Algis Mickūnas: KULTŪRINĖS RIBOS

Kadžuraho šventykla, Praniket Desai / Unsplash.

Riba yra viena iš svarbiausių kultūros kūrinių, kurių ivairovė beveik neribota. Klasikinė Vakarų tradicija, turinti įtaką iki dabarties, rėmėsi ribos – peras – principu. Visi dalykai ir visa patirtis gali būti suprantami pasikliovus ribomis. Ar tai būtų Platono idea, ar Aristotelio morphe, ar net Parmenido poieškis būties, visa tai išreiškia ribą. Platono idea ir Aristotelio morphe yra ribos bet kokio daikto, bet kokio fenomeno riba. Jei norima suvokti, ką nors esmiško, reikia suvokti daikto ribą, už kurios jis nebebus tas pats, bet esmiškai kitas daiktas. Net ir Parmenidas nustatė, kad būties riba yra niekis. Nepaisant dabartinių mokslų galybės, viskas turi pritikti daikto metaforai, taip egzotiškais mokslininkų ir žurnalistų šūkavimais apdainuotą suradimą „dievo dalelės“. Visa kita yra sumūryta iš tokių dalelių, paremtų visos modernios filosofijos suvokimu, kad pasaulis yra sudėtas iš mažiausių dalelių – atomos – apribotų jų pačių didžių ir valdomų amžinais dėsniais. Atrodo nieko baisaus, nes visa tai yra pamatuojama, nustatoma ir akivaizdu kiekvienam asmeniui. Bet taip pat nuo Antikos vis kilo neraminantis klausimas: ar yra kas nors daugiau, be sumos visų daiktų, ar tie daiktai nelinksta į dingimą, nesubyra į nebūtį, ar neišsilieja į praradimą savo tapatybės, pastovumo, ar nesuardo daikto ribas? Bet išsilieja į ką, daugumoje, dar net mėginant užlaikyti pastovumą, tęstinumą? Gal pati daikto sąvoka nėra per daug daiktiška, ir pats daiktas, iš esmės, savo ribose turi perteklių, daugiau negu regimą pagal daiktiško savybių ribas. Juk nebūtina suvokti daiktus, kaip išdylančius ir dingstančius į niekį, bet priešingai, juos išsiliejančius į kosminę ugnį, aistrą, atveriantį neribotumą – ką Graikai vadino apeiron. Todėl toks nedaiktiškumas jau glūdintis daiktiškume, atveria patirtį kosmoso ne kaip tuščios erdvės ir laiko, bet kaip pilnaties, tiesiogiai patiriamos kultūrų mėginimuose sukurti ribas ir taip pat ribų trapumą – net pačių ribų, kaip aistros kūrinių. Patvirtint tokią tezę, reikia parodyti įvairovę kurtų kultūrinių ribų ir ką jos nori užtverti jų pačių nesėkmei, ir net dalyvavime erotinėje ugnyje, ribų griovime.

Pradėkime nuo šiuolaikinių įvykių, įvairių revoliucijų, viena iš kurių buvo 1960-70tų dešimtmečių – jaunimo ir moterų atsisakymo gyventi ir elgtis pagal ilgamečius nuostatus – ribas. Viena tos revoliucijos plotmė vadinosi “lytiška”, propaguojama, kad kilusi iš Freudiškos libido teorijos. Libido yra žmogaus veržimasis, neturintis specifinio santykinio objekto. Reiškia, jo veržla užkrečia viską savo geidimu ir, pagal tų metų revoliucijos retoriką, viskas yra lyties objektas. Visi draudimai tos veržlos nenuslopina, bet sudaro ribas, kaip ji gali būti išreikšta civilizacijos taisyklių rėmuose – reiškia, kaip ji tampa sublimuota. Kadangi tuo laiku pasirodė gan svarbių veikalų apie matriarchatą, kur moters erotinė jėga valdė pasaulį, ir jo užslopinimą iškilusio patriarchato, neliko jokios abejonės, kad visos kultūros ribos, išreikštos morališkai, religiškai, biologiškai, sudarė smurtu paremtą laisvo lytiškumo priespaudą, neturinčią jokios būtinybės. Kalbant dar svarbiau, revoliucija turėjo judėti dviem kryptimis. Pirma, tai moterų išsilaisvinimas nuo unikalios priespaudos: jai nebuvo galima rodyti erotinės aistros, ir net per lytinius santykius pasirodyti lyg norinčiai tokių santykių – jos santykis – pasyvus patenkinimas vyrų norų. Bet koks aistringumas gali ją nuvesti į paleistuvystę, neištikimybę savo vyrui ir nukrypimą nuo aukščiausių moralės įstatymų, traktuojančių moterį, kaip antraeilę būtybę. Pagal šią „lyties džiaugsmo logiką“ tik „nepadorios“, reiškia prostitutės, galėjo vilioti klientus aistringais žvilgsniais ir gestais. Moters lytiška lemtis – patapti idealizuoto vaiko motina, kaip jos gyvenimo užpildymą pilnaties džiaugsmu. Antra, vyrai irgi negali būti erotiškai aistringi, nes tai būtų išraiška moteriško jausmingumo, kurio vyrai turi vengti – juk tikri vyrai nei jaudinasi, nei verkia. Jų lytiniai santykiai turi būti momento pasitenkinimas arba išliejimas pertekliaus libido veržlos. Kaip sakoma Pietų Amerikoje apie tris geriausius dalykus: „Kava prieš ir cigaretė po“. Kadangi tik gatvės mergos galėjo būti aistringos, vyrams visuomet buvo pavojus nukrypti į glėbį ne savosios ir taip pat apkaltinti ją, kad jinai jį suviliojo, nors jie irgi norėjo būti aistringai norimi, net pagiriami už jų aistringumą. Kaip paaiškės vėliau, moteris yra erotiška, ir todėl jos jėga negali būti suprastinta į lytišką patrauklumą, bet vyro patrauklumas negali būti erotiškas, tai jo kultūrinė lemtis – patapti lytiškai galingu, visų moterų geidžiamu, patapti fališku, ir kurti kūną ir aplinką pagal fališkus, bet ne aistringus reikalavimus.

Kaip tik čia reikia atsakyti į klausimą, kokią rolę turi Erosas Vakarų filosofijoje, pastūmėti vyro įvaizdį į tokį kūno “idealizmą”, lyg siekiantį patapti nekintančiu “daiktu savaime”? Atsakymas siejasi su transcendencija, kuri yra aukščiau judančio pasaulio. Apie tai jau reikia pasikalbėti su Platonu. Platono siekimas suprasti erotiką atveria erotikos istoriją. Jaunuolis pradeda savo erotišką gyvenimą įsimylėjęs kitą jaunuolį, bet šis prisirišimas nepasitenkina savimi ir, jei jis nėra jėga uždaromas, uždraustas ar užslopinamas, jis plečiasi toliau. Erotika praranda, kas buvo išskirta, pavienis, praranda santykį su vienu individu ir plečiasi horizontaliai. Pasirodo erotiniai santykiai su kitais jaunuoliais, su moterimis, su meno darbais, su politiniais judesiais ir kultų figūromis. Tuo pačiu, eroso veržla pradeda kilti aukštyn, vertikaliai, siekdama bendrybės, kaip grynų idealių formų, kilti į grožio idealą, į begalybę, kurie pasidaro esą erotikos tikslais. Gan prieštaringai, tikras erotinis jausmų gyvenimas, anot Platono, siekia peržengti visą jausmingą ir virpantį aistrumą, ir visus praktiškus užsiėmimus, ir prisirišti prie begalybės. Erosas nepasitenkina išsiliejimu savo veržlos genties pratęsimo procese arba tiesioginiame jausminime ir jusliniame pasitenkinime, bet gryname teoretiniame mąstyme apie nesikeičiančias gėrio ir grožio formas. Platonizme erotika pasirodo ne kaip kūno geidimas, bet kaip veržla, kurios tikslas yra neribota aukščiausia visata. Šiuo būdu, erotika yra ta pati beribė, kuri išjudina visus siekimus, yra jėga, kuri įneša tikslus į visus gamtinius įvykius ir suka tuos įvykius į aukščiausius tikslus, sudarančius nekintamus idealus.

Šiuo būdu, pasirodo veržimasis suprasti viską, pasiekti aukščiausią supratimą visatos, veržimasis, kuris neprasideda praktiškose civilizacijų plotmėse, bet troškime pasiekti bendriausius visatos matus, tikrąją tikrovę, paskutinį tobulumą. Anot Platono, palikta savo pačios eigai, erotika siekia transcendencijos, siekia palikti pavienį pasitenkinimą ir surasti bendrumą. Todėl eroso horizontalinis plėtimasis yra sujungtas ir net įgaliojamas tik jo vertikalaus kilimo, kaipo tikrojo jo tikslo. Erotine veržla yra šis transcenduojantis judesys, sudarantis pagrindinį troškimą visuose troškimuose, troškimą bendros esmės, gryno idealo. Erotiniu troškimu žmogus atidaro gyvenimo troškimą visatai. Ko erosas siekia, anot Platono, tai yra gėris ir grožis, ir gražus gėris, nemirtinas grožis ir amžinas gėris. Toks grožis yra klasinis, nemirštantis, kuriame nėra jokių trūkumų, kuris yra harmonija visų dalių. Erotinė veržla reikalauja peržengti visa, kas nėra klasiška, tobula, amžina, šviesu ir absoliučiai inteligentiška. Tokiame siekime visos formos yra perkeičiamos erotinės veržlos į geidžiamus ir geidžiančius tobulus dalykus. Platonas vertina siekimą į aukštį, kaipo pagrindinį ir bendriausią erotikos geismą. Peržengimas jausminio ir juslinio troškimo yra erotikos tikslas ir vertė, yra šis aukštinantis judesys. Jis kartais yra pavadintas “Platoniška meilė”, kuri neturi ir net atsisako horizontalios, jausminės ir lytinės meilės. Platono mąstyme žmogaus erotinis veržimasis, kuris suriša du meilužius, nėra pagrįstas vien lytiniais norais, bet pirmiausia jų idealiu grožiu, jų proporcingų kūnų, kaipo įvaizdžių idealinio grožio ir vertikalinės vertės. Jau tame proporcingame kūne pasirodo tikras erotikos tikslas: bendras grožio idealas, nepaliestas gyvenimo žaizdų ir kovų, net visada “jaunas” ir belaikis.

