Malonumai

Dorybė tegu eis pirma, ji teneš vėliavas. Turėkime malonumų, bet būkime jų šeimininkai ir tramdytojai. Šį tą jie išprašys iš mūsų, bet nieko teneprivers daryti. Žmonės, atidavę pirmenybę malonumams, netenka ir viena, ir kita. Mat praranda dorybę ir ne jie malonumus, o juos pačius malonumai valdo: tokie arba kamuojasi dėl jų stokos, arba dūsta nuo pertekliaus. Nelaimingi, kai malonumai juos palieka, dar nelaimingesni, kai užgriūva. Taip audra, užklupusi jūrininkus Sirčių mariose, čia išmeta į seklumą, čia blaško šėlstančiose bangose. Visa tai įvyksta dėl per didelio nesusilaikymo ir aklos meilės kokiam nors dalykui. Žmogui, siekiančiam blogio vietoj gėrio, pasisekimas pavojingas. Kaip sunku ir pavojinga medžioti žvėris, net sugavus laikyti rizikinga (mat jie dažnai sudrasko savininkus), taip pramogautojai įpuola į baisią nelaimę pasidarydami savo malonumų aukomis. Kuo daugiau malonumų, kuo jie didesni, tuo mažesnis ir nuolankesnis yra tas, kurį žmonės vadina laimingu. Norėčiau sustoti prie šio vaizdo. Medžiotojas, tykojantis žvėrių guolių ir ketinantis

 

spęst žabangas žvėrims

 

bei labai mėgstantis

 

su šunim apsupt kalnagūbrius,

 

sėlindamas jų pėdsakais palieka svarbesnius reikalus, atsisako daugelio pareigų. Taip ir malonumų sekėjai viską palieka antroje vietoje ir pirmiausia netenka laisvės, išmainydami ją į pilvo užgaidas. Jie ne perka malonumus, o parsiduoda jiems.

 

[ Seneka. Apie sielos ramybę. Vilnius: Tyto alba. 2010. P. 87,88]

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code