Žmogus meška

„Žmogus yra gyva būtybė, kitaip tariant, gyvūnas. Žmogus priskiriamas tam tikrai gyvūnų rūšiai – žinduoliams. Evoliucijos teorija netgi įrodinėjo, kad žmogus išsivystęs iš beždžionės. Tačiau žmogus nebegali grįžti į gyvūnų pasaulį ir kartu likti žmogumi. Todėl natūraliai kyla reikalas žmogų lyginti su kitais gyvūnais ir pasiaiškinti, kas jį sieja su jais ir kas skiria.“ (Sodeika, T., Baranova, J. 2002, 71 p.)

Amerikiečių gamtosaugininkas, entuziastingas meškų mylėtojas, dokumentinių filmų kūrėjas, Timotis Tredvelas (Timothy Treadwell) trylika savo gyvenimo vasarų praleido Katmajaus nacionaliniame parke Aliaskoje gyvendamas tarp rudųjų lokių ir lapių, tiesiogine to žodžio prasme.

Ilgainiui Tredvelas susilaukė žiniasklaidos ir aplinkosaugininkų dėmesio. Jis keliavo po JAV mokyklas su švietėjiškomis paskaitomis apie lokius, buvo rodomas per Discovery Channel ir kitus TV kanalus.

2003 metų spalį Tredvelas ir jo draugė Emy Hugenard (Amie Huguenard) žūsta nacionaliniame Katmajaus parke, juos sudrasko ir dalinai suvalgo rudasis lokys. Tai sukelia įvairiausių reakcijų, artimųjų siaubą, tūkstančius pasipiktinimo ir užuojautos laiškų.

Vokiečių režisierius Verneris Hercogas (Werner Herzog) pastebi šią istoriją ir kompiliuodamas Tredvelo dokumentiką bei įvairių su šia istorija susijusių asmenų interviu sukuria dokumentinį filmą „Grizzly Man“ (2005).

Tai paini istorija, kupina ribinių vieno individo patirčių, nepaisant visų „už“ ir „prieš“ kažką svarbaus atverianti apie mūsų pačių žmogišką prigimtį, savo dokumentinio pasakojimo pabaigoje reziumuoja režisierius.

Istorija neįprasta tuo, kad Timotis peržengia natūralią žmonėms ribą ir mėgina gyventi labai kitonišką gyvenimą, šiandieninių Homo sapiens požiūriu. Kitaip tariant, antrinės socializacijos etape, iš visų galimų alternatyvų jis pasirenka ne žmonių, bet meškų pasaulį. Tampa ne vadybininku, ne scenos diskžoėjumi, teisininku ar santechniku, ne pop dainininku ar mažmeninio maisto prekių tinklo sandėlio darbuotoju, ne – jis tampa Princu Valiantu, meškų saugotoju ir gynėju, samurajumi, kurio siuzerenas yra pati Motina Gamta. Jis perpranta gyvūnų elgseną, kalbą, įpročius ir tarsi pats siekia tapti vienu iš Ursus arctos (rudasis lokys).

Mažas berniukas tampa dideliu vyru

Šioje istorijoje stebime paradoksą, kaip it mažas berniukas, sentimentaliai dūsaujantis infantilus Timis, susidraugauja su nuožmiais lokiais. Jis daro tai, ko nedrįstų net tvirti ir gerai ginkluoti vyrai. Timis triumfuoja ir mėgaujasi prieš kameros objektyvą savo šlove: „Ateikit, pagyvenkite čia, nemanau, kad jums tai pavyks, o aš tai darau jau 13 metų.“

Savo psichologija, aistringumu, impulsyvumu ir beprotiškai drąsiu elgesiu Timis primena A. Tarkovskio filmo „Andrejus Rubliovas“ (1966) personažą Borisą, jaunuolį, kuris apsimeta žinąs bažnytinių varpų liejimo paslaptį. Našlaitis Boriska (Бориска) iš nusmurgusio vargetos virsta varpo liejimo darbų vadovu. Su despotišku pasitenkinimu Boriska šokdina garbius ir tvirtus vyrus. Vakar buvęs iš bado alpstantis niekam nereikalingas, apgailėtinas paauglys, šiandien, įžūlaus melo dėka, jis mėgaujasi jį užplūdusia neįtikėtina socialine galia ir statusu.

