Algis Mickūnas: lietuviškos kalbos pasaulis

Asociatyvi iliustracija: © Can Stock Photo / HonzaHruby

Kas būtų, jei mėgintume atsakyti į Kanto trumpą klausimą: kokia būtų filosofija, jei ji kalbėtų lietuviškai? Šį klausimą reikia pratęsti: koks yra lietuviškos kalbos pasaulis? Juk kitų kultūrų gyventojai, puoselėtojai džiaugiasi savo kalbų ir kultūrų savitumu ir ypatingumu, tai kodėl ir mums nepamėginti trumpai atskleisti mūsų pasaulį ir jo savitumą, ne tik mūsų pačių džiaugsmui, bet taip pat, kaip praturtinimą žmonijos. Juk Lietuvoje daugiau dėmesio kreipiama į kitų pasaulius, į jų galybes, įdomumą, reikšmingumą, sąskaiton pažeminimo Lietuvos pasaulio. Lietuvių kalbamas-kultūros pasaulis, tiesiogiai susijęs su patirtais daiktais, gamtos vyksmais ir garsais, jos spalvomis ir lemtimi, gali atskleisti pasaulio sampratą, buvusią dar prieš kalbos reikšmių tinklus ir voratinklius, o gal net tą, kuri slypi kitų kultūrinių pasaulių kasdienio gyvenimo šešėlyje. Šiuo atveju, ir dabarties lietuviui derėtų nepabijoti, ir susipažinti su tuo mūsų pasauliu. Aišku, tam reikia kiek „sutarptautinti“ dabartinę lietuvių kalbą, įsivedant tarptautinių žodžių masyvą, be kurio nebūtų įmanoma ryžtis bendrauti su kitomis kultūromis; bet tai neturi užverti durų į tą jaukų pasaulį, kurį nubrėžia žmogaus kalbėjimas lietuviškai. Jei toks filosofijos galiūnas kaip Heideggeris išdrįso teigti, kad kalba sudaro tos kalbos aplinkoje gyvenančių žmonių pasaulį, ir net tvirtino, kad vokiečių kalba yra pagrindas tikrajam filosofijos pasauliui, tai mes, dar kartą pasikliaudami Kantu, irgi galėtume paklausti: kokia būtų filosofija, jei ji kalbėtų lietuviškai? Kadangi mano kalbiškumas yra lygus nuliui su minusu, tai reikės pakviesti į talką, ką sako kiti, tarp jų ir ne lietuviai apie tą mūsų pasaulį.

Šis rašinėlis yra padėka Marijai Gimbutienei už man skirtą paskatinimą dalyvauti išeivijos Lietuvybėje.

ĮVADAS

Jau pirmame dešimtmetyje  praeito amžiaus buvo teigiama, jog žodžių prasmė nekyla iš patirties daiktų, bet iš žodžių sąryšių su visos kalbos „lauku“. Pastarasis suteikia kiekvienam žodžiui „vietą“ sąryšyje su aplinkos žodžiais, kurie  irgi įgauna savo prasmes, anot jų sąryšio su kitais žodžiais. Žodžio reikšmė randasi ne jo nuorodoje į kokį nors daiktą, bet jo skirtume nuo kitų žodžių.

Žodžių ženklų laukas randasi duotas, kaip visas kiekvieno žodžio ištarime, ir kiekvienas ištarimas įvelia tylų supratimą viso lauko. Kaip nėra įmanoma kalbėti apie vieną spalvą be kalbos apie spalvų skirtumus, taip pat nėra įmanoma kalbėti apie vieną žodį be kitų žodžių. Tuo pačiu, esant įvairovei kalbų, negalima teigti, kad visose randasi tie patys daiktai, lyg kad vienos genties, viena dievybė sušuko: lai būnie, ir pasirodė kiekvienas daiktas ar gyvūnas su vieninteliu vardu. Lai būnie „liūtas“,  ir štai liūtas, lai būnie „asilas“, ir va yra asilas, lai būnie politikas, ir visi tiesiog mato, kad iš tikrųjų jis yra asilas. Čia yra dangiškas pozityvizmas, kuris atsispindi žemiškame mokslų pozityvizme: štai varna, ji yra juoda, štai antra, irgi juoda, ir taip toliau, kol galima nuspręsti, kad “visos varnos yra juodos”.  Viskas aišku: atveri akis, ir yra akivaizdu, kad kas ten tupi ant šakos yra varna, ir tik kvailys galėtų suklysti, ir teigti, kad ten tupi balandis. Būtų puiku, kad visas pasaulis turėtų tokias dieviškas ir žemiškas patirtis.

Nėra reikalo įsivelti į banalias diskusijas apie kalbas ir klausti, kuri kalba ir jos daiktų surūšiavimas atspindi tikrąją tikrovę. Rūšių kupinos kalbos jau turi išryškintą  pasaulį ir iš vis nekreipia dėmesio į šaltinį tokio išryškinimo. Bet kalbant apie supratimo šaltinį, negalima išvengti pirmapradinės pasaulio patirties, kurioje pasirodo įvairūs daiktai ir gyvūnai, įvairūs įvykiai jų skirtumuose, jų vietose, laikuose ir judesiuose. Trumpai tariant, supratimas yra sąlygotas pasirodymo pasaulio ir jo pirmapradinio „padalinimo“ į vietas, laikus, nuotolius, jų sąjungius ir išsiskirstymus. Esant tokiam stoviui, bus galima teigti, kad žmogaus pirmapradinė „kalba“ nėra žmogaus kūrinys, bet pasaulio beperstojis savęs išsidėstymas ir persidėstymas.  Todėl dar nebus galima kalbėti tokiomis modernių Vakarų sąvokomis, kaip „kalbos reprezentacija tikrovės“ arba jos „atspindėjimas“ daiktų ir jų ypatybių, nes visa tai jau daleidžia pasaulio supratimą, o ne tokio supratimo šaltinį.

Pasisakymas, kad kalba nėra žmogaus kūrinys turi pagrindą tame, kad daiktų duotis visuomet randasi pasaulio sąryšių tinkle, kur vienas daiktas nurodo į kitus, kur samanos vienoje medžio pusėje nurodo šiaurę,  kur linkstančios šakos reiškia audrą, kur stirnos staigus šuolis reiškia pavojų, kur lendantis daigas paskelbia ateinantį pavasarį. Trumpai tariant,  žmogaus kalba, jo sudėliojimas pirmapradinių balsų irgi sudaro „skelbimą“ pasaulio „kalbos“.

Bet kalba yra daugiau negu žodžiai, nes pastarieji yra kūniški gestai, dingstantys akivaizdoje, ką jie paskelbia ir atveria.  Žodiniai gestai, ar jie būtų garsai ar rankų judesys, turi reikšmę, jei jie sekdami paskelbia pasaulio įvykius, dingsta, patys nesirodo ir nerodo kokio nors „subjekto“ su įvairove „vidinių“ stovių, genetinių ar biologinių eigų ar psichologinių jausmų.  Kalba ar gestai pasirodo tik jiems nepavykus sugauti pasaulio reikšmių sąryšius ir reikalauja surinkti iš gestų ir garsų fono kitus, geriau tinkamus pasaulio reikalavimams. Apibūdinimas rankos gesto, jo ilgio, rankos spalvos, fiziologijos ir evoliucijos, kuris seka nakties skliautu skriejantį meteorą, prarastų savo pirmapradinę reikšmę, kaip paskelbimą meteoro skrydžio ir pataptų objektu kitų žodžių. Visa tai galima išreikšti įrankiu –  metaforomis. Paprastas plaktukas, savo „pasauliškoje“ esmėje, turi reikšmę, nes jis nurodo į vinį, o vinis nurodo į kalamą lentą, lenta nurodo į statomą sieną, o pastaroji į pastatą. Plaktukas „dingsta“, nes jo įrankinė esmė yra nurodyti į visą statybą. Jis pasirodo tik tada, kada jis sulūžta. Taip pat su žodžiais ir gestais: jie yra pastebimi tik tada, kada jie „lūžta“ ir patampa netinkamais pasaulio reikalavimams, jo paties tinklo reikšmingų nuorodų. Būtina pastebėti, kad  tokios nuorodos nėra duotos kokioje erdvėje ar a priori nustatytame laike: jos yra „kintantis įvykis“, kur kiekvienas judesys perstato laiko ir erdvės sąstatus.

