daugeliui milijonų, visame pasaulyje jis – Žanas Lui filme „Vyras ir moteris“ (1966, režisieriaus K. Leliukas).
Kaip įkrito į sielą, taip ir liko joje.

Bet kas liko, kaip liko? Štai dabar galvoju ir vėl prisimenu, kaip kirto į gyjančią ir kartu negyjančią žaizdą. Ne sužeistas tada pasijutau, bet pažadintas iš kažkokio seno sužeidimo.

Ir koks galingas jausmas! – žiūrėti filmą vienam. Tamsioje salėje, pustuštėje. Nesidalinant su nieko jokiais žodžiais (su meile, sėdinčia greta, su žmona). Esi laisvas nuo baimės ir gėdos jausmų, esi laisvas nuo būtinybės kažką pasakyti, atsakyti, burbtelėti. Esi vienas, vienas su giliausiais jausmais.

Kai randi tikrą herojų kino ekrane, imi su juo gyventi savo gyvenimą (ne iki galo, bet iki gelmės), neišvengiamai pamilsti tą herojų. Per pusantros valandos patiri savų dešimtmečių istoriją. Istoriją į praeitį, o ir begalinę erdvę – nujaučiamą ateitį.

„Vyrą ir moterį“ pamačiau būdamas nebe pirmos jaunystės, ir, manau, tai buvo teisinga. Regis, po pirmosios Sąjūdžio vasaros, būdamas jau per 30… To amžiaus jau esi daug supratęs. Ir apie filmą daug girdėjęs, net iš mamos girdėjęs, kad, matai! – esą net Romos popiežius apie jį pasakęs gerų ir „teigiamų“ žodžių… Pamatęs išsyk supratau, kad tai R.M. Remarko „Trijų draugų“ dvasia persmelktas kūrinys.

Kaip patirti tą maudžiantį Žaną Lui „vyrą“ ir Anuk Aimė (Anouk Aimée) Anos „moterį“? Pirmiausiai reikia žinoti, kas yra praradimo jausmas, kuris yra nebe teorinis, ne paaugliškas, net ne 20-čio ir ne 30-čio.

Bet svarbesnis man buvo kitas filmas. TSRS imperijos gyventojo galimybės lėmė, kad pirmą Tretinjano herojų pamačiau kaip „supuvusių Vakarų“ herojų. Tai buvo Marčelas filme „Konformistas“ (1970, režisierius B. Bertolučis). Išėjęs iš „Pergalės“ kino teatro buvau nukrėstas ledinio šalčio ir siaubo. Matyt tada pirmą sykį veriančiai supratau, kad politinis gyvenimas yra siaubas, bet vyras, jeigu jis vyras, privalo jo imtis. Baisus viso kūno virpulys krėtė mane didžiąją filmo dalį, pirštų galai buvo suleisti į šlaunis, kad netirtėčiau kaip epušės lapas. O juk tai buvo „laikai be prošvaistės“ – niūrūs L. Brežnevo epochos metai. Tiesa, tie metai ritosi į pabaigą.

Mus nepaprastai stipriai „veikia“ aktoriai. Jaunystėje daug stipriau negu režisieriai ir jų pasakojimai. Aktorius veikia savo kūnu – kūnu ir pirmiausiai kūnu. Šypsenos, gestai, kurie yra sielos judesiai, ir ypač akys, kurios kalba apie sielos gelmę (nors kas toji „gelmė“?!) Aktorius visuomet primena eilinį kareivį, kuris eina į kulkų ir sprogimų lauką ir kas akimirką gali žūti kūnu. Žūsta tikras žmogus, o ne pilvu-plepatyne gyvas politikas. Tikras žmogus moka už politikų šlykštynes kaip gelbėtojas, kūnu nusileisdamas į sprogusio atominio reaktoriaus gelmes. Ir gyvena jis ne parlamentų ir TV kalbėtojų gyvenimus, o tikrą gyvenimą. Taip jis gelbsti žmoniją.
Toks man visuomet buvo toks ir lieka Žanas Luji TRETINJANAS.

Paskutinis Tretinjano šedevras, trečias mano gyvenime – jau laisvės laikų. Kai pagyvenęs herojus Z. Kiešliovskio filme „Raudona“ (Trois couleurs: Rouge, 1994) vaidina patyrusį advokatą, slapta ir neteisėtai stebintį tragediją. Jis nelaimingų meilių-nemeilių apimtai merginai sako vilties žodžius: „Aš jus matau senatvėje, matau ramiai pabundančių, laimingą. Šalia jūsų miega jūsų mylimas žmogus…“
Ir pagaliau…
Pribloškė 2003 metai, kai smogė žinia: mylimo aktoriaus dukra Mari nužudyta Vilniuje. Ji filmavosi Lietuvos kino studijos paviljonuose, Nidoje… Štai žinia:

„Sumuštą 41-erių metų aktorę iš Vilniaus senamiestyje esančio viešbučio „Domina Plazza“ sekmadienį ryte į Vilniaus universitetinę greitosios pagalbos ligoninę“… Ir dar: „Pavakare į Vilnių atvyko aktorės tėvas, garsus prancūzų aktorius ir režisierius Jean-Louis Trintingnant’as (Žanas Lui Trentinjanas). Žymi prancūzų kinematografininkų dinastija – aktorės motina, garsi prancūzų režisierė Nadine Trintignant (Nadina Trentinjan) bei sūnus R. Kolinka Lietuvoje kūrė keturių valandų televizijos dramą apie žymią prancūzų romanistę Colettę (1873-1954).“
Dabar internete susirasiu tris „savus filmus“. Ir vėl žiūrėsiu, ir vėl gyvensiu.

Arvydas Juozaitis

fb-share-icon
Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code