Ištikimas draugas

Vieną rytą sena vandeninė žiurkė iškišo galvą iš urvo. Ji turėjo blizgias lyg karoliai akis, žilus pasišiaušusius ūsus, o juos uodega buvo ilga ir tarsi iš juodos gumos padaryta. Maži ančiukai plaukiojo po tvenkinį. Jų motina, visa baltutė, su skaisčiai raudonom kojom, stengėsi išmokyti juos, kaip vandenyje stovėti ant galvos.

– Kokie neklusnūs vaikai! – sušuko senė vandeninė žiurkė. – Aš nieko nenusimanau apie tėvų jausmus, – tarė vandeninė žiurkė. – Nesu šeimos žmogus. Tiesą sakant, niekad nebuvau ištekėjusi ir neketinu niekad tekėti. Meilė turi savotiško grožio, bet draugystė daug tauresnis jausmas.

– O, atleiskite, kokios, jūsų manymu, yra ištikimo draugo pareigos? – paklausė žaliasis čivyliukas, kuris tupėjo čia pat glosnyje.

– Koks kvailas klausimas! – sušuko vandeninė žiurkė. – Savaime suprantama, aš lauksiu, kad mano ištikimas draugas už mane aukotųsi.

– O kuo jūs už tai atsilyginsite?

– Aš nesuprantu jūsų, – atsakė vandeninė žiurkė.

– Tai aš papasakosiu vieną istoriją apie šitą dalyką, – tarė čivyliukas.

– Kartą gyveno doras vaikinas, vardu Hansas. Jis gyveno vienui vienas mažytėj lūšnelėj ir kasdien triūsė savo darže. Jis turėjo labia daug draugų, bet visų ištikimiausias draugas buvo malūninkas Hju, didelis, stambus vyras.

– Tikrų draugų viskas turi būti bendra, – dažnai sakydavo malūninkas, o mažasis Hansas linksėdavo ir šypsodavosi.

Taigi mažasis Hansas kasdien plušėjo savo darže. Visą pavasarį, vasarą ir rudenį jis būdavo laimingas, bet, atėjus žiemai, nebeturėdavo nei vaisių, nei gėlių nunešti į turgų ir tada gerokai prisikentėdavo nuo šalčio ir alkio ir dažnai nueidavo gulti be vakarienės. Ir dar žiemą jis būdavo labia vienišas.

-Nieko gero nebūtų iš mano lankymosi pas mažąjį Hansą, kol dar yra sniego, – sakydavo malūninkas savo žmonai, – nes, matai, jei žmogų bėda prispiria, tai reikia jį palikti vieną, o ne varginti. Bent aš taip suprantu draugystę. Palauksiu kol ateis pavasaris, tada jį aplankysiu, o jis galės man priskinti didelį krepšį gėlių ir jausis dėl to labia laimingas.

– Bet gal mes pakviestume pas save mažąjį Hansą? – tarė jauniausias malūninko sūnus. – Aš atiduočiau jam pusę savo avižinės košės.

– Tai kvailumas vaiko! – sušuko malūninkas. – Argi tu nesupranti, kad jei Hansas ateitų pas mus ir pamatytų, kaip pas mus šilta, kaip gardžiai valgom, tai jam galėtų kilti pavydas, o pavydas yra baisus ir gadina žmogų.

– Daug žmonių gerai elgiasi, – kalbėjo toliau malūninkas, – bet tik labai nedaug kas gerai kalba, o šitai rodo, kad pakalbėti yra daug sunkesnis, ir daug gudresnis dalykas negu padaryti.

Kai tik žiema praėjo malūninkas aplankė mažąjį Hansą.

– Labas rytas, mažasis Hansai, – tarė malūninkas.

– Labas rytas, – atsakė Hansas.

– Mes žiemą dažnai pakalbėdavome apie tave ir mums būdavo įdomu, kaip, kaži, tu gyveni.

– Aš jau beveik būgštavau, ar nebūsite manęs užmiršęs.

– Kas gi draugus užmiršta. Tokią stebuklingą ypatybę turi draugystė, bet tik tu nesupranti gyvenimo poezijos. Beje, kokios gražios tavo primulės.

– Viena laimė, kad aš jų turiu. Nunešiu jas į turgų ir parduosiu burmistro dukteriai, o už gautus pinigus išpirksiu savo karutį.

– Išpirksi savo karutį? Ar nori pasakyti, kad pardavei jį?

– Žiema buvo man labai sunki ir aš visai nebeturėjau už ką duonos nusipirkti. Bet dabar aš vėl išpirksiu.

