Filosofas R. Viedrynaitis: pats adekvačiausias buvimo būdas yra meilė

Filosofija man yra gyvenimo būdas, to gyvenimo esencija, sako filosofas Rimantas Viedrynaitis. „Joje esu laisvas ir laimingas. Juk filosofija yra meilė gyvenimui, pačiai gyvybei. Todėl visada teigiu, kad filosofija ir etika – praktiniai veiksmai gyvenime, yra vienas ir tas pats. Visa kita – tik sofistika ir kliedesiai.“

Teigiama, kad meilė senovėje buvo skirtinga nuo jausmo, kokiu ji tapo dabar. Antikoje žmonės vartojo daug skirtingų žodžių išreiškiančių meilę artimajam, draugui, nesavanaudišką, besąlyginę meilę, dėkingumo meilę, prieraišumą, švelnumą. Ką Jums reiškia meilė? Koks tai žodis, jausmas, veiksmas? Ar meilė dera su aistra?

rimantas

Rimantas Viedrynaitis (nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Iškart norisi sakyti, kad meilė ir aistra neturi nieko bendra, tačiau nėra meilės be aistros, be tam tikros beprotybės, be įsivaizduojamų neadekvatumų… Pats adekvačiausias buvimo būdas ir yra meilė. Tai ne žodis, ne jausmas, net ir ne veiksmas, greičiau tam tikras buvimo būdas, kai žmogus sugeba būti žmogumi. Kas čia tokio, visi juk žmonės? – tiesa, tačiau žmogumi galima būti labai įvairiai: beždžioniškai, kiauliškai, šuniškai… Visi paminėti buvimo būdai nieko bendra su meile negali turėti. Ji visada viena, visada aistringa be proto, bet tuo pačiu pati racionaliausia ir prasmingiausia žmogaus būsena.

Beviltiškai įsimylėjusiems, pasiryžusiems mylėti be atsako, žmonės dažnai pataria, kad geriausia mylėti su protu. Koks meilės ir proto santykis? Ar įmanoma tarp jų darna?

Tik tarp jų ir įmanoma darna. Tariama meilės beprotybė susijusi su besąlygiškumu, kuris užvaldo žmogų, tačiau tas besąlygiškumas yra vienintelė laisvos būtybės egzistavimo sąlyga. Juk negaliu būti truputį laisvas arba truputį nelaisvas, esu toks arba toks – laisvas, arba vergas. Vergas negali mylėti, jis gali tik paklusti, jis paklūsta „proto priesakams“ užuot buvęs laisvas. Laisvė ir meilė yra sinonimai, bet juk tai nereiškia, kad būtina neturėti proto, kad būtum laisvas, man atrodo, kad yra greičiau priešingai.

„Geriau mylėti ir prarasti, nei visai nemylėti,“ – rašė šv. Augustinas. Jūsų nuomone, ar aklai, beprotiškai mylėti geriau nei nemylėti visai?

Šv. Augustinas klydo, nes mylėdamas niekada neprarandi. Mylintis žmogus vis auga ir vis labiau „žmogėja“, priešingai – neįsileisdamas meilės jis vysta ir nyksta. Jis visiškai teisus dėl praradimo, bet tas praradimas visada yra tik aukštesnė meilės forma. Prarasti galima daiktus, bet prarasti meilės – neįmanoma.

Dažnai žmonės su kuo nors susipyksta, išsiskiria, juos kas nors palieka ir jie patiria skausmą. Vyrauja nuomonė, kad daug savižudybių tarp jaunų žmonių įvyksta dėl išgyventos nelaimingos meilės. Kokį Jūs pateiktumėte filosofinį receptą tokiai ligai?

