Amžinybė manęs nejaudina

Sigitas Parulskis „Amžinybė manęs nejaudina” (2018)
Išleido: Alma littera
Puslapiai: 240

Pirmoji perskaityta Sigito Parulskio knyga – „Sraigė su beisbolo lazda: trumpos istorijos“ – 2007 metais pripažinta geriausia. Tuo metu buvo labai populiari, galima sakyti, madinga. Televizoriaus dėžė nuolatos tauškėjo apie jos postmodernumą. Mama vis kalbėjo, koks įdomus, bet aštrus rašytojas. O Rimi – akių lygyje esančios knygų lentynos puošėsi (galbūt baidė pirkėjus) plastmasinės lėlės, tarsi iš siaubo filmo, veidais – knygos viršeliais.

Prisimenu gerai, studijavau šalia minėto prekybcentrio, Ševčenkos gatvėje, VPU filosofijos bakalaure… Ta knyga taip ir liko tėvų sekcijoje, o aš iškeliavau kaip sraigė be kiauto, palikusi namus…

O praėjusią vasarą taip įsigilinau į Parulskio eiles, publikuotas Metų žurnale, kad troleibuse pamiršau fotoaparatą. Komiška istorija, pasibaigusi gerai…

Dar prisiminus senus laikus, jau magistro studijose, tuose pačiuose mokslo rūmuose, tik jau kitu pavadinimu, rašytojo pavardė ir jo kūrinių ištraukos dažnai skambėjo per profesorės Jūratės Baranovos seminarus. Filosofė žavėjosi jo kūryba, užkrėsdama diskusijoms.

Bet užteks banalių sentimentų, jie visai ne filosofiški.

Prisipažinsiu, nors nesu susipažinusi su visa (nuo… iki) rašytojo kūryba, bandžiau įminti mįslę, kodėl vieniems skaitytojams Parulskio knygos labai patinka, o kitus – erzina. Man atrodo, Sigito kūrybinė refleksija balansuoja tarp šventumo ir gyvuliškumo, tarp vulgarumo ir dvasingumo polių. Tai demonstruoja ir knygų pavadinimai, pvz.: esė rinktinė „Nuogi drabužiai“. Ar gali būti apsirengusi ir tuo pačiu nuoga? Gali, nes drabužiai nei paslepia, nei apsaugo tavo vidaus.

„… dualizmas, batai yra mūsų kūnas, lavonas, kurį mes priversti nešioti, ir kartu jis nešioja mus, jis yra indas…“ – rašytojas toliau medituoja Van Gogho batus naujausioje savo knygoje. (20 pusl.)

Arba „Sraigė su beisbolo lazda“ – toks trapus, gležnas padarėlis, ta sraigė, ir še tau, iš kur pas ją ta lazda? Užminti, sutraiškyti sraigę gali bet kas, bet kurią akimirką, ir jokie namai neapsaugos jos…

Paradoksas priverčia skaitytoją susimąstyti. Nors tiesa – jokia prabanga šiuolaikiniam pasauliui. Ji veikiau dabar – nepatogi avalynė.

Parulskio žmogus kažkuo primena Nietzschės Zaratustrą – nutįsusį lyną tarp gyvulio ir antžmogio; virš bedugnės; žlungantį, bet keliaujantį per tiltą… Juk filosofinis mąstymas ir yra panašus į kelionę, neturinčią pabaigos, atrodo Šliogeris (ir ne tik jis) sakė.

Šiandien skaitau ir jau įpusėjau, ką tik aukščiau cituotą tekstą, pavadinimu – „Amžinybė manęs nejaudina“… Ar amžinybė žmogui tikrai nerūpi? Ne. Juk amžinybės paprasčiausiai nėra. Tai tik žodis, sąvoka… Kužda sveikas protas. Bet gal… Kažkur… Toli, o gal arti, visai šalia yra? Kirba tyliai viduje mintis-viltis. Bet viltis visuomet tik iliuzija. Tai gal intuicija?..

„Galbūt tai, ką kartais vos jaučiame, vos vos, kaip tik tos mirtingosios sielos krašteliu pajuntame, kad yra kažkas už milijardų šviesmečių, kad visai šalia yra kažkas, galbūt kaip tas moralinis imperatyvas nuo kritinio proto pamišusio Emanuelio…“ (Parulskis S. Amžinybė manęs nejaudina. Vilnius: Alma litera. 2018 P. 48,49)

Kuo man ypatingas grožinės literatūros kūrinių skaitymas? Kodėl literatūra dažniausiai daugiau traukia nei filosofiniai veikalai? – svarstau pati sau… Galbūt todėl, kad šis skaitymas sukelia jausmą, tarsi liesčiausi prie rašytojo sielos, užsikrėsčiau jo emocijomis, sąmonės būsenomis, jausčiau jo būties klimatą, gaudyčiau mintis, apmąstymus, abejones, o gal archetipus. Tai nėra lengva, bet sumažina vienišumo jausmą Visatos akivaizdoje.