Viename iš filmo interviu, kai kalba žuvusio gamtosaugininko mama, aiškėja, kad Timotis Tredvelas nėra tikras jo vardas, tai sceninis pseudonimas. Jo tikroji pavardė Deksteris (Dexter). Sceninio įvaizdžio dalis yra ir tai, kad jis sakosi esąs našlaitis, kilęs iš Australijos, o išties yra iš penkiavaikės šeimos kilęs amerikietis. Timis meluoja ir tada, kai nuolat prieš kamerą pabrėžia, koks jis čia vienišas, laukinės gamtos ir meškų apsuptyje. Slapta su juo gyvena moteris, paskutinius du metus, tai Emy Hugenard (Amie Huguenard), kuri žus kartu su juo.

Deksterio tėvai pasakoja, kad sūnaus vaikystė buvo normali, bet įstojęs į koledžą susidėjo su netikusiais draugais, pradėjo gerti, prarado stipendiją ir nusimokęs grįžo namo. Vėliau mėgino tapti aktoriumi, bet taip pat ne visai sėkmingai. Vėliau aiškėja, kad Timis vartojo narkotikus, daug gėrė, kaip pats prisipažįsta viename iš savo įrašų, ir galiausiai atsiduria dugne.

Antrinė socializacija patyrė fiasko. Deksteris neatrado savo vietos po saulę, nepritapo ir vis labiau niko į autodestrukcinį elgesį.

Seksualinis klausimas

Stebint sentimentalias Deksterio kalbas apie meilę gyvūnams, infantilius jo krykštavimus, ašaras ir nesibaigiančias erotizuotas, kupinas euforijos kalbas nejučia kyla mintis „Gal jis tiesiog latentinis zoofilas? O gal ir ne latentinis, o aktyvus? Štai ir visa paslaptis?..“

Nagrinėjant įvairias parafilijas, lytinius nukrypimus, kitaip sakant, ryškiausiai iškyla analogija su pedofilija. Paprastai manoma, kad pedofilija yra nevykusios raidos rezultatas. Kai individas, būdams nepajėgus atitikti savo brandai būdingo standarto regresuoja į ankstesnį etapą ir traukos objektais pasirenka vaikus, prieš kuriuos nebesijaučia menkesnis. Zoofilijos atveju, tikėtina, kad dinamika išliktų panaši, nes juk gyvūnai, mažesnieji žmogaus broliai, sunkiai sugebėtu konkuruoti su žmogumi.

Kita vertus, iš pasakojimų sužinome, kad Deksteris miega su moteimis, tad seksualine prasme, aktyvaus zoofilo versiją tektų atmesti, nes toks regresas nebeatrodytų logiškas.

Timočio kalbos, koks jis tobulai geras merginoms ir kaip dažnai jos jį palieka, jog turbūt daug geriau yra būti gėjumi, o dabar jis yra tiesiog bukas heteroseksualas, palieka savų klausimų.

Šiomis kalbomis Timotis primena vieną lietuvių psichoterapeutės Genovaitės Bončkutės-Petronienės aprašytą pacientą, vardu Mantas. Mantas įsimylėdavo, dėl santykių darydavo viską, merginą idealizuodavo, galų gale nusivildavo ir santykius nutraukdavo. Vaikinas taip plėšėsi manydamas, kad savaime jis nėra vertas meilės. Žinoma, kad toks infantilumo ir pažeistos savivertės derinys negalėjo nieko gera žadėti.

Panašu, kad gyvūnai, Deksteriui tiesiog buvo bilietas į kitokį pasaulį, pasaulį kuriame jis jautėsi gerai, galėjo įsitvirtinti. O sulaukus žiniasklaidos dėmesio, atsirado ir geresnės galimybės pažindintis su merginom.

Alternacija

Prieš vaizdo kamerą Deksteris kalbasi su lape, kurią vadina Airis, ir pasakoja jai, kad jo gyvenime būta juodo periodo, kai jis daug gėrė, gėrė taip stipriai, jog vieną dieną suvokė, kad jei dabar nesiliaus – jam galas. Liudininkai pasakoja kiek kitokią versiją, šiurpesnę, kad Timotis vos negavo galo perdozavęs narkotikų. Ir tada jis suprato, kad turi tik du pasirinkimus, viską tęsti, kas reikštų greitą mirtį arba tučtuojau liautis. „Gydžiausi, mėginau liautis pats, išbandžiau viską, kas tik įmanoma, bet niekas negelbėjo…“ pasakoja Deksteris lapei ir nebyliam anonimiškam žiūrovui.