Vakarų pasaulio vyro vertė prasideda nuo grakščiai, proporcingai ir harmoniškai išaugusių jaunuolių, turinčių vidinę kilnią sielą, išreikštą kūnišku grožiu. Tiesioginėje patirtyje kūnas yra išraiškus, parodantis vidines intencijas, sielos troškimus, nukreiptus į specifinius daiktus. Tokie kūnai yra daiktiški ir jų išreikšti norai irgi yra susiaurinti į norus daiktų. Taigi kūnų išraiškos yra lyg semiotinis įrašas nurodantis į daiktus. Bet vakariečių kūnai yra vertikalūs, apriboti kilimu aukštyn, yra olimpiniai, sudarantys arijų idealą, kaip aukštesnė vertė, bet, tuo pačiu, organinis, patrauklus harmoniškai sudėtų dalių, kur kiekviena iš jų turi specifinę funkciją, produktyvią kryptį. Vakariečio kūnas išreiškia intencijas, siekimus, jėgą. Jis yra Bauhaus kūnas ir, kalbant lytiškai, yra falinis, falokratiškas ir falocentriškas, jo vertikaliame stovyje. Viskas turi būti orientuota ir laimėta, siekiama iki paskutinio idealo, iki idealaus kūno. Toks olimpinis kūnas turi būti kietas, kiekviena dalis turi būti išdirbta ir kieta, turi būti fališka. Po savo oda Vakarietis turi pajusti kietą jausmą, tą fališką jėgą. Kas įdomu, tai šis suprastinimas erotikos į falicentrišką lytiškumą nėra vien falocentrinis, bet taip pat technokratinis. Visas kūnas susideda iš funkcijų, viskas yra kieta, kaip inžinerijos ašis, ant kurios sukasi visas technokratinis pasaulis. Ir kiek yra sukurtų technikos treniruočių vietovių, kur yra kilnojami plieniniai rutuliai ant plieninių štangų, kad jie pasirodytų, kaip įrašas plieniniuose kūnuose, kiek prakaito išlieta nutašyti ir nulieti kūną pagal olimpinį idealą? Sekant šia logika, galima suprasti kitą klodą buvusio šalto karo. Abi pusės ginklavosi, statė raketas ir lenktyniavo: kieno raketa bus didesnė ir kietesnė – jei anie padirbo didesnę, tai jau būtinai reikia parodyti, kad mūsų paskutinė raketa dar didesnė ir kietesnė, ir gali pradurti anų bunkerius, nekalbant apie mūsų sprogmenų pranašumą.

Tokia vertikali falokratinė ašis yra centras Vakarų pasaulio organizuotumo. Viskas sukasi apie kokį nors centrą arba siekia kokio nors idealaus, kieto ir nekintamo centro per įvairias teorijas ir dievybių įvaizdžius. Vakarų supratimas koncentruotos erotikos į olimpinio kūno vidujybę, veda į erotikos veržlos nukreipimą į pastovų ir amžiną tikslą, kaip vertikalią falinę kryptį, sudaiktintą, į kietą, koncentruotą olimpinį kūną. Toks funkcionuojantis kūnas įneša visą jėgą į reprodukciją, falokratiją ir technokratiją, arba į siekį, ko nors amžino. Žiūrėdamas į tikrą Vakarietį gali matyti, kaip jis įtinka į veiksmų panoramą, pilną tikslų, pilną poieškių išpildyti tikslų, pasiekti tobulumo. Tokie kūnai yra matomi ant pliažų, kur žaidžia arijų olimpiniai vaikai, kieti kūnai, kurie, nors pavergti kilnojimu gelžgaliu, pumpuojasi į vakarietišką falinį kūną, idealią kosmoso ašį. Gal paskutinis išsivystymas šio Vakarų suprastinto erotinio įvaizdžio pasirodo reklamose. Čia jau žmogus perka bet ką ir randa, kad visa yra surišta su lytiškai erotinėmis išraiškomis suprastintomis į kūnų stovį. Žmogus perka automobilį, nes jis yra reklamuojamas “lytiškos” moters arba idealaus olimpiados falokrato. Jis neperka automobilį, bet lytinį simbolį, galvodamas, kad turėdamas jį, jis irgi pataps kietu falokratu ir bus herojus tai idealiai moteriai, kad ir ne tai pačiai, bet idealiai išskulptūruotai panašiai. Jo libido veržla pasieks savo tikslą; jis pataps taip pat kietas, kaip to automobilio ašys ir visos moterys kris jam po kojų. Reikia pastebėti, kad siekis olimpinio kūno, idealybės, varomo erotinio geidulio, yra nepasiekiamas ir sudaro Vakarų pažangos maniją. Kiekvieną dieną pasirodys “tikrasis” įvaizdis, kaip vyras turi atrodyti, kad būtų tinkamas, ir tas įvaizdis visuomet kinta, kaip nuoroda žmogaus “neužtenkamumo”. Visas reklaminis pasaulis kabo ant tokio nepasiekiamumo, nes pastarasis vis reikalauja daugiau investicijos, daugiau bėgiojimo paskui paskutinius reikmenis, žadančius ir gundančius pasiekti tą tobulybę. Deja, toks vertikalus siekis, aistringas liejimas energijos, sudaro Vakarų eroso ribas. Net kalbant paprastai, jis yra padaras, sukurtas kultūros ribose – reiškia priklausantis Vakarų daiktiškumo ir statymo ontologijai.

Mėginimas pralaužti tokias griežtas, kietas ribas, pasirodė per “lyties revoliuciją”, kuri vistiek yra apribota prielaidų, kad visi gyvenimo veiksmai yra libido sublimacija, ir todėl reikia leisti libido pasirodyti be jokios priespaudos – laisvi lytiniai santykiai. Visas jaunimas atsipalaidavo nuo lytinio draudimo ribų ir visi/sos “mylėjosi” atvirai, bet tik lytiškai. Geismas buvo sutapatinamas su lytimi ir ši revoliucija patapo didžiausia “naujiena” visų medijų. Žurnalų, laikraščių ir reklamų leidyklos, ir redaktoriai suprato, kad lytis parduoda ir parsiduoda, ir ne tik sekė tokią revoliuciją, bet ją net skatino. Paskaičius bet kokį žurnalą atrodo nebuvo abejonės, kad jaunimas, ypač jaunuolės, kaip tik įmanomai skubiau masiškai “nupurtė” savo nekaltybės plunksnas. Studentės laužė prieš-vedybinių lytiškų santykių ribas ir medija džiugavo naujo “pop hedonizmo kulto” ir “atvirumo orgijos” pasirodymu. Ypač didelį tradicijos sukrėtimą padarė baltų, jaunų, vidurinės klasės moterų „išsilaisvinimas“ ir kūniškas pasišaipymas iš tradicinių ribų. Prieš tai, tai tik žemesnės klasės „blogos“ merginos davėsi lengvai paimamos, ypač norint lovoje sugauti turtingesnį berniuką. Žemesnės klasės – neturi moralės. Jos buvo truputį tamsesnės, juodais plaukais ir apsirengusios gerokai aptemptai. Ilga tradicija turėjo mitą, kad žemesnės klasės negali suvaldyti savo impulsų ir veisiasi kaip triušiai; jos nebuvo pavojingos padoriai bendruomenei, nors kartais savo nepadorumu „užkrėsdavo“ padoresnius vyrus. Bet vidurinės klasės moterų revoliucija reiškė, kad daugumai užteko gyventi pagal „dvigubus standartus“, kur vyrų pareiga buvo parodyti savo falines jėgas, sėjant daug savo laukinės sėklos iki laiko, kada reikės pradėti gyventi atsakomingai, o moterų pareiga – prižiūrėti namus ir saugoti vidurinės klasės vertybes.

Apribojimas aistros libido-lytiškumo terminais, vistiek negali atsilaikyti prieš eroso galias, ir todėl visi moralizavimai prieš lytišką revoliuciją, priima ją pažįstamuose ir priimtinuose rėmuose. Laisvas lytiškumas yra proveržis į morališkai nustatytą tvarką, į tokioje tvarkoje nustatytą „nuodėmingą“ ir nemoralią paleistuvystę. Prieš ją galima kovoti iš sakyklų, per naujus įstatymus, prieš ar už gėjų teises, prieš ar už, kas su kuo, kada ir kur gali pernakvoti, pasiremti sociologinės apklausos duomenimis ir net šeimų spaudimu „palaukti iki vedybų“. Taip pat galioja minėta kūno ir sielos kaltumo ir nekaltumo prieštaringa logika: ar daiktiškas kūnas sugundė nekaltą vidujybę, ar pastaroji geidžia lytiškų santykių. Ar moterys turi teisę vaikščioti pusiau apsirengusios vien erdve ir „gundyti“ vyrus, taip pat negalinčius pasiduoti pagundoms be moterų sutikimo, ar jas apkaltinti, kaip peržengiančias padorumo ribas. Čia dar galioja sielos ir kūno dvilypiškumas. Bet kodėl kova prieš lytiškumą yra tokia aistringa, kodėl reikalavimas atsisakyti lytiškumo yra toks žiaurus, kad net veda iki kūno sunaikinimo? Čia įsijungia ideologijos, seimai, prelatai, „gatvėkratija“ (apmėtimas supuvusiais pomidorais eisenų), ir net apkaltinimas pačių civilizacijų pagrindų, kur įvairūs atstovai Artimųjų Rytų teokratinės civilizacijos kaltina visus nukrypimus nuo ribų, kaip išdavą Vakarų civilizacijos sekuliarizmo. Pastebėtina, kad kaltintojai, įsijungė į šventąjį karą, peržengia libido ribas ir žudo, ir žudosi pagauti ir persunkti erotinės aistros. Siaubingas įsivėlimas į nusižudymą yra taip pat pagautas aistringo siekio absoliučios dangiškos laimės. Tai reikalas iškyla atverti tą kitą – erotinį – klodą, kuris reikalauja visai kitokios kūniškumo sąvokos ir visai kitokio supratimo, kas yra riba, kas yra jos neperstojamas ir pirmpradinis peržengimas ribos dar prieš jai pasirodant. Patirtis tokio pasirodymo yra įrašyta įvairiais būdais, vienas iš jų buvo ir dar yra libido – reiškia užslopinimas eroso visokiais lytiškumais, biologizavimais ir net askezėmis.

