Kalbos kaip metaforos arba interpretacijos filosofinė raiška A. Maceinos kalbos filosofijoje

Pradžioje buvo žodis, sakoma, pagrindiniame krikščioniškajame šventraštyje Biblijoje. Šis žodis sklido iš Dievo ir davė pradžią mūsų pasauliui. Kitaip tariant, tam tikras absoliutas įvardijo daiktų ir gyvų sutvėrimų būties galimybę. Per žodį tapo įsteigta esatis. Tokia, ar panaši eiga, dogmatiškai mąstančiam, tikinčiajam, nurodo ne tik žodžio, minties ir iš jų kylančių priežasčių ir pasekmių seką, bet konstruoja ir konstitucionuoja tikrovę. Tačiau žvelgdami į kalbos filosofijos minties raidą, įvairių mokslo sričių požiūrį į šį santykį, atrasime kardinaliai priešingus žodžio fenomeno traktavimus. Galiausiai, susidursime su pačios filosofinės kalbos problema, kuri pasireiškia ne tik kaip simbolių, kodų ar kitų kalbinių ypatumų suvokimas, bet ir jos pačios, kaip minties išraiškos priemonės ribotumu.

„Tai kas gi yra Žodis?, „Kaip kalba reiškiasi“ ir „Kas slypi anapus kalbos?“ taip, iš pirmo žvilgsnio, paprastai galėtų būti formuluojami pagrindiniai klausimai, kuriuos sau užduoda M. Heideggeris. Pasitelkdamas Hölderlino elegijos Duona ir vynas šeštąją strofą, jis teigia: „Kalba leidžia reikštis tam, į ką kalbančiojo žvilgsnis nukrypęs, nes jau prieš tai besireiškiantis esti nušviestas pačios kalbos“¹. Cituodamas Stefan George eilėraščio „Žodis“ strofą: „Nebūt daiktams kur žodžio nėr“², filosofas tarsi iliustruoja savo garsiąją tezę, kurioje kalbai suteikiamas būties namų statusas. Tačiau kalbos savybė iš anksto, daiktams dar nepasireiškus, juos nušviesti, anot M. Heidegerio, įtraukdavo klausytojus į begalinius ginčus, kylančius tarp dievų ir žmonių. Tikėtina, kad šioje vietoje užfiksuojama dilema, į kurią iki šiol negali vienareikšmiškai atsakyti jokia mokslo sritis: kas yra pirmesnis mintis ar žodis? Žvelgdami iš tokios perspektyvos galėtume, kaip ir M. Heidegeris, kalbėti apie kažką esantį aukščiau už dievus ir žmones, apie negalėjimą pažvelgti į pačios kalbos būties tiesą. Paslaptimi esti ir žodžio metaforiškumas pats grįžtantis į tylėjimą. Ar ne ši žodžio savybė suteikia galimybę reikštis filosofinei minčiai? Ar ne žodžio metaforiškumas praplečia minčių raiškos lauką? O gal atvirkščiai mintys yra įkalintos žodžių ir jų kombinacijų ribotume? Galimai, žodžiai migruojantys iš vienos kalbos į kitą arba verčiami į kitas kalbas, praranda savo, jei tokia yra, pirmapradę reikšmę ir reikšmingumą, įgaudami visai kitus prasminius atspalvius? Juk neretai mums kyla noras performuluoti frazę arba mintį, padaryti juos „prieinamus“, visų pirma, savo suvokimui. Tokį fenomeną galima būtų priskirti teksto vertimo, lingvistikos, literatūros ar kokiai nors kitai humanitarinių mokslų sričiai, bandant surasti dėsningumus arba parodant kalbos raiškos priešpriešas. Tačiau mums, kalbantiems, rašantiems, mąstantiems lietuviškai, atsispyrus nuo žodžio, kaip būtį reprezentuojančio, arba ją reiškiančio esinio, nemažiau svarbu pažvelgti į praktinį kalbos kaip filosofijos veiksnį, kuris atsispindi lietuvių filosofo A. Maceinos veikale „Filosofijos prasmė ir kilmė. Filosofija ir lietuvių kalba“. Trumpam užskliaudę kalbos būties tiesos nepažinumo aspektą, pasitelkę filosofo požiūrį į kalbą, pažvelgsime į mokslo ir filosofijos kalbų panašumus ir skirtumus.

