Nijolė Oželytė: meilė – sielos poreikis, bet ne kūno

Tradiciškai gegužės 13-oji laikoma Mildos švente. Graikai turi meilės deivę Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – meilės, laisvės ir piršlybų dievaitę Mildą. Kita vertus, abejojama šios deivės pagrįstumu, spėjama, jog tai tėra istoriko Teodoro Narbuto romantinis „išsigalvojimas“, nes senuose rašytiniuose šaltiniuose jos vardas lyg ir niekur nepaminėtas. Dar svarstoma, kad pavasarį šokanti tuoktuvių šokius Gervė yra tikroji baltų Meilės deivė. Bet pasak mitologų, senovėje paslaptingieji žiniuonys, malšinę ar žadinę meilės aistras, buvo vadinami mildauninkais. Jūsų nuomone, ar tokio pobūdžio šventė mūsų visuomenei reikalinga?

Nijole_Ozelyte

Mano patirtis sako, kad istorija neturi nieko bendro su tuo, kas realiai vyko. Kai kurių mano kolegų signatarų prisiminimai apie įvykius, kuriuose kartu dalyvavome, mane tuo įtikina – skaitydama matau, kad buvome skirtingose vietose ir skirtingu laiku. Todėl darau išvadą, kad visa istorija – tai tik nuomonė, fantazija ir interpretacija tų, kurie paliko rašytinius liudijimus. Ogi tie, kurie istoriją kūrė, neturėjo laiko rašyti. Todėl visiškai vis tiek, kas susigalvojo meilės deivę, nesvarbu, koks buvo jos vardas. O šventė, manau reikalinga. Bet reikalinga ne tam, kad garbintume kažkieno išmislą, ji reikalinga kaip pretekstas kalbėti apie tai, ką reiškia meilė žmonių gyvenime, koks yra šio žodžio turinys. Nes didžiausia mūsų laikų bėda – tai tušti, tarsi skardinės tarškantys žodžiai, kurie sminga į žmogaus sąmonę iš visų pusių, manipuliuoja juo, bet jų reikšmės lieka nesuprastos. Todėl dažnas neturi nė menkiausios galimybės suvokti nei kas yra gyvenimas, jame vykstantys reiškiniai, nei jie patys.

Viešoje erdvėje sklando legenda, kad kiekvienas Jūsų sakinys – tai aforizmas apie gėrį, laisvę, valstybę, žmogų, teisingumą, laimę, gyvenimo prasmę. Filosofija neapeina nei vienos šios temos, tačiau Mildos šventės proga, norėčiau perkelti akcentą ir paklausti vėl ir vėl apie meilę. Kas yra meilė? Santykiai tarp moters ir vyro šiandien daugiau simetriški ar asimetriški? Ką reiškia santuoka?

Nijole_01Mano giliu įsitikinimu, laimė ir meilė yra sąmonės būsenos, o ne su kokiu nors konkrečiu objektu surišti jausmai. Juk jei mylime žmogų, tai, vadinasi, mylime jį visą su visomis jo apraiškomis, jei mylime, tai jaučiamės laimingi, kuomet jam gerai. O jei jam gera bučiuotis su kitu žmogumi, tai kur dingsta mūsų gerumas? Juk mylimam žmogui gera, tai kodėl mes pykstam, net norime jį užmušti mintyse? Nesgi tai nėra jokia meilė, tai savimeilė, prisirišimas prie žmogaus ir jo įkalinimas, nes mylime save ir savo būseną šalia jo, o ne jį patį. Kol žmogaus suvokimas siauras – jo dėmesys nukreiptas tik savo poreikių tenkinimui, visai kaip ir kitų gyvūnėlių ir nesvarbu, kokie tie poreikiai – fiziniai ar emociniai. O toji vidinė branda, kuomet suvoki, kad tik veikdamas taip, kaip veikia saulė – iš savęs spinduliuodamas meilę – gali jaustis išties nekintamai laimingas, tąsyk laimė nesukelia jokių kančių. Bet daugeliu atveju tie spinduliai į save lenkti, tai nei kitam šviesu, nei pačiam. Įsivaizduokite saulę, kuri šviečia į savo vidų – juk tai juodoji skylė. O savimeilė, vadinama meilė Nijole_02sau, ir yra tokia gili tamsi skylė, neteikianti jokios laimės, bet daugelio laikoma meile. Tai, kas vyksta tarp vyro ir moters, nėra jokia meilė, dėl to tas potraukis ilgainiui išnyksta, dažnai virsta priešiškumu ir stveriamės už galvos – kur buvo mano akys. Nes lytiškumas- tai antrinis požymis, nes iš pradžių visi esame žmonės. Ir jei jausmas gimsta šiame lygmenyje, jis niekada nenuvils ir niekada nesibaigs. Ir jam nebūtinas bendras barščių puodas ir bendras unitazas. Seksas – kūno poreikis, bet ne sielos. Meilė – sielos poreikis, bet ne kūno. Seksas be meilės ne tik įmanomas, jis toks ir būna dažniausiai. Meilė be sekso laisvai apsieina, o praktinė, kūniška jos realizacija turi visai kitą prasmę, suteikia kitus pojūčius. Taip, kad nei laimės, nei meilės, kurios yra nuolat patiriamos, pasiekus jų vertą supratimo lygį, nei suvaidinti, nei dirbtinai sau sukelti neįmanoma. Nesgi jei nešioji 36-os „išmieros“ batus, tai gali, aišku, nusipirkti 45-os, bet tai bus graudus vaizdas. Aišku, tie trumpi laimės ir meilės blyksniai, kuriuos kiekvienas patiriame savo gyvenime, turėtų būti aiškia nuoroda, ko reikia siekti. Bet ne partnerius keičiant, o save, tai ateina iš vidaus.