Pirmasis atsakas į šią revoliuciją buvo poieškis priežasčių – o po paplitusią priežastingumo tezę, jas rasi po kiekvienu čiužiniu, bet kokioje metaforoje, įvaizdyje, sugrįžime šėtono, arba net filosofijose. Pirma, tai „saugi lytis“ su profilaktika ir pencilinu – nereikia rūpintis, nes dingsta „pasekmių terorizmas“. Antra, šalto karo grasa neleidžia nudelsti gyvenimo džiaugsmo – rytoj gali būti per vėlu. Trečia, plintantis egzistencializmas, su tokiais laisvo gyvenimo įvaizdžiais, kaip Simone de Beauvoir ir Jean Paul Sartre, po kurių vėliava iškilo retorika, kad peržengimas bendruomenės lytiškų santykių ribų yra ženklas intelektualumo. Ketvirta, antropologų išpopuliarinti teiginiai, kad kiekviena kultūra turi savo vertes ir todėl randasi verčių reliatyvumas; reiškia mūsų vertės nėra visuotinos, o be to, pridėjus Vakarų modernią daiktišką ontologiją, visos vertės yra subjektyvios, neturinčios jokio objektyvaus pateisinimo. Jei ribos remiasi vertėmis, tai kiekvienas asmuo turi savo vertes ir negali jų primesti kitiems, ir atvirkščiai. Net ir religinės vertės patampa reliatyvios, nes yra aišku, kad tarp tokių verčių nėra visuotino sutarimo. Pagaliau, penkta, įsigyvenusi moralės teorija, ypač Anglo-Saksų šalyse, o dabartyje visur, ir paremta Freudizmo, kad kiekviena veikla, visi santykiai yra nulemti „malonumo principo“. Jei nori būti moralus, tai net kiekybiškai turi dauginti malonumą – pridėjus Freudo libido, pasirodo kad visas malonumas, nepaisant, kaip jį tęsi per sublimacijas, yra lytiškas: rezultatas – globali orgija. Lytiška revoliucija, išreikšta besąlygiškai reikalaujanti atmesti visus varžtus, taip pat patapo perlaužimu tradicinių skirtumų tarp malonumo ir tikrovės principų, kur lytis yra malonumo principas, sutampantis su libido išsiliejimu, o tikrovės principas yra savęs užlaikymas arba, kitaip tariant, lytinis instinktas ir ego instinktas. Lytiškumas, kaip moterų išsilaisvinimo priemonė, atmetė tikrovės principą, nes jis sutapo su patriarchato mėginimu išgelbėti vyrų sukurtą Ego, bijantį dingti į moters galingus spąstus. Juk moterys neturėjo Ego tapatybės, tai jos elgėsi priešingai, energingai, ir vartojo patriarchato sukurtą libido mitologemą prieš ją pačią. Jei visa aplinka yra sublimacijos kūrinys, tai kas yra tikrovės principas, jei ne vienas iš libido sublimacijos kūrinių – ir štai nukirsta dar viena riba. Nors ne didžiausias, bet vaizdingiausias lytinės revoliucijos sudrebinantis visas Ego ir tikrovės ribas, pasirodė populiariame veikale Sex and the Single Girl (Lytis ir Viengungė Mergaitė), autorės Helen Gurley Brown. Net pats pavadinimas paguldė lytiškumą ir viengungę merginą į tą pačią lovą. Reikia tik įsivaizduoti, kad prieš tai, filmuose ir televizijos programose net vedę gulėjo atskirose lovose, o čia toks išskyrimas dingsta. Vienas iš to veikalo smūgių pasirodė, kad viengungė mergina turi puikų lytišką gyvenimą, niekada nenuobodu su vienu viso gyvenimo partneriu; jos pasirinkimas meilužių yra neribotas ir visi geidžia jos. Ji patampa kalvė savo lemties. Toks rolės modelis atveria duris visiems, turintiems/čioms lygybę visur, įskaitant ir lovą.

Pridėjus savoką libido, kad lytinis geismas yra investuojamas į visatą, į visus objektus, kad jie visi yra lyties polimorfinio geidimo siekiai, iškyla įdomūs teiginiai. Ekonomikos tikslas nėra turtas, nes jis sudaro priemonę vis daugėjančiai masei pasiturinčių žmonių cirkuliuoti globaliai ir patirti libido sąryšius su įvairove malonumų: nukeliavus į Japoniją, gauti restorane mažyčių gyvų žuvelių, kurias ryjant gerklėje jaučiasi slidus malonumas, nukeliavus į Indiją, pripildyti akis Khajuraho skulptūrų erotinės aistros nesibaigiančiais variantais malonumo, atsidūrus Kopenhagoje laižytis akivaizdoje erdve apsirengusių gražuolių reklamuojančių save vitrinose – ir gal nusipirkti šiek tiek narkotikos dar didesniam malonumui. Pagaliau pasiekėme Nirvana išsilaisvinę iš libido draudžiančių ribų. Bet erotinė aistra, nors minima psichiatrų, nebuvo išvis suprantama, kaip tik dėl jos apribojimo libido rėmuose. Be abejo, lytis tapo sutapatinta su erosu, kur įvairūs vaizdai, reklamos, žurnalai, filmai, televizorių programos buvo ir yra perpildytos “erotikos”. Reiškia bet koks kūniškas lytiškumo judesys tapo laikomas erotišku. Čia pasirodo lytiškumo neužtenkamumas, nes jo vardu iškilusi revoliucija veržėsi į nelytiškas, nors labai aistringai griaunančias ribas: lyčių lygybė darbe, moksle, moters teisė būti savo kūno savininke ir lygybę šeimoje. Žodžiu, pasirodo kita veržlos jėga, sudaranti nuotaiką ir įvelianti moteris ir vyrus – nuotaika, kuri nesutampa su jokiomis daiktiškumo ypatybėmis, lytiško kūno įvairovėmis, bet persunkianti ir išjudinanti lytiško kūno veiklą ir ribas. Svarbiausias dalykas šiame kontekste yra nepastebima prielaida: libido yra geismas objektų, įgaunančių geidžiamas ypatybes iš geidžiančio, kuris “investuoja” savo geidimą į kitus kūnus, ir, tokiu būdu, sunaikina erotinę geismo viską persunkiančią ir apsupančią nuotaiką. Tik daiktai yra geidžiami, nes kieno nors geismas patampa “prilipdytas” ant kito kūno, kuris pasirodo, kaip geidžiamas. Todėl libido ir jo lytiška išraiška neperžengia daiktiškumo ribų. Kita vertus, nors revoliucija buvo lytiška – paremta libido mitologema – ji peržengė ir tas ribas. Reiškia, kad ir ši mitologema yra kultūros sukurta riba sutramdyti eroso tvaną. Peržengimas patapo nuopelnu pasirodyme, kad suprastinimas eroso į libido palieka daug patirties neišaiškintos, nors visur ir visuomet iškeliamos kaip neišvengiamos.

KOSMOSAS BE LYTIES

Suprasti plačiau tokį neišvengiamumą ir vis tiek mėginimą jį apriboti, galima pasitelkti kitų kultūrų patirtimi, santykyje su Vakarų kultūra. Toks apribojimas pasirodo Britų imperijos „naštos“ apšviesti pasaulį ir įvesti Krikščionišką moralę. Didžiausias užmojis patapo Indija, nes tenai buvo palaida bala tūkstančių kultų, deivių ir dievų, necivilizuoto ir nepadoraus elgesio, ir nemokėjimo tvarkytis su kasdieniškais reikalais. Ypač tapo reikalingumas apriboti tą eroso veržlos pertekliaus neišvengiamumą ir jo siaubą. Norint valdyti kitą visą, nepažįstamą civilizaciją. Ir štai vienas iš daugybės pavyzdžių, kaip toks mėginimas yra konkretizuotas.Uždrausta! Jos veikalai negali būti skelbiami ir platinami, o viskas tai, kas yra jau išleista turi būti surinkta ir sunaikinta,” – reikalavo Britų valdžia, kuomet 1911tais metais buvo išverstas į anglų kalbą XVIII a. Telugų rašytojos Muddupalani tekstas. Britų aukščiausiasis policijos komisaras Indijoje, Cunninghamas konfiskavo visas kopijas ir apkaltino redaktorę leidėją Bangalore Nagaratnamma už šio amoralaus veikalo, galinčio kenkti Britų imperijos pavaldinių moralei, išleidimą. Toks reikalavimas liudija specifinį Britų požiūrį į Indiją, nes ir įžymiausias Britų filosofas Millis, kurio trijų tomų veikale, The History of British India, teigiama, kad šioje šalyje (Indijoje) viskas yra primityvu, barbariška, šiurkštu ir nemoralu, o indų vaizduotės kūriniai yra iškraipyti, pasibaisėtini laukiniai ir nesuvaldomi, todėl jiems reikia primesti racionalią valdžią, primesti ribą. Šio Britų kolonialistų sukonstruoto ir primesto naratyvo apie Indiją įtaka ryški Hegelio ir netgi Markso kūryboje, o jos liekanos tebėra gajos ir mūsų laikais.

