Lucijus Anėjus Seneka „Laiškai Liucijui“ (2016)
Išleido: Sofoklis
Iš lotynų k. vertė: Dalia Dilytė
Puslapių: 512

Laiškas visada yra žinia. Asmeniniai laiškai praneša adresatui apie kokį nors reikalą, veiksmą, rašančiojo džiaugsmą, liūdesį ar kitokį jausmą, o viešieji skelbia įvairias visuomenei svarbias idėjas.

Knygoje pateikiami romėnų filosofo Lucijaus Anėjaus Senekos (4 m. pr. Kr.–65 m. po Kr.) laiškai priskirtini viešųjų laiškų grupei. Nors juose minima daug realių asmenų, užsimenama apie asmeninius dalykus, Senekos laiškai nėra jo reikalų laiškai. Svarbiausias autoriaus siekis yra padėti gyventi ir mirti ne tik adresatui Lucilijui, bet ir amžininkams, ir tolimiems ainiams. Aiškiai ir paprastai išdėstytos Senekos laiškų žinios apie laimingą gyvenimą, knygų skaitymą, gerus darbus, turistines keliones, pinigus bei turtą, nuoseklumo ir pastovumo reikšmę, karjeros siekius ir garbės troškimą, dėmesį kūnui, godumą, šykštumą, girtuoklystę, malonumų vaikymąsi, sunkumų nugalėjimą, piliečio pareigas valstybei jau du tūkstančiai metų yra dėmesingai skaitomos, nes reikalingos ir naudingos visų laikų ir tautų žmonėms.

„Ydą turi tik tas, kas gali turėti dorybę.“ (496 p.)

„Kai nėra vietos protui, nėra ir gėrio.“ (495 p.)

„Svarbiausias nesveikos sielos įrodymas yra blaškymasis ir nuolatinis puldinėjimas tarp apsimetinėjimo doru ir polinkio į ydas.“ (478 p.)

„… gėris niekada nebūna netvarkingai sujauktas.“ (496 p.)

„Niekas nėra doras atsitiktinai. Dorybės reikia mokytis.“ (492 p.)

„Išminčius godžiai ieško prigimtį atitinkančių turtų.“ (471 p.)

„Išmintis yra tobulas, viršūnę ir gėrį pasiekęs protas. Ji – gyvenimo menas.“ (461 p.)

„Tegul likimas ras mus pasiruošusius ir žvalius. Tokia yra didi, Dievui atsidavusi siela. Ir priešingai, išgama ir menkysta yra tas, kuris spyriojasi ir blogai vertina pasaulio tvarką, kuris labiau norėtų pataisyti dievus negu save.“ (418 p.)

„Didžiausia valdžia – tai savęs valdymas.“ (444 p.)

„… gyvenimą valdyti įmanoma tik jį paniekinus.“ (437 p.)

„Tik netekę kai kurių daiktų, suvokiame, kad jie mums nereikalingi …“ (490 p.)

„Kalba – sielos rūbas.“ (464 p.)

„Išmintis yra prieinamesnis dalykas, nes paprastesnis. Geroms mintims pakanka perskaityti nedaug. Bet mes ir filosofiją išpučiame, kaip ir visa kita, perkraudami nereikalingais samprotavimais. Moksle, kaip ir kitur, vargstame dėl nesantūrumo, mokomės ne gyvenimui, o mokyklai.“ (415 p.)

Share Button