Darbas, pajamos ir gyvenimo būdas kūrybingose aplinkose

Kūrybininko gyvenimo būdo principai: kūrybinė veikla, laisvas grafikas ir ilgos atostogos, neformalūs ryšiai, savarankiškumas ir atsakomybė, netraukiamos į apskaitą darbo valandos, įtemptas darbas, darbas „namie“, trumpalaikiai įsipareigojimai, pripažinimo siekis. Postindustrinė kūrybos visuomenė keičia gyvenimo būdą. Pasikeitę darbo santykiai, kitoks santykis tarp darbo ir laisvalaikio suponuoja kitokį požiūrį tiek į darbą, tiek į laisvalaikį, kurie neatsiejami nuo kūrybos ir tam tikra prasme susilieja. Kaip minėta, kūrybininkas nebesėdi kasdien po 8 valandas kontoroje, į kurią atvyksta tik dalyvauti susitikimuose su kolegomis ir savo kūrybos vadybininkais bei pasidalyti idėjomis. Kitaip tariant, jis pats pasirodo ir parodo savo kūrybos etapus tik „išėjęs“ iš savo kūrybos „namų“, kurie gali būti bet kur, tik ne kontoroje. Jei jis kuria namie, tai reiškia, kad jis neturi atostogų nuo savo kūrybos, kuri persmelkia visą jo laisvalaikį. Šie pasikeitę darbo santykiai diktuoja visai kitokį gyvenimo būdą. Klausimas – koks tas kūrybininko gyvenimo būdas? Viena vertus, gana laisvas – jis teikia pirmenybę galimybei pačiam planuotis savo darbo laiką, kita vertus, jo gyvenimas nepaprastai įtemptas, nes kūrybininkas kuria ne tik darbo valandomis, ne tik dieną, bet ir naktį – bet kuriuo paros laiku jis generuoja idėjas, nuo kurių negali pabėgti net atostogaudamas prie jūros ar kalnuose.

Taigi du prieštaringi dalykai reprezentuoja kūrybininko gyvenimo būdą. Viena vertus, gana laisvas darbo grafikas ir nesusisaistymas griežtais darbiniais įsipareigojimais, kita vertus – nepaprastai intensyvi kūryba visos paros metu. Kūrybininkas paradoksaliai siekia kuo daugiau laisvo nuo buvimo kontoroje laiko ir kuo ilgesnių atostogų, bet viena ir kita jis išnaudoja darbui. Vis dėlto aplinkos pakeitimas, įmanomas per atostogas, kūrybininkui yra gyvybiškai būtinas, nes nauja aplinka – idėjų šaltinis. Laisvas darbo grafikas, bėgimas iš kontoros su griežta kontrole, darbinių įsipareigojimų vengimas ir geidžiamos ilgos atostogos turi savo kainą – nestabilias pajamas, socialinį neužtikrintumą ir nerimą dėl miglotos ateities. Kalbant apie pajamas, jos nebūtinai ir ne visų kūrybininkų yra mažos. R. Floridos (2012) teigimu, kūrybinės klasės santykinės pajamos, skaičiuojamos vienam žmogui, yra pačios didžiausios lyginant su kitomis klasėmis. Vis dėlto problema čia ta, kad R. Florida prie kūrybinės klasės priskiria įtakingas visuomenės grupes, kurios gerina pajamų statistiką. R. Caveso (2002) teigimu kūrybininkų uždarbis – mažesnis nei vidutinis, nekalbant apie menkesnes socialines garantijas. Vis dėlto iš kūrybinių industrijų teoretikų (J. Howkinso 2010) žinome, kad kūrybos sektorius pasižymi dideliu ekonominiu potencialu: viena, jis auga sparčiau už kitus sektorius, kita, jis išjudina juos.

Čia kyla platesnis klausimas – kaip vertinamos pajamos: absoliučiu dydžiu, reikalingu poreikiams patenkinti, ar santykiniu, lyginant su kitų visuomenės grupių pajamomis? Kiti klausimai: ar pajamų (tiek visuomenės, tiek atskirų jos grupių) didėjimas turi ribas; ar socialinė grupė turtėja tik kitų grupių (tiek kitų klasių, tiek ateities visuomenės, t. y. anūkų) sąskaita; ekonominiai (piniginiai) ištekliai riboti ar, atvirkščiai, jie sukuriami „iš nieko“? statistika liudija tendenciją: kuo turtingesnė visuomenė, tuo labiau ji prasiskolinusi, kitaip tariant, ji turtinga savo ateities kartų, kurios šia prasme apvagiamos, sąskaita: už ekonominę gerovę ir vartojimo maniją turės mokėti anūkai. Maža to, tie patys anūkai turės išlaikyti susenusius vartotojus: turtingų visuomenių senėjimo tendencija taip pat akivaizdi. Kita išeitis – bankrutuoti, t. y. tam tikru pretekstu atsisakyti mokėti laimės kreditoriams ir atsisakyti išlaikyti susenusius laimės vartotojus. Tačiau šiuo atveju visuomenė būtų atkirsta nuo ekonominių kanalų, kuriais srūva lėšos, ne tik kurstančios vartojimą, bet ir palaikančios kūrybines veiklas. Taigi bankrotas neatsiejamas nuo vartojimo ir kūrybos dietos. Vis dėlto visuomenės bankrotas gali tapti individo (siekusio vartoti kaip tūlas) žiūros suskliautimo pretekstu ir gyvenimo kelio posūkio tašku. Gimus kūriniui, kiekvienam kūrybininkui ateina bankroto laikotarpis, kai atsiradusi tuštuma nelyginant kūrybinio kosmoso juodoji skylė pritraukia naujų idėjų ir įspūdžių, kad visa tai, susikristalizavę į gniužulą, būtų išspjauta kaip naujas kūrinys. Panašiai ir visuomenė turi atsikratyti ilgai brandintais kūriniais, kad galėtų atverti akis į priekį. Taip Sovietų Sąjungoje buvo atsikratyta komunizmo idėjos: šio atsikratymo išdava – skolų nurašymas, kurį lydėjo senų komunistinių idėjų su visais jų turėtojais nurašymas.

Vis dėlto tam tikrų visuomenių turtėjimas didina prarają tarp turtingų ir skurdžių visuomenių. Visa tai perša mintį, kad ekonominiai (piniginiai) ištekliai – riboti. Vis dėlto tam prieštarauja naujų ekonominės veiklos sričių, kurios susikloja su kūrybos sritimis ir kuriose sukuriama milžiniška pridėtinė vertė, atsiradimas postindustrinėje visuomenėje. Kitaip tariant, ekonominės vertės, o kartu ekonominė gerovė ir visuomenės turtas ne tik ir ne tiek perskirstomi, kiek sukuriami. Be to, visa tai ir išeikvojama, suvartojama, iššvaistoma. Taigi galima kalbėti apie tam tikrą gerovės apyvartą, ją sukuriant, perskirstant ir išeikvojant. Vartojimas ir eikvojimas suponuoja poreikį sukurti tik tas pačias, bet ir vis naujas ekonomines vertes. Kitaip tariant, eikvojimas ir švaistymas – kūrybos stimuliatoriai.

Ištrauka: T. Kačerauskas. Kūrybos visuomenė. Vilnius: VGTU leidykla TECHNIKA. 2014. 151-153