Kūrybos visuomenės principai

Cavesas (2002) kalba apie šešis kūrybinių industrijų ekonominius principus, kuriuos galima laikyti ir kūrybos visuomenės principais:

1) niekas nežino – kūryboje niekas niekada nežino, ar bus sukurtas produktas ar ne, kokią jis turės paklausą. Jeigu Holiwoodas ir jo strategai (jei tokie yra) tai žinotų, kurtų vien pelningus filmus, tačiau statistika rodo, kad iš dešimties tik du ar trys filmai yra pelningi, du ar trys – nuostolingi, o kiti balansuoja ties nuostolių riba (Howkins 2010). Šis nežinios principas diktuoja tam tikrus santykius kūrybingoje visuomenėje, įskaitant ekonominius santykius tarp menininkų ar kūrėjų ir tarp agentų bei meno institucijų;

2) menas dėl meno – nepaisant kultūrinės industrijos komercinių (suprekinimo) tendencijų, tikras menininkas vis dėlto vadovaujasi kitais principais. Jis įsitikinęs, kad menas turi tarnauti ne tam, kad uždirbtų kuo daugiau pinigų ar įsiteiktų masiniam publikos skoniui, bet tam, kad paliktų tam tikrą pėdsaką meno istorijoje ir prisidėtų prie meno raidos. Taigi tam tikras nesuinteresuotumas ir idealizmas būdingas tiek kūrėjų bendrijai, tiek kūrybos visuomenei apskritai;

3) popuri principas – menininkas sąmoningai ar nesąmoningai akumuliuoja labai skirtingas tendencijas ir kiekvienas meno kūrinys yra tam tikra eklektiška visuma. Kartais tai daroma sąmoningai orientuojantis į didesnį vartotojų ratą, bet dažniausiai – nesąmoningai dėl meno prigimties: jis akumuliuoja labai skirtingas įtakas ir skirtingus poveikius, o menininkas tai daro dažniausiai intuityviai;

4) beribė įvairovė – mene susiduriame su beribe įvairove keliomis prasmėmis. Viena, menininkas siekia sukurti tai, kas būtų nauja ir originalu, kas skirtųsi nuo jo pirmtakų kūrybos. Tai jis daro sąmoningai arba nesąmoningai. Kita, kūrybinė visuomenė, susidedanti iš įvairių subkultūrų, yra marga, nepaisant vyraujančio masinio skonio, televizijos ir kitų medijų orientacijos į reitingus, niveliuojančius kultūros apraiškas. Demokratinėje visuomenėje, kokia neišvengiamai turi būti kūrybininkų bendrija, turime įvairiausių subkultūrų tendencijas, įvairių kultūrinių maištų. Postindustrinė visuomenė jau labiau yra įvairi, ji apima įvairiausias subkultūras ir įvairiausias kultūrines tendencijas bei prieštaravimus;

5) A ir B sąrašai – tokie sąrašai yra visur, kur susiduriama su socialiniu užsakymu ir ekonominiais santykiais. Visų pirma, čia turima omenyje tai, kad yra kūrėjų sąrašai (tegu niekur neužfiksuoti materialiai), kitaip tariant, kūrėjai siūlo savo paslaugas būdami daugiau (A sąrašas) ar mažiau (B sąrašas) matomi užsakovams. Tai suponuoja tiek kūrėjų diferenciją, tiek jų žinomumą. Šis principas nereiškia, kad yra tik du sąrašai (A ir B), jų gali būti ir daugiau (C, D, E ir t. t.). puikus pavyzdys, kaip veikia šis principas – kino industrija, kuri įkūnija kolektyvinę kūrybą. Antai kuriant filmus kiekvienas turintis patirties kūrėjas (scenaristas, režisierius, operatorius, dailininkas, kompozitorius, grimuotojas ir t. t.) patenka į tam tikrą sąrašą (A ar B). Jo priklausomybė vienam ar kitam sąrašui atspindi jo kūrybos rinkos vertę, išmatuojamą mokamais honorarais, kurie savo ruožtu priklauso nuo finansinės jo kūrinių grąžos. Kuo garsesnis kūrėjas, tuo didesnė tikimybė, kad bus užtikrinta pakankama investicijų į kuriamą filmą finansinė grąža. Tačiau garsus kūrėjas yra brangus, taigi jis didina kuriamo kino biudžetą, vadinasi, ir riziką, kad kinas neatsipirks. Laimei, yra B sąrašas: jei vadybininkui ar prodiuseriui pasirodo, kad kūrėjas iš A sąrašo yra per brangus arba tiesiog to daryti neleidžia kuklus biudžetas, samdomi pigesni kūrėjai, kurie atpigina kino gamybos sąnaudos, bet rizikingi kitu atžvilgiu: jie gali būti mažiau sėkmingi ar tiesiog publikai gali pasirodyti nepakankamai patrauklūs, o tai irgi neužtikrina finansinės grąžos. Kūrėjai migruoja iš sąrašo A į sąrašą B ir atvirkščiai. Sąrašai A ir B įmanomi todėl, kad meno kūrinio piniginė ir kultūrinė vertės susipynusios: jos viena kitą augina;

6) išmintingasis laikas – čia turima omenyje tai, kad laiko perspektyva pakeičia kūrėjų rikiuotes ar sąrašus. Galima kalbėti apie kelis laiko slenksčius, kaip antai kūrėjo mirtis ar jo (gyvo ar negyvo) jubiliejus. Vis dėlto čia pirmiausia turima omenyje laiko išbandymas dirbtinai neprovokuojant dėmesio kūrėjui. Laiko išmintis suponuoja besikeičiančias kultūrines tendencijas ir aplinkas, kuriose pasirodo daugiau ar mažiau aktualus praeities kūrėjas. Antai daugelio popmuzikos „žvaigždžių“ šlovė nugrimzta į užmaršties vandenis. Čia galima kalbėti apie medijų poveikį tiek šlovinant kūrėją, tiek „numarinant“ jį. Apskritai vyrauja tokia tendencija: kuo garsesnis kūrėjas yra gyvas būdamas, tuo jis greičiau užmirštamas po mirties. Tačiau negalima teigti priešingai: kuo mažiau žinomas kūrėjas gyvas būdamas, tuo jis garsesnis po mirties. Absoliuti dauguma mažai žinomų kūrėjų tokie ir lieka visiems laikams. Vis dėlto tarp menkai žinomų menininkų yra ir tokių, kurie pripažinimo nepelnė būtent todėl, kad būdami pernelyg originalūs „žvelgė per toli“, t. y. jų kūryba, palankiai susiklosčius aplinkybėms, tapo aktuali rodydama kelią kitiems kūrėjams po jų mirties. Būtent toks V. Van Gogho atvejis: išmintingasis laikas iš jo padarė klasiką. Priešingas pavyzdys – E. Presley‘is, kuris prisimenamas nebent kaip tam tikras XX a. vidurio popmuzikos pavyzdys, bet ne kaip žymus kūrėjas (jei atlikimas – kūryba), nors jam mirus (t.y. esant tam tikram laiko slenksčiui) atrodė, kad atėjo kultūros ir pasaulio pabaiga.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal T. Kačerausko monografiją „Kūrybos visuomenė“ (Vilnius: VGTU leidykla TECHNIKA. 2014. P. 80-82)

Elvio Arono Presley’io nuotrauka ir Vincento van Gogo  paveikslas „Žvaigždėta naktis“ 

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code