Algis Mickūnas: ATSAKOMYBĖ

Atsakomybės klausimas yra vienas iš principinių filosofijos uždavinių, kuriame kryžiuojasi visos ontologijos, metafizikos, epistemologijos ir etikos. Atsakymas į šį klausimą pagimdė filosofiją ir atvėrė žmogaus esmę. Neįmanoma filosofuoti, neatkreipiant dėmesio į atsakomybės klausimą. Ne paslaptis, kad Sokratas gyveno šio klausimo rėmuose ir, ieškodamas tiesos, išreiškė savo atsakomybę visų Atėniečių  akivaizdoje ir už tą atsakomybę jis prisiėmė mirties bausmę: geriau mirsiu, nei atsisakysiu atsakomybės ieškoti ir siekti tiesos ir teisybės. Sokratas atvėrė žmogaus esmę, kaip tokią: žmogus yra klaidingas, laikinas, ir visgi negali pasikliauti kitomis, net ir dieviškomis nuorodomis ar teiginiais, ir juos sekti, nes, tokiu atveju, jis praras atsakomybę už savo sprendimus ir savo klaidas. Mat įgyvendindamas savo atsakomybę, jis reikalavo atsakomybės iš kitų, pateisinti jų veiksmus ir teiginius ir, esant klaidingiems, pripažinti savo klaidas. Koks siaubingas reikalavimas – o Atėniečiai nutarė, kad norint išvengti tokio siaubo, reikia pasmerkti žmogų, kuris drįsta apklausinėti visus, mėgsta pajuokauti iš viską žinančių išminčių, ir savo filosofavimu įsiutina publiką. Sokrato gyvenimas ir mirtis, pagal žmogaus esmę, turėjo būti  iš principo filosofiškas. Todėl jis vaikščiojo basas, neturėjo specialybės ir didelio uždarbio – bet tvirtai stovėjo žmogaus esmės rėmuose, jos ribose. Jis pasirodo, kaip principinis mediumas pačios filosofijos. Bet klausimas iškyla, ar mes tokį mediumą praradome, ar mūsų interpretavimo rėmai nepasikeitė. Tai pirma paklauskime ką reiškia interpretacija, ypač tyrinėjant kultūros fenomenus, kaip medijas.

Metodologinė hermeneutika, kur kiekvienas fenomenas, kaip mediumas, turi būti suprantamas savo rėmuose. Sąryšis tarp teksto ir rėmų gali būti suprantamas sekančiai: dalis turi būti suprantama per visumą, o visuma per dalį. Šis supratimas nurodo ketvertą gan skirtingų visumų. (a) Kiekvienas teigimas priklauso duotos kalbos ar kultūros visumai, o kalba ar kultūra yra duota per kiekvieną fenomeną – mūsų atveju, mediją. (b) Istoriniai rėmai, kuriuose tekstas ir jo dalys yra suprantamos. Šiuo atveju, yra reikalinga suprasti duomenis, į kuriuos mediumas nurodo, ir, tuo pačiu, suprasti kitus tekstus, jų terminologijas irgi kaipo duotis tuose rėmuose. (c) Visi specifinio medijaus variantai ir jų istorinis išsivystymas. Ši visuma pasižymi savo stiliumi, išvystytam individo arba grupės, ir stiliaus pasikeitime. (d) Pats mediumas ir jo dalys. Šioje vietoje reikia įdėti dvi esmingas pastabas. Šis metodas neleidžia teigti, kad gaunasi absoliučiai teisinga interpretacija. Jis tik gali nurodyti klaidas. Pastarosios nereiškia, kad nesupratome tiesos, bet kad mūsų interpretacija negalioja jos rėmuose. Yra klaidinga teigti, kad Spartakas subūrė Romos vergus kvoti už visų demokratiją.

