Būklių kaita

dr

– Tu kalbi apie meilę taip, tarsi tai būtų vienintelis santykis tarp žmonių; bet ar turi teisę pasirinkti tik ją (tegu tik kaip pavyzdį), jei esama ir neapykantos?
– Kol meilė „akla”, kol ji nemato visos esybės, tol ji dar tikrai nepriklauso pamatiniam santykio žodžiui. Neapykanta akla iš prigimties: neapkęsti galima tik dalį esybės. Kas mato esybės visumą ir vis dėlto ją atstumia, tas jau yra nebe neapykantos karalystėje, o srityje, kurioje galimybę sakyti Tu aprėžia žmogiškasis netobulumas. Tai, jog tarpais žmogus savo žmogiškajam Priešais negali pasakyti pamatinio žodžio, kuriame visuomet glūdi pritarimas užkalbintajai esybei, arba tai, jog jis priverstas atstumti kitą žmogų ar save patį – šitai reiškia ribą, ties kuria įėjimas-į-santykį pamato savo reliatyvumą. Šią ribą galima panaikinti tik panaikinant patį reliatyvumą. Tačiau tas, kuris tiesiogiai neapkenčia, yra arčiau santykio negu tas, kuris neturi nei meilės, nei neapykantos. Štai taurioji mūsų lemties melancholija: mūsų pasaulyje kiekvienas Tu turi virsti Tai. Nors ir kaip išskirtinai jis buvo esamasis betarpiškame santykyje, vos tik santykio veikimas nutrūksta arba vos tik į jį įsibrauna kokia priemonė, Tu kaip mat virsta objektu tarp objektų, galbūt pačiu kilniausiu objektu, vis dėlto tik vienu iš objektų, išmatuotu ir aprėžtu. Kas vienu požiūriu kūrinyje yra įtikrovinimas, tas kitu požiūriu yra nutikrovinimas. Tikras stebinys yra trumpalaikis; gamtos esybė, ką tik man atsivėrusi abipusio poveikio paslaptyje, jau tapo aprašoma, skaidoma, dedama šalia kitų, ji virto daugybės įvairių dėsnių sankirta. Net meilė negali sustingti kaip betarpiškas santykis; ji tęsiasi, tačiau tęsiasi aktualumui keičiant Latentiškumą. Žmogus, kuris ką tik buvo vienintelis ir neapibūdintas, ne esantis, o esamas, ne patiriamas, o paliečiamas – tas žmogus štai jau virto Juo ar Ja, virto savybių suma, simboliniu kiekiu. Dabar vėl galiu skirti jo plaukų, jo kalbos, jo gerumo spalvą; tačiau kol galiu tai daryti, jis jau nebėra ir dar nėra mano Tu. Pati kiekvieno pasaulyje esančio Tu esmė tokia, kad tapti daiktu arba vis iš naujo pasinerti į daiktiškumą jam yra fatališka Neišvengiamybė. Daiktų kalba galėtume sakyti: kiekvienas daiktas pasaulyje arba prieš savo sudaiktėjimą, arba po jo gali tam tikram Aš pasirodyti kaip jo Tu. Tačiau objektinė kalba užkabina tik pačią veiksminio gyvenimo viršūnę.
Tai – lėliukė, Tu – plaštakė. Tiesa, tų būklių kaita ne visuomet sklandi. Dažniau tai gilaus dvilypumo sujauktas chaotiškas vyksmas.

[Buber M. Dialogo principas I. AŠ ir TU. Vilnius: Katalikų pasaulis. 1998. P.84-86]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code