Algis Mickūnas: Ir skambink per amžius vaikam Lietuvos, tas laisvės nevertas, kas negina jos

Asociatyvi iliustracija: Arno Smit / Unsplash

„Pirmas patarimas: drąsiai priimti uždavinius, kurie atrodo per sunkūs, neįveikiami ir net nereikalingi. Kam grumtis su šachmatų meistrais, kad man užtenka žaisti šaškėmis? Bet kaip tik tokios grumtynės – gal pralošus daug kartų – veda į gyvenimo augimą.“, – atsako filosofas į Živilės Filmanavičiūtės parengtus klausimus. Pristatome kupiną žaižaruojančių įžvalgų tekstą, pirmiausia, turbūt, jaunam žmogui, bet ras čia peno pamąstymams ir akademinės filosofijos profesionalas. Kalba redaguota minimaliai, siekiant išsaugoti pirminį gyvumą, tikrus žodžių atspalvius, todėl iš anksto atsiprašome visų šiuolaikinės taisyklingos kalbos mylėtojų, kurių jausmus gali šen bei ten kažkiek šis tekstas užgauti.

Kas yra filosofija? Ką ji Jums reiškia?

Vienas iš filosofijos milžinų – Aristotelis – buvo paklaustas, ar filosofija išvis yra reikalinga? Ir jo atsakymas buvo tiesiogis: gerbiamas pašnekove, šis klausimas patį jau įvėlė į filosofiją.  Pastaroji nėra kieno nors pažiūros, nuomonė, bet vieša diskusijų erdvė, kurioje visi klausimai yra nagrinėjami, gvildenami, kurioje kiekviena pasiūlyta tezė, ar net hipotezė, reikalauja pateisinimo argumentais ir patirtimi. Net ir patirties klausimas turi būti išgvildentas, nes vienas  principas, lemiantis filosofijos reikiamybę, yra prisipažinimas, kad iš esmės žmogus yra klystantis. Klaidingumas reikalauja viešų diskusijų, per kurias klaidos yra atrandamos ir pataisomos. Kiekvienas žmogus, kuris prisipažįsta, padaręs klaidą ir esąs už jos pataisymą – atsakomingas, jau gyvena filosofijos erdvėje, kurioje dingsta paplitusi sąvoka: ”čia yra mano filosofija” arba ”Mūsų tiesos”. Tokia sąvoka priveda prie populiarių pasisakymų, tokių, kaip: ”Pagal mūsų komandos trenerio filosofiją, norint laimėti, mes turime surinkti daugiau taškų negu mūsų oponentai”.  Net ir klausimas, kas yra filosofija, gali pareikalauti galingų diskusijų, vertų įvelti net patį Sokratą.  Klausimas, ką ”man” reiškia filosofija, stumteli į pastangas atverti mano ribotumą, per kitų sąvokas, kurios skatina apklausinėti mano ir taip pat jų teiginių pagrindus, ir tęsti atvirą dialogą su kitais, gal net visai iš kitų civilizacijų.

Kaip Jūs patekote į filosofijos pasaulį?

Ilga kelionė, bet iš principo ji susideda iš keletos patirčių. Kaip dauguma mano kartos išeivių, naujoje ”tėvynėje” reikėjo susikurti gyvenimą, o ”geresnis” gyvenimas beveik garantuotas per praktiškas karjeras – daugumoje techniškas: mediciną, inžineriją, advokatiją ir panašiai. Patapau inžinierius (dirbau naktimis, o dienomis lankiau kursus). Va, patapau inžinierius, gavau gerą darbą – puiku. Viena bėda: pripratau ”budėti” 18-20 valandų per parą (naktį – dirbu, dieną – mokykloje), tai įsigijus dieninį darbą, reikėjo kaip nors praleisti vakarines valandas. Tai ir radau universitetą, kuriame buvo dėstoma vakarais. Dėl įdomumo prisirašiau į filosofijos kursą, kurio eigoje iškilo ”keisti” klausimai. Juose atsivėrė net mokslų srityse nepastebėtos prielaidos, tokios, kaip patirties ir tikrovės. O patirties klausimai tuojau priminė mano patirtį Japonijoje su Dzeno mokytoju. (Dzenas nėra religija; tai mokykla, kaip suvokti pasaulį be savęs). Patapęs Dzeno meistru, filosofijos kurse susigaudžiau, kad visgi nepaisant mokslų, filosofija kelia klausimus, kurių mokslai neįmano atsakyti. Taip ir įkliuvau į ”džiaugsmo oazę”. Studijavau filosofijos visas ”mokyklas”, nuo klasikos iki modernybės, ir post-modernybės, ne tik Amerikos universitetuose, bet ir Vokietijoje. Vokietijos švietimo ministerija suteikė stipendiją studijuoti su filosofijos galiūnais. Taip ir patapau filosofijos mokytoju, bet taip, kad filosofiniai klausimai pritraukė studentų iš įvairių disciplinų ir net kitų šalių (Kinijos, Indijos, Pietų Amerikos, Arabų šalių, Europos). Pavyko išleisti virš šimto doktorantų, kurie patapo profesoriais įvairiose šalyse.  Trumpai tariant, be filosofijos, žmogus neturi laisvo išsilavinimo.

Kaip pakomentuotumėte mintį, jog gyvenimo prasmė randama kasdieniuose dalykuose? Kokia Jūsų kasdienybė?

Iš prigimties esu kaimietis, o kaimiška patirtis yra tikrai kasdieniška. Bet pastaroje patirtyje mūsų mokykla buvo pasaulis. Vaikščiojant basam, grumstai ”sakė”, kad reikia eiti ant pirštų, einant per rugieną, reikia ”šliaužti”, nes dedant pėdą tiesiai, gali labai skaudžiai persidurti, o einant per rytmečio rasą, reikia skubiai, kad kojos nenušaltų. Kodėl tas žibuoklių laukas toks žavus? Nes ant jų sklinda rytmečio spinduliai ir kiekvienas rasos lašelis sprogsta ir sprogdina žibuoklių spalvas. Štai, gandras varlinėja ir skleidžia einantį pavasarį per sprogstančias purienas ir šlamančius lapus. O baba jau sodina pamidorų, agurkų, ir svogūnų daigus, ir senelis paragauja dirvonų skonį nutarti, kokioms sėkloms šis luomas patiks. O ta karvytė truputį krypuoja ir sako, kad gal man kojytę skauda – reikia apžiūrėti. Ir dar daug daugiau pasaulio papasakojimų, kurie įduoda gyvenimo prasmę ir reikšmingus, jam atsakomingus veiksmus. Ši kasdieniška pasaulio patirtis, pasauliui ir kitiems – atsakomybė, be išimties tęsiasi per visą gyvenimą. Juk atsakomybė, pirmoje eilėje, yra kitam, jo reikalams, jo skausmui ir džiaugsmui. Moralė čia dar negalioje. Ištarti ”užuojautos” žodžius, nes tai nėra tikra patirtis; apglėbti, priglausti, pajusti kito skausmą, sutapti su juo, yra ”moralė” be ”įstatymų”. Juk mūsų lietuviškoje patirtyje, kada keleivis vėlai vakare pasibeldžia į duris, nekalba apie pareigas, bet paklausia: ”Ar jūs priglausite mane?” Lietuvio kasdieniška patirtis buvo tiesiogė ”moralė”. Net grįžus iš kaimyno, pirmas klausimas buvo: ”Ar jus gerai pamylėjo?” Čia nėra poezija; tai tikriausia iš tikriausių kasdienybės patirčių, kurios per daug yra užgožiamos nereikšmingų dabarties kasdieniškų manierų. Juk didžiausias džiaugsmas yra džiaugtis kito džiaugsmu. Nepaisant kitų patirčių, ši vaikystės kasdienybė, pareigingumas ir atsakomybė kitiems,  pasiliko kaip matas viso gyvenimo.

