Žanas Polis Sartras: Laisvė

sartrasBloga valia iš tikro yra melas, nes jis išsklaido visuotinę užsiangažavimo laisvę. Be to, aš pasakyčiau, kad blogos valios pasireiškimu bus ir pasirinkimas skelbti, kad tam tikros vertės nukreiptos prieš mane; aš prieštarauju pats sau, jei tuo pačiu metu aš jų geidžiu ir skelbiu, kad jos man priešiškos.

Jeigu man sakytų: „gal aš noriu reikštis bloga valia?“, aš atsakyčiau: nėra jokio pagrindo, kad jūs taip nesireikštumėt, bet aš jus pavadinu tikruoju jūsų vardu ir, nuosekliai sekdamas jūsų elgesį, laikau jį geros valios elgesiu. Be to, aš galiu padaryti moralinį nuosprendį. Kai skelbiu, kad, esant kiekvienai konkrečiai aplinkybei, laisvė negali turėti kito tikslo kaip tik norėti savęs pačios, jeigu žmogus kartą suprato, kad, atitrūkdamas nuo tradicinių normų, jis kuria vertes, negalima norėti daugiau, kaip vieno dalyko, tai yra laisvės, kaip visokių vertybių pagrindimo. Tai nereiškia, kad žmogus jos nori abstrakčiai. Tai reiškia, kad visuose geros valios žmonių aktuose galų gale slypi laisvės siekimas. Įstojęs į komunistų ar revoliucionierių sindikatą, žmogus nori konkrečių tikslų: tie tikslai įjungia abstrakčios valios laisvę; bet šitos laisvės norima konkrečiai.

Nepaisant visų ypatingų aplinkybių, mes norime laisvės laisvei. O atskleisdami laisvę, atskleidžiame, kad ji ištisai priklauso nuo kitų laisvės ir kad kitų laisvė priklauso nuo mūsų laisvės. Iš tikrųjų laisvė, kaip žmogaus apibrėžtumas, nepriklauso nuo kitų, bet vos tik žmogus užsiangažuoja, jis tuo pačiu metu yra priverstas siekti ne tik savo, bet ir kitų laisvės; jis negali savo laisvės laikyti tikslu, jeigu tuo tikslu yra ir kitų laisvė. Dėl to, kai visuotinio autentiškumo aspektu atskleidžiama, jog žmogus yra tokia būtybė, kurios esmė yra anksčiau jo egzistencijos, kad jis yra laisva būtybė, kuri skirtingose situacijose tegali norėti tik savo laisvės, tuo pat metu atskleidžiama, kad žmogus gali norėti laisvės tik kitiems. Tokios laisvės gimdoma valios laisvė leidžia man formuoti sprendimus apie tuos, kurie visaip stengiasi paslėpti savo egzistencijos tuštumą.

Vienus, pasislėpusius nuo visuotinės laisvės neklystančiai protaujančių vaidmenyje arba deterministiniuose atsiprašymuose, aš pavadinčiau bailiais; kitus, bandančius sieti savo egzistavimo būtinumą su paties žmogaus atsiradimu žemėje, pavadinčiau niekšais. Bet ir bailiai, ir niekšai gali būti svarstomi tik labai autentiškoje jiems pakopoje. Todėl, nors moralės turinys kintamas, tam tikra jos forma yra universali.

Kantas skelbia, kad laisvė nori savęs pačios ir kitų laisvės. Mes su tuo sutinkame, bet iš to seka, kad moralės konstravimui užtenka formalaus ir universalaus momento. Mes galvojame priešingai, kad, apibrėžiant veiksmą, pernelyg abstraktūs principai sužlunga. Dar kartą prisiminkime to mokinio atvejį; kieno vardu, kokia didele maksima jūs remsitės, kuri, neprieštaraujant protui, galėtų įtikinti mokinį palikti savo motiną ar likti su ja? Tokiam sprendimui mes neturime priemonių. Turinys visada konkretus ir net neįžvelgiamas: visą laiką vyksta kūrybinis procesas. Vienintelis dalykas, į kurį reikia atsižvelgti, – tai žinojimas, kad surasta išeitis yra laisvai pasirinkta.

[Žanas Polis Sartras. Egzistencializmas yra humanizmas]

 

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code