Lietuviai nuo seno yra pagonių tauta. Profesorius Algis Mickūnas sako: „Mano pasaulis – pagoniškas: miškai, saulės garbinimas…“ Koks Jūsų pasaulis ir ką garbinate Jūs?

Nijole_3Garbinimas – visiškai beprasmis, bejėgiškumą ir absoliutų gyvenimo ir savęs nesuvokimą žymintis veiksmas. Visa tai, kas yra, o kartu ir mes patys, esame absoliučiai lygiavertės pasaulio dalys. Raginimas garbinti – tai klaikus, nusikalstamas manipuliavimas žmonių poreikiu patenkinti savo nuojautą, kad jie nėra tokie paprasti ir baigtiniai, kaip atrodo. Įsivaizduokite, jei jūsų vaikai kas sekmadienį parlėktų pas jus, pultų ant kelių ir, daužydamiesi kumščiu į krūtinė, virkautų: „Mes niekai, mes dulkės, ten prisikiaulinom, nes silpni, duok mums to ir ano, nes mums atrodo, kad to norim“. Juk varytume tokius vaikus lauk, kad darbuotųsi, kad imtų pavyzdį iš mūsų, REALIAI GYVENDAMI TAIP, KAIP MOKĖM, o ne apsimestų mus beprasmiškai garbinančiais idiotais. Nes, jei nesame savimeilės ir menkystės invalidai, mus garbinimas žemina. Todėl aš tiesiog stengiuosi mylėti tai, kas yra aplink mane kiekvieną akimirką, padėti, jei kam reikia, be jokios isterijos ir garbinimo, pergyventi, jei kas skausmingo nutinka, žinodama, jog negali nutikti nieko, kas jau milijonus kartų nebūtų nutikę šimtams milijonų žmonių.

B. Pascalis rašė: „Gamta turi tobulybės, idant parodytų, jog ji yra Dievo paveikslas, ir turi Nijole_04trūkumų, jog ji yra tik paveikslas.“ Kaip interpretuotumėte šią prancūzų filosofo mintį? Koks Jūsų santykis su gamta?

Man atrodo, kad tai gražbyliavimas, žodinė ekvilibristika. Gamta yra neatskiriama mūsų dalis, mes patys esame gamta. Žmonija šviečiasi, mažina tarpą tarp to, kaip jai ATRODO ir kaip YRA iš tikrųjų. O visa tai, kas gąsdina, ko kol kas netalpina suvokimas, vadina dievu. Dievo plotai sparčiai mažėja sulig išsilavinimo plitimu.

Sakoma, kad jausmai nesutramdomi kaip laukiniai žirgai ir jiems tramdyti reikia išminties. Koks Jums yra geriausias/blogiausias jausmas? Kaip save tramdote, o gal nevaržote savęs?

