Apie Save ir Kitą

Save aš atrandu tik atrasdamas pasaulį, o kadangi pasaulis yra visa tai, kas nesu aš, šią mintį galima nusakyti taip: Save randu tik surasdamas Kitą. /…/ Surastame pasaulyje Tavo kelius ir klystkelius labiausiai lems tie dalykai, kurie Tau priešinsis ir niekad lengvai nesiduos užvaldomi ir pasisavinami. Ir viso to sunkumo giliausia priežastis – atkaklus Kito priešinimasis, kurio nepasmerksi, nes Kitas irgi nori būti Savimi. Ir štai, nuolat grumdamasis su besipriešinančiu Kitu, Tu nueisi vienu iš dviejų keliu.

Pirmasis kelias veda ten, kur viešpatauja vadinamasis egoizmas. Kas tai yra? Visų pirma tai uždarumas Kitam. /…/ Egoisto kelias veda į gaižią vienatvę ir dykumą be oazių. Galų gale jis atsiduria tuštumoje ir miršta dar iki tikrosios mirties. /…/ Egoistas praranda pasaulį, o kartu su juo – ir Save. Didžiausia jo bėda – nesugebėjimas atsiverti Kitam, t.y. nesugebėjimas mylėti. Taip, siekdamas dangaus, egoistas atsiduria pragare, nes, jei tikėsime rusų rašytojo F. Dostojevskio žodžiais: pragaras – kai nebegali mylėti.

Bet yra ir kitas kelias, kurį galima pavadinti Savęs apribojimu ir atvirumu Kitam. Jokiu būdu neneigdamas Savęs, Tu gali susitikti su Kitu  taip, kad Tavo pasaulyje būtų pakankamai vietos Tau pačiam, ir Kitam. /…/ Tu žinosi, kad Tavo pasaulyje egzistuoja blogis ir kad jam būtina priešintis, bet priešinsies taip, kad pats liktum gėrio ir gerumo pusėje ir savimi nepadidintum to blogio, kuris ateina iš Kito. Blogis bus ta riba, prie kurios Tu sustosi, bet, nebūdamas pasyvus, stengsies paversti jį gėriu. Eidamas atverties Kitam keliu, privalėsi tapti reginčiu, protingu, patyrusiu ir išmintingu žmogumi. Visų pirma Tau teks paprasčiausiai praregėti, išvysti Kitą kaip Kitą, Tau reikės gyventi atsimerkus, būti atsargiam ir akylam, kad netaptum tokiu, apie kurį Kristus pasakė: žiūrėsi, bet nematysi, klausysies, bet negirdėsi. Tau reikės pasiekti paprastą, bet sunkią išmintį: juo daugiau duodi Kitam, juo daugiau gauni pats. Dalelę Savęs atiduodamas Kitam, Tu nieko neprarandi, nes tampi kūrėju. Kurdamas Kitą, kuri Savo pasaulį, o kurdamas Savo pasaulį, didini Savo sielos turtus, nes juo turtingesnis Tavo sukurtas pasaulis, juo turtingesnis Tu – kaip kūrėjas ir Savo kūrinio globotojas. Taip išeinama į kūrimo kelią arba į kuriantį buvimą su Kitu. Ir tik tada pasiekiamas aukščiausias buvimas, kokį tegali pasiekti žmogus. Toks buvimas vadinamas labai paprastai: meilė. Dalį Savęs atiduodamas Kitam, tu sukursi tokį pasaulį, kuris taps Tavo meilės lauku. Žinoma, čia kalbama ne tik apie meilę vyrui ar moteriai, ne tik apie meilę artimiesiems, bet apie dosnią meilę viskam, ką tik sutiksi Savo meilės lauke; galų gale – apie meilę pasauliui ir meilę gyvenimui. Sunki yra toji meilė, reikalaujanti daug atkaklumo, taurumo, ištvermės ir ištikimybės, tačiau nieko nepadarysi – visa, kas tikra, visa, kas žmogaus gyvenimą daro prasmingą, kyla iš didžio sunkumo ir iš sunkios meilės, kuri, pasak apaštalo Pauliaus, daug duoda ir mažai reikalauja, daug kuria ir mažai griauna, daug atleidžia ir mažai piktinasi. Ir kaip tik meilė yra toji vieta, kur Tu iš tikrųjų susitinki su Kitu. Žinoma, su Kitu susitinkama ne vien meilėje, tačiau visi kiti susitikimai bus tik įžanga į mylintį atvirumą Kitam. Be to skaidriausio atvirumo žmogaus gyvenimas yra tuščias ir bergždžias. Ir jei Tau pavyks sukurti savo pasaulį kaip meilės lauką, tada prasmingi bus Tavo darbai, ilgi ir gražūs bus Tavo keliai, turtingas bus Tavo buvimas, ir viskas bus Tau didžiausia dovana. Viskas: nuo smėlio grūdelio iki žvaigždės, nuo laukų ramunės iki Dievo.

A. Šliogeris. Gairės. Kaunas: Šviesa. 1993. P. 7-12

Iliustacija: A. Varno „Bangose“

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code