Fernando Pessoa: dvi tiesos

Kuo toliau nužengiame gyvenimo keliu, tuo labiau įsitikiname dviem tiesomis, vis dėlto viena kitai prieštaraujančiomis. Pirmoji – priešais gyvenimo tikrovę nublanksta visos literatūros ir meno fikcijos. Jos, žinoma, suteikia kilnesnį malonumą nei gyvenimas; tačiau jos kaip sapnai, kur patiriamų jausmų gyvenime nepatirsi ir kur viena su kita susyja gyvenime neaptinkamos formos; vis dėlto tai tik sapnai, iš kurių nubundama, sapnai, nepaliekantys prisiminimų nei ilgesio, su kuriais paskui galėtume gyventi antrą gyvenimą.

Antroji tiesa tokia, kad kiekviena kilni siela trokšta nueiti visut visą gyvenimo kelią, įgyti patirties iš visų daiktų, visų vietų ir visų patirtų jausmų, o kadangi tai neįmanoma, vadinasi, nugyventi visut visą gyvenimą galima tiktai subjektyviai, tik neigiant pačią jo esmę.

Šios dvi tiesos viena su kita nedera. Išminčius susilaikys ir nebandys jų sujungti, bet susilaikys ir nuo mėginimų kurią nors vieną atmesti. Šiaip ar taip, jam teks laikytis vienos iš jų ir jausti tos kitos ilgesį; arba atmesti abidvi ir pakilti virš savęs paties nirvanoje.

Laimingas tas, kas iš gyvenimo nereikalauja daugiau, nei šis jam pasiūlo spontaniškai, kas vadovaujasi katės instinktu: ji ieško saulės, kada saulėta, o kai saulės nėra, – bet kokios šilumos. Laimingas, kad atsižada savosios asmenybės pasitelkęs vaizduotę ir mėgaujasi kitų gyvenimų stebėjimu, patirdamas ne visus įspūdžius, bet visų įspūdžių išorines apraiškas per kitus. Laimingas galų gale tas, kuris atsižada visko ir kurio niekas negali nei nustumti, nei pažeminti, nes jis yra visko atsižadėjęs.

Valstietis, romanų skaitytojas, tikrasis asketas – šitie trys yra gyvenimo laimingieji, nes šitie trys atsižada savo asmenybės: pirmasis gyvena beasmeniais instinktais, antrasis – vaizduote, taigi atsiribojimu, trečiasis negyvena, o kadangi ir nemiršta, – miega.

Niekas manęs netenkina, niekas neguodžia, visko – kas buvo ar [ko] nebuvo – aš sotus. Nenoriu turėti sielos, bet ir atsižadėti jos nenoriu. Trokštu to, ko netrokštu, ir atsižadu, ko neturiu. Negaliu būti niekas nei viskas: esu tiltas, jungiantis tai, ko neturiu ir ko nenoriu.

Ištrauka: Fernando Pessoa. Nerimo knyga. Vertė A. Musteikis. Odilė. P.218, 219

P.S. DĖMESIO! Jei patiko straipsnis ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti filosofai@inbox.lt. AČIŪ!

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code