„Amžinybė manęs nejaudina“ – netelpa į jokio žanro rėmus. Gal tai atsiminimų, išgyvenimų, neatsiejamų nuo dabarties, dienoraštis. „Kuriu atsiminimus iš dabarties,“ – rašė ir Sartre‘as savo romane „Šleikštulys“. O gal ši knyga dialektinė transformacija, prasidedanti autoriumi, pereinanti per jo sukurtą personažą Edvardą ir akimirkai sustojanti ties jų paveiktu/-a skaitytoju/-a. Viena knygos temų – religijos ir tikėjimo santykio problema. Abejonė krikščionybe ir pasitikėjimas prasmės paieška: „… jeigu aš neturiu galimybės ko nors suprasti, vadinasi galiu fantazuoti,“ – sako sufantazuotasis Edvardas (53 pusl.). Katalikybės prieštaringumą autorius galiausiai įvardina kaip veidmainiškumą. Nepamiršta ir pagonybės, žavisi dzenbudizmu. Suvokia savo tikėjimą kaip savo norą tikėti. Vattimo religinė koncepcija panaši. Kita tema – masiškumo ir individualumo, kitaip tariant, dirbtinumo ir autentiškumo santykis: „Bendruomeninis mąstymas nepakenčia išsišokėlių, nepakenčia nukrypimo nuo normos.“ (62 pusl.)

Temų knygoje rasime daug ir įvairių: apie kūniškumą, apie patį rašymą kaip įprotį ir gyvenimo prasmę, apie laiko ir erdvės suvokimą, įsimylėjimą ir meilę, apie kančią, skausmą, tuštumą, kalnus, Dievą ir žmones, apie grožį ir bjaurumą, apie malonumus, kaltę, abejingumą, nuobodulį, apie siurrealizmo išgyvenimą ir sapnų meną, apie kosminę vienatvę ir laisvę, apie tėvo, motinos ir sūnaus santykius, apie klišes ir kanonus, apie nutirpusias Edvardo rankas (nutirpusios rankos – nejautrumo artimajam metafora), apie tapatybę, Lietuvą ir užknisančius žodžius. Knygos naratyvas vienas – gyvenimo naratyvas, I-oje knygos dalyje „Stingstančio laiko kasyklose“. O II-oje – „Tarp kūno ir sienos“ – socialinių reiškinių tema.

Nors rašytojas ir bandė įtikinti mane rašydamas (o gal tik žaidė, mėgindamas mėtyti pėdas), kad jis filosofija niekada nesidomėjo. Pats kritiškai piktinasi Vakarų metafizikai būdingu dualizmu, vyraujančiu sofizmu, dekonstruoja giliai užprogramuotus mumyse kultūrinius šablonus, nesąmoningas nuostatas, elgesio modelius. Sigito Parulskio kūryba, mąstymas, drįsiu teigti, pasižymi ne tik psichologiniais (Oidipo komplekso neslepia, šešėlius bando sugauti, o egzistencinį vakuumą įveikti), bet ir tiesiogiai neįvardintais filosofiniais aspektais. Knygoje išryškėja suvokimo, atsiminimo ir vaizduotės santykis; prisiminimai pasirodo per tam tikras perspektyvas; iškyla vaizduotės ir pasąmonės sąryšis. Ir žinoma, esminiu lieka tiesos klausimas. Ar tiesos sakymas gali būti nusikaltimu?

„… tada pirmą sykį patyriau paradoksą – niekaip nesupratau, kodėl žmonės netiki, jeigu sakau tiesą… Juk tiesa toks dalykas, kuriuo negalima netikėti. Po velnių, aš tą dieną praradau tiesos sakymo nekaltybę… ar yra toks dalykas? Tiesiog pirmą kartą patyriau, kad egzistuoja melas arba kad tiesa yra ne vienos, o dviejų (ar kelių) pusių susitarimo dalykas. Kad jeigu tu žinai tiesą, tai dar nieko nereiškia. Reikia, kad ir kiti tai pripažintų tiesa.“ (27 psl.)

O man pačiai norisi šią keverzonę jau baigti Šliogerio mintimi iš „Transcendencijos tylos“, kad tiesa visada ir visur yra dialogas tarp šiapus ir anapus. Tiesa – tai tokia neapčiuopiama vieta, kurioje susitinka spinduliai iš čia ir iš ten. Taip bandau papildyti gerbiamojo rašytojo Sigito Parulskio manymą, jog transcendencija ir metafizika ne tik tuščios sąvokos. Nors pagal filosofinę klišę turėčiau rašytojui dar ir oponuoti, bet ginčytis nenoriu, konfrontuoti nenoriu, nieko įrodinėti nenoriu.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė, 2018.03.29

Knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje (2018), dalyvauja autorius ir Jūratė Čerškutė:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code