Koks Jūsų santykis su religija? Su technologijomis?

Pasaulio kūrybiškos literatūros skatina tolimesnį kūrybiškumą, tai ir jų pasiskaitymas kelia ir skatina vaizduotę. O pastaroji yra reikalinga visur, įskaitant ir mokslus, kurie yra vedami įsivaizduojamų fenomenų, kurie ateityje gal patvirtins mūsų dabartines hipotezes. Kada Einšteinas sukūrė naują hipotezę, jis buvo paklaustas, ar ši hipotezė yra paremta mokslininkų tyrimuose surastų problemų, jo atsakas buvo nuostabus: aš apie jokius tyrinėjimus nieko nežinau; man pasirodė, kad Newtono teorija buvo estetiškai gremėzdiška ir todėl nutariau sukurti dailesnę. Taigi ir įvairios galingos pasakos – dažnai pavadintos religijomis – atveria fantastiškus vaizdus. Kiekviena tradicija turi „fabuliarus“. Artimieji Rytai turi pasakas pavadintas Biblijomis – seni, nauji testamentai, prasitęsę per Koraną – perpildyti įsivaizduotų būtybių su magiškomis jėgomis, per kurias kiekviena būtybė gali įgauti pavidalą įvairiausių kitų būtybių – siaubingos staigmenos. Indijos vaizduotė, užrašyta dviejuose, sename ir naujame, testamentuose – Ramajana ir Mahabharata, irgi atveria magišką pasaulį. Tas pats randasi daugybėje kitų civilizacijų raštuose ir menuose. Net ir dabartyje žmoniją užbūrė serija Harry Potter veikalų, inscenuotų per filmą. Variantai tokių vaizduočių pasirodo menuose – tapyboje, muzikoje, ritualuose. Nėra abejonės, kad žmonėms reikia paįvairinti kasdienybę vaizdų variantais, net iki tokio taško, kad žmogus pradeda gyventi tokių vaizdų pasaulyje ir tokio pasaulio figūros tampa ”tikresnės” už kasdieniškas tikroves. Šiuo atveju, literatūros ir menai tampa pavojingi, nes žmonės žudo ir žudosi tų figūrų vardan.

Technologija irgi neauga ant medžių; ji yra žmogaus kūrinys, žadantis palengvinti gyvenimo naštas – traktorius gali pakelti tris tonas, aparti lauką per pusdienį, aparatas gali atverti plaučių vėžį, pulsuojanti baterija reguliuoja širdies pulsą, o kompiuteris modeliuoja kosminių įvykių išsidėliojimą. Trumpai tariant, technologija yra suma įrankių ir net sudaro jų kūrimo pažangą. Iš tikrųjų pažanga ir yra eiga, kur kiekvienas sukurtas įrankis, patampa sąlyga sukurti ”tobulesnius” įrankius, o pastarieji irgi patampa sąlyga – plėsti įrankių pajėgumą – ir tai be perstojo. Jei yra tikslas sukurti kompiuterį, tas pasiektas tikslas – kompiuteris – pataps įrankiu sukurti mobiliakus, sukurtas mobiliakas pataps įrankiu vairavimui – bet koks yra pažangos tikslas? Vis vartoti paskutinius kūrinius, kaip įrankius sekantiems kūriniams, o pastarieji pataps įrankiais dar ”tobulesniems” kūriniams. Reiškia, kad pažanga patampa eiga, turinti tik vieną tikslą: pažanga dėl pažangos. Ir mes dėl tos pažangos bėgame vis sparčiau nors iš tikrųjų stovime vietoje ir nuo jos negalime nulipti. Indijoje sakoma: jei užšoksi ant tigro, nuo jo nebe nulipsi. Juk visos civilizacijos kovoja, kaip sparčiau įžengti į amžiną pažangą, vis žadančią magišką utopiją.  Mes patapome savo kūrybos tarnai. Ir čia pasirodo viena žmogaus silpnybė. Žmogus sukuria galingas pasakas, perkrautas magiškų figūrų, ir staiga patampa tokių figūrų tarnas – jis prieš jas suklupia, į jas apeliuoja, meldžiasi, joms dėkoja ir jų bijo.

Filosofas Algis Mickūnas, kadras iš akademinių studijų savaitės „BALTOS LANKOS 2019“, autorė Ž. Filmanavičiūtė.

Tiesa yra vienas iš dalykų, kuris labiausiai rūpi filosofui. Kas yra tiesa? Ar įmanoma objektyvi tiesa?

Kadaise basas žmogelis, Sokratas, vaikščiojo Atėnų miestelyje, ir visus erzino ieškodamas tiesos, ir tą veiklą jis laikė, kaip žmogaus pagrindinę pareigą. Anot jo, tiesa yra kilnesnė, gražesnė, meilesnė už viską.  O dabar mes gyvename istorijos terpėje, pavadintoje „po tiesos“. Galima sakyti, ką tik norime, kad tik pasisektų apmulkinti pasekėjus. Bet ar melavimas būtų suprantamas, jei fone neblykstelėtų tiesa? Kaip diplomatai sakydavo antro karo metu, susitikimuose melagiai meluoja melagiams ir visi supranta, kad jie vienas kitam meluoja. Tai gal tas pats tiktų ir dabarčiai. Tai galima pradėti nuo kasdieniško gyvenimo, klausiant kaimyno, koks dabar laikas. Gal ant tavęs užpykęs, jis pasako, koks laikas, ir tu juo pasitikėdamas eini gatve, ir vieši laikrodžiai rodo visai kitaip. Tiesa pasirodo ir atveria melagystę. Žengiam toliau, sutinkam mokslininką – fiziką, užsukam į kavinę ir kalbamės apie pasaulio, net ir visatos suvokimą;  jis žinovas ir tuojau paaiškina, kad visata, kaip ir mes, yra suma medžiaginių dalelių, valdomų neišvengiamų dėsnių, nustatytų pagal matematikos  taisykles. Na va, žinome, kas yra tikrovė, ir kad matematinės taisyklės yra „tiesa“, kalbanti apie „tikrovę“.  Ko daugiau bereikėtų?  Bet visgi klausimai iškyla apie tą tikrovę – ar mes kada esame matę tas daleles? Ar  tie fizikos dėsniai irgi sudaro priežastis matematikos taisyklių – „2 + 2 = 4“?  Nepaisant įvairiausių tyrinėjimų, niekas nėra suradęs fizikos pasaulyje tokios matematinės – labai nesudėtingos, šalia „baisiai“  sudėtingų – formos. Ką tas reiškia? Gal fiziškai interpretuota visata – jos esmė – nėra užtenkama ir, kad matematinė „kalba“ apie ją dar nėra paskutinė tiesa. Todėl filosofijos užduotis parodyti argumentais, kad pasaulis turi daugiau „tikrovės“ negu dabartyje priimtos interpretacijos. Juk ir mokslinė kalba – matematika – kuri nepriklauso fizikos dėsnių sričiai – turi būti tikrovė. Nejaugi pagrindinė mokslinė kalba nepriklausytų tikrovei – tai nesąmonė. Reiškia, kad atverti šitą tikrovę, jau reikia surasti, kokia patirtis yra reikalinga „rikiuotis“ su matematikos – ir bendrai – su ne laikinomis ir ne erdviškomis tikrovėmis, tokiomis, kaip sąvokos, ar – kalbant klasiškai – idėjos. Na ir va, kur šuo pakastas: fizika teigia, kad iš „esmės“ objektyvi visata – nepaisant, kur ir kada, yra sudėta iš medžiaginių dalių ir įvykių, valdomų „esminiais“ dėsniais, ir kad matematika yra objektyvi, „esminė“ kalba, atverianti „tiesą“ apie fizinę tikrovę. Bet, kaip pasirodo, fizika ir matematika yra skirtingi tikrovės klodai, turintys esminius skirtumus ir todėl reikalaujančius visai kitokių sąmoningumo būdų juos atverti. Atvertis tokių klodų ir sudaro „esmišką tiesą“ apie tuos klodus. Tokia atvertis reikalauja atsisakymo mūsų „žmogiškų“ norų, geidulių, psichologinių, sociologinių, kultūrinių prietarų ir asmenybių.