– Hansai, – tarė malūninkas, – aš tau atiduosiu savo karutį. Jis nėra itin geras; tikrai, vieno šono nebėra visiškai, stipinai išlūžę, bet vis dėlto aš jį tau atiduosiu. Čia mano labai jau didelis dosnumas, daug kas laikys mane paskutiniu kvailiu, bet aš nesu toks kaip kiti žmonės. Aš manau, kad dosnumas sudaro draugystės esmę.

– Taip, aš lengvai galėsiu jį pasitaisyti, turiu namie gerą lentą.

– Gerą lentą! – tarė malūninkas. – Nagi man kaip tik reikia lentos klojimo stogui. Va ką reikia pažymėti: vienas geras darbas visuomet traukia paskui save kitą gerą darbą. Aš tau padovanosiu karutį, o tu man dovanoji lentą. O kadangi aš dovanojau tau savo karutį, tu tikriausiai duosi man už tai gėlių. Štai krepšys, ir žiūrėk, priskink jį pilną.

– Pilną? – susirūpinęs tarė mažasis Hansas. Jis žinojo, kad prikrovus jį pilną, jam nebeliks gėlių nešti į turgų.

– Suprantama, draugystei svetimas bet koks savanaudiškumas.

– Visos mano sodo gėlės yra tavo – sušuko Hansas.

Kitą dieną Hansas girdi – malūninkas jį šaukia nuo kelio:

– Brangusis mažasai Hansai, – tarė malūninkas, – ar nesutiktum už mane nunešti šitą miltų maišą į turgų?

Dar kitą dieną, malūninkas, plekšnodamas mažajam Hansui per nugarą sako:

– Noriu, kad ateitum į malūną ir pataisytum man klojimo stogą.

Vargšui mažajam Hansui baisiai rūpėjo eiti darbuotis į savo sodą, nes jo gėlės jau dvi dienas buvo nelaistytos, bet nesinorėjo atsakyti malūninkui, nes malūninkas buvo jam toks geras draugas.

Taip Hansas už malūninką dirbo ir toliau, o malūninkas kalbėjo kuo gražiausias kalbas apie draugystę, kurias Hansas žymėdavosi užrašų knygutėje, o paskui naktį pasiskaitydavo, nes jis buvo labai stropus mokinys.

Vieną vakarą kažkas garsiai pabeldė į duris.

– Brangusis mažasis Hansai, – sušuko malūninkas, – didelė bėda mane ištiko. Mano mažylis vaikas nukrito nuo kopėčių ir susižeidė, tai reikia eiti daktaro. Bet jis gyvena taip toli, o naktis tokia bjauri, jog aš dabar ką tik sugalvojau, kad būtų daug geriau, jei tu nueitum už mane. Tu žinai, aš atiduodu tau savo karutį, ir visiškai teisinga, jei tu man ką nors už tai padarysi.

– Aš tučtuojau einu. Bet prašyčiau paskolinti savo žibintą, nes naktis tokia tamsi, galiu įkristi į griovį.

– Man labai gaila, – atsakė malūninkas, – bet čia yra mano naujasis žibintas, ir man būtų didelis nuostolis, jeigu jam kas nors atsitiktų.

Kokia baisi audra siautė naktį. Buvo taip tamsu, vėjas toks smarkus. Tačiau Hansas narsiai laikėsi ir, tris valandas ėjęs, pagaliau priklampojo iki daktaro namų.

Daktaras pabalnojo arklį ir nujojo malūninko namų link. O mažasis Hansas nulapseno iš paskos.

Audra šėlo vis smarkiau, lietus pylė čiurkšlėmis. Galiausiai Hansas pametė kelią ir nuklydo į liūną, ten vargšas ir prigėrė.

Visi suėjo į mažojo Hanso laidotuves, nes jis buvo visų mėgstamas. O malūninkas buvo pats svarbiausias gedėtojas.

***

– Na ir? – tarė vandeninė žiurkė po ilgos pertraukos. – Kaip toliau buvo malūninkui?

– Kad aš nė nežinau iš tikrųjų, – atsakė čivyliukas. – Be to, man ir neįdomu visiškai.

– Iš to aiškiai matyti, kad jūs jokios atjautos neturit, – tarė žiurkė.

– Žinot ką, jūs turbūt ne visai supratote šio pasakojimo pamokamąją mintį, – tarė čivyliukas.

– Ką tokį, ką? – sucypė žiurkė. – Tpfu!, – suvizgino uodegą ir šmurkštelėjo atgal į savo urvą.

– Negaliu be ašarų žiūrėti į užkietėjusią senmergę, – tarė antis.

[Vaidilas O. Laimingas princas ir kitos pasakos. Vilnius: Valstybinis leidybos centras. 1995. P.]