„Kodėl žmogus kalba?“ turbūt tai – vienas iš pirmųjų klausimų kurį, daugiau ar mažiau, galėtume priskirti praktinei kategorijai. Mąstant heideggeriškos filosofijos plotmėje, taip žmogus reiškia save. Prisimindami Hölderlino elegiją Duona ir vynas, kurioje sakoma, kad senai dievų vietai nesuteikiama galimybė reikštis žodyje. Todėl panašiai ir žmogus, netekęs galimybės kalbėti, praranda savo ypatingą žmogiškąjį statusą. Kita vertus, reikia pastebėti, nors būtis reiškiasi per kalbą, tačiau ne kiekvienas žmogaus kalbėjimas byloja apie būtį. A. Maceinos nuomone: „<…> iš tikrųjų tik dvi žmogiškojo būvio sritys esmiškai susiklosto kalbos lytimi, būtent filosofija ir poezija“³. Filosofas, remdamasis M. Heideggeriu, pastebi, kad gyvulis skirtingai nei žmogus neturi kalbos, nes nebuvoja „būties proskynoje“, o yra savo aplinkos įkaitas. Šioje vietoje, prisiminus žmogaus ir gyvūno prisitaikymo skirtumus, matysime, kad gyvūnas linkęs prisitaikyti prie aplinkos, o žmogus – keisti pastarąją. Net evoliucinis žmogaus ir gyvūno kelias, kalbant apie pastarąjį aspektą, yra esmingai skirtingas.

Žmogus yra prakalbinamas būties. Būtent per prakalbinimą reiškiasi būtis kaip žmogaus atsiskleidimas. „Ir vis dėlto būtų klaida šią būties atvyką arba jos atsiskleidimą bei prisidengimą tapatinti su kalba. Būtis gali atsiskleisti ir be kalbos, o kalba gali būties ir neatskleisti. Pirmąjį atvejį turime mene, antrąjį — moksle“⁴. Galima daryti prielaidą, kad meno kalba žmogui padeda neverbaliniu būdu atskleisti subtilesnius pasaulio raiškos elementus, tuo tarpu mokslas linkęs viską įvardinti, o tai, kas neįvardijama lieka už jo domėjimosi sferos ribų. „Mokslas kalba, tačiau būties neatskleidžia, nes mokslo žodis esmėje yra formulė, išreiškianti, tiesa, ontinį būtybės matmenį, tačiau nepajėgianti ištarti ontologinio jos matmens“⁵. Mokslas, iš esmės, atima iš kalbos žodžio metaforiškumą. Tam tikrą cheminę formulę mes privalom suprasti tik taip, kaip ją supranta chemijos mokslo šakos, neretai į kitų mokslų kalbas jį ne tik negali būti perkoduojama, bet nesudaroma galimybė konkretų reiškinį apmąstyti, to mokslo tikrovės suvokimo areale. Tuo metu, meno kalba, ypač vaizduojamieji menai, atvirkščiai, savo kalbėjimu kreipiasi į kiekvieną esinį jo gimtąja kalba, kalba prieinama jo individualiam suvokimui. Žiūrėdami į tą patį paveikslą, skirtingų socialinių grupių žmonės regės tik jų suvokimui būdingus esmingumus. „Užtat mokslo — pirmoje eilėje gamtamokslio — terminai kalbiškai yra ne kartą tikros pabaisos, kadangi jie yra vartojami ne kaip žodžiai, vadinasi, ne kaip kalbinės visumos išsiskleidimas, o tik kaip sutartiniai to ar kito daikto paženklinimai priklijuotos etiketės prasme“⁶. A. Maceinos teigimu, taip nutinka todėl, kad augant mokslo įtakai formulės įgauna vis didesnį reikšmingumą, o kalba paverčiama paprasčiausiu įrankiu skirtu sužinoti ir susižinoti. Galima sakyti, kad mokslo kalba turi nekalbinį pradą arba tai yra kalba, neturinti kalbos dorybės.