Koks Jūsų santykis su postmodernia filosofija? Koks mąstymas yra postmodernus mąstymas? Ir koks būtų postmodernizmo ir tiesos santykis?

Pasikalbėti šiuo klausimu, būtų ne pro šalį pasikviesti į talką tą basą Atėnietį, Sokratą. Jisai mėgo „apčiupinėti“ įvairiausius išminčius ir ypač jų išsišokimus. Taigi, ta postmodernybė. Visi toje srityje rašantys teigia, kad nėra „visuotino diskurso“, kuris apimtų visus mokslus, kultūras ir kalbas. Randasi įvairovė diskursų, ir kiekvienas apibūdina pasaulį savaip. Įdomu, sakytų Sokratas, bet jei nėra visuotino diskurso, tai negali būti kalbama apie „postmodernybę“, nebent teigiant, kad jinai irgi yra tik vienas diskursas tarp daugybės kitų, ir galiojančių tik moderniuose Vakaruose, nes nei Kinija, Indija, nei Irian-Džiaja (Gvinėjos galvų medžiotojų gentis) neturi tokio diskurso, pasivadinusio „postmodernybe“. Bet gal reikia „atleisti“ postmodernistams už pražiopsojimą filosofinio nuoseklumo ir tęsti diskusiją toliau. Daleiskim, kad randasi įvairiausių vienas nuo kito skirtingų diskursų, ir daleiskim teiginį, kad diskursai neatspindi jokios tikrovės; atvirkščiai, kas yra tikrovė priklauso nuo to, kaip koks nors diskursas ją apibūdina. Trumpai, diskursai ne „atstovauja“ (reprezentuoja) tikrovės ir, todėl nei vienas diskursas nėra geresnis už kitus.  Nesant tikrovės mato, nėra ko kalbėti apie „reprezentaciją“ ir taip pat apie „nereprezentaciją“, arba net „mis-reprezentaciją“. Pavyzdžiui, mano kaimiškame diskurse kalbėdavome apie „čigonus“, o dabartyje sakoma, kad toks diskursas yra įžeidimas, nes jis „mis-reprezentuoją“ specifinę gentį. Iš kur staiga gaunasi „mis-reprezentacija“, jei postmodernistai teigia, kad nėra reprezentacijos. Kalbant nuosekliai, mano kaimiškas diskursas yra toks – nei blogesnis, nei geresnis už dabartinį diskursą, kur žodis „čigonas“ negalioja, o vietoje jo randasi „roma“. Pastarasis diskursas yra kitoks, nes ir jis nereprezentuoja jokios tikrovės, ir todėl negalima teigti, kad jis yra geresnis. Taip pat reiškia, kad tiesa priklauso nuo to, ką diskursas sako.

Kita, įdomi tezė pasirodo „numarinime“ įvairių esybių: subjektas mirė, autorius mirė, dievas mirė, jo mama mirė, nes visa tai nėra visuotiniai fenomenai, o tik Vakarų sukurti diskursai. Reiškia, kad visi „kiti“, gyvenantys kitose kultūrose, turi visai kitokius suvokimus ir teises  gyventi pagal juos. Mes turime mūsų filosofijas, jie turi kitokias, todėl negalima jiems primesti tik Vakarietiškas filosofijas. Sokratas nusitvertų už galvos ir pareikštų, kad jis apsvaigo nuo tokios išminties. Taigi, atgavęs sąmonę, jis mandagiai paklaustų, ar „visuotinos žmogaus teisės“ yra vienas iš Vakarų diskursų, ir jeigu taip, tai teigti, kad ir tie visi kiti turi jas priimti, būtų tiesiog užkrovimas mūsų Vakarietiško diskurso ant visų, lyg jis būtų visuotinas. Juk nėra visuotino diskurso, ir todėl, jei kitos kultūros nei turi, nei joms reikia „žmogaus teisių“, ar jo varianto, kaip „moterų teisių“, tai būkime nuoseklūs, ir nei užmeskime ant jų, nei reikalaukime iš jų elgtis pagal mūsų diskursą. Tokios panašios Sokrato pastabos galiotų ir filosofijai. Jei tarp galvų medžiotojų, ar Indijos gurų nėra tokio diskurso, kaip „filosofija“, tai gal nereikėtų jų įžeisti ir užkrauti ant jų mūsų diskursą – juk tai būtų diskursyvinis kolonializmas. Gal reikėtų paminėti, kad postmodernizmas, kaip vakarų išmislas, visgi patapo „visuotinas“, ir vartojamas pateisinti įvairias autokratijas ir teokratijas. Kada kalbama, kad Kinijos autokratas Xi, yra apkaltintas už nesilaikymą visuotinų žmogaus teisių, jo atsakymas irgi yra visuotinas: jūs turite savo vertes, mes turime savo, ir todėl jūs – Vakariečiai neturite „teisės“ primesti mums jūsų vertes. Toks pat atsakymas sklinda iš Putino, ir iš visų Artimųjų Rytų teokratijų. Mums jūsų moterų teisių nereikia, nes mes turime savo diskursą apie moteris, įrašytą Šaria taisyklėse. Trumpai tariant, pasikliovus „postmodernizmu“, jokia kitų kritika negalioja.

Trumpai klausiant, o kas perėmė to mirusio, mąstančio, diskutuojančio subjekto vietą? Tai irgi modernūs išmislai: visokie išradimai pasąmonės, visokie geiduliai, jėgos troškimai, ir net „aiškinimai“, kad visa patirtis ir pasaulio suvokimas randasi odos paviršiuje. Kai kurie, nutarę, kad viskas yra „semiotika“ ir kad semiotikoje randasi „plūduriuojantys reiškiniai“, kurie jungia ir persunkia visus diskursus, o tokie reiškiniai gali būti Freudiškas „falinis simbolis“, sudarantis „kietą visatos suvokimo ašį“. Tai visi postmodernistai graibstėsi nutarti, ar dar jų ašis kieta, ar ne, nes jei – ne, tai jų visas pasaulio suvokimas „nulinksta“.

Įsivaizduokime viso šalto karo „beprotybę“, kainavusią beveik neapskaičiuojamas išlaidas, simboliškai įrodyti, kad tų senpalaikių politikų falinės ašys, dar ne visai nulinkę, statant vis didesnes ir kietesnes raketas. Mirus subjektui, miršta ir apšvieta, ir jos vietoje randasi kažkas nulinkęs; jų vietą perėmė kardais ir automatais apsiginklavusios ir skraidančios, kietos „nindzės“ jaunuolės, aišku, integruojančios Japonijos samurajų tradiciją.

Kokiame santykyje yra suvokimas ir vaizduotė? Kaip gimsta iliuzinis suvokimas?

