Antikos tyrinėtoja Tatjana Aleknienė: Tautiškumas kaip asmeninė ir pilietinė dorybė

 

RubrikojeMano gyvenimo kalba“ svečiuojasi Tatjana Aleknienėklasikinė filologė, Antikos kultūros ir filosofijos tyrinėtoja, vertėja senosios graikų kalbos, Lietuvos edukologijos universiteto profesorė.

Rubrikos kūrėjai pasiūlė parašyti „Gyvenimo kalbą“ (ne galutinę ir ne testamentą) šiuo metu man rūpimu klausimu ir apie tai, ką, mano manymu, „būtinai turėtų išgirsti Kiti“. Kategoriškai šio savo „manifesto“ „Kitiems“ tikrai negalėčiau rekomenduoti, bet drįstu viltis, kad mano (Lietuvoje atipiška ir atopiška) pasaulėjauta kam nors (kada nors?) galėtų būti įdomi – bent jau kaip teorinė (filosofinė) jausenos ir mąstysenos galimybė. Tad ir nutariau mestą iššūkį priimti.

Temą užduotai „kalbai“ radau ne tuoj pat, bet netrukus prisistatė net kelios. Pirma norėjau apsimesti, kad nevisai supratau užduotį, ir parašyti apie „gyvenimo kalbą“ kaip apie kalbą (-as), kuria (-iomis) ir kurioje (-iose) gyvenama, apie kitų gyvenimo kalbų santykį su gimtąja („motinos“) kalba. Šią temą (ją gal paliksiu kitam kartui) atsivijo kita – štai proga, kai galėsiu sudėlioti mintis ir jausmus, kurie atgyja kaskart, kai patenku į intensyvesnio tautinio diskurso lauką; šiais jubiliejiniais Lietuvos valstybės metais jis, suprantama, stiprus. Turiu omenyje oficialias ir šiaip (veikiau pakylėtas) kalbas, kur žodžiai „tautiškumas“, „tautinis“, „tauta“ vartojami dažnai ir cum magna pietate. Neišvengiamai imu svarstyti, ką man su tuo daryti. Nieko nedaryti ir niekaip nereaguoti gal ir norėčiau, tačiau neišeina. Esu lojali Lietuvos pilietė ir visai mielai įsijausčiau bei įsiliečiau į kokį nors man tinkantį lietuvišką visuomeninį diskursą. Be pilietinio santykio su Lietuvos valstybe, (bent jau kol kas) dar esu šios valstybės akademinio pasaulio dalyvė, tačiau tai, bijau, dar skaudesnė tema – nenoriu rašyti „Gyvenimo raudos“. Pilietinis laukas (atmetus akademinį gyvenimą) atrodo draugiškesnis, tačiau tautiškai orientuotos pilietinės prakalbos visada priverčia pasijusti kiek nejaukiai. Jei tautiškumas, tai yra ištikimybė savo gimtajam kraštui, gimtajai kalbai, savo tautinės valstybės interesams (juk taip turėtų būti?), yra pamatinė žmogaus gyvenimo dorybė, tuomet, ko gero, viską aš gyvenime darau ne taip, kaip turėčiau (skolinuosi Sokrato pašnekovo Platono dialoge „Gorgijas“ žodžius). Turėčiau arba atsiversti į lietuviškąjį tautiškumą (tai neįmanoma, prieštarauja tikėjimui tautiškumo dorybės pirmapradiškumu; ir šiaip neketinu keisti savo prigimties ir praeities), arba, kiek įstengiu, puoselėti (reabilituoti) savo rusiškumą. Šis, anot dominuojančios rusų tautiškumo sampratos, beveik neišvengiamai turėtų būti didrusiškas, proimperinis, nostalgiškas sovietmečiui, proputiniškas ir pan. Galbūt galėčiau save tapatinti su dabartinėje Rusijoje disidentišku „tautiškumu“ – neimperišku, neputinišku, nekrymnašišku? Bet ar tokio „tautiškumo“ esama? Regis, taip nusiteikę Rusijos žmonės apskritai nemąsto tautiškumo kategorijomis – bent jau tikrai nekalba „rusiškumo“ („rusybės“) vardu. Veikiau – teisingumo, padorumo, žmogiškumo ir kitomis metatautinėmis kategorijomis. O štai čia – tokių dorybių „šviesoje“, – kai nespaudžia „tautiškumas“, Lietuvoje galiu jaustis gana neblogai, mat tikrai sutinku su to paties „Gorgijo“ Sokratu: daug geriau būti nuskriaustam (patirti neteisybę, adikeisthai) nei skriausti kitus (neteisybes daryti, adikein). Rusijos valstybės (tad ir tautinė) siela, deja, yra daug kreivesnė ir labiau nesveika nei lietuviškoji (taip pat ir tautinė). Tad kartais guodžiuosi vienu asmeniniu tautiškumo klausimo sprendimu: gal dirbdama ką nors naudinga tautinei lietuvių kultūrai keliais milimetrais mažinu nuo neteisybių iškrypusios rusų tautos sielos kreivumą…

Tatjana Aleknienė, 2018 m. rugsėjo 1 d.

Fono iliustracija ir Tatjanos Aleknienės nuotraukos iš jos asmeninio archyvo.

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code