Skirtingai negu moksle, filosofijoje ir poezijoje kalba prisidengdama reiškiasi ir atsiskleidžia būtis. Būtent čia išnyksta sutartinis daiktų ir reiškinių ženklinimas bei vyksta tikrasis būties užklausimas ir kalbėjimas apie ją: „Kalba nėra filosofijos ar poezijos priemonė: kalba yra

pati filosofija ir pati poezija“⁷. Būtent poezijoje, kaip niekur kitur, atsiskleidžia santykis tarp žmogaus ir žodžio. M. Heideggeris klausia: „Ar yra kas nors nerimastingesnio ir rizikingesnio nei poeto santykis su žodžiu? Varge. Sukuria šį santykį pirmiau tik poetas, ar žodis pats iš savęs reikalauja poezijos, taip, kad tik per šį pareikalavimą poetas tampa tuo, kuo jis gali būti?“ ⁸. Galbūt tokį ryšį, su tam tikromis išlygomis, galima traktuoti, kaip santykį tarp būties ir esinio arba santykį tarp kalbos ir mąstymo, kuris galiausiai mus atves prie paklausimo apie kalbos filosofiją. Ir atvirkščiai, kalbos filosofija neįmanoma be užklausimo, apie kalbos ir mąstymo santykį.

A. Maceina pastebi, kad yra be galo daug teorijų, nusakančių kalbos ir mąstymo santykį. Dažniausiai jos vadovaujasi dvinare, bipoline sistema: kūnas – siela, medžiaga – forma, simbolis – tikrovė ir t.t. ir pan. Šios visos teorijos remiasi prielaida, kad mąstymas vyksta nepriklausomai nuo kalbos, tik kiekvienu atveju, jis ieško savosios išraiškos garsiniu pavidalu. Tačiau skirtingai nuo kitų ženklų, ta išraiška esti kaip tam tikra garsų sankloda. Visose šiose teorijose, anot filosofo, girdimas platoniškosios idėjos ir žodžio santykis. „Tikrosios būties („sicuti est“) kalba nepagaunanti, ji pagaunanti tik regimąją ar girdimąją („videri audirive“) jos išvaizdą pojūčių pagalba („per corpus“)” ⁹. Galimai, teologinė žodžio virsmo kūnu samprata, tam tikra dalimi, ne tik apjungia, nieko tarpusavyje bendro neturinčias teorijas paremtas dvinarystės prielaidomis, bet svarbiausia pabrėžia tai, kad žodis virsta kūnu. Apibendrindamas A. Maceina pateikia Gedamerio išvadas, kad mąstymas visuomet yra žodis, o žodis yra įvykis, padaras, pati kalba įgyja vyksmo pobūdį: kalba yra kalbėjimas asmeniškai ir istorija visuomeniškai.

A. Maceinos teigimu, nors ši išvada be galo prasminga, tačiau ji nepaaiškina kalbų įvairumo: „Juk jei mąstymas visados yra žodis, vadinasi, jei mąstymas mąsto daiktą žodžio pavidalu, kodėl šis pavidalas gali įvairuoti ir iš tikro nuostabiai įvairuoja, nors pats daiktas nė kiek nekinta?“¹⁰. Lieka neatsakytas klausimas, kaip visiškai skirtingos kalbos sugeba, nors ir savaip kalbėdamos, pasakyti tai, ką jos nori pasakyti. Būtent yra neaišku kuo pagrįstas kalbėjimas savaip, kuris pasireiškia kaip to paties mąstymo ir to paties mąstomojo dalyko kalbinis įvairumas.

