Naglis Kardelis: „Mokslo maištas prieš filosofiją: ką pasakytų senovės graikai“

2019 m. vasario 5 d. Klasikų klubo pakvietas doc. dr. Naglis Kardelis Valdovų rūmuose skaitė pranešimą mokslo ir filosofijos santykio tema, iš senovės graikų mąstymo perspektyvos. Kelis renginio fotokadrus rasite mūsų Instagram paskyroje.

Graikų mitologijoje jaunesnės dievų kartos sukyla prieš savo gimdytojų tironiją ir juos nuverčia. Tai galėtų būti metafora mokslo ir filosofijos santykiui nuo XIX a. pavaizduoti. Daugelis mokslininkų, o ir filosofų, tradicinę išminties meilę ėmė suprasti kaip svetimą, nereikalingą, net kaip kliūtį mokslo pažangai. Gamtos mokslai iš tiesų perėmė sritis, kurios iki tol buvo tiriamos tik filosofiškai. Ar nors kas šiandien liko filosofams? Ką apie tai sako graikų patirtis? Ar Herakleito, Platono, Aristotelio filosofija padeda pažinti pasaulį?

Pranešimo metu, kuris galėtų pasitarnauti kaip puikus įvadas į filosofiją apskritai,  N. Kardelis aptarė pagrindinius graikų filosofijos parametrus bei išskyrė du pagrindinius dvasinės aistros ir kuklumo aspektus, svarbius kiekvienam, jo nuomone, siekiančiam išminties mąstytojui. Graikai aistrą suprato kaip tai, kas viršija kasdienybę, o kuklumas, tai nuolatinis priminimas, kad nors ir mąstome, bet išminties neturime, nes ji tik dievų nuosavybė.

Filosofai Antikoje suvokiami kaip kur kas įdomesni nei visi kiti likę žmonės, nes filosofinis santykis su pasauliu yra pranokstantis kasdienybę. Senovės graikus domino egzistencinę nuostabą keliantys fenomenai. Šie žmonės pasižymėjo gebėjimu išvysti tvarų pamatą – pačią kosmo šerdį, aprėpti pasaulį kaip vientisą žvaigždėtą dangų, kitaip tariant, kaip visumą, kuri pasireiškia darna ir grožiu.

Graikas, anot Kardelio, tai toks žmogus, kuris nepaisant visapusiško pažinimo nepasiekiamumo, vis vien aistringai mėgina suvokti pasaulį vientisai – tai unikali jo mąstymo tendencija. Toks siekis pažinti atsiranda tik dėl tikėjimo pasaulio tvarkingumu. Tai pozityvus aspektas. Laisvė – fundamentalus žodis graikams, tai tarsi žmogiškumo substancija. Filosofija gali būti kultivuojama tik laisvės būsenoje. Filosofija, graikiškąja prasme, tai dvasinės laisvės kultivavimas. Taigi, graikai ne tik išminties, bet ir laisvės mylėtojai.

Filosofija nepasižymėjo techniškumu, kuris būdingas šiuolaikiniam mokslui. Tai dvasios būsena, ne profesija. Prizmė, pro kurią mąstytojas žvelgia į pasaulį. Taigi, filosofija vainikavo visą mokslą, žiniją.

Išmintis yra tai, kas turėtų suteikti pilnatvės jausmą. Tai ta pusė, kurios trūksta žmogui iki dvasinės būsenos baigtybės. Mokslai keliauja labiau pažinimo kryptimi, o filosofija lieka supratimo plotmėje. Filosofijos samprata, autentiška, senąja prasme, lyginat su vėlesniais laikais – skiriasi. Šiuolaikiniai mokslai instrumentiškai orientuoti, mokslininkas dirba galva ne tam, kad save realizuotų, bet tam, kad būtų sotesnis. Jo dvasia tarnauja kūnui. Mokslų maištas prieš filosofiją gimsta tuomet, kai jie pradeda teigti, kad egzistuoja tik materiali tikrovė, tokiu būdu jie neigia filosofiją.

 Visos paskaitos vaizdo įrašas: