Foto: Artūras Tereškinas (autorė – Eglė Navickaitė)

Akivaizdu, jog Artūras Tereškinas yra puikiai visiems žinomas ir nereikalauja kažkokio specialaus pristatymo, tyrinėdamas popkultūrą nejučia ir pats tapo popikona. Kita vertus, sakoma, jog kartojimas mokslų motina, be to, pasitaiko dalykų, kuriuos kartoti yra tiesiog visai malonu. Taigi, savo mintimis su skaitytojais dalinasi sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius ir VDU Socialinių tyrimų centro vadovas, kuris, be kita ko, dar yra ir erotinio-intelektualinio romano „Nesibaigianti vasara“ (Kitos knygos, 2017) autorius.


Už lango pravažiuojantys automobiliai – kasdienis garsas, atsimušantis į mano kūną ir atpažįstantis mane. Šis garsas – tarsi savotiška paskata mąstyti apie skirtingus objektus ir į juos orientuotis.

Autorės, kurias skaitau (Sara Ahmed, Judith Halberstam, Heather Love, Judith Butler, Ann Cvetkovich, etc.), man primena, kad gyvenimas nėra linijinis ir kad kryptys, kuriomis judu, nebūtinai nuveda mane į tą pačią vietą. Bet vis tiek einu, nežinodamas, ar mano pasirinkta kryptis teisinga. Nors viltis yra kvailių motina, ji kartu ir investicija tikintis, kad judėjimas nėra beprasmis. Net ir būdamas pasimetęs ar praradęs erdvinę ir laiko „orientaciją“ investuoju į savo judėjimą tol, kol galiu rinktis tarp skirtingų kelių, koordinačių, linijų.


Foto: Artūras Tereškinas (autorė – Eglė Navickaitė)

Ir pati istorija nėra linijinė. Progresas nėra vienintelis istorijos rezultatas. Nors ir svajojame apie geresnį gyvenimą, jame daug daugiau nusivylimų, desperacijos, žaizdų ir skausmo nei galime įsivaizduoti. Daug daugiau sužalotų ir nesaugių tapatybių, kurias apsivelkame norėdami prisidengti nuo gėdinimo ir slėpimosi kultūros. Sanitarinės tarnybos nespėja rinkti antikapitalizmo partizanų, lyčių maištininkų ir seksualumo puskarininkių lavonų.

Kasdieniai objektai, orientacijos, žaizdos – apie juos rašau dėl to, kad nuolat svarstau apie „jausmų archyvą“, dažniausiai tuos jausmus, kurie susiję su socialine atskirtimi ir paraštiškumu. Nusivylimas, gėda, neviltis, pasišlykštėjimas savimi, pyktis, pasyvumas, eskapizmas – visi šie jausmai domina mane kaip mokslininką, kuris tiek fizinėje erdvėje (ilgokai gyvenau Vilniaus stoties rajone), tiek sociologiniuose tyrimuose nemažai laiko praleido stebėdamas socialiai marginalizuotus, nematomus, neegzistuojančius.

Ką reiškia nešioti sužalotą tapatybę? Ką reiškia būti prisirišusiam prie objektų, kurie daugumai kelia šiurpą ir siaubą? Ką reiškia būti užkrėstam socialinio negatyvumo ir nesuprantamumo, kai vakarais slankioji tarp kioskelių šalia Vilniaus autobusų stoties ar mėgini užsiimi seksu su nepažįstamaisiais Pylimo gatvės gale prie greito maisto kavinės „Keulė rūkė“? Ką reiškia ignoruoti besitęsiantį kentėjimą tų, kurie vis dar žeminami ir žalojami?

Tai reiškia. Tai reiškia kaupti neigiamų jausmų archyvą, susijusį su tais, kurie kasdien patiria socialinės atskirties žalą. Neigiami jausmai – šių individų (o ir daugelio iš mūsų) socialinės traumos daiktiniai įrodymai. Šie jausmai gali būti įrankis kurti naujus sambūrius, judėjimus, subkultūras. Bet jie gali ir niekuo nebūti: žala palieka atvirą žaizdą, sužalotieji taip niekada ir neišgyja.

Bet vis dėlto. Kai dalijamasi neigiamais arba „blogais“ jausmais, kartais jie tampa specifinio socialinio ryšio pagrindu. Mums abiem gėda, nes mus persekioja socialinis paniekinimas ir atstūmimas. Mes pripažįstame, kad mūsų nekenčia apsimestinės moralės ir moralinės davatkininkystės pasaulio dalyviai. Jų visiškai išvengti negalime, bet kartkartėmis patiriame išlaisvinantį eskapizmo pojūtį. Nuo šio jausmo svaigsta galva.

Tai reiškia ir tai, kad būtina analizuoti, amerikiečių filosofės Judith Butler žodžiais, „žalos istoriją“ arba istorijas. Mėginti suvokti, kaip „subordinacijos skausmas“ (Lauren Berlant sąvoka), kurio ištakos glūdi platesnėse socialinėse struktūrose, dominavimo ir išnaudojimo režimuose, sukelia mumyse įniršį, neviltį, apatiją, nerimą ir sielvartą.

Jautiesi blogai? Baik tai daryti, nes ryt gali būti dar blogiau. „Jauti depresiją? Nejausk. Nelaimingumas yra nenatūrali būsena,“ – sako seno, bet gero britų humoristinio serialo „Klaikiai nuostabios“ (angl. Absolutely Fabulous) herojė Edina Monsoon, viešųjų ryšių specialistė, po didelės nesėkmės gavusi naują užsakymą – reklamuoti antidepresantus. Savo asistentei ji nurodinėja, kad šūkis „Nusiramink! Tai niekada gali ir nenutikti“ turi atsidurti reklaminiuose stenduose darbininkų rajonuose ir šalia ligoninių. Lietuvoje šie reklaminiai stendai turėtų būti ne tik šalia klinikų ir poliklinikų, bet ir Pašilaičiuose, Visagine, Klaipėdoje, Didžiasalyje, Perkūnkiemyje…


Foto: Artūras Tereškinas (autorė – Eglė Navickaitė)

Tai reiškia ir tai, kad šalia vyraujančios ciniškos kultūros, kurioje nėra vietos nelaimingumui ir depresijai, egzistuoja ir alternatyvūs jausmų archyvai. Efemeriški, netvarkingi, netikėti, nes susiję su nematomumu, intymumu, slaptumu ir sąmoninga pastanga užmaskuoti; jų daug kas nepastebi, bet jiems reikia mūsų dėmesio. Jie daug svarbesni nei oficialūs dokumentai, kuriuose mūsų nėra. Nes be nusivylimo, desperacijos, apgailestavimo, pykčio ir kitų blogų jausmų negalima įsivaizduoti geresnio gyvenimo ir socialinius pokyčius skatinančios, nors ir ne linijinės, politikos. Archyvuokime savo jausmus!

Share Button