Meilei pakanka meilės

 

Tada paprašė Almitra: „Sakyk mums apie Meilę.“

Ir jisai pakėlė galvą ir apžvelgė žmones; visi aplinkui nuščiuvo. Tada prabilo jis aidingu balsu:
sirdele„Kai meilė pamos jums, sekite paskui,
Nors jos keliai rūstūs ir statūs.
O kai ji savo sparnais apglėbs jus, nesipriešinkite,
Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali sužeisti.
Ir kai ji kalba, tikėkite,
Nors jos balsas gali išblaškyti jūsų svajas, kaip kad šiaurės vėjas nusiaubia sodą.

Meilė jums uždeda karūną, bet ji ir nukryžiuoja.
Ji jus augina, bet ir geni.
Ji pakyla iki jūsų viršūnių ir glamonėja liauniausias jūsų šakeles, virpančias saulėje,
Bet ji nusileidžia ir iki jūsų įsitvėrusių žemėn šaknų ir sukrečia jas.

Kaip javų pėdus ji surenka jus į save.
Ji kulia jus, kad apnuogintų.
Ji sijoja jus, kad nubyrėtų pelenai.
Ji mala jus iki baltumo.
Ji minko jus, kol suminkštėjat.
O tada ji patiki jus savo šventajai ugniai, kad taptumėt šventąja duona šventajai Dievo puotai.

Visa tai duoda jums meilė, idant pažintumėt savo širdies paslaptis, o pažinę jas taptumėt Gyvenimo širdies dalimi.

Tačiau jei pabūgę ieškosit vien meilės ramybės ir malonumo,
Tada geriau jums pridengti savo nuogumą ir, palikus meilės klojimą,
Išeiti į pasaulį be metų laikų, kur jūs juoksitės, bet ne lig soties, ir verksit, bet ne į valias.

Meilė, be savęs, nieko neduoda ir nieko nepaima.
Meilė nieko nesisavina ir nenori, kad ją kas savintųsi;
Nes meilei pakanka meilės.

Mylėdamas nesakyk: „Dievas mano širdy“, geriau sakyk: „Esu Dievo širdy.“
Ir nemanyk, kad gali nurodyti meilei kelią, nes meilei, jei laiko tave vertu, rodo tau kelią pati.

Meilė teturi vieną troškimą – išsipildyti.
Bet jeigu ir mylėdamas neatsisakai troškimų, tegu tavo troškimai būna tokie:
Ištirpt ir srauniu upokšniu čiurlenti nakčiai savo dainą.
Pažinti beribio švelnumo skausmą.
Būti sužeistam savo meilės suvokimo;
Ir noriai, džiaugsmingai lieti kraują.
Nubusti auštant, džiugiai plastant širdžiai, ir dėkoti už dar vieną meilės dieną;
Nurimti dienovidžio valandą ir medituoi meilės ekstazę;
Sugrįžti vakare namo kupinam dėkingumo;
Ir pagaliau užmigti, širdy besimeldžiant už mylimą, o lūpoms šnabždant pagyrimo giesmę.“

[Gibran K. Pranašas. Pranašo sodas. Kaunas: Trigrama. 2008. P.19-22]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code