Laiko kategorija

7 faktai apie vieną svarbiausią Aristotelio kategoriją.

Aristotelio kategorijos išdėstytos taip, kad kiekviena jų iš dešimties gali tapti centrine. Ką reiškia centrinė? Ji  gali tapti esme. Pirmosios – pagrindinės kategorijos. Laiko kategorija, nors yra ne pirmoji, bet dabar, šiandien, kai mes kalbame apie ją, ji tampa pirma.

1. Kas yra laikas? Labai įdomu, kad Aristotelis vengia žodžio „laikas“, kai kalba apie šią kategoriją. Jis kalba apie tai, kai kažkas buvo. Taigi, kas yra laikas? Laikas – tai atsakymas į klausimą „kada?“ Tai ne tęstinumas, tai ne filosofinė kategorija. Tai atsakymas į klausimą „kada?“ O atsakyti į klausimą „kada?“ kartais yra labai sunku. Kadangi į klausimą „kada?“ galima atsakyti labai skirtingai. Galime pasakyti, „niekada“ arba „visada“. Šitie du kraštutinumai, „niekada“ ir „visada“, sako, kad laikas mums yra mįslė. Ir mes visą gyvenimą bandome įminti šią mįslę. Iki pačios savo laiko pabaigos. Ir kai tokia beribė paslaptis stovi priešais žmogų, prieš visuomenę, priešais žmones, jie į šį klausimą atsako labai skirtingai. Pabandykime atsakymą paanalizuoti iš graikų mitologijos perspektyvos.
2. Pirma, nuo ko pradėti – tai Chronos. O tai Chronos – tai Kronos, o Kronas – tai tėvo Dangaus ir motinos Žemės sūnus, kuris pasirodė kažkada. Reiškia, laikas neegzistavo visada, jis pasireiškė po erdvės atsiradimo. Jis gimė iš šios atviros erdvės. Įdomu tai, kad jis gimė ir graikų tradicijoje, ir žydų tradicijoje labai panašiu būdu. Šiek tiek pasispaudė tai, kas buvo iki laiko, ir atsirado erdvė, kurios viduje galėjo gimti laikas. Pas žydus pasispaudė visagalis ir kartais geras Dievas, pas graikus prasivėrė tyli Chaoso burna. Tai laiko ir pirmosios erdvės ryšys, kaip nekeista, šiuolaikiniame moksle vėl naudojamas. Jei skaitysime šiuolaikines knygas, tokias kaip Stephen‘o William‘o Hawking‘o, mes sužinosime, kad šis įsivaizdavimas apie laiką ir erdvę turi ryšį su pirmąja ankstyvąja graikų intuicija, archajiška intuicija, kad laikas atsirado iš nieko, arba po to, kai pasibaigė „niekas“. Ir štai šis pirminis niekas, tai chaosas, kuris buvo paverstas į dangų ir žemę, iš kurių atsiranda dievas Kronas. Jis yra laiko bendravardis, ir dievas prasideda tuo, kad ryja savo vaikus. Tai laiko funkcija, kaip ryjanti žmogų, ji paprastai gerai suprantama. Kiekvienas žmogus pastebi naujas raukšles veidrodyje ar žilus plaukus – taip matuoja savo laiką. Ir štai šis mitinis laikas, pirminis laikas, kaip ryjantis laikas, turi savyje dar labai įdomų elementą.
3. Reikalas tame, kad Kronas, Chronos, kai mes atidžiai žiūrime į jį, matome, kad jo pagrindinis atributas pas senovės graikus – tai pjautuvas ar dalgis. Kažkas pjaunančio, apipjaustančio. Šiuo atveju – ginklas, kastruojantis Uraną. Kronos privertė tėvą sustabdyti reprodukcijos procesą, nuolatinį dievų gimimą. Kitaip tariant, prieš tai, kai tapo dievybe, kuriančia savo vaikus, kuriuos taip pat ir ris, Kronos padarė nusikaltimą prieš tą, kuris atsirado pirmas, ir pjovė, stabdė jį. Mums šis pjautuvas bus dar reikalingas. Vis dar saugokime jį savo atmintyje.
4. Taigi, laikas ribojasi su amžinybe. Kas yra amžinybė, mes nežinome. Mes nesuprantame, kas yra amžinybė, arba mes suprantame taip mažai, kaip ir apie laiką. Nes laikas visą laiką dingsta. Ir kaip opozicija šitam dingstančiam laikui ir kartu ryjančiu mus, gimsta amžinybės idėja kaip ramybė, kaip visumos sustojimas, kaip viso ko pasilikimas kitoje pasaulio pusėje. Apie tai, kas viduje neturi judėjimo. Platonas sako, kad „laikas – judantis amžinybės vaizdas“. Štai baisus laikas, kuris eina su pjautuvu ir apipjausto gyvenimą – pasirodo tik kaip judantis amžinybės vaizdas, kuriame iš tikrųjų nėra jokių praradimų. Ir viskas lieka taip, kaip kažkada buvo iki pradžios. Ši svajonė apie amžinybę ir yra graikų samprata apie laiką. Ji turi tą pačią erdvinę išraišką. Amžinasis gyvenimas – tai tas gyvenimas, kuris ateina po mirties, kai sielos iškeliauja į palaimintųjų salą. Ir ten lieka savo amžinajame būvyje.

Samprotavimas apie amžinybės galimybę yra tam tikra prasme natūralus mūsų sąmonės judėjimas, nepaisant senėjimo proceso, praryjančio mus laike, tai baimės procesas. Nors toks išsireiškimas nėra tinkamiausias, nes baimė – tai ne paprasta būsena, tai procesas, kuris žmogaus gyvenime didėja. Todėl svajonė apie nelaikinumą pastoviai figūruoja ir graikų mite, ir mūsų gyvenime.