Patirtas pasaulis nėra suma daiktų, objektų, subjektų, bet įvairovė, kintančių ir tarp savęs persikryžiuojančių nuorodų, kurios sudaro kintančius rėmus daiktų, įvykių, ir jų visapusiškų reikšmių, kaip empiriškai nematomų krypčių ir sąryšių linijų, sudarančių laiko ir erdvės rėmus. Reikia tik pažvelgti, į kokį nors peizažą: paimkime Lassaux uolose rastus brėžinius. Jie nėra „meno objektai“, turintys „estetines ypatybes“, bet atveria anų laikų medžiotojų pasaulį. Tie nubrėžti gyvūnai turi stilių ir judesį, įtampą ir kryptį, kurių dėka „nuskamba“ rėmai itin gyvybiško pasaulio. Trumpas aprašymas turėtų užtekti: tiems, anų laikų medžiotojams, visas veiklos laukas yra atviras, bet persunktas tylios lūkesčių  įtampos su galimybėmis viso lauko staigaus susibūrimo į vietas, pozicijas, laiką ir jo kryptį.  Pasirodymas gyvūno koncentruoja, bet ir sukrečia visą lauką, kur staiga iškyla erdvės formuotė, kuriama gyvūno judesių ir, tuo pačiu, laiko formuotės. Visas tylus laukas įgauna reikšmių nuorodas ir jame daiktai pasirodo su tokių formuočių ypatybėmis. Kai kurie patampa kliūtimis, kiti  – pasislėpimo vietomis, dar kiti – ginklais, ir net prisėlinimo ir pabėgimo takais.  Pasirodant gyvūnui, visas tylus patirties laukas staiga formuojasi į erdvės ir laiko tinklą. Medžiotojų gestai „seka“ gyvūno judesius ir dingsta, nubrėždami regimumą erdvės, laiko, ir judesių sankryžas, nurodančias, kur ir kada reikės perkirsti gyvūno taką. Todėl uoloje „menininkas“ nenubrėžia gyvūno ypatybes, bet jo orientaciją, judesių stilių ir visą lauko formavimą ir performavimą, o medžiotojų gestai „kalba“ arba „skaito“ tokias formuotes ir jas paskelbia vieni kitiems.  Jų gestai sudaro regimumą tam tyliai pasirodžiusiam neregimų laiko, erdvės ir judesių reikšmių tinklui. Pasirodžiusio gyvūno judesiams formuojasi erdvės ir laiko kryptys, ir todėl šio meno akivaizdoje, negalima paleisti, kad visi daiktai ir įvykiai yra laike ir erdvėje, nes pastarųjų „tikrovė“ visuomet iškyla ir kinta specifinių judesių išdėliojimo visos aplinkos, sudarymo daiktų pozicijų, stovių ir ypatybių, kaip reikšmių tinklo. Esant tokiam „pasaulio kalbos“ stoviui, žmogaus kalba nepraneša „apie“ tokį pasaulį, bet tiesiog paskelbia jo regimą ir girdimą formaciją. Žodis „pranešimas“ netinka, todėl, kad jame gludi krūva „ateities“ prognozių ir „virš-pasauliškų“ būtybių, reikalaujančių kokio nors vidurkio, per kurį tokių būtybių žodžiai taptų suprantami. O „paskelbimas“ yra tiesioginis nubrėžimas įvykių, formuojančių visą lauką, kur ateitis, dabartis, ir praeitis randasi duoti kartu. „Kur“ ir „kada“ yra viso lauko duotos vietos.  Turint šias pastabas, paimtas iš ankstyvaus meno kūrinio, reikia praplėsti tyrinėjimą iki kalbos, priklausančios „poetui-dainiui.“ Pastarasis turi ypatingą veiklą paskelbime viso pasaulio pasirodymo.

Kalbinių filosofijų kryptys teigia, kad pasaulio samprata ir net jo struktūra priklauso nuo esamos kalbos ir jos vartojimo. Dvidešimto šimtmečio filosofinėse kryptyse laikomasi nuomonės, kad kalbos klausimas yra svarbus ir net neišvengiamas. Jį svarstyti pradeda teorija, vadinama „lauko semantika“ (field semantics), praplėsta tokių mąstytojų, kaip Trier, Weissgerber ir kitų, iki Wittgensteino „kalbinio žaidimo“, Heideggerio kalbos, kaip „būties namo“ (Haus des Seins) sampratos, Gadamerio hermeneutikos, pozityvizmo „metakalbos“, ir Merleau-Ponty, visi semiotikai bei Heideggerio pasekėjai, įskaitant ir Derrida, suteikia kalbai pirmąją vietą tarp pasaulyje nagrinėjamų dalykų.

Tam gali būti daug priežasčių: 1) kultūriniai pokyčiai gali vykti visose patirties srityse; tam tikroje būklėje kalba nebegali išreikšti naujai atsirandančių sąvokų ir žmogus yra priverstas pažvelgti į kalbą, kaip į visatos plotmę; 2) filosofinis mąstymas gali prarasti savo „objektą“ ir likti „neveiklus“. Pavyzdžiui, teigiant, kad visos šakos gali būti išaiškintos mokslo, arba kad viskas priklauso nuo kokios nors dievybės,  filosofija turi tik vieną išeitį: užsiiminėti kalbose, išreikštose logikos ir metodologijos klausimais; 3) kultūrų lyginimas su daugybe kalbų, priverčia peržiūrėti savo kalbą ir jos galimybes, suprasti kitas kalbas ir „kitus pasaulius“. Nesvarbu, ar šių sąlygų pakanka suprasti kalbą, kaip pagrindinį filosofinį klausimą, bet šis filosofinis judėjimas padeda priimti ir suvokti pasaulį, įsikūnijusį žmogaus kalboje. Reikia būtinai pabrėžti, kad visos tokios filosofijos pasikliauja prielaida, kad žmogaus pasaulio patirtis nėra tiesioginė; kad pasaulis, jo įvykiai, daiktai, ir sąryšiai yra suvokiami per kokį nors vidurkį, kokią nors prizmę  –  daugiausiai kalbos ir jos surūšiavimo aplinkos. Reiškia, kad kalba nenurodo pasaulio, bet jį atstovauja; visa moderni filosofija kalba apie įvairovę „reprezentacijų.“ Tik postmodernistai nutarė, kad nėra nei prezentacijos nei reprezentacijos: visa patirtis yra arbitrariški kūriniai – diskursai, ir nei vienas iš jų neturi jokios privilegijos save laikyti „tikru tikrovės atstovu.“ Tuojau reikia pastebėti, kad nesent reprezentacijai, dingsta visi šukavimai apie misreprezentaciją – mano diskurse randasi Čigonai, tavo diskurse randasi Roma. Pastarasis neturi jokio pranašumo, lig kad jis tikrai atstovautu tą grupę.  Reiškia, nutilkim apie politišką korektiškumą – jei norime būti postmodernistai. Bet dar svarbiau: postmodernistai, nuo Heideggerio, per Derrida, Deleuzą, Leviną, Foucault, Barthes, yra teologai, nes jų pagrindinė prielaida: visas žodynas, visa reikšmė, esą nudelsti į begalybę – vienas po kito. Ar Lietuvio pasaulis yra tokiame „žodyne“, pasirodys per šį trumpą papasakojimą.

KULTŪRA IR KALBA

Kereni savo kultūrų studijose yra gan įtikinamai parodęs, kad mokėti kalbą, nereiškia suprasti tik jos sakinius ir žodžius, gramatiką, bet reikia žinoti, kas sudaro tos kalbos ištakas: kokia tikyba, mitai, pasaulėžiūra ir tautosaka, kalbos plotmė ir jos istorinis išsivystymas. Tuose mituose, tikėjimuose ir tautosakoje atsiskleidžia tautos charakteris, žmonių patirtos ir išreikštos ypatybės, pasaulio kryptis ir jo sudėtis. Taigi kalbos negalima suprasti vien gramatiškai; ji reikalauja konkretaus žmogaus gyvenimo patirties. Ne tik lietuvių kalba, bet ir visų baltų (prūsų, lietuvių ir latvių) kalbų sandarą yra analizavę ir nagrinėję daugelis žymių mokslininkų ir kalbininkų (ne vien lietuvių, bet ir svetimšalių: Thomas Magneris, Williamas Schmalstiegas, Williamas Dardenas, Gordonas Fordas, Ericas Hampas, Dovidas Robinsonas ir kiti). Jie pabrėžia lietuvių kalbos svarbą indoeuropiečių, indoiranėnų ir indogermanų kalbų pagrindui suprasti. Priimta bendra nuostata, kad lietuvių kalba yra viena iš pirmųjų (Uralt) ir mažai pasikeitusių indoeuropiečių kalbų. Necituojant, bet galima pridurti, kad kai kurie kultūrų tyrėjai, pvz., vokietis Viktoras Jungferis ir indas Sunitis Kumaras Chatterjiis, net teigia, kad geografinė padėtis ir konservatyvumas padėjo išlaikyti lietuvių kalbą nepasikeitusią iki dvylikto šimtmečio, iki vokiečių Drang nacht Osten; o ir esantys pasikeitimai gali būti ignoruojami, nes ir šiandien klausantis lietuvių kalbos galima išgirsti beveik originalią ir seniausią indoeuropiečių kalbą, panašiai skambėjusią savo pradžioje. Kai kurie prancūzų kalbininkai sako, kad norint išgirsti, kaip skambėjo senoji indoeuropiečių kalba, reikia pasiklausyti lietuvio ūkininko.