„Kol galiausiai atradau šitą meškų žemę. Tai buvo stebuklas, visiškas stebuklas, tas stebuklas – gyvūnai. Jos mane taip įkvėpė, meškos ir lapės, kad man pavyko mesti gerti. Aš supratau, kad jie yra tokiame pavojuje, jog jiems reikalingas globėjas, tas, kas jais pasirūpintų. Toks žmogus juk negali būti girtuoklis. Ir aš pažadėjau meškoms, kad pasirūpinsiu jomis, o jos padės man tapti geresniu.“ Maždaug tokiais žodžiais pasakoja apie savo atsivertimą Deksteris.

Toks atsivertimas ir paties Timio papasakota situacija daugiau ar mažiau primena Anoniminių Alkoholikų (AA) sveikimo modelį, paremtą 12 principų. Ši bendrija atsirado 1935 m. Ohajo valstijoje susitikus dviem beviltiškiems alkoholikams. Jie pradėjo kalbėtis ir turbūt ko ne fenomenologiškai akistatos situacijoje stebėdami ir analizuodami save bei vienas kitą, o vėliau ir AA bendrijos narius. Kilusias įžvalgas apibendrino. Tokia stebėsena virto praktiniais savigydos principais.

Pirmasis žingsins. „Prisipažinome sau, kad esame bejėgiai prieš alkoholį [narkotikus] ir kad mūsų gyvenimas tapo nebepavaldus mums.“ Toks prisipažinimas skamba ir Deksterio lūpose, kai jis sako, jog vieną dieną suvokia, kad jei dabar nesiliaus – jam galas.

Antras žingsnis. „Įsitikinom, kad tik jėga, galingesnė už mus pačius, gali mus išgydyti.“ Deksteris pasakoja, jog viską išbandė, negerti pats, įvairiausius gydymo būdus ir suprato, kad priklausomybė yra daug stipresnė ir jis yra prieš ją bejėgis.

Čia iškyla sudėtinga dilema, nes tenka pripažinti Dievo, kaip Aukštesnės jėgos egzistavimą. Išties dilema nėra tokia sunki, kaip atrodo, daugumoje situacijų. Jei žmogus netiki, siūloma tiesiog aukštesnio proto, protingo kosmoso egzistavimo idėja arba pati AA draugija, kaip aukštesnė jėga. Timoti atveju, Aukštesniąja jėga tampa gamta. Jis susiduria su rudaisiais lokiais kurie jį užburia, pasirodo stebuklingi, jis ima juos tiesiog garbinti.

Savo interviu V. Hercogui, ekologė Marine Gaede, artima Deksterio kolegė, dalinasi panašiomis mintimis. Ji teigia, jog tai buvo panašu į garbinimą, nors ir ne tiesiogine to žodžio prasme, tai panašėjo į tam tikrą dvasingumo formą.

Trečias žingsnis. „Nusprendėme atsiduoti Dievo, kaip mes Jį suprantam, valiai ir globai“. Tą Deksteris ir sako: „Ir aš pažadėjau meškoms, kad pasirūpinsiu jomis, o jos padės man tapti geresniu.“ Gyvūnai įkvepia jį tapti geresniu, kažkaip jį paveikia, perkuria jo asmenybę. Antrinės socializacijos metu, Timotis perkuria savo tapatybę, internalizuoja rudųjų meškų ir lapių subpasaulį ir tampa vienu iš jų. Tokios radikalios alternacijos pasekoje, žmogus ima slėptis nuo žmonių ir kuo daugiau laiko stengiasi praleisti tarp gyvūnų. Susitapatindamas su gyvūno pozicija, Timotis peikia civilizaciją ir visapusiškai stengiasi ginti lokių interesus. Palyginimą galima būtų tęsti randant ir daugiau atitikimų.

Neretai panašūs procesai pastebimi įvairiose religinėse (bet ne tik) bendruomenėse, kai neofitas aistringai ima neapkęsti ar niekinti pasaulį, sentimentaliai aukštindamas savo sektos narius. Tokių pavyzdžių randame, kad ir Naujajame Testamente (ar Sidhartos istorijoje), kai dėl Dievo karalystės paliekami namai, šeima, žmonos ir vaikai…

Apibendrinant visą šią patirtį galima išskirti kelis žmogaus prigimčiai būdingus dalykus. Laimingam ir prasmingam žmogaus gyvenimui paprastai yra svarbu atrasti aukštesnę už save jėgą, jai nusilenkti ir jai tarnauti. Kažkam tai bus Dievas, kažkam žmonija ar tam tikrų žmonių bendruomenė, kažkam gamta, o kažkam rudosios meškos ir lapės Aliaskoje.

Tai kas čia ne taip?