Kaip skirtingų klasių mokiniai vienoje mokykloje, taip ir žmonės, nors gyvena tame pačiame pasaulyje, kiekvienas ugdo save nuo skirtingo supratimo lygio, ir kiekvieno sugebėjimo suprasti yra skirtingos talpos. O nuo susivokimo lygio priklauso ir tai, kaip žmogus tvarkosi su savimi. Jei žmogus tenkinasi tik fiziniais ir brutaliais emociniais poreikiais, jis ne tik jausmų nevaldo, jis nevaldo nei savo kumščių ir kitų gyvūnui būdingų apraiškų, kai jam reikia pasitenkinti, ar kas nors jam sukelia įniršį. Tačiau bent kiek giliau save pasistengęs pažinti žmogus, puikiai pamato, kad visos emocijos gimsta jo paties galvoje, vertinant reiškinius ar žmones. Kartais tie, kurie yra vertinami, labai nustemba, kad būtent taip buvo suprasti. Betgi žmogus suvokia ne tai, kas jam sakoma, ne tai, kas vyksta, o tik tai, ką talpina jo suvokimas. Realiai pamačius, kad protas yra toks pat tavo įrankis, kaip ir kūnas, galima mokytis protą valdyti, kad ne emocijos ir jausmai vizgintų tavimi, o kad tu būtum jų šeimininkas. Juk nemataruojame galūnėmis kaip papuola, mokame valdyti kūną, o protas lygiai taip pat gali būti pavaldus, gali transliuoti tik tai, kokia banga jį nustatysime.

A. Camus yra rašęs: „Protu nepaženklintame grožyje esama kažko dieviško…“ Koks Jums gražiausias/bjauriausias, svarbiausias/nereikšmingiausias dalykas pasaulyje?

Gal jis turėjo omeny grožį, kuris sukurtas ne žmogaus rankomis? Be jokios abejonės, būdamas gamtos dalele, žmogus, ką besukurtų, savo kūriniais gali paveikti žmones tik ribotame spektre ir veikia visus skirtingai. Dažnai veikia taip, kaip pats kūrėjas nei numatė, nei savo kūrinin tokį poveikį įdėjo. O gamtos deriniai, lyginant su žmogaus kūryba, yra platesnės apimties – juk mes mažutės dalelės bendrame gamtos chore, todėl mus visus gamtos reiškiniai veikia vienodame žanre – saulėlydžio metu niekas ypatingai nedžiūgauja, o saulėtekis sukelia ramių vaiskių vilčių, audra vienus gąsdina, kitus veda į ekstazę, nes visi jaučiame tą patį – jos galybę ir savo menkumą.

Kas daro Jus laiminga? Kaip vertinate laimės reikšmę žmogaus gyvenime? Nuo ko priklauso gera žmogaus savijauta?

Nijole_05Laimingas, mano manymu, gali būti tik tas žmogus, kuris realiai, praktiškai, o ne religingai ar filosofiškai pajuto, pažino savo begalinį tęstinumą. Toks pojūtis visiškai panaikina baimę ir pretenzijas – pagrindinius cerberius, kurie neįsileidžia laimės į žmogaus sąmonę. Akivaizdus kūniško gyvenimo baigtinumas daro jį brangiu bet kokiose jo apraiškose – laimėse ir nelaimėse, ir tik paskutinis kvailys gali nejausti laimės vien dėl to, kad jis gyvas, nes nuo nepasitenkinimo gyvenimas negerėja. O begalinis tęstinumas suteikia laimę, nes nesigvieši, isteriškai neprisiriši prie nieko, kas laikina, kas ne tavo, kas yra kaip vėjas tarp delnų, kas tai bebūtų, materialinės vertybės, pareigos, mylimi žmonės.

Įprastai mokykla yra laikoma šeimos tęsiniu, formuojančiu vaiko charakterį pagal socialinio gyvenimo reikalavimus. Kaip manote, ar nūdienos mokslo įstaigos išlaiko šiuos kriterijus – moko žmogų spręsti gyvenimo problemas? Jūsų geriausi, įsimintiniausi gyvenimo mokytojai?

