Kultūra – žmoniškumo didinimas

Ką paprastai kultūra vadiname, apima dvejopus reiškinius. Vieni yra visa tai, ką žmonės padirba kaip veikią žmonės, vis tiek kokios kultūros laipsnio jie būtų. Jie kuria daiktų kultūrą. Antrieji reiškiniai yra tai, ką neginčijamai vertiname kaip tiesioginius žmoniškumo požymius, būtent: mokslas, menas ir dora.

Kai kurie manytojai vadina juos «objektyviomis vertybėmis» ir skiria nuo jų kiekvienos asmenybės vertybes, kurios turinčios būt žmogaus norimos, kurioms kurti kiekvienas turįs skirti savo jėgas. Jos sudaro vidujinę kultūrą. Ji pirmiausia siektina. Bet tauresnė už ją vis dar yra esmės kultūra.

«Objektyvios vertybės» yra patiriami dalykai, kurie įgyja savo reikšmę tuo, kad jie aiškiai įrodo savo kilmę iš žmoniško veikimo. Todėl visai suprantama, kad aukštesnės, būtent vidujinės kultūros žmogus veiktų savęs nevertai, jeigu siektų tiktai tų dalykų įsigijimo.

Žmogaus uždavinys tegali būti didinti žmoniškumo reikšmę gyvenimui, arba, kitaip sakant, kelti kultūros turtų vertingumą. Todėl negali būti svarbu juos tiktai išlaikyti, dar mažiau – jais tik naudotis, bet juos vartoti pilnesniam, aukštesniam žmoniškumui išreikšti. Jeigu kultūros turtai, minimos objektyvios vertybės, tam nėra tikusios, jos, vis tiek kokios jos būtų, yra be reikšmės.

Menkos vidujinės kultūros žmonės nenumano savo buvimo reikšmės gyvenimui. Todėl jie klydinėja ir sugriauna savo neapykantoje ir savo geidimuose, savo kovose ir kentėjimuose daug to, ką jie yra kūrę, ir turi naujai pradėti savo darbą. Ir savaime suprantama, kad žmonės tai tol darys, kol nebus siekiama vidujinės ir pagaliau esmės kultūros.

O jos tuo tarpu ir yra ieškoma tiriant gyvenimo prasmę ir vertę, pasiilgstant prieiti jos gelmių slėpinius. Numanyta, kad kultūros kūrimas yra tęsiamas gyvenimo kūrimo. Todėl du dalyku žmogui turėtų rūpėti, būtent: savo esmę nešti į gyvenimą ir ją dėl to gyvinti ir stiprinti. O abu vyksta kartu, jeigu daroma kuo nuoširdžiau. Ir abejaip aiškėja kultūra.

[Vydūnas [Tekstas iš «Sąmonė», Raštai. Vilnius. 1990, t. 1, P. 457, 458]

Tikr. vardas: Vilhelmas Storosta (1868-1953) – mąstytojas, rašytojas. Jo pažiūras veikė senoji indų filosofija ir kai kurios Vakarų Europos filosofijos kryptys. Jis nebaigė aukštųjų mokslų, negynė disertacijos, neprofesoriavo, nekūrė specialios filosofinės sistemos. Vydūnas labiau primena senovės išminčių, gyvenimo tobulintoją. Pirmiausia stengėsi ieškoti, aiškinti ir ugdyti žmoniškumo pagrindus savo gyvenimu. Apmąstymų centre – žmogaus būtis ir raiška pasaulyje. Kultūra yra žmogaus santykis su pasauliu, o to santykio vaisiai (kultūros šakos) – mokslas, menas, dora. Kadangi žmogus esąs Visatos dalis, įkalintas pasaulyje, tobulėjimo tikslas – tauriu gyvenimu išsivaduoti iš materijos varžtų ir susilieti su Absoliutu. Tobulėjimo pakopos: didinti asmens, tautos ir žmonijos žmoniškumą. Prieš Mažosios Lietuvos germanizaciją skatino ugdyti dorinį atsparumą. ]

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code