DABARTINIS MEDIJŲ PASAULIS

Bendrai paėmus, tas pasaulis yra sudėtas iš daugelio klodų, kurie yra nulemti mokslinės Apšvietos ir daug diskursyvumo. Pastarasis yra išdava modernios filosofijos, kuriai nepavyko surasti „lingua universalis“ ir todėl kiekviena visuotina kalba turėjo skilti į įvairius diskursus, jų padalinius, kur pastarieji irgi skilo į padalinius, kurdami vis naujas disciplinas, ypač moksluose. Todėl nors buvo svajonė turėti visuotiną fiziką, jinai skilo į makro/mikro fizikas, pastarosios skilo į specifinių tyrinėjimų objektus, atveriančius daugybę padalinių; tas pats atsitiko su chemija, makro-chemija, bio-chemija, einant prie bio-genetikos – be jokios pabaigos. Ir visi tie diskursai turėjo galingą santykį su technologijomis, nes visi tokių disciplinų duomenys tapo medijuoti įvairių ir vis kintančių technologijų, kurių kitmė irgi priklausė nuo disciplinose sukurtų duomenų – jie tuojau tapo „pragmatiški“ ir įtakojantys naujų technologijų kūrimą – jie irgi patapo technologiškais. Toks disciplinų – diskursų – pajėgumas įgyvendinti, ką jos teigia, privedė prie bendros tezės: jėga glūdi diskursuose ir todėl post-modernūs sociologai ir psichologai, kaip Foucault, Deleuze, Lacan, galėjo teigti, kad mes esame valdomi diskursyvinių jėgų. Jame kiekvienas daiktas, išdirbinys, įvykis ir žmogus turi vertę, duodančią žmogui bendruomenės rangą ir poziciją. Toks sąstatas yra žinomas pagal tokias populiarias sąvokas, kaip darbo vertės teorija, ar ji būtų suprasta kapitalistiškai ar komunistiškai. Viskas turi vertę vien dėl to, kad bet koks daiktas ar bet kas tarnauja mūsų interesams. Priešingai teiginiams, kad modernus gyvenamas pasaulis paneigė visas vertes, pasirodo, kad nėra jokios duoties, kuri nebūtų įvertinama. Randasi parduodamos vertės, pagamintos ir pagamintinos vertės, vertės įndėlių, šeimos vertės, mokslo vertės, religinės ir ideologinės vertės, senos ir naujos, vertė gyvybės ir mirties. Iš principo, pagrindinis modernaus žmogaus patirties būdas yra verčių pasirinkimas. Nebėra kalbos, kad patirtis galėtų atverti kokią nors nekaltą ir bevertę plotmę; visata yra persunkta vertės iki pat pagrindų, kaip sakytų teologas Levinas, kur net dievybė pripildė visą kosmosą vertėmis ir, tik dėl smalsumo, esiniais. Net dar toliau: randasi įvairūs bendruomenės mechanizmai, kurie ne tik susideda iš verčių, bet sudaro verčių įvertinimus pagal ateities poreikių projektus. Ir žmogus nėra išimtis; jis irgi yra lygus kitoms vertėms. Tokia lygybė mokslo Apšvietos rėmuose nereiškia piliečių lygybės po bendrais įstatymais, bet lygybė galimybių.  Bet tuojau reikia pastebėti, kad galimybės mokslinės Apšvietos pasaulyje turi labai mažai ką bendro su politinės Apšvietos principais, dėl kurių intelektualai stojo į ryžtingą kovą. Sovietų galimybės, kaip ir dabartinių bendruomenės atstovų pažadėtos, yra medžiagiškos, daiktiškos, sukurtos pagal techniškai suprastintą žmogų į jo įvairių dalių „poreikius,“ įvairius tų dalių pakutenimus, jų patenkinimus – iki amžinybės. Juk paskutinis modernaus žmogaus poreikis siejasi su biologijos ir chemijos techniška pergale prieš pačią mirtį. Dingus dangui ir pragarui, technologija perima dievišką pažadą išgelbėti žmogų iš jo nelemto laikiškumo. Nors žmogus patapo viena tarp kitų verčių, jis visgi nori, kad kitos vertės tarnautų tik jam. O pagal dabartinę Vakarų „moralę“ kitos vertės turi didinti ir plėsti malonumą; nors gyvenime pasirodo skausmingų įvykių, gyventi daug maloniau negu negyventi.