5. Yra dar viena laiko idėjos pusė, kurią būtina paminėti – tai laiko ženklai arba pavadinimai, pavyzdžiui, skirtingų laiko atkarpų. Jie beveik visi – graikiški. Kai mes kalbame apie požemines upes požemio karalystėje – viena iš upių Letė – užmaršties upė. Mes suprantame, kad laikas – tai tam tikras tęstinumas, kuris turi sugebėjimą priversti mus pamiršti praeitį. Praeitis pasimiršta, ji gali būti užmiršta. O mes priešinamės. Atmintis silpsta, o mes priešinamės. Mes norime prisiminti.

Laiko upės vaizdinys, kurį mes žinome iš Herakleito, kai jis kalba apie laiką, kuriame negalima gyventi du kartus, kaip apie upę, į kurią negalima įbristi du kartus. Kitas filosofas, Cratylus, sakė, kad ir vieną kartą negalima įbristi į upę, nes mes šio laiko nematome. Mes tik matome, kad jis mus plauna, o pačio laiko mes neįžiūrime. Štai iš kur kelių laiko upių idėja. Tai Stikso upė, paskutinio laiko, kuris degina, dusina arba kitoje versijoje, užšaldo žmogų, kaip Kocitas. Tai – upė Letė, į kurią patekus ir kurioje prigėrus, žmogus pamiršta visą savo gyvenime sukauptą laiką. Nuostabi Phasis upė (visi žinome, kad tai žodis – fazė), tai upė Kolchidėje, kurios krante gyveno Medėja – garsi burtininkė, Kirkės dukterėčia. Tai ta pati burtininkė Medėja, kuri mokėjo, kaip Tesalijos raganos, nuleisti mėnulį į žemę. Beje, požemio karalystėje ji taps Achilo žmona. Mes naudojamės išraiška, kai kalbame apie tokį nuostabų astronominių reiškinį – „mėnulio fazė“. Fazė! Kas yra fazė? Tai laiko vienetas, susijęs su įvykiu. Su astronominiu įvykiu, su gyvenimišku įvykiu. Ir epocha – graikų žodis epoche – kas tai? Žodis turintis dvi reikšmes. Prisimenate pjautuvą? Kai mes kalbėjome apie Kronos pjautuvą – štai šis pjautuvas pasirodo ir čia. Epoche, viena vertus – tai susilaikymas, kažko atmetimas, kažkoks kvėpavimo užėmimas ir kvėpavimo sulaikymas. Gyvendami kokios nors epochos pradžioje, mes dar nieko apie ją nežinome – ji nauja. Bet gyvendami epochos pabaigoje, mes atsisveikiname su savo laiku. Žodis „epocha“ reiškia labai ilgą laikotarpį, kuriam būdingas tam tikras stabilumas ir bruožų nesivystymas.

Pavyzdžiui, mes galime kalbėti apie viduramžių epochą, apie renesanso epochą, apie epochą didžiųjų geografinių atradimų, apie  baudžiavos laikų epochą. Šis laikas kokybiškai apibrėžtas, kai visas pasaulis staiga sulaiko savo kvėpavimą ir nealsuoja kitu, ne savo, nauju oru. O po to –  „paleidžia“, ir ateina nauja epocha.

6. Laiko tėkmė pastoviai iššaukia baimes, nuolatinį siaubą, o jo prisiminimas skatina amžinybės akimirkos svajonę. Graikų mitologijoje yra epizodas, nuostabus ir kartu baisus, kuriame susijungia dvi laiko idėjos – tekančio ir nutekančio, neatšaukiamai sunaikinto, ir laiko, kaip akimirkos, sujungiančios žmogų su amžinybe, apie kurią jis nieko nežino ir negali žinoti. Tai „Iliados“ scena, kai Achilas nužudo amazonę Pentesilėją. Mes šį epizodą žinome iš piešinių ant vazų. Ši scena yra Klimto nuostabiame paveiksle: vyras nulenkęs galvą ir šalia jo moteris, kuri žiūri į jį. Amazonė Pentesilėja, atėjusi į Troją padėti, kovoja su Achilu. Achilas nužudo ją savo ieties dūriu. Ir tą akimirką, kai jis jau ją jau nužudė, ji pažvelgia jam į akis, o jis pažvelgia jai į akis, ir jie įsimyli. Ši akimirka, tai vienintelis meilės momentas, perėjimas iš žiaurios, kruvinos, praryjančios laiko tėkmės į amžinybę, aprašytą graikų poeto taip, kad nebelieka jokių abejonių, kad kartu su laiko tėkme, nešančia mus kažkur, yra amžinybė, o ne tik svajonė apie ją.
7. Kaip graikai sakė, iš žvilgsnio gimsta meilė. Atrodytų, kad ši idėja, iš pažiūros – tokia klišė, banalybė, nuvalkiota, bet – ji apie amžiną meilę, jos šaknis. Šis lyros ir triūbos susitikimas, poetiško žodžio ir karinio žiauraus žygio, kuris baigiasi nužudymu, tai toks susitikimas, kuris laiko mįslę, viena vertus, įmena, nes tai nuostabi, sukrečianti scena, o, kita vertus, įperša ją mums kaip dar gilesnę paslaptį, kurios mes niekada taip ir negalėsime išspręsti.

Filosofas Gasan Guseinov, žurnalas „ПостНаука“.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal: https://postnauka.ru/faq/7804