Atmintis ir vaizduotė: kūryba
Atmintis buvo laikoma visų Mūzų motina — Mnemosyne mater musarum. Įsitikinau, jog išties taip ir yra, jog tobulybė kviečia, gundo, nepasiekiamoji ji — tai gerai įsiminta detalė: glotnus turėklų medis, pro žalumos properšą išvyksta bokštas, saulės spindulys būtent ant tos, o ne kitos ežero įlankos paviršiaus.
Ar ekstazė eilėraštyje, tapyboje atsiranda ne iš įsimintosios detalės? Ir jei distancija yra grožio esmė, nes per atstumą tikrovė tampa grynesnė, apvalyta nuo valios gyventi, nuo mūsų plėšraus geismo valdyti ir turėti, kaip tartų Schopenhaueris, didysis meno kaip kontempliacijos teoretikas,— distancija pasiekiama būtent tada, kai pasaulis apsireiškia mūsų atminty. Taip, bet ir visiškai priešingai, nes akimirka, judesys ir vyksmas — tai ne tas pat, jie netgi priešinigi vienas kitam. Kiek išraiškos laimi vyrų ir moterų grupė Giorgione’s paveiksle sustingdyta visiems laikams, tiek prarastų, jei toji akimirka sumirgėtų nei kino kadrai.
Praeitis kaip judėjimas, vyksmas (nesvarbu, ar tai būtų šalies, žemyno, civilizacijos, ne betarpiškai, o iš antrinių liudijimų žinoma, ar paties vienatinio žmogaus praeitis) yra šalis, kurioje kadaise gyvenę žmonės juda nelyg šešėliai, ir didieji Asirijos ar Babilono šimtmečiai, su kuriais Hėgelis susidoroja viename puslapy, gali karikatūriškai iliustruoti, kas nutinka kiekvienai praeičiai. Kokia galia įstengtų sugrąžinti gyvybę šešėliams?
Akimirkos vardan į kovą su vyksmu stoja vaizduotė, ir jei kas išties sutviska, tai akimirkos, galima sakyti, išplėštos iš vyksmo gerklės tam, kad būtų įrodyta, jog net trumpiausia akimirka nepranyksta be pėdsako, kad mus apgaudinėja visa į niekį verčianti atmintis. Turbūt kitokia, daug vaisingesnė ir su Vaizduote suaugusi atmintis yra Mūzų motina. Iš atminties semią medžiagą kūriniai laimi tapdami gyvųjų paveikslų kompozicijomis ir pralaimi bandydami „atkurti” vyksmą, tai yra herojų jausmus, mintis bei vidines permainas, tapdami fikcija. Ir jeigu autorius iš anksto neapsisprendžia kursiąs pasaką, tai kūrinį persmelkia kažkokie alpėjimai, būdingi blyškiam šešėlių gyvavimui.
Pakaks apie tai. Juk mano atmintis, tokia ištikima ir gerbianti detalę, yra taip supjaustyta, jog, bijodama galinčio atsinaujinti skausmo, tuštuma paverčia ištisus metus ir periodus. Tad nė kalbos negali būti apie dienoraštį. Vaikštau su korsetu, viską sutramdęs, nepalikęs vietos jokiam „natūralumui”. Esu antifroidistas, niekada netįsojau ant psichoanalitiko kanapos, jam tikriausiai būčiau įdomus egzempliorius, tačiau tai turbūt labiau pakenktų negu padėtų.
Ištrauka: Czesław Miłosz (1996) „Ulro žemė“. Vilnius: Baltos lankos, 14-15 p.
Naujausi komentarai