Dabartyje nėra dvejonės, kad techniškai galima sukurti ką tik norime, ir pasirinkimas ką kurti ir ką ne, neglūdi nei mokslininkų nei ideologų, ekonomistų, ar teologų kompetencijoje, nes jie visi tęsia savų dievybių reikalavimus. Techno-mokslams galioja vienas principas: jei yra įmanoma padaryti, tai ir turi būti daroma. Jei galima klonuoti avelę, tai turime klonuoti ir žmogų, jei laboratorijose galima  padirbti ir išvystyti kūdikius ir, pagal dabartinę rinkos paklausą  pardavinėti jų dalis, tai reikia kurti tokią išdirbystę. Žodžiu, nei ideologai nei technologai dar negyvena pagal žmogaus esmę. Todėl ir kyla klausimas, kaip Lietuvos intelektualai išpildo savo veiklą šioje situacijoje, kaip jie įkūniją žmogaus esmę? Turime pastebėti, kad čia nėra moralės klausimas, nes mes nesame nustatę, kokia moralė turėtų galioti. Nors randasi viena, plačiai propaguojama „moralė,“ Britų utilitarizmas, ji nesiskiria nuo „nulinio stovio“: anot šio stovio, žmogus nori ar trokšta malonumo, ir todėl visa aplinka, ir visi techno-mokslai, turi būti pajungti kelti žmogaus malonumą ir visuomet siekti to saugaus ir patogaus – malonaus nulinio stovio. Žmogus yra malonumų troškimo mašina – tą pripažįsta ne tik Britai, Šiaurės Amerikiečiai,  bet, nuostabu, Prancūzai, neišskyrus nei Levino. Filosofiškai kalbant, teigimas, kad malonumų troškimo mašina, ir tuo pačiu utilitarizmas, yra moralinis standartas, pasirodo kaip didžiausia nesąmonė. Šis būtų lygu teigimui, kad žmogus nori valgyti ir todėl jo moralinė pareiga yra valgyti. Bet kito varianto nėra, nebent į talką pasikviestume Kantą, o tas nėra įmanoma, nes dabartyje ir geriausi filosofai neturi mažiausio supratimo apie jo etiką ir jos reikalavimus – atsakomybę. Todėl niekas į ją neapeliuoja.

