Ką apie Šarūno Saukos kūrybą pasakytų Karlas Gustavas Jungas?
Kai prieš kelerius metus po ilgos pertraukos tapytojas Šarūnas Sauka surengė savo darbų parodą, į ją plūdo minios lankytojų. Tapytojo darbai neretai apibūdinami kaip šokiruojantys, tačiau juos tyrinėjanti filosofė, Lietuvos edukologijos universiteto profesorė dr. Jūratė Baranova (Rubavičienė) neskuba daryti tokios išvados ir teigia, kad tai, ką matome, priklauso nuo mūsų pačių žvilgsnio.
Filosofė pastebi, kad tapytojas tapo tyloje, nevartoja žodžių, o filosofai, meno kritikai ar kiti jais apsiskelbę teoretikai tiesiog negali be jų. Žodžiai jiems reikalingi tam, kad įvardintų tai, kas iš principo yra labai sunkiai įvardijama. Savo darbuose mokslininkė atrakina Š. Saukos tapybą, pasitelkdama šveicarų psichoanalitiko Karlo Gustavo Jungo teorijas. Nors K. G. Jungas niekada nematė Š. Saukos paveikslų, o šis nestudijavo psichoanalitiko darbų, tarp šių asmenybių vis tiek galima rasti nemažai panašumų.
„Galima manyti, kad visa Š. Saukos kūryba – tai besidriekiantis metafizinis sapnas, t. y. toks sapnas, kurį sapnuoja ne atskiras individas, o visa žmonija. Šią nematomą patirtį K. G. Jungas vadino žmonijos sielos gyvenimu, kolektyvine pasąmone, santykiu su begalybe. Žmonija yra uždaryta trimačiame laiko ir erdvės pasaulyje, tačiau kiekvienas iš mūsų ieško santykio su tuo, kas pranoksta matomybę, t. y. „amžinojo žmogaus“ arba, kitaip tariant, savasties. Galbūt būtent taip galima interpretuoti ir Š. Saukos skirtinguose kontekstuose kartojamą autoportreto motyvą?“, – svarsto prof. J. Baranova.
Profesorė atkreipia dėmesį, kad K. G. Jungas yra sakęs, jog kiekvienas iš mūsų nuolat ieško savojo antrininko – Šešėlio. Š. Saukai šios paieškos irgi svarbios. Šešėlis persmelkia visą jo kūrybą. „Viduje visada žinojau, jog mane sudaro du asmenys“, – apie save yra sakęs K. G. Jungas, taip tarsi pasirašydamas po Š. Saukos paveikslu „Šokis“ (1984), kuriame vaizduojama iškylaujanti šeima. Jame moteris žiūri į dangų, kol vyras, t. y. paties dailininko „alter ego“, šoka lėtą šokį su savuoju Šešėliu.
„Ką mūsų Šešėlis veikia tuo metu, kai mes gyvename įprastą savo gyvenimą? Š. Sauka juokaudamas atsako, kad jis kartoja mūsų judesius. Mums tik atrodo, kad tuo metu esame su kitu žmogumi, tarkime, su šalia iškylaujančia moterimi. Iš tiesų mes nuolatos šokame su savo vidiniu antrininku. Patys su savimi. Ir dar dairomės į žiūrovą – stebime, kaip atrodome iš šalies,“ – kalba filosofė.
Kitame Š. Saukos paveiksle „Lito gimimas“ (1992) susidvejinęs „alter ego“ užpuola pats save: vienu metu jis yra ir žudikas, ir auka, gulinti apkapotomis galūnėmis, susmaigstyta basliais bei stalo koja.
„Kaip galima užpulti pačiam save? K. G. Jungas sako, kad susitikimas pačiam su savimi mums yra viena nemaloniausių patirčių. Jis visada rizikingas, todėl savo Šešėlio vengiame. Susidūrimas su savo Šešėliu – tai susidūrimas su savo pasąmone. Šešėlis meta iššūkį visam žmogui, primena jam jo bejėgystę ir negalią“, – savo įžvalgas dėsto prof. J. Baranova.
Š. Saukos paveiksluose atsikartoja ir baltos moters motyvas. Dažniausiai ji atrodo rami ir skaisti, tačiau kartais įgyja ir šėtoniškų bruožų.
„Kas galėtų būti ta elfiškai atrodanti baltoji moteris, kuri abejingai styro šalia, tarsi nedalyvaudama veiksme? Visgi jos buvimas čia, regis, yra būtinas ir neišvengiamas. K. G. Jungas galbūt pasakytų, kad tai Anima – dar vienas svarbus archetipas,“ – atskleidžia mokslininkė.
Paveiksle „Laimikis“ (1993) žmogus vaizduojamas tarsi spąstuose, niekaip negalintis ištrūkti iš moters valdovės, t. y. Animos, visagalybės. Vyro pasyvumas ir bejėgystė, pasireiškianti susidūrus su moteriškuoju raganiškuoju pradu, pateikta ir paveiksle „Žmogžudystė restorane“ (1999–2000). Jis tarsi sako, kad pakliūti į moterų apsuptį, minią yra lyg būti jų suvalgytam, sudorotam ir sučiaumotam. Trokšdama gyvenimo Anima trokšta ir blogio.
O ką Š. Saukos paveiksluose veikia vaikai? Atrodytų, tarp mėsos, kraujo ir nuogų iškvaišusių personažų jiems ne vieta. K. G. Jungas sako, kad vaiko archetipas atstovauja ikisąmoningam kolektyvinės sielos vaikystės aspektui. Vaikas simbolizuoja ne tik buvusius ir seniai praėjusius dalykus, bet ir kažką, kas yra dabar. Jis ne vien liekana, bet ir koreguojanti sistema. Vaikas yra potenciali ateitis. Jo motyvas dailininko naudojamas paveiksluose „Laiptai“ (1989), „Šventykla“ (1997), „Beržynas“ (1995).
Kiekvienas Š. Saukos paveikslas yra ypatingas, išraiškingas, turtingas detalėmis ir galimomis interpretacijomis. Apibendrindama prof. J. Baranova kviečia drąsiau rinktis savo kelius meno kūrinių link ir išdrįsti pamatyti kitokį vaizdą, susikurti savo naratyvą.
Prof. dr. J. Baranova (Rubavičienė) nominuota 2017 m. Lietuvos mokslo premijai už darbų ciklą „XX amžiaus filosofija: lyginamieji ir tarpdisciplininiai tyrimai“.
Nuotraukos autorė – Virginija Valuckienė
Naujausi komentarai