Kiekviena juslinė patirtis nėra uždara – nepaisant empiristų teorijos.  Vaizduotė tęsiasi per daikto patirtį, nes žiūrint į stalą iš vienos pusės, jau yra vaizduotė, kad randasi kita pusė, ir kad jau buvo regėta tik praeita pusė. Nors dar jusliškai neduota, ir jau jusliškai praeita, abi, kaip vaizduotės yra kartu su jusliškai duotu fenomenu – ši pusė, kuri taip pat yra pilka, ir tik praeita buvo pilka, tai gal ir ateinanti bus pilka…. bet, jau vaizduotė gali „užklausti“, kad ateinanti gal bus šešėlyje, ir todėl tamsesnė. Bet ta vaizduotė tęsiasi, nes už namo pasirodys kiemas, gal bus gėlių krūmų, gal rasis kaimynas su alaus bokalu ir man pasiūlys prisijungti prie „vaišių“, ir kiek atsimenu – vaizdingai – ten randasi prūdas, kuriame randasi žuvų – tai gal pažuvausime. Žodžiu, kiekviena juslinė patirtis yra apsupta ir pratęsiama vaizduotės, sudarančios ribotą, bet visuomet atvirą ir plintantį praeities ir ateities lauką. Reikia prisipažinti, kad ir mano Dzeno meistrystė, reikalaujanti galingo dėmesio tik į tiesiogiai duotą fenomeną, sunkiai išvengia svyravimo į tą visuomet duotą vaizduotės lauką. Tuojau reikia pastebėti, kad „vaizduotė“ nėra būtinai „vaizdai“ lyg, kad jie būtų paveiksliukai, bet pirmoje eilėje „nuorodos“; šita pusė nurodo kitas puses – praėjusias ir būsimas „kartu“ arba „vienas per kitas“. Jeigu sakau, kad jusliškai matau „šią pusę“, tai ją matau todėl, kad ji matosi per kitas puses, skirtingas nuo šitos. Viena per kitą, kartu į „patirties“ ir „ateities“ „vaizduotės“ gelmę. Po ilgų metų, nukeliauja žmogus į gimtinę, sutinka einantį vietinį, pasižiūri ir staiga sušunka: „Ar tai tu, Jonai, vos atpažinau, taip pasikeitei“.  Jis jusliškai mato, kas yra, bet taip pat permato, kas buvo – net prieš klausiant apie praeitį, vaizdas buvusio, yra duotas kartu, nes be jo nebūtų galima sakyti, kad tu pasikeitei.

Vaizduotė yra tęsinys ir variantai patirties, nepaisant kaip toli juos stumsi –  iki dangaus ir pragaro, visgi abiejuose randasi gėlės, muzika, ugnys, giesmės ar klyksmai, siaubingos figūros, gal net sudėtos iš patirtų figūrų: kūdikėliai su sparneliais, dvikojis su kanopomis, uodega, ragais ir jaučio snukiu – bet pažįstamos. Alacho vardan susisprogdinęs Islamietis tuojaus atsiras septyniasdešimt nekaltų gražuolių glėbyje, tarp vynu putojančių upių ir medum kvepiančių gėlynų. Iliuzija pasirodo tada, kai mes perimame vieną vaizduotės variantą, nutęstą virš mūsų galių ir mėginame tokią vaizduotę įgyvendinti. Esu angelas, šoksiu nuo uolos, ir skrisiu tiesiog virš debesų į esantį rojų. Na ir va – pliumpt. Kai Graikų filosofinėje tradicijoje susivokę Makedoniečiai, vedami Aleksandro, užkariavo Persijos imperiją, Aleksandras,  sužinojęs, kad Persijos valdovas laikė save dievų dievu, ir matė, kad net Persijos aristokratija irgi šliaužiojo prieš jį, kaip dievų dievą, nutarė pasiskelbti dievu ir patarė savo kariams priklupti prieš jį. Gavo atsakymą: jei Aleksandras nori būti dievu – lai būna, o mums tai nei šilta, nei šalta. Aišku, vaizduotės varijavimas sukuria kai kurias tikroves – kaip skrydžius, pirma išmėgintus šokant nuo pastato su antklode – ne per sėkmingai – paskui su prilipdytais sparnais, o pagaliau, įsėdus į „mechanišką paukštį“. Bet kol kas, genetikai neišmoko pakeisti DNA kodus, kad galėtume užsiauginti „angeliškus sparnus“ arba „velniškus ragus“.

Ar tikrovė žmogui pasiekiama? Ypač dabar, kai gožia vaizdiniai ir simuliakrai…

Kalbant apie postmodernizmą, jau pasirodė tiek tikrovių, kiek randasi diskursų, disciplinų, kultų, dievybių, ir todėl nesuskaitomų tikrovių. Jau Altuzeris 1960-tame dešimtmetyje „suprato“, kad kiekviena bendruomenė susideda iš diskursų: ekonominis diskursas kalba vienaip, juridinis kitaip, religinis trečiaip ir t.t. Kiekvienas diskursas suvokia arba interpretuoja kitus pagal savo suvokimą. Taigi, ekonomistai interpretuoja juridinį diskursą ekonomiškai, o juristai interpretuoja ekonomiką įstatymiškai, ir t.t. Sokratas klaustų kitaip: nepaisant tos įvairovės, koks principas veikia – gal net nepastebėtai – per tą įvairovę. Kalbant apie simuliakrus, įvaizdžius ir vaizdus, reikia pastebėti porą nesusipratimų. Pirma, nėra tiesiogios patirties; visa patirtis yra medija. Reiškia žmogus mato per įvairovę medijų, lyg jos būtų akiniai, neleidžiantys pamatyti pasaulio „savaime“. Antra, ar galima suprasti tokius žodžius, kaip „įvaizdis“ ar vaizdas be klausimo – „vaizdas ko“? Nesant to „ko“, nebėra įvaizdžio, kaip sąmoningo žodžio, turinčio reikšmę. Kalbuosi su kaimynu, bet aš jo nematau – aš jį matau per medijumą – įvaizdį – bet aš net negaliu žinoti, kad aš teturiu įvaizdį. Bet Sokratas paklaustų, kas yra tas įvaizdis, ar tas simuliakras, kur jis yra, ir koks yra jo tikrovės sąstatas? Pagalvokim: man prietelius duoda nuotrauką ir sako: „va čia aš stoviu ganykloje prieš jautį“, ir tą vaizdą pavadinau „du vyrai“ (Arvydo Šliogerio foto albume). Ir jis man toliau sako, kad čia yra tiesiog jusliškai duota regimybė. Nejaugi? Ką aš matau jusliškai, tai lėkštas popierius, su figūromis, man nieko nepasakančiomis, kur jos yra, kada jos yra, nes jose nėra nei erdvės, nei laiko, nei tikrovės, nebent jos tampa permatomos ir atveria visai kitokią patirtį – mano prietelį Arvydą, kurio pilnatį aš gerai pažįstu, ir be kurio, tas nuotraukos įvaizdis neturėtų jokios reikšmės.

Įtraukime laiko klausimą. Laikrodis eina, bet ką jis mums rodo? Kiekvienos praėjusios sekundės jau nebėra. Vakar dienos nebėra, bet mes apie ją kalbame. Kas yra tas vakar? Kur jis? Ką nusako Arvydo žodžiai, kad „tada aš stovėjau ganykloje prieš jautį“? Kaip susitarsime, kad nuotraukoje esi tu? Tai didžiulė problema. Turistai, grįžę namo, rodo artimiesiems tikrovės įvaizdžius ir sako: „Aš ten buvau“. Ką reiškia „aš ten buvau“? Kaip suderinti tuos dalykus, kuriuos jie matė svetur, ir atvaizdus, kuriuos jie šiandien rodo draugams? Kyla kitas filosofinis klausimas: ar tu tikrai ten buvai, ar tik turi tam tikrų vietų atvaizdus? Ar mes tikrai esame, ar gyvename įvaizdžiuose? Aš noriu būti, todėl neturiu fotoaparato. Mes gyvename medijose. „Aš ten buvau“ – įvardija būtąjį laiką, bet nuotrauka iš jo ištrūksta, ji rodoma dabar. Kaip įvaizdis, ji nėra niekur ir niekada be suvokimo to, kas yra laike ir erdvėje esanti tikrovė.