O ką gi rašė Radhika Muddupalani? Numalšinti Radhika: „brauk per jos lūpas savo liežuvio galiuku; neišgąsdink jos aštriai įkasdamas; paliesk jos žandą su švelniu bučiniu – neįdrėks jos aštriais nagais; paimk jos krūties spenelį savo pirštų galais, bet neišgąsdink spausdamas pernelyg stipriai. Mylėk ją švelniai, neskubėdamas ir nebaugink jos grubiu veržlumu. Dar kitaip: kuomet prašau jos nebučiuoti manęs, glostydama mano veidą, ji prispaudžia mano lūpas prie savo. Kuomet prašau jos nepaliesti manęs, ji apglėbia mane ir įsismeigia į manę savo sultingomis-kietomis krūtimis. Kuomet prašau jos nesiglausti per arti, nes tai yra nemandagu, ji garsiai keikia mane. Kuomet sakau, jog esu davęs priesaiką neturėti moters savo lovoje, ji užšoka ant manęs ir pradeda ugningą meilės žaismą.” Patriarchalinius autoritetus suerzino dėstoma moters tapatybės, kaip erotinės samprata – mat moteris čia turi pakankamai galios, kad galėtų atsispirti vyrams, o be to pati nurodinėja vyrams, kaip ją reikia sutramdyti ir pamaloninti. Tačiau tuometinei tradicinei visuomenei labiausiai nepriimtina pasirodė tai, kad ši moteris, menininkė Radhika Muddupalani buvo tokia nepriklausoma ir jai svetima yra padėka bendruomenei ir valdovams. Ji klausia apie save, kokia gi kita moteris mano būdo skatino humanitarų mokslininkus su dovanomis ir pinigais; kuriai gi kitai moteriai mano būdo buvo rašytos epos; kokia gi moteris mano būdo laimėjo tiek daug pripažinimo visuose menuose; tu Muddupalani esi nepalyginama, tarp kitų. Arba dar daugiau, Veidas, kuris spinduliuoja, kaip pilnas mėnulis, įgūdžiai diskursuose, pritinkami išraiškai; akys perpildytos gailesčio, pritinkančio kalbai; didinga dosnumo dvasia, pritinkanti žvilgsniui. Štai apranga, kuri pagražina Muddupalani, kuomet ją giria karaliai. (Muddupalani, Radhika Santwanam, Bangalore Nagaratnamma, ed. Madras: Vavilla Ramaswami Sastrulu and Sons, 1910). Poetė, šokėja, kalbininkė, ji laiko save ir savo kūrybą gimusią iš jos pačios ugnies, todėl nemato reikalo atsiprašinėti ir lankstytis valdovams; priešingai – tai valdovai lenkiasi jai, garsina jos erotinius raštus, o pačią autorę tapatino su jos aistringa kūryba. Kaip ir ji, visos garsios menininkės ir poetės kūrė iš savęs pačių ir jas dydžiai gerbė bendruomenė bei karaliai. Pavyzdžiui garsi dainininke Mahlaqa Bai Chanda (1767-1824) visas, kupinas aistringo juoko ir grožio dainas, kūrė iš savęs pačios. Savo lėšomis ji pastatė keletą šventyklų ir savo didžiulį turtą paliko benamėms moterims. Kitą dainininkę ir poetę, Tarigondą Venkamamba, tėvas norėjo ištekinti, tačiau visus piršlius ir jaunikius išgąsdindavo jos grožis, inteligencija ir nepriklausomas būdas ir išdidumas. Mat ji pareiškė, kad tik Krišna, kuriam jinai rašė eiles gali būti jos vertas meilužis. Reikia būtinai pabrėžti, kad Krišna yra kosminė figūra ir todėl tik jis gali būti jos, kaip kosminės aistros įvaizdis, meilužis. Ši moteris paneigė visas bendruomenės taisykles, todėl buvo laikoma beprote. Buvo netgi reikalaujama išmesti ją iš bendruomenės, tačiau kuomet gandai apie šią menininkę pasiekė valdovą, jis įsakė jai pasirodyti savo rūmuose. Buvo pareikalauta, kad moteris nusilenktų valdovui, tačiau ji nesutiko ir liepė valdovui nulipti nuo sosto. Jis pakluso jos reikalavimui ir ji tuojau sudegino jo sostą savo ugningu žvilgsniu. Tačiau kokia skirtinga yra jos aistra Krišnai, palyginus su Judaizmo, Krikščionybės tradicijai būdinga nuolankia moters padėtimi dievybės akivaizdoje. Ši poetė rašė, kad Jis (Krišna) papuošia mane sidabro ir aukso žaisliukais; ant kaktos jis uždeda kvepalų, patamsina mano nuraudusias akis ir ant mano krūtų su savo rankomis žaismingai užtepa aliejaus, atvėsinti mano ugningą kūną; palengva veda į savo kambarį ir žaidžia su manim. Kaip matome čia Krišna turi tarnauti ugningai moters erotikai ir atvėsinti jos karštį, nes kitaip ji būtų pavojinga. Viskas parodo, kad jis tiesiog negali neįsivelti į jos kama-šakti-lila (erosa-energija-žaisma), nes tik joje ir jis įgauna savo gyvenimo aistras.

Tokia moters tapatybė pasirodo jos šokėjos veikloje. Reikia prisiminti, kad mahakali, didžioji laiko deivė yra viena iš neįveikiamų plotmių ir valdo pasaulio ritmą. Taip pat galingasis Šiva sudaro viso pasaulio šokį; šokis yra pasaulio pagrindinis žaismas ir geriausios šokėjos buvo ypatingai gerbiamos. Moterų šokyje matėsi ir Kali, ir Šiva, ir šokėjos, davė jiems malonumą, bet irgi atitraukė vienuolius nuo jų pasaulį neigiančių meditacijų. Rezultate, šventyklos konkuravo tarpusavyje dėl geriausių šokėjų ir muzikantų. Valdovai ir mahajanas buvo šokėjų patronai, o save aukštindamos šventyklos įrašydavo ant šventyklų vartų šokėjų vardus. Rajaraja, pats karalius pastatydino dvi ilgas gatves ir daugybę pastatų, kuriuose buvo įkurtos 400 šokėjų. Šios šokėjos buvo dieviška duotis tokių dangiškų būtybių, kaip Rati ir Rambha. Šokėjos buvo netekėjusios ir įgaudavo didžiulę garbę, jėgą ir autoritetą šventyklų bendruomenėse. Jos pravesdavo ritualus, kaip rangabhoga ir turėdavo Swamini stažą (iš Swami – viešpats). Pačios Devadasi šokėjos vadinosi Sani (iš Swamini). Tačiau kolonializmo dvasioje pasaulišką-dievišką reikšmę, turinčią Devadasi, pakeitė Bhogastree – egzotiškas šokis ir muzika, kurių pagalba siekiama tiesiog patraukti klientus. Vakarietiški raštai ir filmai apie Rytus yra kupini tokių šokėjų. Tokiu būdu, aukštai vertinamos ir netgi garbinamos šokėjos virto “gėdos seserimis”. Šokiai, kurie ikikolonialistinėje Indijoje buvo šventi ir gerbiami nusmuko iki negarbingo ir nedoraus meno, o netrukus šalį valdantys britai apskritai panaikino visą Devadasi sistemą. Tokiu būdu, moterų šokis Indijoje, buvo nužemintas iki prostitučių amato. Visa tai reiškia, kad erotinė, pavojinga ir visa persunkianti, ugnis, patampa apribota į lytišką, Vakarietišką kūną. Net dabartyje, pažiūrėjus į moterų žurnalus, jos įvaizdis turi būti lytiškai egzotiškas, nors plaukai jau turi būti pagal paskutines Vakarų madas, patraukti turistus ir pasiturinčius.

Toks apribojimas pasirodo interpretacijose lemiančių tekstų , paverstų į televizoriaus serialus. Jau sueina keliolika metų, kaip girdisi, kad Indijoje yra galingas Hinduizmo fundamentalistų judesys. Šio judesio rėmuose buvo sukurta televizijos laida pristatanti Ramayan(os) epiką, parodančią heroję Sita, kaipo gryna Hindu moters dorovės formą. Sita(os) grožis, iššaukiantis ugningą kamą (erotiką) įkūnija centrinę temą Ramayanoje, bet taip pat įkūnija dharma arba griežtai nustatytą elgesio ribą. Epo serialas buvo sukurtas 1988-89 metais, kaip tik sūkuryje Hindu fundamentalistų judesio. Net ir Indijos premjeras Rajiv Gandhi pažadėjo rinkėjams Ram Raiya, Ramos – Ramayan(os) herojaus – idealią karalystę. Bet kokia yra Sita(os) kilmė? Vedoje Sita originaliai reiškė kukurūzų motiną, nors Ramayan(oje) ji gimsta iš žemės. Ji pasirodo, kada karalius Janka ardamas lauką ją randa vagoje. Todėl jos vardas Sita yra “vaga”. Karalius ją įsidukrina ir užaugus ji išteka už Ramos ir patampa princese. Ji įgyja tapatybę su Lakšmi, spinduliuojančia deive turtu, pergalės, garsenybės, dorovės, grynumo, kilnumo ir karališkumo deive. Jos tamsi puse, Alakšmi, nurodo į priešingas ypatybes, kaip siaubingą spinduliavimą, vargą, alkį ir nelaimę. Šios ypatybės nėra daiktiškos, bet kosmiškos, o Sita yra sprogstanti santrauka tokių kosminių dimensijų. Reikia pastebėti, kad Lakšmi, kaip deivė, kuri išteka už dievybės Višnu, tampa nuginkluota; ji praranda savo tamsią ir galingą pusę, ir patampa “gera moteris”. Taigi ir Sita pasidaro įkūnijimas Rama(os) – vyro – reikalavimo būti dharma(os) ir dorovės gynėja ir šiuo būdu įteisinti jo poziciją. Sita ir Rama pasirodo, kaip dieviškos išraiškos Višnu ir Lakšmi.

Abi, Sita ir Lakšmi yra skaitomos pativrata(os), kaipo idealios žmonos, užlaikančios jų vyrų taisykles. Kitoje plotmėje jos taip pat turi pareigą patvirtinti jų vyrų “vyriškumą”, nes pastarasis gali būti prarastas, jei moterys nuklys pas kitus. Nors nėra didelio reikalo išvystyti šią plotmę, vis tiek reikia pastebėti, kad Indijos, na aišku ir kitose civilizacijose, moteris turi užlaikyti “šeimos garbę” ir vyriškumas yra įrodomas, kad ji tarnauja ir yra ištikima jam. Grasa prarasti moteris yra suprantama, kaip tiesioginė grasa vyriškumui. Vyrai turi atkeršyti kitiems už išniekinimą jų moterų, jei jie nori skaitytis vyrais. Daugelis tekstų, įskaitant ir Ramayana, turi šią erotinę plotmę. Viena iš šio epo centrinių temų pasirodo, kada erotiškai perkaitęs Ravana, išjudintas Sitos grožio, apgauna ir supurvina ją, priversdamas jos vyrą Rama, priklausantį Kšatriya, karžygių luomui, eiti į epinę kovą su Ravana ir jį pergalėjęs atgauti savo Sitą.

Atgavimas Sitos taip pat reiškia vėl įjungimą jos į jo jai nustatytas erdvės ribas. Kada Ravana nori ją klastingai pagrobti, Rama randasi išviliotas medžioti magiškos stirnos (maya mrg), kurios labai norėjo Sita. Prieš medžioklę Rama įsako savo broliui, Lakšman, kad jis turįs saugoti Sitą. Bet Ravanos klasta pasirodo tame, kad nušauta stirna patampa laume, kuri Ramos balsu šaukiasi pagalbos. Sita priverčia Ramos brolį Lakšmaną eiti Ramai į pagalbą. Nors nenoriai, jis paklauso Sitos, bet prieš išeinant jisai nubrėžia jos erdvės ribą, vadinama laksmanarekha, arba Lakšmano riba, ir įsakė jai, kad, nepaisant įvykių, ji negali peržengti šios ribos. Viduje ribos, vadinamos maryada ka seema, randasi sritis ištikimybės ir padoraus elgesio, Sita liktų apsaugota. Liepiama Ravanos, apsirengusio vienuoliškai ir grasinančio jos ir Ramos prakeikimu, Sita peržengia ribą duoti jam prašomo valgio ir patampa jo auka. Už ribos, moteris pradingsta į tykojančias pagundas Kamos, (eroso) Lilos, (žaismo) tamsios Kali ir jos kosminių audrų. Peržengimas ribos sudaro sutepimą Sitos tyrumo. Su laksmanarekha moters erotika patampa kovos laukas tarp jos geidaujančių vyrų, ir todėl ji turi būti uždaryta vyro nustatytose ribose, jo erdvėje. Ji turi sutapti su jo idealia moters vizija, jo dharma ir adharma, jo įstatymuose ir jų sulaužyme. Nepaisant, kas ją “laimi,” ji visuomet yra apkaltinama vilione, gundymu, nepadoriu elgesiu, nes jinai yra pavojus, kad jos erotinėje ugnyje visos ribos bus perlaužtos ir visi, įskaitant ir vyrus, išsilies į kosminį žaismą ir praras visas daiktiškas ypatybes.