Lietuvių kalbos magišką patrauklumą ir grožį dar aštuonioliktame šimtmetyje pastebi įvairūs eseistai, tarp jų ir Theodoras Lepneris, aprašydamas lietuvių dainas ir instrumentus, ir šį aprašymą užbaigdamas žodžiais: „Kokie jie yra menininkai!“ Jo aprašymo paveiktas, Wilhelmus Martinus rašė:

„Lietuvi žmogau, palauk, turi būti pavadintas
su lauko dūda, kaip ji vadintųsi graikiškai,
tavo širdis dega gamtiškais balsais, daina ir ritmu
varai galvijus į žolynus dainomis, ir giedi eidamas plūgo vagą
nenuilstamu balsu šventadieniais
ir per krikštynas ir kitu laiku, namuose ir tarp puodų.“

1745 metais Filipas Ruhigas išleidžia knygą „Betrachtungen der Litauischen Sprache“, ir jis, kaip pats prisipažįsta, netobulai parodo lietuvių kalbos konkretumą ir lankstumą, kurie suteikia galimybę vartoti daugybę mažybiškumų. Lesingas prisipažįsta, kad pavartęs šią knygą pagaliau suprato lietuvių kalbos reikšmę, labai jį pradžiuginusią, nes  iš kasdieniškų dainų galima suprasti, kad po kiekvienu kaimo stogu gali gimti poetas. Apie lietuvių dainas rašo Herderis ir Goethe, joms skirta Šumano kompozicija (Duktė palydi savo mylimąjį). Liudwigas Rhesa išverčia daug lietuvių dainų į vokiečių kalbą, ir Goethe jas taip aprašo: šios dainos turi būti suprantamos, kaip tiesiogiai išplaukusios iš žmogaus artimo gamtai, todėl artimesnio poezijai, negu mokytas žmogus. Berlyno poetų būrelis, vadovaujamas Adalberto von Chamisso, sukūrė nemažai poetinių darbų lietuvių motyvais ir stiliumi. Tai tęsėsi visą devynioliktąjį šimtmetį ir net pasiekė Prancūziją – Felikso Dahno poezija kvėpuoja lietuviška dvasia. Tai – tik lašas lietuvių kultūrinės įtakos.

Lietuvių kalbai indoeuropiečių kalbų šeimoje tenka ypatinga vieta. Ji yra dar išlaikiusi tokį gramatinį bruožą, kaip dviskaita ir net septynis linksnius, kurie atitinka sanskrito kalbos ypatybes. Daugelį stebina lietuvių kalbos galimybės vartoti mažybinę formą: jie yra pripildę visą kalbą, be jų neįmanomos nei lietuviškos dainos, nei pasakos. Minėtas Jungferis pastebi, kad tokių formų vartojimas apsupa kalbą kaip spalvingas vainikas. Šis vainikas išreiškia lietuvių kalbos grakštumą ir psichologinį jautrumą gamtai. Pasirodo, kad lietuvis supranta pasaulį tiesiogiai, be intelektualių tarpininkų: jis yra pastabus žmogiškoms ir gamtinėms išraiškoms, jo kalba turtinga niuansų, kurių neišreiškia kitos kalbos; o jeigu ir būtų bandymų išreikšti, reikėtų vartoti daugybę sunkiai susiejamų būdvardžių. Lietuvių kalba turi įaudusi daugybę priebalsių, kurie pagauna mažiausius gamtinius šešėlius ir jų išraiškas. Šiuo būdu, lietuvių kalba yra realistiška ne vakariečių realizmo supratimu, teigiančiu, kad pasaulis yra daiktinis ir nepriklausomas nuo žmogaus patirties, bet žmogaus priklausymo pasauliui ir jo niuansų prasme. Žmogus, lietuvių galvosenoje, sutampa su savo siela ir savo pasauliu; jis jiems priklauso. Bet šis sutapimas yra kalboje taip išdirbtas, kad žmogus išreiškia daugybę to sutapimo spalvų, ir šios išraiškos lemia itin vaizdingą, draugišką ir net džiaugsmingą lietuvio būdą. Tai priveda prie išvados, turinčios sąryšio su filosofijos šaltiniais. Maceina teigia, kad filosofija turi tris šaltinius: nuostabą, abejonę ir skausmą (arba kančią). Bet vis dėlto, įvertinus lietuvių kalbą, ypač jos galią perduoti spalvingus niuansus ir išraiškas, pasirodo, kad filosofinis šaltinis gali būti sutapatinamas su pasauliu ir su savo siela. Tokia nuostata visa daro priimtina, džiaugsminga, apdainuotina ir net šokdina. Reisingas net sako, kad lietuvių kalboje glūdi kažkas draugiška, patrauklu ir būtina, bet šis vertinimas, esąs kilęs iš kultūros, kuri jau buvo filosofiškai abstrakti, tai yra nutolusi nuo realaus pasaulio pažinimo net ir filosofinėse teorijose, kuriose dar buvo kalbama apie realizmą.

Kita kalbos ypatybė susijusi su jos balsų/garsų gausumu ir dainingumu. Galima sakyti, kad lietuvių kalbos garsai atsiveria įtampoje tarp dviejų, vienas kitą „jaudinančių“, ritmų. Pagrindinis ritmas – tarp ilgų ir trumpų balsių kaitos; bet be jo dar yra pakaita iš aukšto balso į žemą: sūnus, upė. Įvairiuose deriniuose balsas keliauja nuo vienos sudedamosios dalies į kitą ir, tuo būdu, keičia žodžių reikšmę. Tai suteikia kalbai dainingumo. Šis dainingumas, anot Vydūno, leido lietuvių kalbai išlaikyti daugybę savo formų be sutrumpinimų ir galūnių nukirtimo. Toks ritmiškumas parodo, kad lietuviai supranta gamtą, kaip savarankišką visumą, o žmogų suvokia, kaip priklausantį gamtai, su gamta susietą.

Tai nulemia ypatingą lietuvių kalbos ryšį su daina. Daina kilo (gimė) iš žmogaus sutapimo/susigyvenimo su mišku, žeme, saule ir visa gamta. Lietuvių kalboje gyvena Lietuvos gamta, paukščiai, ežerai ir miškai, dalgių žvangėjimas, vasaros vakarai ir ilgesys, darbo sunkumai ir derliaus džiaugsmai. Ypatinga tai, kad net ir liūdesys slepia savyje džiaugsmą ir labai jautrią sielą; net ir liūdesyje lietuvis randa džiaugsmo, nes jaučiasi priklausąs gamtai ir žemei, kur net jo „bakūžės“, šiaudiniais stogais atrodo lyg įaugusios į gamtos aplinką. Dar Vydūnas rašė, kad lietuvių dainos, nors kartais ir atrodo liūdnos, nėra pripildytos kančios arba skausmo, bet kupinos sutapimo su savimi ir visata. Nors filosofiškai kalbant (t. y. vakarietiškai filosofiškai kalbant) dainos priklauso estetikos arba meno sričiai, lietuvių žodis daina turi gilesnę prasmę nei vien estetinė raiška. Lietuvių kalba išreiškia lietuvio pasaulio apmąstymą dainomis ir poezija, o ne teorijomis, nes šios nėra lietuviškas tvarinys.