Ar dabar dažnai nenutinka taip, kad meno srityje, įkvėpimas nebeina pirma meno, t.y. vardan meno gimdome nuotaiką, stimuliuojame ją, ir ar įkvėpimo reikšmė mene neprarado savo pimapradiškumo?..

O kaip su tuo meno „įkvėpimu“? Pirma pastaba: Francūzų meno filosofas, Michael Dufrene, paskelbė meno „desublimaciją“. Reiškia, kad klasikinis menas (įskaitant ir muziką, nesudaro jokio mato, ir kad viskas gali būti menas. Jei šeimininkė įrėmina mazgotę, tai negalima sakyti, kad tai ne menas, arba žemesnio estetinio lygio, kaip Da Vinči arba Michalangelo. Žodžiu, viskas, ką pavadini menu, yra menas.  Gal publika girdėjo apie didžiulį  įvykį Londono meno galerijoje. Vakare atėjęs valytojas, sušlavė viename kampe atrastą krūvą nuorūkų, šukių, šipulių, purvo, ir išmetė. Kitą rytą galerijos direktorius apstulbo, kad dingo garsaus menininko „instaliacija“, kainavusi didelius pinigus – nors sąmoningi žmonės pastebėjo, kad tas valytojas turėtų dėstyti universitetuose, kaip geriausias meno kritikas.  Įkvėpimo nebereikia. Juk ir muzika gali būti bet kas. Įvairiausios grupės patampa populiarios, nes joms nereikia talento; juk vieni staugia, klykia, baubia, kiti bliauna, rėkia, cypia, dar kiti kriokia, šnypščia, kukčioja – ir aišku daužo instrumentus, švaisto nuogas šlaunis, vizginą pasturgalius, ir… Lai skaitytojai tęsia vaizduotę tokio „desublimuoto“ meno kūrybiškumą. Jei viskas patampa menu, tai meno nebėra.

Filosofas Algis Mickūnas, kadras iš akademinių studijų savaitės „BALTOS LANKOS 2019“, autorė Ž. Filmanavičiūtė.

Kodėl sakoma, jog filosofija nesensta?

Filosofija nesensta, nes keičiantis žmonijai, kyla nauji klausimai, reikalaujantys apmąstymo. Juk klasikinis apmąstymas visatos – kosmoso – pasikliovė ta laikine ontologija ir metafizika taip, kad kosmosas buvo esmiškai apribotų substancijų, ir jų santykių tęsinys.  Kiekviena substancija turėjo „potencialą“ pasiekti pilną savo formą ir „pagimdyti“ tokią pat substanciją. Pavyzdžiui, gilė neatrodo kaip ąžuolas, bet ji turi potencialą išvystyti pilną ąžuolo formą – ne žąsiną, beržą, grybą. Tuo pačiu, ąžuolas turės „vaisių“ – gilę, kuri irgi išvystys potencialą – pilną ąžuolo formą. Iš esmės, kiekviena substancija turi potencialą, kuris išsivystys tik savo ribose. Reiškia, ir žmogus gali turėti vaiką, kuris iš pradžių įsčiose yra  tik dviejų ląstelių junginys, bet pastarasis potencialas yra ribotas išsivystyti tik į žmogaus formą – ne į katiną, beždžionę ar angelą. Turime įdomų „priežasties“ suvokimą: potencialas yra „priežastis“, nulemta išvystyti specifinę, pilną formą, ir pastaroji irgi yra „priežastis“, be kurios potencialas dingtų kaip potencialas. Bet potencialas turi priežastis, kurios yra reikalingos potencialo pasirodymui. Taigi, ąžuolo gilė yra potencialas, kaip priežastis kito ąžuolo, ir t.t. Priežastingumas reiškia, kad viena substancija – kaip ąžuolas ar žmogus – negali sukurti daugiau negu leistų jos esmiškos ribos. Tėvai, kaip priežastys vaikų, negali sukurti esmiškai kitokios būtybės kaip žmogus. Aišku, vaikai gali turėti kitokį svorį, talentus, karjeras, bet tai nereiškia, kad jie bus iš esmės daugiau negu jų priežastys, tėvai. Iš principo, negali būti jokios evoliucijos. Beždžionė, kaip priežastis, negali sukurti ko nors esmiškai skirtingo nuo beždžionės – tai būtu nelogiška, nes staiga priežastis sukuria daugiau nei ji turi savyje.

Dabartyje, pasirodžius evoliucijos aiškinimams apie gyvūnų lūžius iš vienos rūšies į kitas, iškyla klausimai: kada prasideda žmogus įsčiose: ar nuo pirmo susijungimo dviejų ląstelių, ar po dviejų mėnesių, ar tik po pagimdymo?  Atrodo nekalti klausimai, bet jie jau  įvelia filosofiją, net ir moralės bei politikos klausimus. Ar abortas yra leistinas ar ne? Pagal klasiką – ne, nes nuo pirmo momento ląstelių junginys yra potencialas, kuris jau turi žmogaus formą reikalingą jos išvystymui. Taigi sunaikinti ląsteles yra sunaikinimas žmogaus. Todėl ir prelatai, ir politikai turi atkreipti dėmesį į tokius filosofinius debatus. Kokie turi būti politiniai įstatymai apie abortą? Didžiuliai ginčai, įveliantys „teises“ dar negimusių. Ar tas pirmų ląstelių junginys turi įgauti žmogaus teises ir ginamas, kaip ir visos žmonijos teises – ar ląstelės sunaikinimas yra laikomas „žmogžudyste“?  Teologai, prelatai, feministės, mokslininkai, įsivelia į tokius klausimus ir įvelia klasikinius klausimus. Tai net įtraukia klausimą ir apie tai, kada galima teigti, kad žmogus yra miręs. Tik reikia atkreipti dėmesį į dvi kryptis. Klasikoje, jei žmogus dar alsuoja, širdis plaka, nepaisant, kad jis be sąmonės ir nemąsto, jis dar turi potencialą atgauti mastymą. Modernybėje, žmogus yra tol, kol jis turi mąstančią sąmonę – čia Descarte‘o teiginys, kad „Aš mąstau, todėl aš esu“. Taigi, visokie klinikų mėginimai patikrinti, ar tas žmogus dar mąsto ar ne. O kadangi modernių mokslų suvokime mąstymas vyksta smegenyse, tai smegenų sustojimas reiškia mirtį. Tik reikia paskaityt medicinos etikos leidinius ir jie įtikins „filosofijos“ belaikiškumą, net nekalbant apie fiziką ar astronomiją.

Ar daug prireikia pastangų išlaikyti filosofinę laikyseną šiandien ypatingai šurmuliuojančiame filosofų bendrijos gyvenime?

