Meilės prasmė

Paprastai manoma, kad skirtingų lyčių meilės prasmė glūdi jos tikslingume: ji skirta giminei pratęsti. Aš šį požiūrį laikau klaidingu – ir ne dėl kokių nors idealistinių savo paskatų, o visų pirma remdamasis gamtos ir istorijos mokslų faktais. 

Kad gyvų būtybių dauginimuisi ši meilė nėra būtina, aišku jau iš to, jog jam nebūtinas net pats dviejų lyčių egzistavimas (t.y. pasidalinimas į skirtingas lytis). Nemaža dalis organizmų – tiek augalų, tiek ir gyvūnų – dauginasi belyčiu būdu: dalinimusi, sporomis, pumpuravimu, skiepijimu. Tiesa, abiejų organinių pasaulių aukštesniosios formos dauginasi lytiniu poravimosi būdu.

Tačiau, pirma, tokiu būdu besidauginantys organizmai – tiek augalai, tiek ir gyvūnai – gali taipogi daugintis ir belyčiu būdu (augalų skiepijimas, vabzdžių partenogenezė), o antra, palikę tai nuošalyje ir apsistoję ties tuo, kad aukštesnieji organizmai dauginai paprastai lytiniu būdu, mes turime konstatuoti, jog lyties faktorius susijęs ne su dauginimusi apskritai, bet tik su aukštesniųjų organizmų dauginimusi. Vadinasi, lyčių diferenciacijos, dvilytiškumo (o kartu ir lyčių meilės) prasmės reikia ieškoti ne giminės pratęsime, bet aukštesnio organizmo idėjoje.

Stulbinantį patvirtinimą tam randame stebėdami tokį faktą: kuo aukštesnė yra vien lytiniu būdu besidauginančių gyvūnų (stuburinių) organizacija, tuo jų dauginimosi galia silpnėja, o lytinės traukos jėga stiprėja.

Žemiausios stuburinių skyriaus klasės – žuvų – vislumas nepaprastas: patelė kiekvienais metais paleidžia milijonus gemalų, kuriuos patinas apvaisina ne patelės kūne, ir nepanašu, kad šis dauginimosi būdas būtų susijęs su stipriu lytiniu potraukiu. Iš visų stuburinių ši šaltakraujų klasė, be abejonės, visliausia ir mažiausiai jaučia meilės aistrą.

Aukštesniųjų pakopų – varliagyvių ir roplių – palikuonys … palyginti su žuvimis, ne tokie gausūs, o santykiai tarp lyčių glaudesni. Paukščių dauginimosi galia dar menkesnė, o tarpusavio trauka ir patelės prisirišimas prie patino yra nepalyginamai didesni nei dviejų žemesniųjų klasių. Žinduolių – gyvavedžių dauginimasis dar menkesnis nei paukščių, o lyčių trauka nors ne tokia pastovi, bet intensyvesnė.

Galų gale žmogaus dauginimasis minimalus, o meilė tarp lyčių pati stipriausia ir turinti jam daugiausia reikšmės, pasižyminti tiek santykių pastovumu (kaip paukščių), tiek ir aistros įtampa bei intensyvumu (kaip žinduolių).

Taigi lyčių meilė ir giminės pratęsimas yra atvirkščiai proporcingi vienas kitam: kuo stipresnė viena, tuo silpnesnis kitas.

Apskritai visas gyvūnijos pasaulis šiuo aspektu atrodo taip: apačioje – didžiulė dauginimosi galia ir nieko net panašaus į meilę tarp lyčių (nėra net lyčių diferenciacijos); toliau – truputį tobulesnių organizmų pasiskirstymas lytimis ir kartu atsiradusi šiokia tokia lytinė trauka, iš pradžių labai silpna, paskui, sulig aukštesniu organizmų išsivystymo laipsniu, stiprėjanti mažėjant dauginimosi galiai; ir pagaliau – pačiame viršuje – žmogus su stipriausiu skirtingų lyčių ir meilės pasireiškimu netgi tada, kai dauginimasis neįmanomas.

… biologinės gyvybės skalėje randame: viename jos gale – dauginimąsi be meilės, o kitame – meilę be dauginimosi …

Vladimiras Solovjovas (1991). Meilės prasmė. Vilnius: Pozicija. 11-12 psl.