DAINA, POEZIJA IR MĄSTYMAS

Tradicijos, neturinčios rašto, perduoda pasaulio sampratą vaikų vaikams žodžiu-balsu. Šias tradicijas išlaikė kriviai ir dainiai, kurie savo darbais ir dainomis tęsė senąsias tikybas ir papročius. S. K.Chatterjii pastebi, kad nors lietuviai miesčionys, priimdami krikščionybę, sužlugdė savo indoeuropietiškus pagrindus, lietuviai žemdirbiai savo dainose ir galvosenoje tuos pagrindus išlaikė beveik iki šių dienų. Nepaisant išorinių Artimųjų Rytų asmenybių kultų vergovės, lietuviai liko prisirišę prie savo šaknų dainomis ir kalba. Žodžio daina šaknys yra indoeuropiečių kultūroje, jis reiškia „galvoti“, „atminti“, „dūmoti“. Daina turi sąsajų su sanskrito kalbos dhi ir dhya. Rigvedoje yra žodis dhena („daina“), kuris reiškia „balsinę kalbą“, išreiškiančią patirtą mintį; Avestoje tas pats žodis deana reiškia – „save patį, kuris galvoja“. Samuelis Grantas Oliphantas atsekė, kad vedų žodis dhena net iki dabartinių laikų reiškia kalbą, garsą, žodį, garbinimą, giesmę ir dainą; mes laikome diena, kilusią iš šaknies dhe („galvoti“). Tai gali reikšti visa, kas tik „kalba“: pvz., upelis, kuris išreiškia save, savo daina garbindamas visatą. Dhena yra lygi Avestos daena ir lietuviškai dainai: lietuviška daina yra liaudiška; bet tos dainos yra aukščiausios žmogaus širdies ir proto išraiškos. Jos yra tarpininkas, išreiškiant religinius jausmus ir filosofinę sampratą. Visa lietuvių gyvenimo filosofija yra išreikšta dainose, sudarančiose poetinę tradiciją. Čia jos išreiškia mėnulio dievybę ir saulytės mergaitiškumą, perkūno dundėjimą ir Mildos jaunatvę, kurie mus nukelia atgal į pirmuosius mūsų laikus. Kaip sanskrito Dhena, lietuvių daina yra ištartas logos, bet priešingai pastarajam, nusileidžiančiam iš aukštybių, ji yra žemiška. Kaip sanskrito Dhena, avestos Daena, lietuviška daina yra mintis, bet mintis aukščiausios dvasinės sampratos. Semantika ir fonetika parodo, kad šie žodžiai yra tokios pačios reikšmės. Viena pastaba iš Walter Otto darbų kalba apie tai, kad graikų žodis logos, reiškiantis „pasaulio mintį ir tvarką“, nelabai tiktų lietuviškame kalbos kontekste; labiau tiktų žodis mythos, kuris taipogi reiškia žodį ir kalbą, bet kurio reikšmė labai konkreti ir žemiška. Tai žinojimas, kaip elgtis ir suprasti pasaulį tiesiogiai. Tas, kuris turi teisingą mythos, teisingą žodį, yra žynys ir dainius, yra Poetes – iš sanskrito Vateos.

Pasaulio supratimas yra poetiškas, bet poetiškas tiesioginiu būdu, be jokių tarpininkų, be jokių intelektualinių voratinklių. Kaip jau minėjau, lietuvių kalba išreiškia tiesioginę pasaulio patirtį, žmogaus ir pasaulio tiesioginį ryšį ir net žmogaus sielos priklausymą žemei ir gamtai. Tai yra patyrimas dvasios, esančios pačioje gamtoje. Amerikietis kritikas, Robert Payne  teigia, kad „Lietuvos dainos yra kaip tie sniego laukai. Jos atrodo dainuotos nuo neatmenamų laikų, ir vis dar tebedainuojamos. Jų išlikimą lėmė poetinė jėga ir šalis, kurioje jos gimė. Ši šalis apsupta miškų, pelkių ir jūros, buvo palyginus atokiai nuo pagrindinių civilizacijos vieškelių. Dainos atveria poezijos formą, beveik neturinčią lygių šiame pasaulyje savo senoviniu originalumu. Jos – tarsi kalbinės prosenelės, kaip niekas kitas šioje žemėje, nes iš esmės jos – magija, burtai, dievų dovanos. Nors jos yra paprastos ir tiesiogiai suprantamos, bet nepriklauso mūsų pažįstamam pasauliui. Jos, kaip gyvūnų akys, turi kažką svarbaus ir tiesioginio. Šios dainos nereiškia baimės dievams, bet ir nemaldauja gailesčio. Šios dainos (poemos) būna netiesioginės, jomis negražinamos jų tiesioginės lyriškos tiesos. Jos dainuojasi pačios, ir tik reikalauja, kad joms būtų leista dainuotis. Mes jas sutinkame netikėtai, nustebę, kad tokioms tobuloms dainoms lemta išsilaikyti. Jos gražios, puikesnės už viską, ką esu matęs Vakarų literatūroje… Jos atrodo parašytos pasaulio aušroje, dar tebespindint to rytmečio rasai.

Žmonės, kurie jas rašė ir dainavo, turėjo būti ypatingi. Jie sugebėjo giliai ir tiesiogiai jausti/pajusti paprasčiausius dalykus: miškus, srovenančius upelius, mergaičių veidus ir dangaus spalvas. Jie dainavo be meno, bet kiek daug meno jų nemeniškume. Jie dainavo pilnu balsu, suprasdami savo jėgą, net kviesdami dievus savo reikalams, nujausdami savo puikybę, savo moralės kilnumą. Jiems pasaulis buvo tyrai nuplautas dangaus lietumi, ir nei kaltė nei gailestis jų nėra slėgę.

Mes įpratę manyti, kad didi poezija kyla iš didžiųjų civilizacijų, galingų ir sukrečiančių pasaulį, ir kad šios jų galios persidavė jų poezijai. Bet poezija nebūtinai turi kilti, ir tik labai retai kyla, iš imperinių galių. Mes nežinome, kodėl pirmosios graikų dainos buvo dainuotos nuošalioje Aegeano saloje. Mes nežinome, kodėl Lietuvoje, tokioje nuošalioje šalyje, kurią Europos istorija arba nutyli, arba pamini kartu su kryžiuočių istorija, buvo toks dainų tvanas. Nors Lietuvai irgi nesvetima imperinė tradicija, ji jokios įtakos jos dainoms neturėjo.

Lietuvių poezija yra aistrios kokybės; lietuvių dainos kalba apie saulę su grakščiu draugiškumu, su džiaugsmu, bet be jokių ceremonijų. Poetas, dainius ir saulė šnekasi be tarpininkų, vienas kitu užburti… Ir ta pati saulė užteka kiekvieną rytą amžiname pasikartojimo rate. Mūsų amžiuje tokie tiesioginiai džiaugsmai jau yra reti, mes jau baigiame pamiršti, kad kadaise žemėje gyveno džiaugsmas. Mūsų saulė yra atominė jėgainė, senovės lietuvių saulė turėjo veidą; ir tas veidas pasirodo dainose; gamta šypsosi savo švelnia šypsena ir tyliai džiaugiasi žmogaus darbais. Šis žmogus dar nebuvo atsiskyręs nuo gamtos jėgų; jis jas mylėjo, ir jos jį globojo. Todėl mūsų baimingame amžiuje dainos yra aukščiausios vertės, nes jos kalba apie laiką, kada džiaugsmas dar vaikščiojo po žemę.

Kiekvienas sezonas, kiekvienas metų laikotarpis turėjo savo dainas. Marija Gimbutienė teigia, kad lietuvio ryšys su žeme, savo motina, buvo pats stipriausias. Lietuvis turėjo „aštrią akį“ gamtai ir jos spalvoms. Intensyvus gamtos supratimas kyla iš tiesioginio patyrimo. Dainose galima išvysti daugybę lygiagrečių tarp žmogaus ir gamtos eigų. Toks gamtos „prigijimas“ dainose nebuvo nustelbtas nei svetimšalių, nei vidinių Artimųjų Rytų invazijų. Pasak Gimbutienės, visoje Europoje vien tik lietuvių liaudies samprata galėtų pasigirti gyva sena mitologija su daugybe pagoniškų vardų ir mitologinių vaizdų, prilygstančių priešolimpiniams graikų, romėnų, vedų, persų ir skandinavų panteonams.   Bet, anot jos, ta galinga tradicija kyla iš tiesioginės patirties. Jai, kartą, važiuojant traukiniu pro laukus, ji buvo giliai sujaudinta, regėdama moterų būrelį, pjaunantį linus: jos lankstėsi ritmiškai, ir tuo pačiu ritmu dainavo – giedojo – rudens kintančias spalvas (ne „apie“ rudens spalvas). Latvių mokslininkas Kratins teigia, kad dainos neturi „istorinio laiko“ arba chronologijos; jos tik sukaupusios papročius ir jų poetinę išraišką, t. y. jos tautos atmintis, visatos ir žmonių vietos, toje visatoje atminties fiksacijos, neturinčios specifinių datų. Dainos ir poezija yra žmonių istorijos be datų. Bet lietuvių kalba yra poetiška ir skambi savo niuansų kupinumu, ji perteikia lietuvio sutapimą su pasauliu.