Pirma, neįmanoma kalbėti jokio postmodernizmo vardu, nes iš principo postmodernizmas nėra įmanomas dėl įvairovės postmodernistų ir jų teiginių, kad nėra bendro diskurso, ir todėl negali būti postmodernaus diskurso – gali būti daugybė save pasivadinusių postmodernistų, bet tas nereiškia, kad jie moka susikalbėti tarpusavyje; kiekvienas turi savą diskursą – ir viskas. Nei vienas negali „atstovauti“ kitų, negali būti ką nors „reprezentuojančiu“ diskursu. Antras dalykas, neįmanoma teigti, kad nėra esmės be prielaidos, kad toks teiginys yra esmiškas.Trečia, nekritiškas persiėmimas Dvidešimto amžiaus modernių filosofijų liekanų, iš kurių sekančios atrodo gan lemiančios: daiktai yra medžiaginiai, nebylūs, bereikšmiai, o reikšmė glūdi kalboje – visas suvokimas glūdi diskursuose, o pastarieji, kaip medžiaginiai daiktai, irgi negali turėti reikšmės – anot Foucault. Reikšmė yra pavojinga, nes dar gali pasirodyti ne tik kalbantis žmogus, bet kalbantis apie kalbą. Žodžiu, žmonės nekalba, nes užtenka, kad yra diskursai, kurie kalba – bet be reikšmės, nes reikšmė nurodo į daiktus ir joje glūdi iš subjekto pasiskolintos „intencijos,“ tai yra suvokimas, kad paprasčiausias stebėjimas, nugirdimas, yra ko nors. O atėmus iš diskursų reikšmę, pasiliekame pasaulyje, kur diskursai, kur žodžiai, kaip daiktai tarp kitų nebylių daiktų plūduriuoja arba kabo savo erdvėje ir karts nuo karto „pasiskolina“ žmogaus ranką ar balsą parašyti ar prabilti, bet nieko nepasakyti – juk žodžiai nenurodo, į ką nors. Išvados lengvos: neįmanoma padaryti jokios klaidos, negalima sakyti, kad koks nors diskursas misreprezentuoja kokį nors kitą diskursą, arba, kad koks nors diskursas neaprašo tikrovės, kaip ji yra. Jei diskursai neturi reikšmės, yra „monumentai“ tarp kitų daiktų, tai jie nieko nereprezentuoja, į nieką nenurodo, ir todėl negali „misreprezentuoti“. Toks Prancūzų juokdarys, daugumai žinomas pagal vardą Boudrillard‘as, sekdamas tokia logika, nejuokaudamas rašė, kad 2001.11.09 įvykis New Yorke iš vis neįvyko, nes visi įvaizdžiai, kalbos, diskursai ir aprašymai nieko nei nenurodo, nei atstovauja. Juk nurodymas yra sąmonės veiksmas – mes žiūrime, į ką nors, bet sąmonės nebereikia, viskas yra kalba, diskursai, iš kurių pinklių neįmanoma išsikapstyti. Net ir „sąmoningas subjektas“ yra nieko nepasakantis vienas tarp kitų diskursų. Reiškia, kad neįmanoma teigti, kad koks nors diskursas turi tiesą, nes jame nėra jokio mato, kuris leistų nutarti ar jame randasi tiesa. Šiuo atveju, diskursai neturi nei tiesos, nei klaidos, ir visi yra lygūs, visi turi būti lygiai toleruojami. Aišku, čia yra nesąmonė, nes „tolerancija“ yra dar vienas diskursas, negalintis būti standartu kitiems diskursams – Islamo, Judaizmo, ir Jėzuizmo pagrindiniai diskursai paneigia toleranciją, bet negalima jų kaltinti pasirėmus „diskursyvumo logika“. Todėl Lietuvos intelektualų raštuose randasi rimtų teiginių, kad filosofija yra vienas tarp kitų diskursų – netgi pasakų – ir Sokratiškas poieškis tiesos nebėra reikalingas. Filosofija konkuruoja su kitais diskursais, rašydama ir kurdama, ką nors įdomaus – pavyzdžiui, sekant Deleuzą, ar nebūtų įdomu patapti tarakonais. Techno-mokslai gal ir išpildys tokią įdomybę.

Pasigavimai „naujausių“ teorijų“ turi intelektualams galingas pasekmes – išsižadėjimo atsakomybės. Juk buvusi sistema paneigė žmogų, jo atsakomybę, ir visa lietuvių intelektualų revoliucija atstatė Sokratišką ir klasikinę žmogaus esmę: „aš esu atsakomingas“ ir negaliu pasikliauti ir pasiteisinti kokiomis kitokiomis būtybėmis – Heideggerio Būtimi, norų impulsais, genetika, chemija, bendruomene, dievybėmis, kultūrine pasąmone, kalba; bet koks sugrįžimas į tokias teorijas sudaro, iš principo, atsisakymą atsakomybės. Sekėjai mokslo Apšvietos, pagal savo metodus ir hipotezes, neturi išeities, jiems reikia panaikinti žmogų, nes jis kliudo suprasti pasaulį „objektyviai“. Juk žmogus gyvena „intencionaliai,“ reiškia ne pagal kažin kokius mechaniškus dirgiklius, bet pagal pasaulio tiesioginę patirtį – „aš matau, ką nors“ arba „aš ieškau, ko nors“ ir taip toliau. Sudaiktintas žmogus tampa nekaltas, neklaidingas, ir ne žmogus. Lietuvos intelektualai per ūmiai pasidavė ne tik tęstinumui mokslo Apšvietos – kurios principinė išraiška buvo Sovietija, bet ir jos pasakiškų variantų. O variantai, žmogaus veiksmuose, visuomet mėgina rasti, ką nors užnugaryje, ką nors žmogų paneigiančio, padarančio jį nepažįstamu jėgų, įvykių, kūrinių, žaisliuku. Mes esame, pasiklausius Heideggerio, Būties atvertis ir Būtis nutaria mūsų autentiškumą ir nuopuolį. Mes esame istorijos veiklios „sąmonės“ kalbos horizonte, kuris duoda mums visatos ir savęs supratimą – pagal visuotiną hermeneutiką. Mes esame nulemti „kultūros pasąmonės“, kurios mes nepažįstame ir kurios ribų neįmanoma peržengti.  Mes esame gyvačių lizdas – tarp savęs kovojančių geidulių – išaiškinamu evoliucinės genetikos teiginiais – visų kova prieš visus už būvį. Paulius Ricoeur‘as kartą pasakojo įvykį jam būnant Nantere universiteto rektoriumi. Studentai uždarė universitetą, užėmė visas patalpas ir jų būrys atėjo į jo raštinę, jį apstumdė ir truputį prikūlė; apstulbęs jisai pareikalavo, kad jie pateisintų tokį neatsakomingą ir nežmonišką elgesį. Atsakymas buvo lengvas: įvairiausi dėstytojai, ne vien chemikai, biologai, genetikai, fiziologai, bet ypač humanitarų sričių, mums teigia, kad mes elgiamės taip, kaip mums diktuoja įvairios sąlygos. Jos gali būti ekonomiškos, kultūrinės, kalbiškos, struktūralistinės ir, todėl, nėra ko kalbėti apie kažin kokį žmoniškumą ar atsakomybę. Žodžiu, nėra žmogaus, nėra sąmonės su klaidingomis ar teisingomis intencijomis, nėra ko kaltinti ir nėra ko laikyti atsakomingais. Paprastai tariant, visa tai sudaro pozityvizmo variantus.

