6 faktai apie besikeičiančią asmenybės sampratą nuo Antikos laikų iki šių dienų.

Asmenybės samprata charakterizuoja ypatingą žmogaus egzistencijos būdą, kuris nesusiveda vien tik biologinį prigimtį. Jei sąvoką „žmogus“ mes naudojame apibūdinti biologinei Homo sapiens rūšiai, tai sąvoka „asmenybė“ reiškia būtent tai, kad žmogus negali būti supaprastintas iki biologinių jo savybių. Ginčai apie tai, kuo pasižymi toks neredukuojamumas, apima visą Naujųjų laikų filosofijos istoriją.

  1. Kaip ir kodėl gimė asmenybės koncepcija

Asmenybės (asmens) koncepcijos šaknis atrasime Antikoje, romėnų teisės teorijoje, kuri buvo naudojama teisinių sandorių požymiams nustatyti, kurie galėjo būti susiję arba su daiktais, arba su asmenimis, arba su teisiniais aktais. Asmenybės ir daiktų skirtumas įgavo bendrąją kultūrinę prasmę. Šiuo padalinimu pasinaudojo romėnų gramatika, kuri nustatė gramatinių veiksnių skirtumą sakinyje. Tai vėliau perėmė krikščioniškoji teologija, kuri išskyrė tris dieviškosios esmės asmenis. Šios trys ypatybės, kaip sako rytų krikščionybė, apibūdina gramatinius vaidmenis, kuriais pasirodo dievybė šventuosiuose tekstuose. Šie vaidmenys buvo identifikuoti kaip trys asmenys vienoje dieviškoje esmėje. Tačiau tai, tik asmenybės sampratos priešistorė.

  1. Asmenybės sampratos transformacija Naujaisiais laikais

Asmenybės sampratos pagrindinė istorija prasideda būtent Naujųjų laikų epochoje, krikščioniškosios teologijos sekuliarizacijos ir pasaulietinės filosofijos atsiradimo laikotarpiu. Tuomet ir kyla klausimas: „Kas yra žmogus pats savyje savo nepriklausomoje egzistencijoje?“ Apibrėžti jį kaip panašų į Dievo paveikslą, kaip tai darė krikščioniškoji teologiją – reiškia paversti kažkokia kita būtybe. Kaip alternatyva krikščionybės apibrėžimui Naujaisiais laikais atsirado filosofinė individo koncepcija, kurios visus įvairius supratimus galima suskirstyti į tris asmenybės tipus, kurie su tam tikromis išlygomis naudojami filosofijoje iki šių dienų. Šiuos tris tipus galima apibūdinti taip: pirma – tapatybė, antra – autonomija ir trečia – individualumas.

  1. Locke‘o asmenybė kaip tapatybė

Pirmojo asmenybės apibrėžimo kilmę atrasime filosofo John‘o Locke‘o idėjose. Jo sampratą galima vadinti psichologine arba kognityvine. Locke‘as pradėjo nuo to, kad asmenybe yra laikomas tik tas, kuris geba laike atpažinti savo paties  mentalines būsenas kaip tam tikras pasekmes. Pavyzdžiui, jei žmogus mintimis kreipiasi į tą, kuris vakar kažką darė, išgyveno kažkokius jausmus, tai reiškia, kad jis peržiūri šiandieninį save ir vakarykštį save kaip tapatų subjektą arba, kaip sakoma šiandien, jis įgauna asmeninę tapatybę. Taip gimsta daug įdomių klausimų, kurie aptariami šiuolaikinės analitinės filosofijos. Kaip elgtis su tais, kurių yra pažeista atmintis? Pavyzdžiui, situacijoje, kai po automobilio avarijos, žmogus visiškai pamiršta, kas jis buvo anksčiau. Ar galima jį laikyti, atsižvelgiant į asmens tapatybės teoriją, asmenybe? Apie tai šiandien aktyviai diskutuojama sąmonės filosofijos atstovų, kurie iš esmės remiasi Locke‘o asmenybės modeliu kaip reflektyviu savęs tapatinimu laike.

  1. Kanto asmenybė kaip autonomija

Antrasis asmenybės supratimo tipas – tai autonomija, kuri atsirado iš Immanuelio Kanto koncepcijos ir jo idėjos apie žmogų, kaip gamtinio determinizmo įveikimą pasireiškiantį jo elgesyje. Kanto asmenybė – tai veržimasis virš savo biologinės prigimties į laisvę. Autonomija – tai gebėjimas reguliuoti savo veiksmus atsižvelgiant į įstatymą, kurį asmuo nustato pats sau ir kuris yra analogiškas gamtos įstatymams. Jei fizinio priežastingumo įstatymams žmogus paklusta todėl, kad jis gamtinė būtybė, tai moraliniam įstatymui žmogus paklusta todėl, kad savo proto pagalba, nustato, kaip jis turėtų elgtis. Šis sau nurodantis protas ar autonomija sudaro pagrindinę savybę žmogiškosios asmenybės, pasak Kanto. Šia idėja remiasi dauguma šiandienos etikos mokymų, o taip pat moralinė-teisinė asmenybės koncepcija, kuri vystėsi klasikinėje vokiečių filosofijoje (Fichtė, Hegelis) ir atlieka lemiamą vaidmenį šiuolaikiniuose filosofiniuose ir teisiniuose diskursuose.

  1. Leibnizo asmenybė kaip individualumas

XVIII a. kaip alternatyvą prieš tai gyvavusiems modeliams Leibniz‘as suformuluoja monadologjos koncepciją, kuri apibrėžia asmenybę kaip individualų asmenį. Jei pažvelgsite į žodžio „in-dividualumas“ etimologiją – tai yra tai, kas nedaloma. Tai monada, kuri apima savyje didžiausią įmanomą galimybių skirtumą. Kiekviena monada skiriasi nuo visų kitų monadų,  nuo kitų dvasinių ir materialių substancijų, tuo pačiu nešioja savyje šių skirtumų unikalias konfigūracijas. Būtent ši individualaus nepakartojamumo idėja, dabar taikoma kiekvienam asmeniui ir ji klestėjo vokiečių filosofijos romantizme. Iš dalies, Fridrichas Schelling‘as ir Fridrichas Schleiermacher‘is, šį individualumą apibrėžia kaip aukščiausią žmogaus vystymosi tikslą. Skirtingumas nuo kitų sudaro pagrindinį asmenybės bruožą, „kitoniškumas“ apima ne tik išvaizdą ar fizines savybes, bet ir dvasines savybes. „Originalumas“ yra aukščiausia asmenybės charakteristika.

  1. Diskusijos apie asmenybės koncepciją mūsų laikais

Aplink šiuos tris apibrėžimus sukosi pagrindinės diskusijos apie tapatybės filosofiją, ne tik Naujaisiais laikais, bet ir XX amžiuje. Šiuolaikinės diskusijos apie jas tęsiasi sąmonės ir etikos filosofijų sistemose. Svarbiausias diskusijų klausimas: ar gali būti šios trys sąvokos sujungtos į tam tikrą bendrą modelį. Ar, priešingai, sukuria prieštaringas ir skirtingas iš esmės idėjas apie asmenybę, iš kurios kyla ir kognityvinė, ir etikos, ir estetikos individo semantika? Šiuolaikiniams tyrinėtojams šis klausimas vis dar lieka atviras.

Rusų filosofas Nikolajus Plotnikovas

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal: https://postnauka.ru/faq/24975

 

Share Button
Share