Toks šurmulys atrodytų, kad filosofija klesti, gyvuoja, net yra jos perteklius. Kame reikalas? Kadangi dabartinė filosofijos banga atidavė tiesos poieškį pozityvizmui, tai yra įvairiems mokslams, tai atsivėrė galimybės žaisti su tuščiais formaliais argumentais, neturinčiais jokio turinio. Jei randasi turinys, tai jį reikia „išaiškinti“ pasikliovus mokslų teiginiais. Dabar turime daugybę filosofijų „apie….“. Štai turime filosofijos kursus (ir nejuokauju) pavadintus „Filosofija meilės“, arba „Filosofija lyties“, „Filosofija meilės be lyties“,  na ir „filosofija meilės su lytimi“. Bet visa tai reikia išaiškinti mokslo duomenimis. Taigi, kas yra toks fenomenas kaip meilė?  Juk žmogaus patirtyje, meilė skaitoma, kaip viena iš galingiausių žmogaus santykių judintoja. Erosas net nulemia imperijas. Bet, norint sužinoti, kas yra meilė „tikrovėje“, reikia pasikliauti  eksperimentiniais mokslais, o mokslai reikalauja pamatavimo. Laboratorija pasamdo įsimylėjusią porelę ir leidžia jai mylėtis. To įvykio metu yra matuojama tikrovė: pulsas, kraujo spaudimas, alsavimo ritmas, ir taip nustatoma meilės statistika. Tokio įvykio metu, pulsas pakyla 45 procentais, širdies plakimas pakyla 64 procentais, o kvėpavimas praranda 22 procentus ritmo. Padarius daug tokių tyrimų, mokslininkai gali pateikti statistinius duomenis, kad suprastume, kas yra „tikra“ meilė. Tai puikios ir labai naudingos žinios, dėstant apie meilę. Juk gali patarti jaunimui, kad visokie romantizavimai, pirkimas gėlių, vaišinimai, pavydai, kainuoja labai daug. Viso to galima išvengti. Eik gatve gan sparčiai – nieko nekainuos – ir leisk mokslininkams pamatuoti fiziologiją, ir gausi tokius pat duomenis: širdies plakimas pakils virš 60 procentų, kraujo spaudimas… ir t.t. Va – ir meilė.  Randasi etikos kursai, kur etikos tikrovė yra genetikos reikalas. Genai nustato mūsų elgesį, tai „filosofai“ turi priimti mokslų surastą „tiesą“. Taigi, galima turėti filosofiją apie ką tik norime. Turime „sporto filosofiją“ ir „Moterų filosofiją“, „Afrikos filosofiją“, „galvų medžiotojų filosofiją“, „Dievo mirties filosofiją“ ir pagaliau „Filosofiją dievo patirties smegenų fiziologijoje“.

Na ir kas – puiku, nors Sokratas mandagiai paklaustų visą tą šurmulį pykdančių klausimų. Jūs visus tokius fenomenus, kaip meilę, etiką, net gal ir laisvę, išaiškinate, neparodę iš kur randasi tokie fenomenai, pagal kuriuos žmogus gyveno ir gyvena? Ar jie yra iliuzijos? Taigi tiek tūkstančių metų žmonijos istorijoje, kaip tokia gentis išliko pasikliovus vien iliuzijomis? Jei moksliniai duomenys atveria tokių fenomenų priežastis, tai kodėl tokios pat priežastys sukuria visai skirtingus fenomenus: meilę ir pasivaikščiojimą? Kodėl mokslininkai vartoja matematinę statistiką ir nesuranda jos genetikoje ar smegenų fiziologijoje? Ar tas nenurodo, kad tokio pobūdžio filosofai baidosi stumti savo mąstymus iki principų, kurie parodytų jų ribas, ir, tuo atveju, gal net įtrauktų juos į pagrindinių klausimų dialogą.  O principinis dialoginis – Sokratiškas – įvykis reikalautų išsikapstyti iš filosofinių griuvėsių ir pamatyti, kokie puikūs ten buvo filosofiški rūmai.

Tobula knyga? Ar esate tokią skaitęs? Tobulas – filmas? Spektaklis? Muzikinis kūrinys? Kurie Jus nustebino?

Visose civilizacijose randasi lemiantys tekstai, į kuriuos yra apeliuojama ir kurių sąvokos su žodynu, tęsiasi per daugybę variantų. Kai kurie lemiantys tekstai yra pasakiški ir juose randami teiginiai nėra kontestuojami. Taigi, Artimųjų Rytų civilizacija ir jos trys kultūros – Judaizmas, Krikščionybė ir Islamas – turi Biblijas, Senus ir Naujus Testamentus ir Koraną, turinčius nuostatus ir kovas tarp gėrio ir blogio; Indija turi savo tekstus,  Ramayana ir Mahabharatą, perpildytą kosminių būtybių ir jų kovų.  Vakarai turi filosofinius tekstus ir jų įvairovę, ir viešą erdvę, kur bet kokie teiginiai yra būtinai gvildenami, kontestuojami, bet taip pat nurodantys, kaip klystantys ir atsakomingi žmonės savo jėgomis ieškantys  tiesos ir teisybės. Kadangi mes gyvename šioje tradicijoje (nepaisant įsiterpimo Artimųjų Rytų tekstų), tai galima pasikliauti tokiais, kurie argumentais atveria suvokimo principinius klodus, kurių paneigimas taip pat juos pripažintų. Mes turime Klasiką, su Platono, Aristotelio tekstais, kurių pagrindinė yda viešai kontestuoti viens kito teiginius ir kartais atverti tapatumus. Tokie tekstai įvelia ir dabartinį skaitytoją, skatindami pastarąjį irgi pratęsti diskusijas bet kokios temos, kontestuoti, sutikti, pratęsti tokius tekstus ir net pakeisti juose randamas sąvokas.  Jei mes kalbame apie „formas“ ar „idėjas“, kalbame apie galimas bendruomenės „formas“ ir klausiame, ar kuri iš jų yra užtenkama, kaip teisėta ir net teisinė valstybė, ir net siūlome kitus variantus, mes esame Vakarų civilizacijoje. Bet  aišku, visi klausimai ir vieši dialogai, palieka atviri. Todėl toks atvirumas ugdo kitus lemiančius tekstus, parašytus žinomų mąstytojų, – Descartes‘o, Locke‘o, Kant‘o,  sukūrusių modernybę mokslinės ir politinės apšvietos, leidžiančios vartoti žodžius, kaip laisvė ir lygybė, visuotines žmogaus teises, moksliškus tyrinėjimus ir visatos išaiškinimus.

Pavyzdžiui, dabartyje daug kalbama „perspektyviškai“ ir tokia kalba atrodo „normali“, net nesuvokiant, kad ji iškilo iš galingų filosofinių diskusijų apie visatos sąstatą; ar visata yra ribota ar begalinė?  Jei ribota, tai jinai turi centrą, iš kurio galima išvesti visą aprėpiančią teoriją. Bet, jei argumentais apie laiką galima postuluoti, kad visata yra begalinė, tai tada galima kalbėti, kad kiekvienas pasirinktas taškas yra centras, iš kurio „perspektyvos“ visata matosi vienaip, o pasirinkus kitą centrą, visata matosi kitaip. Jau aštuonioliktame amžiuje ši tema lėmė galingas diskusijas tarp Locke‘o ir Leibnitz‘o, pratęstas per Kant‘ą ir Whitehead‘ą. Toks begalybės postulatas sukūrė astronomijos atpalaidavimą nuo suvokimo, kad žemė yra visatos centras, ir leido paklausti, kas bus, jei pasirinksime kitą centrą – saulę. Begalinis pasaulis „iš principo“ reikalauja „daug perspektyvumo“, ir todėl galima pasirinkti mūsų galaktiką, kaip centrą, ir iš jos „perspektyvos“ apskaičiuoti visą pasaulį. Taigi, jei postmodernistai kalba apie „multi-perspektyvumą“, jų kalba yra tik viena, ir labai lėkšta išraiška filosofinių klausimų apie visatą. Norint peržengti tą postmodernų šurmulį apie daugperspektyvumą, reikia įsivelti į filosofines diskusijas apie visatos sąstatą, o ne į tokius vaikiškus pareiškimus, kaip „iš mano perspektyvos….“