Visuotinas diskursyvumas atveria duris ne vien arbitrariškumui, bet ir „mėgėjiškumui“. Pastarasis pasirodo įvairiuose raštuose – pasivadinusiuose „tarp-discipliniškais“ vardais, kur autorius, rašantis kokia nors tema, pavyzdžiui literatūroje, pradeda analizuoti tokią temą „psichologiškai“ ir įtraukti įvairiausius, įsivaizduotus psichologinius „išaiškinimus“. Pastarieji nurodo į kokį dabartinį „diskursyvinį“ psichologą, galbūt Lacan‘ą ar kokį kitą neo-Freudistinį Marksistą, ir – voila – viskas aišku. Kažin kaip atsirado visa „krūva“ mėgėjiškų psichologizavimų, kurie užtušuoja argumentų griežtumą, paneria skaitytoją į visokius įsivaizduotus jausmingumus, traumas, kompleksus ir sukuria visą kultūrą, visą aplinką persunkiančią nuotaiką. Juk pagal tą daug-diskursyvumo tezę, ir psichologinis diskursas yra „vietinis“ ir negali tapti pagrindu, galinčiu „išaiškinti“ kitus – minėtu atveju – literatūrų diskursus. Ne tik vietinis, bet klausimas iškyla „kuris“ psichologinis diskursas yra vartojamas: juk randasi įvairių psichologijos mokyklų, iki Jasperso supratimo „psichologinių traumų“, kaip pasekmių kultūrinių struktūrų, iki Frankel‘io poieškio gyvenimo reikšmės, prieinamos vien logo-terapija. Toks užtušavimas skirtumų ir ribų sudaro įspūdį, kad intelektualai pasirenka, ko jiems reikia, iš įvairių diskursų ir disponuoja tokia atranka pagal specifinės temos reikalavimus – bet be būtinybės.

