Algis Mickūnas: Atsakomybė

Algis Mickūnas ir Dalia Grybauskaitė, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanojimo ceremonija [foto iš asmeninio autoriaus archyvo]

Ieškant atsakymo, reikia pasikliauti milžinų mąstymu – Sokratu, Platonu, Aristoteliu. Juk Sokratas, nors laikomas kaip tiesos ieškotojas, suvokė, kad jo gyvenimo ethos buvo atsakomybė už tiesą ir jos paieška. Tuo atveju, jis irgi reikalavo viešos, laisvos erdvės, kurioje tokia atsakinga veikla yra įgyvendinama. Mat įgyvendindamas savo atsakomybę, jis reikalavo atsakomybės iš kitų, jų veiksmų ir teiginių pateisinimo ir, esant klaidingiems, pripažinti savo klaidas. Koks siaubingas reikalavimas – Atėniečiai nutarė, kad norint išvengti tokio siaubo, reikia pasmerkti žmogų, kuris drįsta visus kamantinėti, mėgsta pasijuokti iš viską žinančių išminčių ir siutinti publiką.

Už atsakingą veiklą jis buvo nubaustas mirties bausme. Viešumos teisme, jam buvo pasiūlyta išeitis: nustok ieškojęs tiesos – nustok elgtis atsakingai, ir išvengsi mirties bausmės. Mirties akivaizdoje jis visgi griežtai pareiškė, kad paneigti savo atsakomybę yra lygu viso jo gyvenimo paneigimui.

Jis laisvai prisiėmė bausmę, o išvada yra tokia: ką žmogus pasirinktum, ar Atėnus (jo demokratiją), ar tiesos paiešką? Atsakymas: tarp jų nėra skirtumo. Demokratija ir atsakinga veikla yra tas pats. Sokrato gyvenimas ir mirtis, pagal žmogaus esmę, turėjo būti iš tiesų filosofiškas. Jis vaikščiojo basas, neturėjo specialybės ir didelio uždarbio – bet tvirtai stovėjo žmogaus esmės rėmuose, jos ribose.

Politinėje bendruomenėje, laisva spauda nereiškia rašymo ar rodymo bet ko, kas tik patinka; priešingai, visi įvykiai turi būti aprašomi bei parodomi taip, kaip jie yra. Be abejo, dabartinėse diskusijose randasi įvairūs epistemologiniai bei ideologiniai argumentai, kad toks parodymas yra neįmanomas be interpretacijų, ir aišku, tokie argumentai turi mus įspėti būti atsargiais. Išties atsiranda kaip galima tikslesnio įvykių aprašymo spaudoje poreikis, ypač kai tokie įvykiai turi sąsajų su vieša erdve.

Dalyvavimas viešoje erdvėje reikalauja, kad kiekvienas pilietis būtų informuotas apie įvykius joje. Žinios, informacija ir jų pristatymas taipogi sudaro vieną iš pagrindinių demokratinių institucijų. Galima teigti, kad informacijos pristatymas,  be jokių trukdymų, yra lygus individų autonomijos, lygybės ir laisvos erdvės pratęsimui, grindimui bei išlaikymui. Nežinanti  visuomenė negali būti demokratinė ir laisva, nes žinios yra racionalaus dialogo bei susitarimo sąlyga. Demokratija, kaip save pagrindžiantis procesas, reikalauja iš esmės visiems atviros informacijos. Toks reikalavimas sutampa su politine ethos, ir laisva spauda yra jos pratęsimas.

Šiuose rėmuose nėra tokio dalyko kaip nepolitinės žinios. Laisvoje, viešoje erdvėje visos žinios yra publikos reikalas ir todėl jos yra politinės, dar iki bet kokios ideologijos arba turinio. Kiekvienas įvykis, paliečiantis visuomenę, yra taip pat ir politinis reikalas, besisiejantis su laisva spauda. Esmiškoje patirtyje, jei demokratija yra savęs pačios tikslas, ir jei laisva spauda sudaro politinę instituciją – laisva spauda sutampa su demokratija. Visuomenės teisė ir pareiga, žinoti informaciją, yra ta pati, kaip laisvos spaudos teisė ir pareiga tą informaciją teikti. Kur pasigirsta balsai, kad „Spauda yra liaudies priešas”, taip pat pasigirsta vergų autokratija. Galima pabrėžti, kad laisva spauda yra pedagogikos tęsinys. Akivaizdu, kad laisva spauda reiškia pareigą tyrinėti ir atverti visus įvykius, liečiančius visuomenę (be pletkų), ir toks atvėrimas negali būti uždraustas, viešos erdvės tarnautojai lyg kad turėtų išskirtines „neliečiamybės“ privilegijas. Visa jų veikla reikalauja skaidrumo. Net tokių tarnautojų, bet kokie pasiteisinimai, psichologiški, konfesiniai ar ekonominiai – negalioja.