Riba taip pat įvelia pativrata arba pilną pasišventimą ir pasiaukojimą savo vyrui arba patriarchatui. Čia pasirodo asketizmas, reikalaujantis iš Sitos paneigti savo erotiškumą, žaismingumą ir laikytis savo mintyse ir širdyje – nepaisant, ką ją pagrobęs Ravana su ja darys – savo nekaltumą. Moters pilnatis, jos galinga erotika, jos kosminė kama, lila, sakti, turi būti asketiškai atsisakomos ir paaukojamos, nes pasiduodant joms, ji pasidarys nepaklusni pativrata, negalės laimėti jos vyro meilės, pataps kalė, kiaulė ir neverta vadintis graži. Ji turi būti transcendencijos aukštybėje, iš kurios nusileidžia visa dorovė ir griežti reikalavimai. Ši askezė yra kolonizmo įnašas Indijos sąmonėje. Noras patapti vakarietiškais ir net “moraliais” Indai turėjo suprastinti savo kosminę sąmonę į baimę erotikos, į jos uždraudimą, kaipo nemoralia, nepaklusnia ir ardančia imperialistinės Britų moralės, kuri, savaime aišku, yra “aukštesnė”. Tokiuose rėmuose, Hindu fundamentalistams Ramayana turėjo tarnauti sąmonei, pasiskolintai iš Britų. Tas pasirodo aiškiai, kada gale televizoriaus epos serialo, ir po Ramos pergalės prieš Ravaną, Sita patampa tyra karaliene. Toks patapimas, kaip tik neįskaitė, kas atsitiko su Sita visose tradicinėse Ramayanos versijose, kuriose Rama abejoja Sitos ištikimybe ir ją apleidžia nėščią ir vienišą.

Per riaušes ir net teismus, serialas turėjo būti pratęstas su tradicinio teksto pabaiga, kur Rama, net jai nežinant, palieka nėščią Sita, nes jis įtaria, kad, būdama pas Ravana, ji tapo “suteršta”. Bet seriale Rama tampa nekaltas, nes Sita, sekant Hindų fundamentalistų ideologija, pati reikalauja, kad Rama ją paliktų, ypač, kad ji nenori jokio įtarimo Ramai už jos priėmimą, kaip karalienės. Anot jos, bet kokie gandai apie jos buvimą su Ravana gali pakenkti Ramos garbei ir tyrumui. Kaip tikra pativrata, ji turi išsaugoti Ramos transcendentinį ir nesuterštą stovį. Kolonializmas turi būti išlaikomas net vietinės sąmonės pertvarkymu, nes be griežtos patriarchalinės “moralės” vietiniai negali patapti civilizuoti. Jie pasiduoda lengvoms pagundoms ir nėra produktyvūs imperijos ekonomikos naudai. Buvo paminėta, kad Vakarų lytinė revoliucija įvėlė vidurinės klasės jaunimą, kuris taiga paneigė pažeminimą kitų klasių lytiškumą. Žemesnės klasės merginos buvo “tamsesnių” plaukų ir odos, ir elgėsi nepadoriai. Tas pats pasirodo Britų imperijos supratime Indijos moterų “žemesnio” moralės lygio – jos yra grynai lytiškos, nors egzotiškos. Kas yra svarbiausia, tai suprastinimas Indijos patirties kamos, kaipo visą kosmosą persunkiančios erotikos į paprastą lytį. Taigi, peržengimas lytiškumo, pasidaro moralės reikalas ir visa, kas turi bent kokią lytinę patrauką, turi būti interpretuojama morališkai. Visa Khajuraho architektūra ir skulptūra, kvėpuojanti polimorfine erotika, rišančia savo patraukla visus gyvūnus ir visą gamtą, patampa lytine perversija. Ši interpretacija, kaip tik ir reikalauja, kad Vedantinis Brahmanas būtų pakeltas į virš kosminę transcendencijos plotmę, būtų tyras, grynas, nesuterštas kosminiu plotmių – turi būti Britų imperijos moralės šalininkas. O ta moralė yra reikalinga Britų naudai.

Kaip matėme, Ramayanos Sita, garbinga žmona, turėjo paneigti savo erotiškumą ir tarnauti vyro garbei. Toks paneigimas išryškėja interpretacijos rėmuose, kuriuose galima suprasti Indijos moters erotinę, energingą, žaismingą ir siaubingą tapatybę. Pastarosios sudaro tęsinį ir įsipynimą į vieną iš dviejų Indijos “šventų raštų” – Mahabharata. Kaip jau buvo pastebėta, Brahmanizmo pasekėjai, kurie dabartyje sudaro Hinduizmo fundamentalistus, teigia, kad moters moralus įvaizdis pateiktas Ramayanoje turi parodyti, kad Sita yra paklusni Ramos žmona, nešanti “tradicines Indijos vertybes”. Įvairūs reklaminiai skelbimai, kurių pagalba rimti ir pasiturintys vyrai ieško žmonų, remiasi būtent tokiu Sitos įvaizdžiu. Taigi moralas čia būtų toks, kad jeigu moteris nori “pagauti” tokį vyrą, tai ji turi būti kaip Sita. Tačiau visiškai kitas įvaizdis, ant kurio remiasi galingiausios Indijos tradicinės rašytojos, šokėjos, menininkės, randasi Mahabharata(os) centrinėje figūroje Draupadi. Kokia yra jos pasaka ir koks iškyla Kamos supratimas šioje istorijoje? Čia ir prasideda visi sunkumai, norint surasti naratyvą visai Mahabharatai. Vienas naratyvinis uždavinys reikalauja išaiškinimo, kas ir kodėl. Bet Mahabharata priešinasi išaiškinimams vien todėl, kad neįmanoma surasti joje išvystytų įvykių priežasčių. Norint surasti priežastis, reikia suprasti, kaip įvykiai seka vienas po kito, tačiau kosminės dimensijos neturi laiko krypties, o įvykiai yra neišvengiamai į jas įsivėlę. Toks įsivėlimas yra siaubingas, reikalaujantis krypties paneigimo.

Todėl, kuomet 1998 m. pasirodė drąsus į Kanadą emigravusios indės Deepa Mehta sukurtas ir režisuotas filmas “Agni”, Indijoje kilo tokios riaušės, kad Bombajaus mieste buvo netgi sudegintas kino teatras, kuriame šis filmas buvo rodomas. Po šio incidento kontraversiškas filmas Indijoje buvo uždraustas, nes jame tapo atverta kosminė erotinė ugnis, sulaužanti tradicines ribas ir sprogdinanti kūno suprastinimą į lytišką daiktą. “Mahabharatos” televizijos serialas taip pat sukėlė didžiulį triukšmą, kurį kėlė anaiptol ne tik ortodoksiški originalaus Mahabharatos teksto žinovai – spauda ir kitos masinės informacijos priemonės įtraukė į šį skandalą plačiuosius visuomenės sluoksnius. I Indiją atvykstantys turistai galėjo pakliūti į šio filmo sukeltas gatvės riaušes arba susidurti su įkyriu taksi vairuotojų noru kalbėti tik apie šį serialą. Nuomonės pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni klykė iš susižavėjimo, teigdami, kad Raza (serialo scenarijaus autorius) ir Chopra (serialo režisierius) yra kone dieviški naratyvistai, kurie sugebėjo visai žmonijai parodyti kilnią Indijos tradiciją, persmelktą visuotinės moralės, o jų vardai turi būti įrašyti auksinėmis raidėmis. Tuo tarpu, kiti keikė serialo kūrėjus, kurie, jų nuomone, atvėrė Indijos gėdą prieš visą pasaulį – visų garbinamas dievybes jie parodė itin nepalankioje šviesoje – tiesiog nerūpestingai žaidžiančias su moterimis ir netgi laužančias aukščiausius įstatymus, o aukščiausio rango moterį parodė kaip paleistuvę, kuri ištekėjo už penkių vyrų (brolių) ir ardo visą dievišką Brahmanišką tvarką. Filmas įkaitino abejų pusių aistras ir sukėlė didžiulį ir ugningą ginčą. Pastarasis, kaip tik atveria erotinės aistros, kosminių energijų, žaismo, apgaulės perteklių virš daiktiškumo, lytiškumo ir Vakarų teorijų ribų, nustatančių apsaugos ribas, nustatančių asmens daiktiškos tapatybės gynimosi ribas, išreikštas kaip „ego sauga“ ir net statymais tvirtovių, už kurių sienų slapstosi vienuoliai nuo pasaulio pagundų.

SAVĘS KŪRYBA

Indijos neužlaikomai sprogstanti bei šokanti kosmologija pagaliau pasirodo jos pilnatyje. Pastaroji pasirodo įvairiausių figūrų išraiškose ir ypač Mahabharatos epe, gerokai skirtingoje nuo minėtos Ramajanos. Indijos civilizacija, esanti daug senesnė, gilesnė ir vešlingesnė, kurioje erosas turi visai kitokį pobūdį, labiau tinkantį, kaip visą aprėpiančios ir persunkiančios nuotaikos, kaip nušvitimas dalykų galinga patraukla, siaubu, ir kankinančia meile. Ten erosas yra vadinamas kama, turinčia neišvengiamą ir neapeinamą jėgą, nulemti žmonijos ir net kosmoso ir jame veikiančias galingas dievybes. Indijos raštuose ir paminkluose, šventyklose ir gatvėse yra įrašyta kama, kurios dalia visai skiriasi nuo Vakarų – nepaisant to, kad Freudas tyliai “pasiskolino” Indijos supratimą, daug forminės libido perversijos. Erotika ten yra “šventa”, bet be Platoniško vertikalumo, ji yra kūniška, jautri ir jausminga, bet be falokratijos ir technokratijos, jų kūnai perpildo odą, bet būdami grakštūs ir lankstūs, jie nėra kieti. Nesiekdami peržengti kūniškumo, jie yra jausmingi, bet be jokios perversijos sąvokos, be jokios priespaudos, uždraudimų, gėdos ir ribų. Jausmingas kūniškumas, persunkiantis viską, ir persunktas kamos, dar neturi nei gėdos, nei kaltybės, nes visokie psichologiški suprastinimai kosmoso neturi jokio svorio. Mat jie yra šokantys kūnai, nesiekiantys vertikalios krypties, bet formuojantys ir išreiškiantys kosminį šokį, tokį, kaip Šiva. Kūno liuosumas ir veržlumas pasirodo menuose per S ritminę figūrą, kurios dinamikos neįmanoma apriboti.