Vis tik iškyla klausimas, ar visi diskursai, kaip lygūs, turi būti toleruojami?  Iš to kas buvo sakyta, išplaukia bendras suvokimas, kad diskursai, ar jie būtų moksliški, metafiziški ar humanitariški, valdo žmonių kultūrų pasaulius, tradicijas, bet jie nieko neatstovauja, nenurodo į kokią nors tikrovę – taigi jie yra arbitrariški, be jokių ribų. Bet, ar Sokratas sutiktų toleruoti visus diskursus, ar po apklausinėjimo kokio pašnekovo apie absoliučią tiesą, apie būtinybę tokią tiesą įgyvendinti valstybėje, Sokratas priimtų tokio pašnekovo teiginius ir siūlymus? Žodžiu, ar yra tolerancijos riba?  Esant suvokimui, kad kiekvienas asmuo, iš esmės, turi būti atsakomingas ir dalyvauti viešuose reikaluose, ir taip pat turi teisę siūlyti kitiems savo pažiūras, kokioje plotmėje jo pažiūros taptų netoleruojamos? Tik tada, kada jis, reikalaudamas teisės viešai išreikšti savo pažiūras, reikalautų, kad tik jo pažiūros yra besąlyginės, teisingos ir jas įvedus, kaip valstybės tvarką, kitos pažiūros, kiti teiginiai bus uždrausti ir apklausinėjimas tokių besąlyginių pažiūrų nebus leidžiamas. Atrodo gan klaiku: aš reikalauju teisės kalbėti, bet aš irgi teigiu, kad tik mano kalba turi būti visuotina, o dėl kitų nesutikimo su manąja, kitos kalbos yra neleistinos. Sokrato atsakymas: jei jūs man neleisite kalbėti, jūs paneigsite mano atsakomybę ir mano žmogišką esmę – aš geriau mirsiu nei gyvensiu bendruomenėje, kurioje nėra žmonių. Tokia problema yra visuotina ir jos neįmanoma išvengti liuosais pasisakymais, kad mes toleruojame visus diskursus, nes jie yra visi lygūs. Kaip tik toks toleravimas negali būti joks intelektualų pasiteisinimas dėl tolerancijos komunizmo, fašizmo ir panašių krypčių dogmų, nes jos pačios save diskvalifikuoja. Pasirėmus tokia esmiška žmogaus sąvoka, reikėtų daryti išvadą, kad joks komunistas ar fašistas neturėtų teisės būti kandidatu į valstybės atstovybės poziciją, nes iš principo toks kandidatas turėtų būtinai paneigti kitų pareigas ir teises būti atsakomingais viešumos veikėjais.

DIENORAŠTIS AŠ

Pasirodo įdomus fenomenas: skirtingos grupės, turinčios skirtingas ideologijas, pažiūras, programas beveik a priori paneigia ir nekreipia dėmesio, ką rašo ir siūlo kiti, ir pradeda susiaurinti savo kritišką ratą, kuriame viską, ką asmenys tokios grupės teigia, yra patvirtinta. Kodėl man reikėtų skaityti, ką tie kitaip mąstantys „durneliai“ rašo; mano pažiūros arba intelektualinė pozicija yra teisinga, nes viską, ką aš skaitau patvirtina, ką aš pats sakau, o aš patvirtinu, ką mano grupė sako ar rašo tame pačiame dienoraštyje. Toks susiaurinimas pasiekia ribą, kada pavieniai grupėje „priklausantys“ individai net nebemato jokio reikalo įrodyti, kad jų teiginiai nėra dogmos, bet turi pranašumą akivaizdoje kitų pozicijų. Žodžiu, atrodo kad nėra reikalo aštrinti kritišką mąstymą, jei tie, kurie tau pritaria net nedrįsta ar nesidomi pakutenti tavo dogmose gan aiškiai matomas „minkštas“ vietas. O toks kritiškumas labai reikalauja priešingų pažiūrų, vedančių į kritišką apžvalgą kitų ir savo teiginių. Juk pats smagiausias momentas intelektualų gyvenime turėtų būti ta įtampa, kada koks nors basekas, kaip Sokratas, o gal net Diogenas, išprievartauja tą „šventą karvę“, iš kurios, metų metais, mes melžėme tiesos pieną. Toks momentas yra siaubingas, nes jis atveria žmogaus klaidingumą, jo atsakomybę tą klaidingumą pataisyti – bet niekada absoliučiai.