KALBA IR TIESIOGINĖ PASAULIO PATIRTIS

Kaip jau minėta, lietuvių kalba išreiškia labai konkrečią lietuvio patirtį ir atidų gamtos bei savo sielos išgyvenimą. Šis išgyvenimas nebuvo teorinis arba nutolęs nuo gamtos, bet atsiradęs tiesiogiai bendraujant su gamta, jaučiant ir gyvenant jos pulsą. Pavyzdžiui, pasaulio struktūra buvo apskrita, t. y. sezoninė, joje visa buvo matuojama gamtos įvykiais ir ženklais. Ilgiausia metų diena buvo švenčiama kaip saulės deivės diena, saulės sugrįžimo diena, ir visi darbai buvo matuojami gamtos rato ženklais. Žirniai buvo siejami praėjus mėnesiui (vienam mėnuliui) po saulės dienos pavasarį, kai diena ir naktis susilygina; avižos buvo sėjamos vyšnioms žydint. Tuoj pat po saulės dienos buvo sėjami linai. Rugiai buvo pjaunami po žolių šventės (rugpjūčio 15 d.), o sėjami – per rudeninį dienos ir nakties susilyginimą. Kaip jau seniai pastebėta, net mėnesiai pavadinti arba pagal patiriamas gamtos ypatybes, arba pagal žmogaus darbo pobūdį. Gruodis būna tuomet, kai žemę sukausto gruodas, rugsėjis – kai sėjami rugiai, balandis – paukščio balandžio mėnuo. Tai rodo, kad pasaulio samprata, laiko prasme, yra cikliška, besisukanti kaip ratas, nes visa pasikartoja ir tame pasikartojime viskas atsinaujina. Net pasaulis yra konkreti gyvenimo po saule, apačioje saulės prisidengus dangumi, išraiška. Gyvendamas po saule, žmogus supranta laiką, kaip pasikartojantį saulės ratą su jos tekėjimu, pasikėlimu ir nusileidimu. Saulei patekėjus, pražysta ir prašvinta pasaulis, kurio šviesoje lietuvis švenčia savo gyvenimo dienas. Įdomu, kad pasaulį žmogus išvysta tik saulės šviesoje, todėl saulė yra šventa. Bet ši šviesa rodo savo gamtinę prasmę, joje visa yra judru, gyva, visa teka: ir saulė teka, ir upės teka, ir mergaitės išteka gyvenimo srovėje. Nors laikas yra ratas, tame laiko rate viskas veikia gyvybiškai. Tai lietuviui leidžia suprasti konservatyvų pasaulio pasikartojimą ratu (plg. beveik amžiną Nietches tapatybės pasikartojimą) ir kartu leidžia pajusti gyvybingą pasaulio judrumą.

Šiame pasaulio pasikartojime ir tekėjime, visa yra surišta ir suausta. Kad ir Žemyna Motinėlė, kuri visus laiko ir visiems dovanoja savo turtus. Nors ji ir juoda, savyje slepia visų gėlynų spalvas. Ji yra visko turtinga. Pavyzdžiui, midus buvo aukojamas Patrimpui, gamtos dovanų dievui, ir Medeinei, deivei turtų, randamų giriose, ežeruose ir upėse. Bet Medeinė yra ir žemės medžio deivė, o medis buvo šventas, nes jis senesnis už kitus gyvius ir yra arčiau kūrybos, arčiau žemės, kuri dovanoja žmogui gyvybę. Žmogus yra susietas su žeme ir jos dosnumu: todėl artojas, ardamas pirmą vagą, visuomet įardavo gabalą duonos, ir žodis duona yra kilęs iš senovinio duonia (davimas) – žmogus artojas davė žemei auką, duonią. Tuo būdu, lietuvis suprato gamtą, kaip lygsvarą: gaudamas duonią iš gamtos, žmogus turi duonią atiduoti/grąžinti gamtai. Lygsvara išreiškia tą patį gamtinį ritmišką pasikartojimą. Vienos jėgos sustiprėjimas suardo lygsvarą, ir gamta išmušama iš savo ritmo; tai jau blogai, nes žmogus pats priklauso šiai lygsvarai ir ritmui, o jį suardžius, žmogus nukenčia.

Pasak Vyčino, ši lygsvara ir ritmas yra realistinė gamtos samprata; ji neperkrauta teorijų ir technikų, pagrįstų vien žmogaus norais ir pažiūromis; ji nėra antropocentrinė arba paremta pagarba gamtos jėgoms. Vyčinas argumentuoja, kad lietuvių filosofija, išsivysčiusi iš jų patyrimo ir jo įsikūnijimo kalboje, yra pranašesnė už modernių laikų filosofijos kryptis, kurios remiasi gamtos kontrole ir išnaudojimu be jokios atodairos jos ritmui ir lygsvarai. Šios kryptys padaro žmogų įstatymų steigėju, subjektu be gamtinių ypatybių, subjektu, sudarytu iš teorijų. Toks žmogus – tai grynas, transcendentinis, monistinis padaras, kuris žiūri į gamtą kaip į objektą, Gegenstand, kaip į kažką, esantį prieš žmogų, lyg žmogus tai gamtai nepriklausytų. Lietuvių filosofija, įsigyvenusi į kalbą, teigia, kad žmogus yra pasaulyje ir priklauso pasaulio vyksmui, jo jėgoms ir ritmui. Lietuvis suprato gamtą iš vidaus, o ne kaip objektą, esantį šalia jo, ne kaip išorinį, ne kaip svetimą, ne kaip alienus, iš kurio Vakarų filosofija išrutuliojo žmogaus nusvetimėjimą ir svetimumą sau ir gamtai. Lietuviška, pasaulio kaip ritminės lygsvaros ,sampratos išreikšta, pavyzdžiui, Krivio vaidmeniu. Jo aukščiausias tikslas buvo pasiaukoti ir įžengti į laužą, sukrautą iš ąžuolo šakų; tokia auka būdavo reikalinga gamtos lygsvarai atkurti, kai gamtoje dingdavo lygsvara.

Lietuvių kalboje savitai išreiškiama samprata įvykių, turinčių savyje gyvybės principą. Toks principas kalboje išreiškiamas refleksyviomis veiksmažodžių formomis, tariamomis su visapusiškais ryšiais. Pavyzdžiui, „žmonės susisėdo už stalo“. Čia tas si parodo, kad įvykis įvyko pats iš savęs, iš savo pajėgų, o ne vien iš išorinių įtakų. Įvykiai būna surišti su vienas kitu, bet taip pat jie turi savo vidinę gamtą, kuri nėra pažeidžiama. „Prieš patį lietų susibūrė debesys“ – jie patys susibūrė iš savo vidinių jėgų. Taigi, čia pasaulinis sąryšis yra suprantamas kitaip, negu modernių Vakarų filosofijose, arba Artimųjų Rytų asmenybių kultuose. Tai, kad įvykiai vykdo savo veiklą iš savęs, gali reikštis ir net kai kurių morfologinių formų galūnėmis: „Saulutė patekėjusi apžėrė visą pasaulį savo spinduliais“. Ji pati įsigalėjo patekėti. Šios išraiškos yra arčiau graikų klasikinės aristoteliškos filosofijos, kur kiekvienas dalykas turėjo savo vidinius principus, savo fizis, savo įgimtą gamtą. Bet ne kiekvienas įvykis gali paveikti kitus įvykius be jokios atodairos. Akmens pirštu neperkirsi. Šios filosofinės pažiūros leidžia išskirti visų dalykų įgimtį, įgimtį, kuri tuos dalykus išskirsto į patiriamus vienetus ir jų ryšį su kitais dalykais taip, kad reikia atsižvelgti, kas, kur ir kaip priklauso. Karvių neganysi smiltynuose. Šis pasaulio supratimas taipogi teikia lietuvių būdui pastovumą: ne viskas su viskuo dera; kiekvienas dalykas gali būti tik su jam tinkančias kitais dalykais. Jei sutampa su jais, jis su jais sutinka ir į juos įtinka. Tarp įtikusių dalykų esama lygsvaros ir harmonijos – o, kas lietuviui patinka. Todėl lietuvis nenori per daug viršauti, bet nori sutikti, t. y. susitikti, būti kartu ir pritikti, nori gyventi taikingai, neperžengdamas gamtinių lygsvarų ir dalykų ribų.