Ir štai, pasirodo kitas tekstas, atveriantis kosmines dimencijas, kurios buvo išreikštos poetės Muddupalani, ir kurios apstulbino Britų imperijos tarnautojus, reikalaujančius, kad jos poezija taptų uždrausta. Tas tekstas, tai Mahabharata, kuriame pasirodo erosas, nesutampantis su jokiomis daiktų ypatybėmis, bet leidžiantis tokiom ypatybėm turėti savo trumpalaikį pastovumą. Indijoje, kaip ir kitose šalyse aptinkama viršpasaulinė tapatybė – ji, visų pirma, pasirodo pagrindiniuose Vedantos įvaizdžiuose, pavadintuose Brahman. Jis yra virš visų dieviškų transcendencijų ir nėra išvis įsivėlęs į pasauliškas plotmes. Jis yra tiek nublizgintas, kad yra už gryną grynesnis, už tikrą tikresnis, už dievybes dieviškesnis, ir todėl jo tapatybė yra labiau tapati sau, negu bet kokia kita tapatybė.Tuo pačiu, jis yra Dharma (įstatymas), kurį turi sekti visi aukšto luomo vyrai, nes, tik laikydamiesi dharmos, jie gali būti gryni ir pasiekti savo tikrają esmę. Tačiau šioje vietoje ir pasirodo Brahmano grynumo tuštybė, jo bejėgiškumas, neįmanomumas jo nei patirti, nei užlaikyti jo įstatymo, nes, norint pasiekti tokią patirtį, reikia ne tik atsisakyti pasauliškų plotmių, bet taipogi virsti tuštybe. Iš tokių brahmaniškų tapatybės aukštybių neįmanoma suprasti, kaip galima teigti, kad jis yra pasaulio fenomenų šaltinis. Todėl visi teiginiai apie jo galias, energiją, slapstymąsi už niekada neatidengiamos skraistės, jo patrauklumą, pasiekus jį, dingimą į džiaugsmą, pasako visai priešingą istoriją, nusako reikiamybę įsivelti į šį pasaulį, į jo visas plotmes ir, tuo atveju, būti ne pasaulio šaltiniu, bet sąlygotam visų pasaulio dimencijų. Pastarosios skiriasi nuo Vakarietiškai aprašyto eroso tuo, kad jo intensyvumas ir sankryžos sudegina visas mūsų ribas. Todėl prie tų plotmių prisiartinti reikia gan atsargiai ir ne perdėm arti, tik šiek tiek. O tos plotmės, dimensijos yra kosmiškos.

Pasaulis yra Šakti, energija, gyvybiškumas, dinamika suprantama taip, kad kiekvienas dalykas, nepaisant rūšies, yra tik akimirkos duotis, lyg ji būtų pastovi, tapati. Pačioje dalykų esmėje, pačių dievybių veikla, demonų jėgos susideda vien iš Šakti trumpalaikiškai susikoncentravusių energijų. Be jos, didysis Šiva ir jo aistringas šokis tebūtų lavonas. Šakti yra gyvybiškumas, permainos, visų būtybių, kaip jos pačios išraiškos žlugimas. Neturėdama jokios tapatybės, ji neturi ribų ir prisirišimo, neturi ypatybių; bet ji pasirodo ir kaip didžioji motina, kuri visus apsaugo, ir kaip paleistuvė, o dievybės ir žmonės yra jos pratęsimas ir jos energijos įtampa. Jos gyvybiškumas pasirodo, kaip garsas ir kartais tampa suasmenintas, kaip kalba vac – žodis, kuris įkvepia ir užburia žynius ir jų himnus. Kartais ji pasirodo, kaip prakriti, medžiaga. Pasaulis irgi yra maya, apribotas įvairiausiomis siaubingomis ir kilniomis patirtimis, nuo prisirišimo, atstūmimo ir baimės, iki sapnų. Mazya neturi pradžios ir net kali (laikas) iškyla tik su ja. Jos neįmanoma apibūdinti jokia kalba, nes visa kalba gimsta iš jos; ji nėra mąstoma, nes kiekvienas mąstymas yra jos išraiška. Ji neturi jokio šaltinio, nes ji yra savo pačios šaltinis. Todėl ši pasaulio plotmė yra neišvengiama, kaipo nenutrūkstanti pasaulio savęs kūryba. Visa kas pasirodo ir dingsta yra maya-šakti, nes jos abi visam kam sudaro sąlygas. Net ir visa peržiangentis Brahman yra sąlygotas jų, nes neturėdamas nieko savo tuštybėje, jis turi sutapti su jomis. Maya-Šakti yra Brahman. Kitaip tariant, maya-šakti parodo, kad Brahman yra niekas kitas, kaip būtent jos pačios. Bet taip pat jos tęsiasi kaip karma, save kurianti veikla ir gali pasirodyti kaip yoga, energetiškas žaismas, įtampa, o ne disciplina ir taisyklės. Pastarosios priklauso tuščiam ir bejėgiui dharma arba įstatymui, kurie tampa neįmanomi pasauliškų plotmių akivaizdoje, nes ir dharma yra maya.

Viena iš ypatingiausių plotmių, kaip buvo daug pastebeta, yra kama, sudaranti visų įvykių troškimą, aistrą, erotinę ugnį, visų įvykių, vienas kitam patraukimą ir atstūmimą, laimę ir nelaimę, kilnumą ir pažeminimą. Visi sąryšiai tarp įvykių – nepaisant to, ar jie liestų žmones, gyvūnus, upes, kalnus, planetas, žvaigždynus ar akį pagaunančią žvaigždutės šviesą – yra erotiški. Jei dingtų kamos pasaulinė plotmė, visata virstų lavonu, lygiai taip, kuomet atsitinka, kai dingsta šakti. Kamos panaikinti neįstengia netgi tokia galinga dievybė, kaip Šiva. Reikia būtinai pastebėti, kad įvardintos dimensijos yra persipynusios viena su kita. Šakti-maya taip pat yra patrauklios, siaubingos, atstumiančios, aistringos ir sudaro savo tęsinį šakti-maya-kama. Žinoma, jos yra persipynusios be jokių taisyklių ir tikslo. Toks, taisyklių neturintis žaismas atveria dar kitą pasaulišką plotmę, lila. Pastaroji yra visų pasaulio dimensijų žaismas. Tačiau žaidžia anaiptol ne žmogus ir jo vaizduotė, sąmonė, bet maya-šakti-kama. Viena iš galingiausių dimensijų, ko gero yra kali, laikas, kuris Indijos tradicijose nulemia visus įvykius. Apsirengusi vien erdve, mahakali (didžioji kali) yra nenugalima – jos įveikti negali nei žmonės, nei demonai ar dievybės, nes jos ritmas, tarytum vandenyno bangos, iškelia ir nuskandina visas duotis. Pastarosios, turinčios pastovumo bruožus, yra viena iš šakti-maya išraiškų – energijų sambūrio pastovumo iliuzija, nes kali plotmėje visas pastovumas dingsta ir paaiškėja, kad viskas tėra laikinas žaismas. Reikia pastebėti, kad laiko bangavimas panaikina Vakarų įvaizdžius, esą laikas turi kryptį ir net tikslą. Vandenyno laiko metafora parodo, kad nėra jokių pastovių krantų ir todėl nėra krypčių; viskas banguoja ir kiekvieną įvykį be jokio tikslo, o, tuo pačiu, itin intensyviai blaško bangų žaismas.

Visos minėtos pasauliškos dimensijos sudaro visų daiktų ir įvykių šaltinį. Net ir pats Brahmanas ir jo pasirodymas tokių dievybių, kaip Krišna, Višnu, Šiva pavidalais, įvyksta iš mayalila-šakti-kama-kali, nes tos dievybės pasirodo tik tuomet, kai iš tų pasauliškų dimensijų jos įgauna gyvybiškumo. Tos dievybės, kaip yra teigiama Upanišadose ir Brahmasutrose, tupi ant tų dimensijų ir sudaro tikrai jų žaismingumo išraiškas. Nors visos dievybės yra pavaizduotos lyg turinčios aukštesnes, pastovias ir pasaulį peržengiančias tapatybes, nustatančias visas duočių ribas, jos yra apgaulė, mayos lila, ir kamos įsiutimas. Juk kaip virš pasaulio, neturinčio jokių pasaulio savybių, jos negali būti kosmoso šaltiniais. Reikia prisiminti, jog tokia dievybė, kaip Krišna yra itin pasižymėjęs, kaip daugybės gopi meilužis. Gopi, jaunos piemenaitės, savo magnetine patraukla ir energija, neleidžia Krišnai išsprukti iš erotinių intrigų. Visi mėginimai išsprukti veda prie to, kad jis dar labiau įsivelia. Pagaliau ne Brahmanas sudaro visatos šaltinį, bet pasauliškos dimensijos, iš kurių iškyla ir kuriose dingsta visi dalykai ir įvykiai. Tokioje situacijoje galima mėginti atskleisti moterų tapatybės klausimą Indijos literatūroje. Iš pat pradžių reikia pripažinti, kad visos pasauliškos dimensijos yra moteriškos, visas visų daiktų šaltinis ir pradžia-pabaiga, pasirodymas ir dingimas priklauso nuo moteriškų jėgų.

Šis trumpas įvadas atveria pagrindinį Draupadės vaidmenį Mahabharatoje. Savi-kūryba reiškia būti savo pačios sukurtai. Jos tėvas, karalius Draupad, laukė sūnaus gimimo, tačiau jo vietoje gimsta Draupadi, visiškai suaugusi ir gimusi iš savo pačios ugnies – agni – moteris. Jos aistringa energija, kama-šakti, jos galia atverti visų žmonių aklumą, sukeltą neišvengiamo įsivėlimo į pasauliškas dimensijas, jų maya, visus pašiepiantis ir taip pat neatsispiriamas žaismingumas – lila – yra visos jos dimensijos be jokios kitos tapatybės. Reikia pabrėžti, kad nors Krišna savo veikloje, jo karma-yoga, pagauna visas pasauliškas dimensijas, pastarosios nepriklauso jam ir jis tegali jas vartoti nepastebėdamas, kad jis irgi yra pagautas maya, bet ne jos šaltinis, nesutapęs su ja. Kitaip negu jis, Draupadi niekuomet nemėgina “pasisavinti”, lyg kad tos dimensijos būtų jai išorinės ir skirtingos nuo jos, lyg kad ji būtų jas peržengusi. Todėl ji yra tikra jos pačios šaltinis, gimusi pati iš savęs ir nesiskirianti nuo pasauliškų dimensijų: ji yra kama-šakti-maya-lila-karma-kali. Kaip jos pasauliška “tapatybė” be tapatybės veikia per visą naratyvą, kaip jos buvimas yra neišvengiamas buvimas visų kitų ir visatos ir net Krišnos?