Tolstoy‘us, parašęs klasikinius ir itin sudėtingus tekstus, nutarė, kad tai nereikšminga, nes tokie tekstai – įskaitant ir muziką – yra nesuprantami kasdieniškiems žmonėms. Jam Mozart‘as buvo žmogui nesuprantamas – anot jo, gal ir dievai tokios muzikos neįveiktų. Geriau klausytis kokios nors dainuškos, kadriliaus, ir taip nekvaršinti galvos. Taip pat, kas gali susigaudyti Shoenberg‘o arba Weber‘io kūriniuose, kuriuose yra dingę kasdieniški ritmai. Kaip suvokti Van Gogh‘o tapybą, ar net iš tikrųjų Čiurlionio atvertų kosmoso klodų, kurių net astronomai nesuvoktų? Iškelkime diskusiją apie gyvenimo, mąstymo, kūrybiškumo reikalavimus. Kasdieniškas gyvenimas, su jo muzika ir pasakomis, jo ritmais, valsu, polka, rocku, salsu, fokstrotu, blezdingėle, herojais, vargdieniais, yra neišvengiamas ir net būtinas. Bet jis iškelia klausimą, ar norint pakelt savo mąstymą, suvokimą, nereikėtų sunkesnių uždavinių. Išmokti kasdienišką aritmetiką labai reikalinga, bet mėginti susigaudyti Ne-Euklidinėje geometrijoje, visgi  pamankštintų mąstymą, lygiai kaip pamėginti suprasti Mozart‘ą, Don Kichotą, Raganių ar Brolius Karamazovus, Algimantą, Metai (pastarieji išversti į Ispanų, Olandų, Vokiečių Francūzų, ir t.t. kalbas) ir panašius, reikalautų gerokai pasistengti; Bet kaip tik pastangos pasiekti daugiau, augina mūsų mąstymo, suvokimo, kūrybos jėgas. Tokie siekiai kelia nuostabą, kad žmogus gali daugiau nei buvo pripratęs. Ar apsimoka gyventi vien tik kaip yra lengva, ar visgi priimti uždavinius, kurie reikalautų augti, bujoti ir džiaugtis „nugalėjus“ olimpiados auksą.

Filosofas Algis Mickūnas, kadras iš akademinių studijų savaitės „BALTOS LANKOS 2019“, autorė Ž. Filmanavičiūtė.

Jaunam žmogui, kas būtų privaloma, kaip sąvadas, kodeksas, su kokiais autoriais jam derėtų susipažinti, kokius metodus įvaldyti, kad įgautų bent minimalią filosofinę mąstymo kultūrą?

Pirmas patarimas: drąsiai priimti uždavinius, kurie atrodo per sunkūs, neįveikiami ir net nereikalingi. Kam grumtis su šachmatų meistrais, kad man užtenka žaisti šaškėmis? Bet kaip tik tokios grumtynės – gal pralošus daug kartų – veda į gyvenimo augimą. Antras patarimas: gyvenimas yra tėkmė ir blogiausia tėkmės kliūtis yra sustabarėjęs pastovumas. Labai patogu nusitverti už kokio nekintančio simbolio, ar jis būtų virš-pasauliškas, ar kokia banali tapatybė, ar priklausymas kokiai ideologijai, bet toks patogumas užgožia gyvenimo kūrybiškumą. Aišku, Sokratas tuojau įsijungtų į pokalbį ir paklaustų, kodėl mums reikia kalbėti apie kūrybiškumą. Juk visi gyviai pamedžioja, pavalgo, pamiega, kai kurie pasimyli genties pratęsimui – gana. Katinas pasijuoktų ir nusispjautų į mūsų tokius reikalavimus, ir su panieka užrietęs uodegą nueitų surasti šiltą vietą ir nusižiovavęs užmigtų. Bet vis tiek reikėtų pakviesti Sokratą į pokalbį su katinu ir truputį jį pakamantinėti.

Pone katine, gyvenimas, kaip kitmė, reikalauja kitų gyvenimų žalojimo ir net naikinimo – juk ta pelytė irgi norėjo gyventi, bet tu buvai stipresnis. Norint gyvent, tau reikėjo sambūrio stipresnės jėgos. Gyvenimo tęsimasis neišvengiamai susiduria su kliūtimis ir turi vartoti jėgą jas persverti. Gyvenimas, kuris perstoja vartoti jėgą, dingsta. Taigi gyvenimas negali pasiekti nulinio ne veiklos stovio, kuriame jis galėtų nejudėdamas tęstis toliau. Arba jis vartoja jėgą, persveria priešpriešas ir augina jėgas, arba jis pradeda nusekti. Bet reikia pabrėžti, kad gyvenimas nėra dalykas, būtybė, kuri turi veiklias jėgas, kaip jo ypatybes. Gyvenimas kaip tik susideda iš veiksmų ir kiekvienas veiksmas sutampa su kuo gyvenimas tuo momentu yra. Aišku, jėga yra sąryšis ir susidūrimas su kitu įvykiu, su kita jėga ir kartu su savimi, nes kita jėga atveria, pakelia ir sukuria gyvenimo pajėgumus. Pasirodo itin unikali logika: vien priešprieša ugdo ir kelia jėgas. Gyvenimas, kuris prisiima iššūkius vis stipresnių priešpriešų, taip pat auga, plečiasi, stiprėja ir gyvena toliau. Visa kas yra gyva, neišskyrus žmogaus, veržiasi persverti vis didesnes kliūtis ir tuo būdu kelia savo jėgas. Kovos tarp specifinių rūšių gyvūnų yra paieška, parodymas ir išrinkimas stipriausių, kurių dėka rūšis arba gentis išlaikys ir kels savo pajėgumą. Ponas katine, tik pažiūrėk į savo gentį – tigrai, liūtai – ir kaip jie elgiasi. Atėjus laikui,  jie kimba viens į kito kailį įrodyti, kuris iš jų stipriausias ir įgaus „teisę“ tęsti tavo rūšį.

Gyvybė veržiasi prasitęsti per stipriausius savo rūšies narius. Silpnesni nariai taip pat veržiasi per kovas ir pergales prieš kitus ir taip kelia savo jėgas arba nepasisekus, žlunga. Be priešpriešų ir kliūčių gyvybė silpnėja. “Priešprieša” ir “kliūtis” turi sekančią gyvenimo logiką: susikirsti su kliūtimi, kuri sudėta iš mažesnių jėgų, nuveda į išsilpnėjimą paties jėgų. Tik susikirtimas su kliūtimis, kurios yra stipresnės ir reikalauja įtampos, pasišventimo, augimo, nuveda į stiprėjimą. Žaidimas šachmatais su pradedančiaisiais nenuves į aukštesnį šachmatinio pajėgumo išsivystymą; žaidimas prieš meistrą kaip tik sudaro galimybę pakelti žaidimo lygį. Be abejo, toks žaidėjas praloš daug kartų, bet meistro priešpriešoje jis kels ir net kurs naujas jėgas. Esant tokiai logikai, visi gyvi įvykiai yra arba kyla arba žlūgsta. Pagaliau, gyvenimas, kaip kitmė, neturi jokios priežasties. Jis kuriasi per savo veiksmus akivaizdoje užduočių, todėl priėmus sunkesnes užduotis, kelsi gyvenimo kūrybines galias, o mėgindamas gyventi „patogiai“ nestovėsi vietoje – pradėsi silpnėti. Taigi, mokslas, siūlantis „neįkandamus“ raštus, sudarančius užduotį, be kurio gyvenimo savi-kūryba žlugtų. O tokie raštai, tokios muzikos, literatūros kuria mūsų supratimo galias ir tuo mes kuriame ir turtiname save ir kitus, sudarydami jiems sunkesnes užduotis, keliančias jų kūrybines galias.

Ir paskutinis klausimas: savo tekstuose minėjote, kad demokratinė, pilietinė visuomenė įmanoma tik tarp laisvų žmonių. Kaip manote, kiek tokių laivų žmonių yra pasaulyje, Lietuvoje…

Ir skambink per amžius vaikam Lietuvos, tas laisvės nevertas, kas negina jos.  Praeitame klausime teko pasikalbėti apie užduotis; keliaujant per pasaulį, sutinkant įvairovę genčių, dažniausiai pasirodo viena yda: pasiteisinimas. Taip aplinka privertė, taip dievybės liepė,  taip tėvai užaugino, valdžia įsakė, ir svarbiausia – čia ne mano reikalas. Iš principo, nesu atsakomingas, o gyvenimas su pasiteisinimais yra daug lengvesnis – nes sunkiausia našta yra atsakomybė. Bet atsakomybė nėra įmanoma be laisvės. Ir štai susiduriame su filosofiniu uždaviniu: surasti principus laisvės, kuri sąlygotų atsakomybę.