Dabar gal paaiškėjo intelektualo pareiga, atsakomybė ir jo svarbą. Pirmiau diskutuoti teiginiai apie nebuvimą žmogaus esmės, apie žmogaus priklausymą ir savęs suvokimą specifinių kultūrų, religijų, kalbų, medžiaginių priežasčių rėmuose – reiškia paneigimą, nereikalingumą žmogaus esmės. Kiekviena tradicija, kalba, kultūra, apibūdina žmogų savaip ir, galima griežtai teigti, kad net ir žodis „žmogus“ yra tik vienos kultūros ar tradicijos suvokimas; kitose tradicijose gal net nėra „žmogaus“ ir, tuo atveju, mes negalime reikalauti, kad ir jie turėtų mąstyti ir elgtis „žmoniškai“. Iš savo pusės, jie irgi neturi reikalo žiūrėti į mus kaip lygius, kaip priklausančius bendrai „žmonijai“. Kiti, istorizuotojai, evoliucijos metafizikai, dievybių gerbėjai, norėtų teigti, kad pasikeitus bendruomenės išdirbystės sąlygoms, pasirodys visai naujas „žmogus“, pasikeitus genų chemijai, išsivystys „tobulesnis žmogus“, supratus dievybių tikrus norus, tik mes esame „išrinktieji“, o kiti tai velnio išdavos. Ir per visus tokius variantus pasirodo tyliai priimta duotis be kurios tęstinumo, paneigimo ar patvirtinimo, iš vis nežinotume apie ką sukasi tokios kontroversijos, o jos sukasi apie „žmogų“. Todėl reikia grįžti prie „žmogaus“, prie jo siaubingos esmės: negaliu pasikliauti jokiais pasiteisinimais, ar jie būtų dievų, velnių, kultūrų, mokslų, priežasčių reikalavimuose, ar taip vadinamais „vidiniais“ geismais, ir turiu būti atsakingas už savo teiginius ir veiksmus. Taip pat turiu reikalauti iš kitų jų atsakomingumo, bet šiuo atveju, sudėtingu būdu. Kodėl? Dar kartą, pradedant su techno-mokslais ir mokslininkų teiginių, kad visa jų veikla yra „objektyvi“ ir todėl neutrali, reikalinga pabrėžti, kad neutralumas dingsta, suvokus jog techno-mokslų kūriniai neauga ant medžių, bet yra žmogaus gamybos rezultatas. Reiškia, kad gamintojas yra atsakomingas už savo kūrinį. Tęsiant toliau, jokia kultūra nepateisina žmogaus veiksmų, nes ji irgi yra žmogaus kūrinys ir kūrėjas (jai) yra atsakingi už savo kūrinius ir gyvenimo būdą, sekant savo pačių kūrinius. Pastarieji nėra jokios priežastys, galinčios nulemti žmogaus mastymą ar veiklą. Kultūrų sąstate priklauso ir įvairūs kultai, įskaitant ir religijas, sukurti žmonių ir turintys reikšmę tol, kol žmonės juos įkūnija. Nustojus melstis akivaizdoje savo kūrinių, pastarųjų įvaizdžiai prarastų jėgą. Jų jėgos yra mūsų atsakomybė; todėl visi šventi karai nėra nulemti dievybių, bet sukurti žmonių, už kuriuos patys žmonės yra atsakomingi. Nepaisant, kokie būtų variantai, jei žmogus leidžia savo kūriniams patapti pateisinimais jo veiklos, tada jis atsisako atsakomybės ir praranda žmogaus esmišką stovį, tampa žaisliuku savo paties sukurtų žaismo ir jo taisyklių vergu. Visi kūriniai yra fenomenai, pagal kuriuos mes gyvename ir kuriuos mes užlaikome – ir todėl esame už juos atsakingi. O kaip toks esmiškas intelektualo stovis yra užlaikomas?  Atrodytų, kad intelektualas yra atsakingas už viską, visada, ir visur. Toks reikalavimas peržengtų žmogaus ribotumo, laikiškumo, ir klaidingumo esmę. Todėl, joks žmogus negali būti visur ir visada, bet gali būti čia ir dabar, akivaizdoje jam prieinamų kitų asmenų ir kuriamų įvykių.