Kuomet Draupadi gimsta iš savo pačios ugnies, jos įsigeidžia visi kšatrya asmenys, priklausantys aristokratų-karžygių luomui. Tiek kilniai ir gerai genčiai priklausantys Pandavas, tiek apgaulingos genties Kauravas karžygiai yra pagauti jos kamos, jos aistringos ugnies, todėl visi yra pasirengę eiti dėl jos į gyvačių lizdą, viską paaukoti ir prarasti, kad tik galėtų laimėti jos ranką. Tačiau ji pati pasirenka – atmesdama kitus – Pandavas genties penkis brolius, kaip savo vyrus, vienas iš kurių yra Ardžiuna, pagrindinis herojus, kuriam daug dėmesio skiriama Bhagavad Gita, kuomet jis diskutuoja su Krišna, apsimetusiu Ardžiunos karietos vežiku. Bet, pirma visa to, reikia atverti jos pasauliškų plotmių tapatybę, ir kaip ji pereina per visus ir net atveria pačiame karžygių vyriškume jų silpnybes, jų neišvengiamą įpuolimą į visas kosmines plotmes, sprogdinančias jų visas ribotas priesaikas. Visa tai pasirodo žaismo, lila pobūdžiu, kuomet Pandava genties broliai – Draupadi vyrai – sutinka žaisti kauliukais su Kaurava genties broliais. Žaidime Pandava broliai pradeda pralošti savo turtus, suirzę ir kupini išdidumo jie užstato ir pralošia savo rūmus, ir pagaliau užstato ir pralošia savo karalystę. Nieko nebeturintiems, jiems Kaurava broliai – kurie taip pat dega kama ugnimi dėl Draupadi – pasiūlo, kad užstatytų ją – Draupadi. Pagauti lila, užsidegė konkurencija, jie užstato “stirnaakę Draupadi” ir pralošia. Ją atveda į didžiąją salę, kur ėjo lošimas atiduoti ją laimėtojams, o pastarieji reikalauja, kad ji būtų nurengta. Jai pradeda nuvynioti jos sari, bet nepaisant, kiek daug vynioja, ji vis dar apsirengusi, nepaisant, kad jau didžiulė stirta sari medžiagos, jos niekas negali nurengti, nes kampe slapta sėdi Krišna ir neleidžia jos nurengti, o Krišna vartoja šakti-maya, kurios kaip tik ir yra Draupadi. Prie to reikia atsiminti poetę Muduppalani, kuri savo ugningu žvilgsniu galėjo sudeginti karaliaus sostą; kaip tai atsitiko, kad Krisna-Draupadi, kuria sekė Muduppalani, nesudegino tų nenaudėlių savo ugningu žvilgsniu? Kauliukų lošime – lila – varžybų audroje – šakti – geidimo Draupadi – kama, žaidėjai patys susidegino jos ugnyje, nes be lila, šakti, kama, maya jos apskritai nėra; ji ištirpdo, sprogdina jų aukštas, visą peržengiančias tapatybes, parodydama kad pastarosios yra tik dar viena maya išraiška, maya kaip Draupadi šakti jėga. Pagaliau, po visų mėginimų ją įžeisti, pajuokti, nurengti, ji prabyla, tačiau ne savo, o jų visų vardu. Jie visi, priklausantys kšatrya luomui turi gryną tapatybę, nesuterštą pasauliškų plotmių: savo grynume jie užlaiko gryną dharmą, nekintantį visatos ir žmonijos įstatymą, kuris randasi virš pasauliškų plotmių. Tas pats įstatymas reikalauja, kad šio luomo asmenys apsauguotų ją nuo paniekinimo, įžeidimo, kad jie gyventų pagal nekintančios transcendencijos reikalavimus. Tačiau pagauti konkurencijos žaismo ir aistringų kivirčų, jie visi išsilieja į Draupadi kosmines dimensijas, iš kurių maya užtemdo jų akis ir jie nebemato jų priesaikos tarnauti grynai dharma ribai. Jie neturi aistros dharmai, bet turi aistrą kitų aistroms, žaismą kitų žaismingumui ir energiją kitų energiškumui – aistra ieško ir gyvena vien aistra, kuri yra persmelkta energijos ir žaismo. Kalbėdama už juos, ji nutildo visus ir atveria jų gyvenimus, kaip neišvengiamai įaustus į pasauliškas dimensijas, nepaisant jų, transcenduojančių pareiškimų, esą jie pakyla virš pasauliškos visatos ir atstovauja tikrajai tiesai. Neišvengiama tiesa pasirodo jų neišvengiamo įsivėlimo į pasaulį, jo erotika, jų gyvenimo sąlygotumo ne iš aukštybių, bet iš dimensijų, kurios nėra suprastinamos į jokį daiktiškumą.

Ir pagaliau Ardžiuna, kuris laikomas pasiekusiu sąmonės būseną, kuri yra virš įsivėlimo į pasauliškas dimensijas, pasiekęs grynumą ir matantis iš brahmano pozicijos, kad visa yra maya, lila, šakti, kama, kali, ir karma suabejoja ar jam apskritai reikia eiti į kovą prieš tuos Kaurava nenaudėlius, nes jokia veikla – karma – išvis jam nebereikalinga. Kaip buvo minėta, jo karietos vežikas pasirodo esąs Krišna, kuris reikalauja kad Ardžiuna įsiveltų į karą, nepaisant to, kuo šis karas baigsis – laimėjimu ar pralaimėjimu. Trumpai tariant, tikslas virsta bereikšmis, kaip veiksmo kryptis; veiksmas – karma – yra viskas, o veiksmas tuojau persipina su šakti-maya-kama-lila, kali ir įvelia Ardžiuną į ištirpimą Draupadi ugnyje. Šis reiškia, kad moters tapatybė Mahabharatos naratyve yra pasauliška o ne dalykiška, yra visa kurianti ir sudeginanti ugnis, visa statanti ir tuo pačiu ardanti jėga, visa patraukianti ir atstumianti – deginanti ugnis. Kadangi ji yra ši ugnis, ji ieško ir suranda atsaką tokioje pačioje, kama ugnyje. Transcendencijos siekiantys vyrai, netgi vyriškosios dievybės, neturi savyje tokios ugnies; jie ją skolinasi, kaip matėme net dievybių plotmėje, iš pasauliškų dimensijų priklausančių moteriai. Moteris išvysto savo ugningas aistras su moterimi arba su vyrais, kuriuos pagavo kama-lila sūkurys. Reikia pabrėžti, kad jos aistringas ugningumas nėra vidiniai, psichologiški įvykiai, prikabinti ant išorinių daiktų ir žmonių; aistringumas yra ji, ir jos nėra be ugningo degimo ir keliančio siaubo, kurį jinai pagauna ir su kuriuo ji sutampa, kaip kosminė figūra.

Priėjome ribą, kurios peržengimas, sprogdinimas, atveria erosą, kaip kosminę dimensiją, ir, tuo pačiu, per kitas įsipinusias dimensijas, kaip energiją, žaismą, laiką, pastovumo apgaulę, neturintį jokio kito tikslo, kaip žasti kosminį žaismą, įrodant, kad visi daiktai ir jų apribojimas ypatybėmis, yra nevykęs mėginimas suprastinti kosmosą į sukurtų daiktų ir visų mitologinių būtybių sumą, yra tik kosminis žaismas. Kosmosas, tuo pačiu kuria save. Matėme, kaip Draupadi gimė iš savo ugnies, reiškia susikurė savo pavidalą iš kosmoso, taip pat turėjome pamatyti, kad visos „savybės“ kaip Šakti, Lila, Maya, Kama, Kali, nėra savybės daiktų, bet kosmoso dimensijos, į kurias viskas yra įvelta, jų persunkta ir sprogdinama. Griežtai kalbant, galima teigti ontologiškai, kad daiktai yra sukurti, bet kosminės dimensijos nėra sukurtos, nes visi daiktai yra niekas kitas, kaip tik trumpalaikiai kosmoso kūriniai. Niekas negali sukurti kosmoso, nes ir visi kūrėjai remiasi kosmoso dimensijomis – ugninga aistra, erotika, žaismu, laiku, ir apgaule, lyg kad mes būtume pastovios, idealios, olimpinės būtybės, apribotos ir apsaugotos nuo kosminių dimensijų. Bet sauga, pasirodžiusi įvairių apribojimų pavidalais, nieko negelbsti, nes ir jos pačios yra žaismingos kliūtys sukurti erosui gyvybišką itampą.

PAGALIAU: KOSMINĖS FIGŪROS

Vakarietis meldžiasi uždaruose namuose, saugančiuose nuo nuodėmingo pasaulio. Ten reikia siekti išganymo ir amžino – nekintančio gyvenimo, reikia siekti tobulumo. Indas meldžiasi kitaip ir meldžiasi daugiausia ne šventyklose – juk visas kosmosas dar nėra suprastintas į medžiagiskumą, atskirta nuo sakralumo. Jo dievybės dar nėra uždarytos į “namus” arba atskirtos nuo kosmoso. Jis meldžiasi be aprangos, be gėdos po atviru dangum; čia kažkoks “negražumas” neturi jokios reikšmės, nes, kaip matėme, tiesioginė pasaulio patirtis įvelia žmogų į visatą persunkiančią erotiką, jos glamonėjimą vėjo virpesiuose ir žolės pakutenime. Žmogus negali būti atskirtas nuo visatos, drabužiu atribotas aistringas kūnas nuo saulės bangų. Šis sąryšis su išraiškia ir aistringa, jausminga aplinka leidžia žmogui žiūrėti į kito akis su spinduliuojančiu magnetizmu, su šviesiu ir kilniai patraukliu, su magnetizmu, nuo kurio negalima atsitraukti. Ir gyvūnai, ir visa, kas juda, pasirodo lanksčiuose sąryšiuose, ar pastarieji bebūtų gazelės ir tigro mirties šokis, ar meilužiu grakščiai išdirbta joga pozicija – visos daiktiškos ribos Indijai yra nesuprantamos. Ir erotiniuose santykiuose jie yra pagauti visatos bangos, nes blogiausias erotinis santykis būtų suprastinimas savęs ir kito į objektą, į sumą dalių vakarietišku būdu, į vienetą, negalintį peržengti į patirtį kosminės aistros. Peržengimas pavienio į kosmosą nepalieka erotinio virpesio, jo jautrumo ne tik kitam, bet ir visatos energijai, Šakti, jos betikslėj ir spontaniškai pagautai žaismo, lila, išraiškai.