Dažnai ir visai teisingai mes linkę suabsoliutinti tam tikrus dalykus. Tokio absoliutinimo pagrindu gali būti pati meilė, bet ne turėjimas. Jauni ir ne tik jauni žmonės dažnai painioja šiuos dalykus ir turėjimas užvaldo mąstymą kaip koks virusas. Mylėti reiškia būti santykyje su tuo ar ta vienintele, kurios atsakymas, teigiamas ar neigiamas, nėra pats svarbiausias, svarbiausia, kaip pats esi tame santykyje. Gali būti geidžiantis grobuonis, bet gali būti tiesiog mylintis, esantis atvirume žmogus, tokiam visos meilės yra laimingos.

Kaip interpretuotumėte F. Nyčės frazę: „Visa, kas daroma iš meilės, visada vyksta anapus gėrio ir blogio“?

Meilė nepaiso normatyvumo, ji pati sau yra norma, todėl negali kilti jokio blogio iš meilės (tam ir šv. Augustinas pritartų). Iš meilės randasi vienovė – tyli ir rami esatis, kuriai blogio ar gėrio kategorijos tiesiog neegzistuoja. Mylėti – reiškia būti, o būti – reiškia mylėti.

„Meilė tokia visagalė, kad iš pagrindų pakeičia ir mus,“ – teigė F. Dostojevskis. Ar esate išgyvenęs tokį mistinį savęs virsmą?

Taip 🙂

Ar įmanoma save priversti ką nors pamilti? Koks santykis tarp meilės ir neapykantos?

Kaip jau minėjau, meilė yra laisvės sritis, todėl jokia prievarta neįmanoma. Neapykanta stiprus jausmas, bet ne toks stiprus, kaip meilė, todėl neapykanta visada pralaimi. Meilė randasi iš suvokimo – vienovės, amžinybės, o neapykanta dažniausiai iš tariamo arba tikro praradimo. Esatis randasi iš esaties, o niekas iš nieko… Praradimas nėra buvimo būsena, greičiau priešingai – nebuvimo. Neapykanta tėra tam tikra nebuvimo forma.

Meilė sau, Jūsų požiūriu, tai pozityvus ar negatyvus simptomas?

Savimeilė ir meilė sau yra skirtingi dalykai. Savimeilė gana primityvi būsena, kada žmogus narciziškai save stebi ir savimi žavisi. Išties gana kvaila būsena… Išmokti save mylėti reikia pasiutusiai daug laiko ir pastangų. Mylėti kitą gali tik tada, kada myli save, save mylėti išmokti sunkiausia, juk visada žinai visus trūkumus ir netobulumus… Vien išoriškai, narciziškai savęs pamilti neįmanoma, bet įmanoma būti tuo, kuo esi – kažkoks padaras su gausybe trūkumų, negražus, netobulas ir t.t. Tačiau tik tas buvimas savimi ir gali atverti duris į meilės tikrovę.

Filosofija – tai meilė išminčiai, klasikinis apibrėžimas. Koks Jūsų filosofijos koceptas, pasaulėžiura?

Filosofija man yra gyvenimo būdas, to gyvenimo esencija. Joje esu laisvas ir laimingas. Juk filosofija yra meilė gyvenimui, pačiai gyvybei. Todėl visada teigiu, kad filosofija ir etika – praktiniai veiksmai gyvenime, yra vienas ir tas pats. Visa kita – tik sofistika ir kliedesiai.

Jūsų meilės knyga, eilės, daina, filmas?

Knygos nepamenu, eilės – tos, kurios arčiausiai čia-esaties, dainos, kurios pačios veržiasi iš krūtinės, o filmai… jų daug, bet yra keli, kurie sako, kad meilė yra gyvenimas, o gyvenimas yra meilė 🙂

Klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė, 2016.02.13

You may also like...

1 Response

  1. Audrius parašė:

    Štai kodėl pasirinkau filosofiją. Pasisekė klausyti šio dėstytojo paskaitų. Trumpai (vieną semestrą), tačiau tai buvo smagu. Tai būtina sąlyga, nes be meilės tam ką darai nebūtų patenkintų rezultatu. Ačiū Rimantai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code