Koki kitą reikėtų ginti, jei pasirodo ar pasigirsta pagalbos šauksmas iš bet kur, iš visai nepažįstamo ir nematyto? Iš pristatytų diskusijų, išvados yra aiškios. Jei tas kitas reikalauja mano atsakomybės, kad aš jį ginčiau, pirmas klausimas – ką aš turiu ginti? Jo kultūrą? Gerai, bet kokią kultūrą? Jei ta kultūra reikalauja, kad kiti garbintų joje sukurtus įvaizdžius ir pasakas, kaip „tikrovę“, ir per prievartą neleistų niekam iš jos pasišalinti, tai aš ne tik neturiu pareigos tos kultūros ginti, o tik gelbėti tuos, kurie nori numesti tokios kultūros vergijos grandines ir patapti žmonėmis. Reiškia, kad turiu toleruoti tokį pagalbos prašymą su sąlyga, kad prašytojas nereikalauja, kad jo kultūroje gyvenantys asmenys turi per prievartą priimti tą kultūrą kaip tikrovę ir gyventi jos vergijoje. Trumpai tariant, pirmoje vietoje turiu pareigą padėti pavieniui, kuris nutaria būti atsakingas už savo veiksmus, atsakingas už jo kūrinius ir reikalaujantis atsakomybės iš kitų. Iš kitos pusės, esu atsakomingas už savo valstybę, jei toje valstybėje aš išrinkau atstovus, kurie elgiasi mano vardu, bet elgiasi ne atsakomingai. Tokiu atveju, turiu pareigą viešinti mano išrinktų tarnautojų neatsakomingas veiklas ir reikalauti, kad piliečiai taip pat elgtųsi atsakomingai santykyje su tokiais neatsakomingais tarnais. O ką reiškia neatsakomingas tarnautojų elgesys, yra gerai žinoma: jie elgiasi pagal pirmiau minėtas modernistų ir postmodernistų diskursų neteoriją ir pagal techno-mokslų paaiškinimus ir pasiteisinimus. Kitaip tariant, jų atsisakymu elgtis kaip žmonėms.

KO TRŪKSTA

Nesunku žaisti su medijų įvairove, studijuoti jų pajėgumus, net santykius, bet sunku studijuoti, ką jos komunikuoja – jų turinį. O pastarasis yra pavojingas ir gali nudeginti mūsų lengvabūdišką medijų antplūdį. Jame yra „nešamos“ lygiavertės „žinios“, kurios mums turėtų atverti, kas pasaulyje vyksta. Kitaip tariant, reikėtų paklausti, koks yra medijų „intencionalumas“, į ką jos nurodo. Nurodydamos, jos turi dingti, prarasti savo svorį, ir nepaisant jų įvairovės, patapti „atsakomingos“ ir atverti mūsų atsakomybę. Pirma, reikia suprasti, kad, nepaisant sutelkimo medijoms įvairių jėgų, padaryti jas mūsų gyvenimo priežastimis, jos iš tikrųjų neturi jokio ontologinio svorio: jos yra žmogaus kūriniai ir žmogus yra už juos atsakingas. Žodžiu, mes sukuriame įvairovę techniškų medijų – lyg iš nieko – jas paverčiame jėgomis, ir pasekame teiginiais, kad mūsų diskursai yra jėgos ir jų sandūriai. Būtina pastebėti, kad ir diskursai medijų plotmėse yra techniški, nes pagal juos mes gaminame techniškas medijas, o pastarosios patampa įrankiais kurti naujas – be perstojo. Užnugaryje glūdi kitas klodas: vertinimas ir gryna valia. Pastaroji ne tik nustato, kas mums verta – projektuoja ir techniškai sukuria, bet kas mums turi būti verta. Kitaip sakant, gyvenamas pasaulis yra perpildytas šiukšlių, kurių „mes norime“, bet visa tai yra pakelta į kitą refleksinį klodą: TURI NORĖTI.  Kaip nenorėti paskutinės laidos aparato?

Spindulingai, Algis Mickūnas

2020 m. rugpjūčio 10 d.

Nuotrauka “Žvilgsnis”/ Živilė Filmanavičiūtė

P.S. DĖMESIO! Jei patiko straipsnis ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti filosofai@inbox.lt. AČIŪ!

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code