Radijas

Radijas ir televizija dažnai vadinami žiniasklaidos priemonėmis. Radijas, atsiradęs palyginti neseniai, jau yra tapęs tradicine kūrybinių industrijų sritimi, tradicine mediją, kurios lyginamoji dalis medijų šeimoje mažėja, ji užgožta tokių medijų, kaip televizija ir internetas. Vis dėlto ir postindustrinėje visuomenėje radijas turi savo nišą: visų pirma tai – darbo kolektyvai. Kitaip tariant, radijas daugiausia klausomas darbo metu, vagiant dėmesį nuo darbo reikalų. Tai galima laikyti tam tikra kūrybingo individo, dirbančio nekūrybingą darbą nustatytomis valandomis (t.y. nekūrybingai organizuojamą), protesto ar net sabotažo forma. Kita vertus, radijas – netgi būtinas fonas tam tikrų kūrybinių veiklų, kurias muzika veikia kaip stimuliatorių. Radijas – tam tikra „laisvų rankų“ technologija, leidžianti dirbti kitus darbus ir sudaranti iliuziją, kad nuo jų pabėgame (ne tik pildydami darbo ataskaitas, bet ir vairuodami automobilį ar virdami valgį). Be to, viena ar kita radijo stotis („M-1“, „M-1 Plus“, „Lietus“, „Radiocentras“, „Marijos radijas“ ar „Znad Wiliji“) siejasi su individo tapatumu ir yra kaip atpažinimo požymis bei socialinio bendrumo veiksnys. Radijas kuria ir palaiko klausytojų bendrijas ne vien pagal muzikinį skonį („M-1“, „M-1 Plus“), bet ir pagal tautybę („Znad Wiliji“) ar religiją („Marijos radijas“). Šia prasme galima teigti, kad radijas (tiksliau, skirtingos radijo stotys) skaldo visuomenę.

Vis dėlto tai nėra skaldymas, veikiau jos grupių ir subkultūrų telkimas, nes radijas yra būtent tai, kas suburia bendrijas, be to, jis atspindi margą postindustrinę demokratinę visuomenę su jos skirtingomis subkultūromis. Radijas susiliejęs su kitomis medijomis, kurios viena kitą maitina: radijo klausomės per internetą, kurio poreikį diktuoja ir noras klausytis radijo. Radijas atliko labai svarbų vaidmenį tiek kultūrinėje industrijoje, tiek plečiantis medijoms, tiek politiniame ir socialiniame gyvenime apskritai. Tarpukario Vokietijoje ir pokario Sovietų Sąjungoje radijas buvo masinės komunikacijos priemonė, neatsiejama nuo infiltruojamos ideologijos. Apskritai radijas – valdžios geidžiama propagandos mašina, kuri vairuojama viena kelio puse totalitarinėse valstybėse. Postindustrinėje visuomenėje be bendro stratego skirtingos radijo stotys tarsi atsveria skirtingas tendencijas, nors ir čia galima kalbėti apie radijo stočių supanašėjimą veikiant reitingo kompleksui. Kita vertus, ir poindustrinėje demokratinėje visuomenėje radijas dažnai atstovauja tam tikrai ideologijai ir tam tikroms nuostatoms (tas pats galioja ir televizijai). Vis dėlto čia nebūtinai tiesiogiai atstovaujami savininkų interesai, vietoj to vien skleidžiamos pažiūros, kurios tapo ideologinėmis klišėmis.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal T. Kačerausko monografiją „Kūrybos visuomenė“ (Vilnius: VGTU leidykla TECHNIKA. 2014. P. 90, 91)

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code