Filosofo nuomone, kalbos ir mąstymo santykį galima suprasti, tik mąstymo ir žmogaus santykio šviesoje, t.y. suvokus, kas yra mąstymas sąryšyje su žmogumi. A. Maceina tokį mąstymą įvardija kaip filosofinį ir vadina jį „būtybės interpretacija“. Šis interpretavimas tai tam tikro vidurkio ieškojimas, kuris nėra nei idealistinis atvaizdavimas prote, nei jos apipavidalinimas paties proto kategorijomis. Kitaip sakant, mes žvelgdami iš savo matymo perspektyvos į visumą, suvokiam ją savaip, tačiau ne kaip atskiras vieno žmogaus ar daikto dalis arba savybes, bet jų sumą. Tam tikra prasme, toks filosofo požiūris, primena matematinį skaičiavimą, kuomet matydamas skaičius kiekvienas žmogus gali juos sudėti, pasirinkdamas savą tvarką, tačiau sumoje, visų atliekančių skaičiavimą, rezultatas bus vienodas. Kita vertus, A. Maceinos kalbos filosofijos kontekste, pavyzdys su aritmetiniais skaičiavimais nėra visiškai korektiškas, mat, jam kitoks „savas regėjimo kampas“ siejasi išskirtinai su būtybės interpretacija:

„<…> mąstymas kaip būtybės interpretacija ir kalba kaip šios interpretacijos „kampas“ sudaro vieną ir tą patį dalyką, tik svarstomą iš dviejų pusių: sakydami mąstymas, turime galvoje, kad būtybė yra interpretuojama; sakydami kalba, turime galvoje, kaip būtybė yra interpretuojama. Mąstymas yra interpretavimas veiksmo prasme, kalba yra interpretavimas veiksenos prasme. Bet veiksmo ir veiksenos perskirti negalima: nėra veiksmo be veiksenos ir nėra veiksenos be veiksmo“¹¹. A. Maceina analizuodamas M. Heideggerio mintį, kad žmogus mąsto, tik tiek, kiek (insofern) kalba, rašo, kad kalba negali patobulinti ar subrandinti mąstymą, negali suteikti jam lyties. Heideggeriškasis Insofom: nekalbėjimas yra tuo pačiu mąstymas. O žodis „fern“, esantis jungtuke „insofern“, žymi nuotolį — ne tik erdvės, bet ir laiko prasme; būti „toli“, laiko prasme, reiškia nebūti — vis tiek, ar „jau nebebūti“, ar „dar nebūti“. A. Maceina daro išvadą, kad kiekvienu atveju, nesant kalbos, nėra mąstymo. Nes kiekvienas mąstantis – interpretuoja, o kas interpretuoja – kalba, t.y. interpretuoja iš savo matymo kampo, todėl, kad interpretacija be išskirtinio „kampo“ nėra įmanoma. Tuo pačiu be kalbos negali būti ir „grynojo“ mąstymo. Būtent dėl šios priežasties filosofas kalbą įvardija kaip būtybės interpretaciją, kuriai būdingas savas matymo kampas, todėl pastarasis sudaro galimybę atsiskleisti filosofinės kalbos savitumui.

Filosofinė kalba, pati savaime, nėra determinuota filosofinio mąstymo, tačiau ji yra savaiminė tokio mąstymo ištara. Filosofas, anot A. Maceinos, mąsto tardamas:

„Filosofuoti reiškia tarti tai ir taip, kas ir kaip yra mąstoma. Filosofiškai gi mąstoma yra, visų pirma, būtybė kaip tokia, o galutinai — būtis kaip filosofavimo prasmė. Todėl būtybė ir būtis yra mąstytojo ištariamos taip, kaip jis jas mąsto, regėdamas jas iš „savo kampo”¹². A. Maceina, vadovaudamasis heideggeriška būties namų samprata, daro išvadą, kad kalboje būtis yra namie, t.y. ji turi savo buveinę. Ši buveinė atskleidžiama tuomet, kai mąstydami tariame, tačiau šis tarimas nėra mąstymo išraiška, todėl filosofija šalia poezijos reiškiasi kaip ypatingas tarimo būdas, kuris apsprendžia filosofinės kalbos pobūdį. Filosofinis žodis niekuomet nebūna uždaras, jis visad atsiskleidžia kaip atvirumas, esantis savaiminiu žmogaus ir būties tarimu. Toks žodis niekad nėra uždaras, ta prasme, kad jis nėra sukaustytas termino prasmės. Kitaip tariant, jis visad sugeba priimti reikšmę, suvoktą kitaip nei iki šiol buvo mąstomas koks nors konkretus fenomenas. Skirtingai nuo mokslo terminų, filosofiniai veikalai gali tapti neišsemiamais interpretacijų šaltiniais. Filosofo žodis yra neišsemiamas pirmykštis žodis, kuris dėl savo atvirumo yra neišsemiamas, ir todėl atviras bei prieinamas interpretacijai. A. Maceina kritikuoja loginio pozityvizmo šalininkų reikalavimus sugriežtinti filosofinį žodį iki gamtamokslinių terminų vienaprasmiškumo, sakydamas, kad jie nesuvokia mąstymo kaip interpretacijos prasmės ir todėl jo pagrįstumą ir logiškumą bando matuoti tiksliųjų mokslų mastais. Tuo tarpu, pats filosofas pritaria M. Heideggeriui teigusiam, kad mąstymo griežtumas slypi ne dirbtiniame, techniškai teoriniame sąvokų tikslume, o tarime, kuris pasilieka grynos būties plotmėje ir leidžiasi valdomas jos matmenų paprastumo. Nors metafizika, kaip ir mokslas, turi savo sąvokas, kurios nuo mokslinių skiriasi ne tik apibendrinimo laipsniu, bet jos iš esmės, esti visai kitos rūšies. Atvirumas ir uždarumas yra pagrindinė priešybė, skirianti metafizines ir mokslines sąvokas.

Filosofinio žodžio atvirumas ir negalimybė tuo pat metu vienprasmiškai neleidžia filosofijai turėti terminų, kuomet jų prasmė reiškia: „terminus — siena, ežia, riba, galas, pabaiga ir t.t“ „Nes filosofinė kalba niekad neturi ribos ir tuo pačiu pabaigos; ji niekad nėra užbaigta savo reikšme, ir todėl niekad nėra „termininio“ pobūdžio“¹³, teigia A. Maceina. Filosofija esti atvira visapusiškai, todėl jos žodis negali būti įspraustas į vienos prasmės rėmus, išskirdamas ją iš visų kitų prasmių. Kadangi žmogus, kaip kalbos objektas, geba priimti daug prasmių, filosofija, kaip ir metafizika, kalba daugiaprasme kalba: „Filosofija iškreiptų savo objektą, jei jo atvirybę tartų uždarais žodžiais“¹⁴. A. Maceina teigia, kad skųstis filosofijos terminijos stoka, tai yra tas pats, kas skųstis mąstymo stoka. Filosofiniai terminai nėra „įnešami“ į filosofiją, bet patys iš jos išeina savaime. Galima daryti prielaidą, kad jos esti ištaros kiekvienoje konkrečioje situacijoje, konkrečiame kontekste, įgaunančios vis kitą, naują prasminį atspalvį ir svorį. Priešingu atveju, filosofiniai terminai taptų kliūtimis, trukdančiomis pačios filosofinės kalbos raiškai. „Kurti filosofinę „terminiją“ iš anksto ir teikti ją jau kaip paruoštą reikštų atpalaiduoti kalbą nuo mąstymo, nes tokiu atveju, pirma eitų žodis, o paskui tik šio žodžio taikymas minčiai“¹⁵. Kuriant terminus, filosofija būtų suvokiama kaip sąvokų suma, todėl teoriškai, galėtume išmokti pačią filosofiją kaip atskirą kalbą, bent jau tiek, kiek įmanoma kalbą išmokti. Tik dėl neįmanomybės išmokti filosofijos, dėl negalimybės įsprausti terminus į vienaprasmiškumo rėmus, tiek daug esti apibūdinimų sąvokai egzistencija. Būtent dėl šios priežasties filosofijoje egzistencija reiškiasi iš įvairaus savojo matymo kampo, įgalindama ją kas kartą suvokti kaip unikalią reikšmę.