Šios ribos yra suprantamos net aukščiausioje dvasinėje plotmėje, turinčioje reikalo su pasaulio sutvėrimu. Sutverti reiškia nustatyti tvarą, sudaryti dalykų ribas. Tvėrinys, konkrečiai sakant, turi savo tvorą ir yra apribotas; be tvorų, kurios aptveria daiktus, dalykus, pasaulis būtų palaida bala. Iš šios tvaros, iš šios įvykių, žinančių savo natūralią vietą, sampratos lietuvis išsiugdė savo senoviškąją dorovę,  paremtą dalia. Žmogus priklauso pasaulio daliai, ta dalis turi savo ribas ir savo apribotą veiklą savo viduje. Ši veikla negali būti visiškai laisva, t. y. negali nepaisyti savo natūralių ribų. Žmogus, būdamas pasaulio dalimi, irgi kantriai priėmė savo dalią, kuriai jis yra gimęs. Žmogaus elgesys yra geras, jeigu jis atitinka savo ribas ir prigimtį, tuo būdu išpildydamas savo dalią. Šios dalios samprata artima senovės graikų dorovės sampratai. Aptarkim, pavyzdžiui, graikų deivę Atėnę ir jos vaidmenį Trojos kare. Hektoras turi susitikti su Achilu dvikovoje. Kadangi Achilas yra nenugalimas, Hektoras išsigąsta ir nori pasitraukti iš karo lauko. Bet jam pasirodo Atėnė ir pažada Hektorui kovos draugą, padėsiantį jam kovoti su Achilu. Bet užsimojęs kovoti su Achilu, Hektoras pamato, kad jokio kovos draugo nėra. Mums, užaugusiems modernioje moralėje, atrodytų, kad Atėnė melavo. Bet pagal graikų ankstyvą filosofinį supratimą, kiekvienas įvykis turi savo fizis, savo įgimtį, taigi savo dalią, iš kurios negali iškrypti. Atėnė nukreipė Hektorą atgal į jo dalią, kuri jam buvo neišvengiama. Reikia susitikti ir būti su savo dalia, rasti ją savyje. Bet čia sutikimas ir susitikimas parodo visą dalios eigą. Jis ne tik susitinka savo dalią, bet jis su ja sutinka, t. y. sutinka priimti tą dalią, nes jis ją susitinka savyje. Tokiame sutikime žmogus randa tikėjimą, kuris sudaro tikrenybę; jis yra tikras savo prigimtyje. Tuo būdu tikrenybė turi sąryšio su tikėjimu, kuris yra ne religija, bet sutikimas pasaulio ir savęs jų ribose, jų tvertyje.

Ši dalios samprata yra surišta su žmogaus vidiniu savo kelio ir jo krypties žinojimu. Joje žmogus randa tiesą. Pasak Būgos, tiesa, teisybė, teismas, yra atėję iš tiesumo. Tiesus, surištas su teise, taisymu, tiesimu. Kas tiesus, ištiestas, tas ir yra teisus, teisingas, o kas yra kumpas, sulenktas, tas yra neteisus, blogas. Kad blogis yra nukrypimas nuo tiesumo, rodo, teigia Būga, jog žodis žala, kilęs iš šaknies zvel, kuri reiškia būti kreivam, lenktam, plg. pažvilęs, palinkęs, įžulnus, nukrypęs nuo savo esminio tako. Šis nukrypimas išreikštas žmogaus kelio tiesumu, išvesti mergaitę iš tiesaus kelio yra nusikaltimas prieš Mildą, meilės deivę. Jaunuolis nebuvo tiesus, jis nukrypo nuo meilės esmės, ir todėl yra žalingas, kreivas ir netiesioginis. Tiesa siejasi su tiesiogine patirtimi ir tiesiogine šios patirties išraiška. Kaip jau minėta, dainos rodo lietuvį turėjus „aštrią akį“, mačius daiktus paprastai ir tiesiogiai, tokius, kokie jie yra jų tiesiame kelyje, savoje dalioje ir ribose. Atrodo, kad lietuvio elgsenos papročiai nėra iškilę iš žmogcentriško, savivalio žmogaus, bet atėję iš sampratos pasaulio, turinčio ribotus, vidinius įvykius, kurie susieti su tinkama vieta ir kitais įvykiais. Ši samprata lemia lietuvio papročių vietą, kuri sutinka su jo aplinka, be kurios tie papročiai neturi galios. Jis yra dalis tos aplinkos ir tų kelių, iš kurių nukrypti neteisinga ir žalinga. Peršasi išvada, kad lietuvių kalba perteikia ekologinę filosofiją, kurioje dalykai derinasi, laikosi lygsvaros, ir kurioje žmogus turi sampratą, savęs supratimą ir susipratimą: supratimą patirto pasaulio ir susipratimą savęs tame pasaulyje. Tas supratimas gali būti labai susijęs su papratimu, pripratimu. Lietuvis yra su dalykais ir įvykiais, jis prie jų pripranta jų eigoje, ir tie įvykiai pripranta prie jo; tai ypač aišku lietuvių žemdirbystėje, kur jaučiamas artimas ryšys tarp įvairių gyvūnų ir žmogaus. Jis tuos gyvūnus prisipratina ir jie pripranta gyventi su žmogumi, o žmogus – su jais. Nenugalėdamas jų įgimties/prigimties, nepažeisdamas jų esmės, lietuvis juos pripratina savo ir jų naudai, neatimdamas jų garbės; jis jų neapibūdina abstrakčias numeriais, bet vadina vardais, kilusiais iš jų būdų ir ypatybių:  margis, pilkis, beragė, žvali, ir t. t.

Visi dalykai išsivysto, nes iš pradžių jie yra suvynioti daige, ir iš daigo patys išsivysto. Gamtos evoliucija nėra procesas, nulemtas priežastingumo ryšio; kiekvienas dalykas yra daigas, užuomazga, iš kurio tas dalykas vystosi, kol pasirodo, kas esąs, parodo savo esmę; todėl daiktavardis nėra žodis, kuris tik nurodo daikto ypatybes, bet turi ir gyvybišką daigingumą, kur pasaulio dalykai yra gyvi, tapsta iš savo daigų į daiktus. Gamta yra moteriškos lyties, nes iš jos viskas gimsta ir įeina į savo ribas: ji apibūdinama būdvardžiais. Vadinasi, dalykai parodo savo būdus, ir tie būdai nėra dalykams primesti žmogaus sielos apdarai; jie yra patiriami dalykuose ir jų išsivystyme. Ir tame išsivystyme iš savęs pasirodo jų tikrovė, jų tiesa, turinti savo taką, savo gyvybės tekėjimą. Jie teka savo taku, savo ribose ir tvorose ir todėl turi tvarką. Pasaulio tvarka išvedama iš tos sampratos kiekvieno daigalo – daikto tvoros, kur kiekviena būtybė prisilaiko savo tako ir būdo. Tokia tvarkos ir išsivystymo ribų sampratą jau galima palyginti su graikų klasikine filosofija, kur kiekvienas dalykas turėjos ribas: peras. Graikai mąstė apie pasaulio dalykus, kaip apie turinčius ribas. Jų visas klasikinis mąstymas nuo Platono iki Helenizmo, įskaitant ir Aristotelį, mąstė apie įvykius nuo jų ribos. Pavyzdžiui, Idea, eidos (eidenai) sudaro dalykų ir įvykių ribas ir padaro tuos dalykus priklausančius gamtinėms rūšims ir jų riboms. Net išsivystymas buvo suprantamas, kaip einantis į tikslą, į galą, ir tas galas (telos) buvo pasiekimas to dalyko ribos (peras). Tas pat pasakytina apie formą; kiekvienas dalykas yra apribotas sava forma ir tos formos nebegali pakeisti; jį sudaro to dalyko fizis, jo gamtą ir prigimtį. Todėl pasaulis (kosmos) ir buvo ta tvarka, kur visi dalykai neperžengdavo savo tvoros/aptverties ribų. Pasiekęs galą, kiekvienas dalykas sukuria vaisius, ir vėl gamta pradeda iš naujo, vėl atgimsta, ir iš paliktų daigų vėl išsivysto nauji gyvūnai, paveldėję savo pirmtakų būdybes. O paveldėjimas suteikia reikšmės valdžiai (kas visus gamtos dalykus valdo; tai, ką jie paveldi iš pirmtakų sėklų pavidalu). Žodžiu, nėra laisvavaliavimo: visi dalykai turi savo normą, savo valdžią paveldėjime, kuris juose glūdi ir sudaro jų įgimtą gamtą. Ir ta gamta yra gimta, iš kurios viskas išteka į savo takus ir tvoras, ir sudaro tvarką. Tvarka yra išlaikoma, ir todėl nėra radikalių pasikeitimų. Iš daigo išauga augalas, gyvūnas, iš gyvūno – daigas, o iš daigo – vėl toks pats gyvūnas ir augalas. Visa sukasi cikliškai tarp paveldėtų ir valdančių ribų glūdinčiu dalykuose.