Bet ką reiškia kalbėti apie laisvę, atsakomybę ir net lygybę bei visuotines teises? Ilgai užsitęsusios diskusijos – ypač metafiziškos – kol kas neišsprendė, ar žmogus yra laisvas ar ne. Klausimas tame: ar žmogus turi valią pasirinkti, ar visa veikla yra nulemta priežasčių. Jei priimame pastarąją metafiziką, tai žmogus nėra nei atsakomingas, nei kaltas. Visi mokslai ir net religijos paleidžia, kad iš principo, žmogus yra išdava priežasčių. Tas pats galioja net „pasirinkimo“ klausime. Tariame, kad yra laisva rinka ir galime pasirinkti savo gyvenimo būdą. Bet pastūmėjus tokią rinką, pasirodo užnugario priežastingumas. Žmogus pasirenka karjerą, pasirenka, kur investuoti, nes ten bus daugiau pelno. Natūraliai kalbant, žmonės nėra nei laisvi, nei lygūs. Reiškia, kad tos dvi sąvokos reikalauja visai kitokio „patirties“ klodo. Anot mūsų, tautiečio Kanto, išplaukia iš specifinės sąvokos: autonomiška laisvė. Autonomiška laisvė yra analogiška formaliai galvosenai. Formalios struktūros nėra susijusios su jokiomis priežastimis, ar jos būtų medžiaginės ar psichologinės, bet išplaukia iš laisvai postuluojamų principų. Jei principai, taisyklės nėra išvedamos iš priežasčių, tada kiekvienas žmogus, kaipo besąlygiškas taisyklių šaltinis, yra lygus kitiems. Kitaip tariant, nesant esminių prielaidų, kurios sudarytų ontologinius pagrindus žmogaus sprendimui apie save ir kitus, visi sprendimai turi būti grindžiami individų autonomiškai nustatytomis taisyklėmis. Tokie autonomiški individai yra lygūs. Kiekvienas yra lygiateisis taisyklių kūrėjas. Norint turėti bendras taisykles, jas reikia sukurti ir aptarti viešoje politinėje erdvėje. Kiekvienas asmuo, norintis išlaikyti savo autonomiją ir lygybę, gali siūlyti bendras taisykles ir jas aptarti. Demokratinė bendruomenė vadovaujasi principu, kad vienintelis taisyklių šaltinis yra autonomiški piliečiai, kurie viešai aptaria ir priima įstatymus. Taigi autonomija ir lygybė nėra duotos gamtiškai, moksliškai, teologiškai,  bet yra kuriamos ir užlaikomos viešoje erdvėje,  kaip piliečių pareiga ir atsakomybė.

Politinės erdvės užtikrinimas yra tas pats, kaip žmogaus autonominės laisvės ir iš jos išplaukiančios lygybės kūrimas. Neužtikrinus šitos erdvės, nėra jokių galimybių kurti autonomiją ir lygybę. O šios erdvės puoselėjimas prilygsta individo autonomijos ir lygybės puoselėjimui. Individo atsisakymas dalyvauti politinėje erdvėje reiškia, kad jis praranda autonominę laisvę ir lygybę, sugrįžta prie grupinių ir individualių interesų, kuriuos apginti galima tik jėga. Kad išvengtume nesusipratimų, būtina iškart pabrėžti: kiekvieno individo autonomija, kaip besąlygiškas politinės erdvės taisyklių šaltinis, neleidžia jokios savivalės. Laisvai sukurtos taisyklės nėra priežastys, verčiančios apibrėžti veiklos ribas, bet leidžia protingai pasirinkti veiklos formas, už kurias visi yra atsakingi ir tik jos visiems užtikrina lygias teises. Autonominė laisvė teigia, kad veikla, paisanti laisvai aptartų ir bendrai priimtų taisyklių, yra laisva veikla.

Be abejo, galima teigti, kad gyvendamas su kitais, autonomiškas individas turi būti apribotas, ypač kai vieno asmens ar vienos grupės interesai įgauna persvarą prieš kitus. Šią tezę sutartinai kartoja ir kapitalistai, ir komunistai. Tačiau tokia tezė ne tik padalija bendruomenę į priešingas stovyklas, viešas diskusijas, paversdama kovos lauku, bet ir sukuria erdvę, pritvinkusią neracionalių motyvų ir interesų, kur bendruomenės išrinktai valdžiai atrišamos rankos tenkinti savo interesus ir rūpintis interesais tų, kurie ją dosniau patepa. Politinė bendruomenė tada žlunga, nes žmogus pasineria į kurmio gyvenimą: visi veiksmai yra nulemti kokių nors priežasčių, tad kalbėti apie autonomiją ir lygybę, teises ir atsakomybę tampa tuščia retorika. Griežtai kalbant, net toji mistinė „rinka“ nėra privati nuosavybė, nes būtent politinė bendruomenė viešojoje erdvėje turi pareigą nustatyti, kas bus privatu, o kas vieša, todėl yra ne tik ekonomika, bet ir politinė ekonomika, kur riba tarp viešumo ir privatumo nėra absoliuti – ją galima pakeisti bendru nutarimu. Kaip minėta, nutarimai yra lygūs įstatymams, bet su viena išimtimi – viešas nutarimas uždrausti kitiems dalyvauti viešumoje būtų kontradikcija, todėl toks nutarimas negalioja. Sokratas sutiko verčiau mirti, kad tik išvengtų šios kontradikcijos.

Viena svarbiausių sąlygų yra įstatymų visuotinumas, garantuojantis racionalumą ir lygybę. Kitaip tariant, kiekvienas pasiūlytas ir viešai priimtas įstatymas galioja visiems, taip pat ir tam, kuris jį pasiūlė. Kiekviena išimtis reiškia, kad toks įstatymas nėra visuotinis, arba reikia, kad specifinė išimtis būtų įtraukta į įstatymą. Įstatymų visuotinumas veda iki kito pagrindinio principo – kiekvienas yra lygus kaip autonomiškas įstatymų šaltinis. Be tokio visuotinumo politinė erdvė taptų savo pačios priešingybe, nes viešai nustatyti įstatymai vieniems galiotų, o kitiems – ne.

Laikydamiesi šių principų, politinės bendruomenės nariai gyvena pagal laisvai priimtus įstatymus ir privalo jų laikytis. Vadinasi, bet koks nukrypimas nuo įstatymų laikytinas ne tiesiog amoraliu, nesąžiningu, nesveiku poelgiu, bet kriminaliniu nusikaltimu. Jei kam nors įstatymas yra nepriimtinas, jis/ji turi teisę viešai reikalauti, kad įstatymas būtų pakeistas, suprantama, to reikalaujančiųjų pilietinė pareiga yra įtikinti bendruomenę, kad dabar galiojantis įstatymas yra netinkamas, gal net neracionalus ir jį būtina pataisyti. Bet nesilaikyti dabar veikiančių įstatymų, juos laužyti, yra kriminalinė veika. Pagaliau, žmogaus autonomija ir lygybė, ir iš jų sekanti atsakomybė ir visos teisės, nėra sukurtos praeityje. Jos yra kasdieniškas reikalas, nes atsisakant jas užlaikyti, už jas „kovoti“ sutampa su jų praradimu. Iš tikrųjų, būti autonomiškam, lygiam ir atsakomingui, be jokių pasiteisinimų, yra sunkiausia pareiga.

Ačiū

Klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė, 2020.04.22

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code