Kalbėdamas apie interpretaciją A. Maceina pažymi, kad ji įkūnija savyje „regėjimo kampą“, leidžiantį filosofui žvelgti į visumą: „kalba savaime ir būtinai tampa konkrečia mąstomąja interpretacija, tuo atskleisdama antrąjį narį dialektikos, slypinčios kiekvienoje interpretacijoje“¹⁶. Nors interpretuoti galima tik tai, kas atvira, tačiau interpretavimas kartu yra ir užsklendimas. Filosofas paima tam tikrą vidurkį, kuris teikiamas būtybės atvirumui ir vieną atvirumą uždaro kito atvirumo atžvilgiu, taip sukurdamas tam tikrą būtybės apmatą. Kiekviena interpretuota būtybė, anot A. Maceinos, yra uždara „regėjimo kampu“, kuriuo mąstymas žvelgia į jos atvirumą. „<…> kalba yra šisai mąstymo „kampas“, tai tuo pačiu ji yra ir būtybės atvirumo konkretus užskleidimas: kalboje byloja būtybės apmatas.“ ¹⁷

Kalba visuomet yra savotiškas mąstymo kampas, todėl ji yra ir būtybės konkretus atvirumo užskleidimas. Šiuo atveju, kalboje byloja būties apmatas. Galima sakyti, kad konkrečioje situacijoje filosofinė kalba arba kalba apskritai, reikšdama konkretų dalyką, gali vienus aspektus užskliausti kitų, apmąstomų dalykų atžvilgiu. Būtent tai ir grindžia kalbų įvairovę, mat, geba priimti neapibrėžtą interpretacijų aibę: <…> tuo pačiu ir šių interpretacijų konkretaus vykdymo arba kalbų gali būti aibė. Antra vertus, interpretacijų panašumas ar skirtingumas, kalbas tai suartina, tai perskiria: kalbų panašumas ar skirtingumas yra ano „regėjimo kampo“ panašumas ar skirtingumas“¹⁸. Tą patį reiškinį ar daiktą, apibūdinantys skirtingų kalbų žodžiai, paneigia ne jose slypinčią skirtingą interpretaciją, o tik šių interpretacijų turinį. Pradžioje kalba yra konkreti būtybės interpretacija vaizdo pavidalu, tačiau besivystydama, ji įgyja tai, ką A. Maceina vadina „sąvokos lytimi“ ir įgauna įvaizdžio keitimo pažiūrą. Filosofas cituodamas Lohamanną, teigusį, kad kalba yra milžiniškas žmonijos savistabos veiksmas, priduria, jog šis procesas vis dar tęsiasi ir kurio įtakojama kalba tampa atsajasnė“¹⁹. Galima sakyti, kad kalba nebėra tokia lanksti ir imli, ji stabarėja. įtvirtindama žodyje vieną, tam tikrą, savą reikšmę.

Parengė Viktor Kerin

Literatūra:

1. A.Maceina. Filosofijos prasmė ir kilmė. Filosofija ir lietuvių kalba. Roma. 1978
2. Хайдеггер М. Время и бытие: Статьи и выступления: Пер. с нем.— М.:Республика, 1993.

Išnašos:

Foto: Pixabay