ŽMOGAUS TVARKA: VISUOMENĖ

Iš tokios pasaulio sampratos lietuvis išvysto savo bendruomenę (arba visuomeninę tvarką). Žodis visuomenėviš šaknies leidžia suprasti, kad lietuvis patyrė pasaulį kaip visatą, kaip viešą ir atdarą savo ribų išsivystyme ir pasirodyme. Net ir dievybė buvo pavadinta viešpačiu. Tai yra tapatybė, visiems vieša ir atdara. Viešybė reiškia priklausomybę visatai ir tuo pačiu žmogaus priklausomybę viešumai. Toji viešuma turi prisilaikyti paveldėtos, valdančios ir įgimtos tvarkos, gyvenimo tekėjimo ratu. Toje viešumoje, atvirume, lietuvis kuria savo gyvenimą. Aiškiai matyti, kad kūrimas susijęs su ugnimi. Tas ryšys primena lietuvių ugnies garbinimą. Prieš saulės dieną visos ugnys būdavo užgesinamos; iš ąžuolo šakų krivis  užkurdavo/sukurdavo naują ugnį Perkūno garbei. Iš to laužo žmonės nešdavo degulius namo, vėl įkurdavo namų židinį, namų ugnį, kuri atspindėdavo saulės šviesą, jos šventę, jos šventumą; ir ugnis buvo šventa, nes ji buvo šeimos židinys. Ji buvo žydėjimas šeimos viešumoje, sukurto gyvenimo atvirume. Taigi žmogaus sukurta šeima turėjo būti šventa, gyventi ugnies ir saulės šviesoje, sudarančioje šeimos židinį, jos žydėjimą, vešėjimą, jos viešumą. Sukurti gyvenimą, vesti, reiškė sukurti šeimos židinį ir tuo būdu atnaujinti gyvenimą, jo ugningą aistrą. Ta aistra negalėjo būti kaltinama, nes žmogus nebuvo gimęs iš Adomo kaltės; jis buvo paveldėjęs savo gyvybės daigą, kuris pražysdavo šeimos sukurtame židinyje. Todėl lietuviui patiko žiedrus dangus ir jo atsispindėjimas gėlių žiedrynėse, žibuoklėse, kaip dainoje sakoma, pilnose dangaus tyrumėlio. Čia lietuvis rado savo artimo meilę. Artimas juk tas, kas gyvena arti; šis artumas ir artimo meilė skamba ir vokiečių, ir anglų kalbose: žodžiai Nachbar ir Neighbour reiškia arti gimusius. Ir lietuvio artimas buvo jo giminė, gimęs iš tos pačios gimtos, susietas tuo pačiu daigu ir gyvenimo būdu.

Tas artimas, kuris nebuvo giminė, buvo kaimynas, gyvenąs tame pačiame kaime, arba artimame kitame; jis vedė dukterį – vedė iš tėvų namų į savo namus ir sujungė tuos namus giminyste, sumaišė jų daigus, sukūrė šeimos židinį iš dviejų namų, išreikštą vestuvių puota, dainomis ir aistringais šokiais. Tokiose vestuvėse išsipildė vakarais jaunos mergaitės sukurtos ilgesingos dainos; ilgais vakarais jaunuolės dainuodavo ilgesio dainas. Bet kas gi yra ilgesys – jis išplaukia iš patyrimo laikinai nutolus nuo to, kas yra arti. Meilužis, bernelis ilgai nebuvęs, ar gal ilgai nebus; jis jau yra širdelėje, jau visai arti, jis yra artimiausias, bet visgi jis ilgai nebuvęs ir labai laukiamas. Ilgu, o dainos išreiškia tą artimiausio nutolimą. Bet išsipildžius ilgesiui, ji išeina su tuo, kas ją išveda vestuvėse, per kurias ji išpildo savo dalią; iš mergaitės ji tampa ta, kas jai skirta prigimties: ji tampa moterimi, o žodis moteris juk yra iš šaknies, kuri susieta su motina. Ji paveldi tai, kas jai yra dalia ir net palaima. Lietuviai turi Laimą, kuri prižiūri, kad visa vystytųsi pagal dalią, kuri visuomet yra tiesi, nenukrypusi, nešanti tvarką ir taiką. Moteris tampa namų ponia, plg. graikų potnia, sanskrito patni ir lietuvišką pati. Ji yra išėjus į pačias. Kaip pati, ji turi pilną teisę važiuoti su pačiu į viešnages, būti viešnia, būti viešumoje tarp žmonių.

Moteris yra lietuviškų namų simbolis, o tie namai yra gimtinė, kur eilės kartų yra gimusios iš motinų. Eretas sako, kad lietuvė moteris viską pastebi apie namus, savo ranka viską augina. Ji užlaiko namų židinį; aplink namus žydi jos gėlynai, auga nauja karta nuo mažutėlio iki mažiuko ir mažo, nuo daigeliuko – į daigą ir gėlelę, nuo avinėlio iki avino; šis mažybinis kalbos vainikas, anot Ereto, yra sukurtas lietuvės moters, kuri savo jautrumu visai aplinkai yra patėmi, pajaučia ir sutampa su daugybe gyvybinių skirtumų ir skirtumėlių, įpina juos į kalbą ir į dainas. Lietuvė moteris yra lietuviško gyvenimo audėja. Jos ranka rank-darbiuose, audiniuose surenka visą lietuvišką pasaulį: jos saulelėje atskleistus gėlynus, jos rugiuose glūdinčią žemės duoną, jos spalvas ir linų saujelėje baltintas drobes. Ji yra audėja, menininkė lietuviško pasaulio ir jame gimusio žmogaus dalios. Ji yra įaudusi ne tik spalvas, bet ir audimo dainų ritmus, ir savo rankos gabumus. Nors lietuvė moteris audė šeimai, jos ranka, atrinkdama lino siūlus, laukų gėlynus, pasaulio spalvas ir ritmą, tyliai nešė vieną iš seniausių visos žmonijos pasaulio sampratų. Daugelyje senųjų tradicijų dainius, žynys (sage-saga) buvo savo žmonių dalios audėjas. Jis žinojo tos audnos siūlus ir tai, kaip kiekvienas yra supintas su kitu, t. y., kaip pasaulio takai yra susiaudę. Pavyzdžiui, Ohura Mazda, sudėjusi šaknis men (turėti dvasinę aistrą) ir dhe (sukurti ir tverti), turėjo galią atrasti siūlų takus pasaulio audnioje, atrasti pasaulio takus. Pasaulio įaudimas į poeziją, į dainą buvo atliktas poetes, vateos, iš to gauname vipra (virpėti, dainos aistra) ir tuo pačiu vat supratimą. Vedose dainius paruošia audna (taks) su savo aida, balsu (taks-vacamsi), taip gaunamas žodis  tekstas. Ir net graikų pasaulyje pasirodo mūzos, kaip pagrindas kūrybinės aistros, vadinamos techtonarchos (pirmapradinės audėjos); iš graikų kalbos žodžių – priešistorinis žynys ir dainius – olenos – buvo pavadintas originalus tekstas (archi-tektas): arche–pagrindas, techtos–audna). Net ir lotynų kalboje ordo, ordior, reiškia tą patį: stropų išskirstymą siūlų audnoje. Indoeuropiečių literatūra yra gausi audimo metaforų. Vedos maldoje rašoma, kad man takas nebūtų paprastas, kada aš audžiu dainą. Milžinas Vafprudnir, įmenantis Odinui mįsles, yra tas, kuris yra stiprus (prudr)  audime, (anglosaksų vodcraeftum-vaef) reiškia tą patį: suaudžia dainą su galia. Senojoj Islandijoj audna yra dalios audėja. Šioje audnoje pasirodo žmonių sakymai apie pasaulio takus. Sagė, saga, žynys, dainius, kuris supranta pasaulio audną, jo tekstą, jo „architektūrą“.

