Televizija

Lyginant televiziją su radijui, neužtenka matyti vien kiekybinius skirtumus. Kitaip tariant, televizija neapibrėžiama kaip rodantis radijas. M. McLuhanas (2003) televiziją laikė „vėsia“, o radiją – „karšta“ mediją. Kitaip sakant, jos skiriasi kokybiškai: televizija tenkinasi pasyvia žiūrovo reakcija, o radijas reikalauja aktyvaus subkultūrinio angažavimosi. Radijas postindustrinėje visuomenėje asocijuojasi su darbo santykiais, televizija – su poilsio aplinka. Tačiau dėl darbo ir poilsio režimų susiklojimo kūrybinėje visuomenėje televizija įsiveržia į darbo aplinką. Nuo pat ankstaus ryto mirksintis televizijos ekranas liudija, kad žmogus yra namuose. Tiesą sakant, jo aplinka – nebe namai, o visas pasaulis, prie kurio žinių srauto prisijungiame vos įžengę į namus. Tačiau sistema „žmogus-ekranas“ funkcionuoja ir kita prasme: kiekvienas  iš mūsų siekia įžengti į ekraną, kur jis taptų matomas. Daugelis įvykių apskritai tampa įvykiais tik būdami įvaizdinti (medijuoti) televizijos ekrane. Rugsėjo 11-osios tragedija Niujorke televizijos buvo paversta nuolat kartojamu spektakliu reginių ištroškusiai pasaulio žiūrovų miniai. Kita vertus, bet koks medijuotas įvykis praranda tragizmą, nelaimes paversdamas anonimine statistika ar vertu pasigėrėjimo svetimos bėdos reginiu.

Dažnai televizija ilgus mėnesius eksploatuoja menką problemą ar svarsto menką antraeilio politinio veikėjo nusižengimą (prisiminkime A. Sacharuko problemą), atitraukdama dėmesį nuo gyvybiškai svarbių visuomenės problemų. Lietuvoje buvome liudininkai, kaip plėtėsi pedofilijos skandalas, kurstomas medijų, ir kaip keitėsi šios istorijos herojų nuotaikos ir vaidmenys. Tie patys asmenys, iš pradžių liaupsinti kaip herojai, vėliau buvo medžiojami it nusikaltėliai. Viena vertus, televizija, radijas ir kitos medijos yra labai priklausomi nuo politinės konjunktūros. Kita vertus, jos pačios atstovauja neindifikuojamam anonimui ir yra panašios į nendres, pučiamas vėjo. Jos keičiasi kas mėnesį ar kas savaitę, keisdamos savo kursą nelyginant transliuojamos reklamos blokus. Dėl šio plaukimo pasroviui siekiant aukštų reitingų jos supanašėja. Kitaip tariant, mirgančių medijų nuolatinis kismas (Herakleito principas) jas padaro tas pačias (Parmenido principas) – medijoms aneksuojant tikrovę išsprendžiamas antikinis būties prieštaravimas.

Kaip kūrybinių industrijų sritys, radijas ir televizija generuoja tam tikrą ekonomiką ir tam tikrą kūrybą. Kalbant apie kūrybinį radijo ir televizijos aspektą, čia yra vienas svarbus ypatumas: kūrybos poveikis yra labai trumpalaikis. Televizijos ir radijo produkcija yra labai trumpalaikė keliomis prasmėmis. Viena, ji labai greitai užgožiama kitos analogiškos produkcijos, kuriai būdingas tęstinumas (pvz., serialai). Kita, ši produkcija sukuriama žaibiški. Lyginant su filmu, kuris gali būti kuriamas metus ir ilgiau, įskaitant pasirengimą bei lėšų generavimą, televizijos ir radijo laidos privalo būti sukurtos greitai, nes kitaip jos netenkins socialinio užsakymo, kurį galima įvardyti taip: „Daugiau ir daugiau reginių!” Kitaip tariant, čia turi būti užtikrintos didelės medijų karuselės, mirgančios prieš akis, apsukos, kurių ekonominė pusė – didelė prekių (suprekintos kultūros) apyvarta. Bent kiek sulėtėjus šioms audiovizualios kultūros apsukoms, nebus užtikrintas reginių-prekių apyvartumas, o braškant ekonominei bazei ar antstatui (nelygu iš kurios pusės pažvelgsime) buksuos ir kūrybinės šių industrijų veiklos.

Atrodo, didelis kūrybos tempas, kurį užtikrina kultūros, medijų, technologijų ir ekonomikos sąveika, mainant atitinkamas vertes, yra stimulas nenuilstamai tiek kurti atitinkamų KI produkciją, tiek sudaryti kūrybos visuomenę. Vis dėlto šis kūrybinis tempas, kurio kita pusė – suprekintos kultūros apyvartumas, diktuoja supanašėjusią produkciją, kuria siekiama ne tiek formuoti visuomenės skonį, kiek jai įsiteikti. Taigi ši mašinerija bloškia atgal į gamybos visuomenę, kuri ne sukuriama kūrybinių individų, bet pagaminama supanašėjusių medijų, kurių produktas – ir kiekvienas individas. Šis visuomenės raidos cikliškumas (industrinė visuomenė – kūrybinė visuomenė – postindustrinė visuomenė) leidžia suprasti, kodėl skirtingų raidos etapų visuomenės turi kitų visuomenių bruožų: kūrybingai visuomenei būdinga tam tikra gamyba, industrinei – tam tikra kūryba, postindustrinei – tiek kūryba, tiek gamyba. Skirtingi visuomenės raidos etapai gali būti apibrėžiami pagal skirtingą kūrybos ir gamybos santykį: išnykus vienam iš sandų išnyktų pati visuomenė.

Televizijos ir radijo produkcijos trumpalaikiškumas suartina ją su reklamos produkcija. Brangiai mums kainuojanti reklama padaro nemokamus televiziją ir radiją. Reklama – Trojos arklys, kuris verčia mus patikėti, kad medijų žemė mums atiduota veltui. Televizijos ir radijo produkcija – mari kaip jokia kita: skirtingai nei knyga, paveikslas, skulptūra ar architektūros kūrinys, ši produkcija greit iškyla ir greit išnyksta. Šios kasdien mirštančios produkcijos fone mes – jos kūrėjai ir vartotojai – atrodome nemirtingi. Todėl medijos – šiaudas, kurio griebiasi būnantieji myriop. Televizijos ir radijo kūrybinės produkcijos marumas kyla iš šių dienų medijų prigimties, t. y. iš jų tarpiškumo – ji vertinga apimdama kultūrines, technologines ir ekonomines vertes. Televizijos ir radijo produkcija greit praranda aktualumą būtent todėl, kad siekia kuo didesnio aktualumo, bet ne todėl, kad ji yra mažiau kūrybinga nei parašyta knyga ar sukurta mados produkcija.

Ištrauka: T. Kačerauskas. Kūrybos visuomenė. Vilnius: VGTU leidykla TECHNIKA. 2014. P. 91-93