Mokyklos yra tokios, koks yra šiuo metu bendras visuomenės išsivystymo lygis. Aišku, gerai būtų, kad tėvai ne tik pagimdytų, bet dar ir paaiškintų, o ką su tuo gyvenimu veikti, kokia jo prasmė, koks tikslas. Betgi patys to nežino ir net nemąsto kol kas apie tai. Tas pats ir mokyklose – kaip tau Nijole_06mokytojas paaiškins, kas esi tu, kas yra gyvenimas, kaip jį naudoti, jei jis pats apie tai nei mąstė, nei galvojo, o jei kada užklydo tokia mintis, tai jis ją pasmaugė kvailiausiu teiginiu: „na, to niekas nežino, nes to žinoti negalima“? Kai ateis laikas, gyvenimo naudojimo instrukcijų bus mokoma taip, kaip dabar mokoma naudotis kompiuteriu, nesgi tai yra vienas ir tas pats – nei kompiuterio, nei gyvenimo nepanaudosi tinkamai, jei nesuvoki, kaip jie veikia, kokius rezultatus gauni, paspaudęs tą ar kitą mygtuką, ar brūkštelėjęs pirštu ekrane. Aš nekenčiau mokyklos iš visos širdies ir dabar geriau eičiau dirbti į šachtas, nei ten grįžčiau. Turėjau mokytoją, kurios dėka pajutau, jog esu žmogus, o ne šiaip kokia išrūga kefyro butelyje. Mat, skirsčiau klasiokus į grietinėlę, kefyrą, o sau pasilikdavau išrūgas. Tai lietuvių kalbos mokytoja Laima Abraitytė. Tiesa, kai jai dabar apie tai pasakoju, ji lieka nustebusi. Gerai būtų, kad mokytojai suvoktų, kokį didžiulį poveikį jie daro vaikui kiekvienu savo žodžiu, kiekvienu veiksmu.

Esate moteris ugniniais plaukais. Senovėje egiptiečiai, ir ne tik jie, bent kartą per metus viešai sudegindavo tokiomis garbanomis apdovanotas merginas, o norėdami našaus derliaus – paaukodavo dievams. Mokslininkai nustatė, kad raudonplaukių kraujo grupė antra ir jie – karšto būdo, temperamento žmonės. Sulaužytumėte ar patvirtintumėte šį vyraujantį stereotipą?

Nijole_07O, sužinojau naujieną, mano kraujo grupė tikrai antra, niekad nebuvau girdėjusi apie tokią sąsają. Dėl raudonų plaukų daug kentėjau, mokykloje, kieme buvau vienintelė raudona. Taip mane ir šaukdavo, o jei dar pavardę pridėsim, tai gausime baisingai skaudinantį dalyką. Bet, ko gero, tiesa apie raudonplaukių energiją nėra nepagrįsta, nei vienos dienos gyvenime nesijutau normaliu žmogumi. Mokykloje labai dėl to kankinausi, rašydavau dienoraštyje, jog prisižadu tapti tokia, kaip visi, neišsišokti, būti rami ir žemesnė už žolę. Nepavyko. Dabar jau ir nesistengiu. Dabar gyvenu taikoje su savimi.

Koks Jūsų santykis su filosofija? Mėgstamiausi Jūsų mąstytojai, filosofiniai veikalai?

Žiūrint, ką vadinsime filosofija. Postringavimai be praktinio jų pritaikymo, mano galva, yra psichologinis užknisinėjimas, klystkelis, gyvenimo simuliacija. Pliurpti apie gyvenimo tiesas, kad tave cituotų arba cituoti vardan gražaus ir pseudogilaus teiginio skambėjimo man atrodo paviršutiniška ir beprasmiška. Svarbiausias dalykas yra neapsimesti, kad tau viskas aišku apie gyvenimą ir jo paskirtį, nes niekas neaišku. Jei būtų aišku, visi pagal paskirtį save naudodami būtų laimingi ir visada turėtų laukiamus rezultatus. Svarbiausia neapsimesti, jog žinai kas esi, iš kur atėjai ir kur nueisi, ir nesmaugti natūralaus poreikio tai sužinoti pasakymu – niekas nežino. Tai tu nežinai tų, kurie žino, bet jei tavo mažoje galvoje kilo toks klausimas, tai begaliniame pasaulyje tikrai yra atsakymas. Todėl mano knygos yra didžių psichologų Karlo Gustavo Jungo ir Viktoro Franklio knygos. Viskas, ką žinai, privalo turėti PRAKTINĘ reikšmę, turi būti instrukcija, kuria remdamasis tu ugdai save ir įsisavini gyvenimą. Jei taip nėra, tai net gražiausi filosofavimai tėra tušti pliurpalai, pudra smegenims.

Klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė, 2016.05.13
Foto: iš asmeninio N. Oželytės archyvo

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code