Lietuvė moteris yra įaudusi savo ranka jos patirtą pasaulį ir net žmonijos atmintį; jos audna yra lietuviškai apdainuotas pasaulis. Ji yra ne vien mūsų biologinio gimimo motina, bet surinkusi savo ranka mūsų gimtinę, mūsų pasaulį, kuriame mes esame gimę. Ji pina pintines iš karklų ir šakų, ir į jas įpina aplinkos ritmus ir mergaičių šokius – sesutės žaidė susipynę… Bet ir jis yra prisidėjęs, prie to pasaulio audnios. Jis yra pats, jis šeimininkas ir rengėjas įrankių, padarų, kurie pritinka rankai. Jis stato pasaulį savo rankos ir jai pritaikytų įrankių galia. Jis įrengia pastogę sau ir jai, ir visiems gyvūnams, kurie yra surenkami į tą pastogę. Čia samprata yra tiesioginė ir susieta su tiesioginiais veiksmais, su ranka ir su galva, nes jis apgalvoja, ką daryti, kokį grūdą kokiam laukui parinkti, kokį putojančiam alui, o kokį – duonai. Sukūrę šeimos židinį, jie abu (senovinis žodis mudu) savo ranka įrengia savo pasaulį pagal paveldėtus takus ir juose po gimtinės stogu tekantį gyvenimą.

Kad lietuvis nebuvo egocentriškas, visą kildinęs vien iš savęs, matome iš to, kad asmeniškumas,  kaip , tu, jis, ji, gali būti įjungti į veiksmažodžius, išreiškiančius žmogaus veiklą pasaulyje. Jis dar yra sutapęs pasaulyje su gamta ir jos įvykiais, yra orientuotas jų takuose. Ši kalbinė ypatybė rodo, kad žmogus dar nėra nutolęs nuo pasaulio, nuo žemės ir nuo kitų, dar gyvena visuomenėje, jai priklauso ir yra jos dalis. Jo veiksmai yra ne privatūs, bet vieši, visų matomi ir visiems įtakingi. Jam pasaulis nėra „objektas“, nuo kurio jis atsitraukęs ir jį išnaudojąs savo „laimei“ ir troškimams. Jo troškimai yra dar susieti su visa gimusia gamta ir jos troškimais, su lygsvara,  kuri yra dosni; pas jį nukeliavęs, dar gali būti pamylėtas, kiek leidžia ištekliai. Jis yra tikras demokratas, nes leidžia visatai vystytis savo tekėjimo takuose.

Būdamas viešas, priklausomas (klausa) giminei ir kaimynystei, lietuvis yra vaišingas, nes to reikalauja dosni motina žemė. Lietuvių kalba išreiškia tiesiogiai ir tyrai viską, apie ką yra kalbama; tik tos kalbos reikia klausytis, nes per ją mums priklauso mūsų pasaulis ir mes priklausome jam.

PASKUTINĖS PASTABOS

Ką gi mums, visų bangų išeiviams, veikti, atradus arba pažinus lietuvišką pasaulį, supratus jo kalbą? Mes gyvename laisvi, bet ar gavome tos laisvės sampratą iš lietuviškos žemės, iš lietuviško žodžio? Laisvė juk reiškia leisti sau būti tuo, kas esi, ir leisti visiems įvykiams būti tokiais, kokie jie yra. Bet tai nereiškia, kad laisvė yra daryti ką užsimanius; tai jau būtų nebe laisvė, o paleistuvybė, išėjimas iš gyvenimo tekėjimo takų, iš pasaulio audnos, iš lietuvio dalios. Lietuviai yra perdaug prisiskolinę nelaimingų „svetimpročių“. Jie yra tapę socialdemokratais, krikščionimis demokratais, konservatoriais, liberalais, socialistais ir visais kitais „-istais“. Jie ir kovoja už svetimžodžius, palinkę, nulinkę po tų žodžių svoriu, ir taip daro žalą lietuvių gimtinei, nukrypsta nuo tiesos, nuo tiesioginių lietuviškų takų. Jie nebesutinka, nebesusitinka tuose takuose, o nesusitikę nebeturi tarpusavy taikos. Jie nebėra įausti į Lietuvos motinos audną, į jos kalbos siūlus, į tuose siūluose įaustą Lietuvos pasaulio ritmą ir dainą, spalvas ir gaidas; jie didžiuojasi, įsiaudę į kitus pasaulius, nesuprasdami, kad jų pačių pasaulis, esantis ir atrandamas jų kalboje, yra pats gyvybiškiausias, kuriuo grožisi net svetimšaliai. Jie pamiršta, o gal net nežino, kad jų kalba išreikšta pasaulio samprata yra tokia pat tobula, o gal net gilesnė ir sudėtingesnė už daugybę kitų. Jų kalbos gelmės saugo dar beveik „nekaltą“ visų indoeuropiečių kultūrų patirtį. Argi mums nebūtų maloniausia, kilniausia tuos pramintus takus prisiminti, prisiminti mūsų gimtinę, tuose takuose susitikti ir atrasti taiką?

Algis Mickūnas

BIBLIOGRAFIJA

  1. Būga, K. Rinktiniai raštai, 1 tomas. Vilnius: Vals. Polit. ir Mokslines Lit. Leidykla, 1958.
  2. Chatterji, S. K. Balts and Aryans in their Indo-European background. Simla: Indian Institute of Advanced Study, 1968.
  3. Durante, M. Ricerche sulla preistoria della lingua poetica greca. La terminologia relativa alla creazione poetica. Roma: Rendiconti, Classe di scienze morali, storiche, critiche e filologiche, 15, 1960, pp. 231-249.
  4. Landsbergis, A., & Mills, C. The Green Linden: Selected LithuanianFolk-Songs. New York: Voyages Press, 1964, from the Introduction by Gimbutas, M.
  5. Heidegger, M. “Bauen, Wohnen, Denken” in Vortraege und Aufsaetze. Pfullingen: Neske, 1954, pp. 145-163.
  6. Jungfer, V. Litauen, Antlitz eines Volkes. Leipzig: Breitkopf & Härtel, 1938.
  7. Kerenyi, K. “Was ist Mythologie?” in Europaeische Revue. Leipzig: [s.n.], 15 Juni 1939, p. 7ff.
  8. Kratins, O. An Unsung Hero: Krišjānis Barons and His Lifework in Latvian Folk Songs. Western Folklore, Oct., 1961, vol. 20, no. 4, pp. 239-255.
  9. Maceina, A. Filosofijos kilmė ir prasmė. Roma: Lietuviu Kataliku Mokslo Akademija, 1978, p. 57ff.
  10. Oliphant, S. G. “Sanskrit dhénā = Avestan daenā = Lithuanian dainà” in Journal of the American Oriental Society, Dec., 1912, vol. 32, no. 4, pp. 393-413.
  11. Otto, W. F.  Die Gestalt und das Sein. Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft, 1974.
  12. Landsbergis, A., & Mills, C. The Green Linden: Selected LithuanianFolk-Songs. New York: Voyages Press, 1964, from the Foreword by Payne, R.
  13. Thieme, P. “Die Wurzel Vat” in Asiatica. Festschrift Friedrich Weller, Leipzig: [Otto Harrassowitz], 1954, pp. 656-666.
  14. Volkmann-Schluck, K. H. Einfuehrung in das philosophische Denken. Frankfurt (am Main): Klostermann, 1965, p. 54ff.
  15. Vycinas, V. Our Cultural Agony. The Hague: M. Nijhoff, 1973, p. 66f.
  16. Vydunas, S. Litauen in Vergangenheit und Gegenwart, Tilsit : Verlag der Buchdruckerei Lituania, 1916, p. 87f.
Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code