Daug šnekama, kad esant karui prieš bakteriją, sulyginančią visas klases, rases ir valstybes, kai kuriose „demokratinėse“ bendruomenėse iškyla pagundos, pasitelkti šį pavojų demokratijai sunaikinti. Kas reiškia, kad kai kurie valstybių tarnautojai visus uždaro,  prisidengę sveikatos apsaugos skraiste, panaikina rinkimus, teismus, viešą spaudą (kad nekeltų panikos) ir pareiškia, kad jų valdžia galios, kol nepasibaigs „pavojus“ – pagal jų nutarimą. Piliečiai bus sekami, kad neužkrėstų kitų ir, reikalui esant, būs uždaryti. Galima net dėkoti už tokį piliečių apsaugai skirtą darbštumą  – juk mes visi norime būti sveiki. Visgi reikėtų patyrinėti tokius norus, aptartus ir neseniai minėtų milžinų. Anot jų, kiekvienas gyvūnas, ypač žmogus, yra sąmoninga būtybė. Žmogus siekia gėrio ir dalis to yra sveikata, ir sveikatos, kaip tikslo, išlaikymas, reikalauja priemonių. Bet būdamas klystantis, žmogus dažnai vartoja netinkamas priemones, ir todėl net nežinodamas, elgiasi nesąmoningai (ne racionaliai). Taigi, jam reikia žinių iš tų, kurie turi išsilavinimą tokių priemonių srityje.

Pavyzdžiui, kokioje nors karingų žmonių tradicijoje, jei kovoje esi sužeistas, tai žaizdą gali apgydyti ją degindamas karštu plienu. Jei skauda, tai kas nors “ugninga” visuomet būs gera priemonė. Štai, kovotojui suskauda pilvas, reikia ugningos priemonės jį išgydyti: grynas alkoholis – tikrai ugningas, geriausia priemonė: gerk. Geri, jauti tą ugningą priemonę, bet pilvas dar labiau skauda – gerk daugiau. Gal iš tokių tradicijų kilo paprotys keliant taures sušukti „Į sveikatą“. Kariūno tikslas – sveikata, kaip gėris, bet jis klysta dėl priemonių ir, net nežinodamas, elgiasi neatsakingai. Jam reikia „auklėjimo“, kad jis galėtų elgtis racionaliai.

Racionalumas (plačiau kalbant – sąmoningumas) nėra priežastis, bet atvertis, kuri laisvai nurodo, kokios priemonės tinka, norint  pasiekti tikslą. Jei žmogus žinodamas priemones elgiasi kitaip, tai jis yra neracionalus, vergas visokių impulsų, ir negali laikyti save atsakingu piliečiu. Būtina priminti: laisvė nereiškia, kad „galiu daryti ką tik noriu“, bet tai sunkiausia atsakomybės našta.

Klasika argumentavo, kad laisvė yra įmanoma tik tada, kada mes racionaliai – „sąmoningai“ – laisvai, sutariame pagal kokias taisykles gyvensime ir būsime atsakingi už jų išlaikymą. Kaip argumentavo Platonas ir Aristotelis, norint pasiekt „gėrį“ (tokį kaip sveikata), galima pasikliauti žinovais, kurie atveria racionaliai tinkamas priemones. Pasikliauti kitais, turinčiais „jausmingą“ retoriką ir net vartojančiais „neformalias klaidas“ (angl. informal fallacies), reiškia pasiduoti „priežastingumo“ impulsams ir patapti neatsakingais piliečiais.

Žiniasklaida, kaip mokyklos tęsinys, turi pareigą pranešti ir viešai informuoti, kokios priemonės yra reikalingos pasiekti norimą tikslą. Taip ir prieiname prie vietos, kur yra „pakastas šuniukas“. Teigiama, kad kai kurie valstybės „vadovai“ pasikliauna globalia krize ir krypsta į autokratiją: jie teigia, kad jų veikla turi „tikslą“ – piliečių sveikatą, o pastaroji reikalauja tinkamų priemonių: visi piliečiai yra uždaromi. Iškyla neaiškumas: ar išties uždarymas yra sveikatos priemonė ir bakterijos plitimo sustabdymas. Juk tikra priemonė yra vaistai, medicinos žinovai ir jų paslauga. Šiuo atveju, kai pasitelkiamas kažko uždarymas, ne dėl sveikatos, bet dėl autokratiškų užmojų, su tikslu sunaikinti demokratiją, patapti nelegaliu valstybės valdovu, uždarant institucijas (teismus). Tai nebe sutampa su atsakinga veikla. Tai priemonė net uždrausti kitas sveikatos priemones – žiniasklaidą, kurios uždavinys šviesti piliečius, koks elgesys, kokie patikimi būdai reikalingi apsaugoti sveikatą. Toks viešos erdvės institucijų uždarymas yra valstybės „vedlių“ atsakomybės atsisakymas ir tikro tarnavimo, kaip priemonių rūpintis piliečių sveikata, paneigimas. Reiškia kad tokie „vedliai“ pradeda elgtis neracionaliai, nežmogiškai ir pasiduoda jėgos troškimo geiduliams – pasiduoda priežastingumo vergijai.