Pavertęs save neįprasto pasakojimo herojumi, kuriame geras vyrukas stebi ir visaip gina meškas, Dekstris lyg ir nieko bloga niekam nedaro. Atsikratęs narkotikų gyveną blaivų gyvenimą, pasakoja vaikams apie gamtą, surenka išties unikalių dokumentikos kadrų kolekciją.

Čia atmintyje iškyla Hermano Melvilio romano „Mobis Dikas“ tuo pačiu pavadinimu 1956 m. ekranizacija, o tiksliau viena scena, kurioje laivo kapitono padėjėjas sako, jog iš jų misijos nieko gera nebus „Mes visi žūsime“. „Kodėl?“, klausia nustebę jūreiviai. Starbakas (Starbuck) paaiškina, kad jų darbas medžioti banginius, kad pasaulyje degtų lempos. Jei susitvarkome su užduotimi, tai reiškia, jog padedame žmonėms ir tai turi savo prasmę… O Ahabas, laivo kapitonas, siekia visai kito. Jo tikslas sugauti konkretų banginį, Mobį Diką, tai asmeninis kerštas, šis jo planas iškreipia visą mūsų veiklą ir plaukiojimą paverčia tuščiu, beprasmiu darbu. Apimtas demoniškos aistros, sumedžioti nepagaunamą baltąjį banginį, nuolat lydimą baltų it angelai paukščių, kapitonas meta iššūkį dievams, sako antrasis padėjėjas Starbakas. Kitaip tariant, ši veikla nebetarnauja žmonėms ir tiek banginio žudymas, tiek visa jūreivių veikla netenka moralinio pagrindo.

Timotis Deksteris elgiasi panašiai. Jis „gelbsti“ gyvūnus, nors aiškėja, kad tam visai nėra jokio reikalo. Jis kuria netikrą istoriją, mulkina žiūrovus, turbūt siekdamas vienintelio tikslo – populiarumo. Kasdien balansuodamas ties gyvybės ir mirties riba Deksteris svaiginasi galios ir aukštos savivertės pojūčiu, jis daro tai, ko kiti nesugeba ir nėra svarbu, kad to visai niekas neprašė, kad to niekam nereikia. Jei jis būtų priverstinis tremtinys ar bent tos vietos indėnas, gal visa istorija pasirodytų ir kiek kitaip. Tačiau taip nėra. Kaip ir Mobio Diko Ahabas, jis meta iššūkį dievams ir gimęs bei išaugęs žmogumi pradeda gyventi kaip rudasis lokys.

Sėkmės ir moralės konfliktas

Išskirtinė Timočio istorija yra tam tikra prasme visai tradicinė ir universali. Šiuolaikinio niekur nepritampančio jaunimo gretos sparčiai pilnėja. Tai tampa opia, tiek socialine, tiek ekonomine problema. Tapimo suaugusiu periodas pratęsiamas iki trisdešimties ir dar toliau. Sėkmę garbinančioje visuomenėje vis sunkiau ir sunkiau prisitaikyti, kitaip tariant būti sėkmingu. Ir štai atsiveria paradoksas, pačioje mūsų kultūroje užprogramuotas neurotinis konfliktas. Negali būti sėkmingas negyvenamoje saloje, tam reikia žmonių, bet vos ne vienintele galimybe pasiekti sėkmės tampa lipimas per kitų galvas, t. y. Tau svarbaus Kito, akistatos situacijoje, pavertimas tiesiog įrankiu, negyvu objektu. Toks nužmoginimas, atsisakymas matyti žmogų kaip vertybę pačią savaimę sukuria situaciją kurioje vardan Kito, kitas yra ir sunaikinamas. Toks autodestrukcinis elgesys generuoja aibes įvairių patologijų ir tokiame kontekste, tiek rudomis meškomis apsėstas Timotis, tiek į žmogų nebepanašus sceninis TV personažas, tiek į Monopolį užsižaidęs milijardierius, siekiantis perpirkti eilinės bananų respublikos išteklius ir infostruktūrą – niekuo nebesiskiria, jie užsižaidę infantilai, lipantys per Kitų galvas siekdami būti priimti ir mylimi Kitų.

„Čia iškyla melancholija, kuri atsiranda tuomet, kai mes galiausiai gauname geidžiamą objektą, tačiau juo nusiviliame. Būtent šia prasme melancholija (nusivylimas visais pozityviais, regimais objektais, iš kurių nė vienas negali patenkinti mūsų geismo) iš tiesų yra filosofijos pradžia“ konstatuoja Žižekas (2005, 194 p.).

Parengė:
Edvardas Šidlauskas