Esant tokiam stoviui, Indų šventyklos yra sudėtingas santykis tarp architektūros ir meno, struktūros ir dinamikos, lyg kad pati struktūra veržtųsi į sprogimą, sudarytų sąlygą savęs pačios veržlai iš ribotumo. Nes ten menas yra niekas kitas, kaip sudėliojimas įvairiausių kama santykių – pozų. Kas yra ypatinga, tai nėra jokios vertikalios pozicijos, jokios figūros, kuri viršytų, turėtų pirmenybę, aukštesnę reikšmę sąlytyje su kitomis. Nepaisant, kokios bebūtų figūros, ar žmonės, dievybės, ar gyvūnai ir žvaigždynai, saulė ar upės, visa rodosi lygioje eroso įtampoje, aistroje ir perpildyme. Tose figūrose nepasirodo jokių iššūkių, pašaipų, kurios rastųsi, jei būtų peržengiamos nuostatų ribos, sulaužytos kokio nors falinio patriarchato iš pavydo arba noro viršauti taisyklės. Todėl šioje erotinėje daugialypėje nepasirodo išrinkimo, kas turi erotinį santykį su kuo, su nustatytomis “normaliomis” būtybėmis, rūšies reikalavimais. Visa yra surišta su viskuo. Bet, kas matosi, tai neribota, jautri ir jausminga inteligencija, išbandanti visas erotines galimybes, tarpe kurių nėra tos, kurios būtų leidžiamos ir kurios neleidžiamos, kas kilnu, paaukštinta ir kas žema. Ten meno darbai parodo bendruomenę, kurioje erotikos užgniaužimas, priespauda, nužeminimas dar nėra pažįstami. Jautrumas, kūniškas jausmingumas nėra niekur peržengiama, ir net aukščiausia metafizinė išmintis, giliausia kontempliacija, esą erotiškos, švelniai, pagarbiai ir dosniai šypsančios.

Ten randasi erotinis juslumas, kuriame nėra garbinamas falocentrizmas, kuriame sąlyčiai tarp žmonių ir gyvūnų, tarp visatos įvairiausių formų nerodo lytiškų pasitenkinimų arba noro pratęsti gentį; priešingai, ten randama erotinė įtampa lyg, kad ji būtų persunkianti ir lengvai alsuojanti kosminė nuotaika, įtampa, kuri yra matoma visur, bet niekur nėra peržengiama. Nieko nėra perdėto, jokios lyties viršavimo ir vertikalios falokratijos. Vyrai yra lankstūs ir liauni, nesukietėję į olimpinį grožio idealą; jie vyniojasi ir alsuoja gyvybe, ir nėra falokratai ant kuriu moterys turėtų ieškoti tvirtybės ir atsparos. Vyrai priima moterų iššūkius ne dėl dominavimo, bet dėl grakščios pozicijos ir aistringo žvilgsnio įtampos. Bet tose šventyklose nepasirodo įrašo lytinės meilės, lyg kad Indija nebūtų įstengusi įrašyti nieko aukštesnio negu biologiškai veikiantį kūną. Ten randasi įrašytas jautrumas aukščiausios išminties, apmąstymas visatos grakščiausių grožio niuansų. Ten pasirodo kama-eros esmė, turinti kosminę dalią ir lemtį. Ten vyrai ir moterys žiūri vienas į kitą su gilia pagarba, su akimis pilnomis išminties šviesos, be veidmainiškumo, kaltybės pašaipos, gėdos, be jokio savanaudiškumo, vergovės. Visos figūros randasi džiaugsmingame stovyje su laisve dievų, kurie yra supratę viską.

Tokių figūrų pozos nėra rodymas lytiškai patrauklių dalių, bet pilnai išvystyta joga, pagrįsta kamos aistra, jos žaismingumu. Ką žmogus yra pastebėjęs kilmingo ir išdidaus erelio sparnų galybėje ir skrydyje, ką tigro grakštume, ką skorpiono riestume, ką žuvies švystelėjime vandenyje, ką įtampoje kobros šuolio, visą tą žmogus yra išdirbęs per jogą, kaip galimybę erotinio lankstumo. Šventyklose kiekviena erotinė forma matosi sąlytyje su kitomis; kiekviena gyvybės forma glamonėja kitas ir visos rodo galimybę išdirbti savyje visas kitas, per jogos veiklą. Kamiškas, erotiškas troškimas apglėbia ne tik žemiškus įvykius ir gyvybių formas, bet yra surištas su žvaigždėtais skliautais ir su saulės bei planetų takais. Tūkstančiai meilužių sudaro saulės vežimą; saulės kelionė per skliautus yra pagrindas viso, kas yra jausminga, jautru, bet ji pati yra sudaryta iš tūkstančio judesių, erotinio troškimo. Bet nesiranda nei nusižeminimo, nei pasiaukštinimo visatos erotiniuose sąlyčiuose, ar tai būtų žmogus su kitais gyvūnais, ar su saule, žvaigždėtais takais, ar plačiomis upėmis – žmogus keliauja erotinėje visatoje.

Vakarų pasaulyje erotinis grožis yra suprantamas, kaip žmogaus vidinė jėga, vidaus troškimus įrašytus olimpiniame kūne ir jo judesiuose, yra vidaus siela, kuri integruoja asmenybę, rytuose pasirodo kas kita. Erotinis įnašas pirmoje eilėje yra sumaišimas visatos įvykių. Jos antakiai yra dangaus skliautai, jos lūpos – gėlių žiedai, jos brangenybės – papuošalai – skrendantys paukščiai; jos magnetiškas ir aistringas žvilgsnis seka ir glamonėja kiekvieną kūno dalį, ir kiekviena dalis turi savo erotinį tobulumą, kuris yra viršžmogiškas, bet be transcendencijos. Bet tos pačios akys yra vandeningos, plaukiančios, jos pirštai yra kometos, siekiančios iš dangaus skliautų. Ką Indijos joga vertina, yra lankstumas, galėjimas sukurti iš savo figūros ir judesių figūras ir judesius visatos, visų gyvybių ir gamtinių įvykių. Ne taip, kaip Platonizme, kur erotinis žvilgsnis eina nuo pavienės figūros į bendrą idealą, čia randasi žvilgsnis, einantis nuo vienos iki kitos pavienės formos, kurios neturi nieko bendro, tiktai, kad jos yra erotiškos. Bet taip pat pasirodo pagrindinė Kundalini jėga. Šis energijos žaltys nėra falokratinis simbolis, nes jisai sukasi į šešias lotus žmogaus kūno pozicijas. Kundalini aistra, smilkstanti kūne, palaiko įtampą be jokio neutralizavimo. Ši Kundalini ugnis padaro žmogaus žvilgsnį ugningą, bet be jokių manierų ir reikalavimų, be jokių konvencijų ir atsargos, pilną, plaukiantį ir laisvą žvilgsnį.

O ką tos akys mato kitų akyse – ne tik erotinę Kundalini liepsną. Tose akyse matosi atspindėjimas ir plėtra erotinės ugnies ir magnetizmo per visą. Jos mato erelio puikybę ir leopardo grakštumą, mato žvaigždynų takus ir vandenynų gelmes, mato erotiškai spalvingą visatą, spindinčią jos aistringame žvilgsnyje. Tose akyse spindi žibančios saulės ir sprogstančios žvaigždės, žaismas žuvies ir Genghes upės kryptis. Tuo pačiu malonumas nėra apskaičiuojamas psicho-analitiškai, kaipo tiesioginis pasitenkinimas ir atpalaidavimas įtampos ir pasiekimas neutralizacijos. Visur yra užlaikoma Kundalini smilkstanti erotinė ugnis. Šiame kūne yra randama visata. Kaip būtų teigiama Indijoje, šiame kūne yra Ganghes ir Jumma, yra saulė ir mėnulis, visos šventos vietos. Niekur nesu matęs vietos ir šventyklos džiaugsmui, kaipo mano kūnas. Priešingai Freudui, čia randasi, kad erotinis plėtimasis nuo formos per ir į kitas formas nėra išdava frustracijos, užslopinimo tiesioginio erotinio pasitenkinimo, išsiliejimo, bet plėtimasis savo energijos įtampa. Žvaigždžių takai ir Suryjos (saulės) skliautai, ir mėnulis, ir kobra nėra plėtimasis žmogaus jausmingumo ir jautrumo, bet yra suradimas erotinės Kundalini liepsnos visur ir visame.

Tos kūrybinės-erotinės energijos kartais yra išvystytos šokių meno. Kaip buvo paminėta, šokėjos turėjo aukščiausią stažą ir savo judesiuose atvėrė visų įvykių judesius. Pirmasis menas yra šokis, iš kurio išeina kiti menai, kaip jo variantai. Net ir nemeniški užsiėmimai, kaip šaudymas iš lanko, gali patapti šokiu. Daugybė dievybių yra šokėjai ir Šiva, visų šokėjų viešpats, sudaro kosminį šokį. Jis yra visatoje, kaip nematomas karštis medienoje, kuris sunkiasi per medžiagą ir mastymą, ir uždega juos šokio grakštumu. Todėl erotinės energijos taip pat tęsiasi per šokius ir sudaro pastarųjų patrauklumą ir judrumą. Nepaisant, koks veiksmas, jei jis yra kosmiškai svarbus, turi būti išreikštas šokio būdu. Štai, Višnu džiaugsmingai šoko ant vandenyno ir sukūrė pasaulio pavidalus; Šiva šoko siaubingai ir sunaikino juos; Krišna šoko lengvai ant gyvatės Kalya ir pergalėjo ją. Šventyklose pasirodo struktūros, lyg jos būtų neperstojamai kuriamos sprogstančių energijų. Kur tik Indijos įtaka bepasirodė, pavyzdžiui per Budizmą, ten taip pat pasirodė šokių motyvai statulose. Pastarosios visuomet išvysto sąryšį tarp šokio energijos ir ugningos erotikos. Ir štai, ši Kundalini ugnis nesiekia amžinų Platoniškų formų, begalinių idealų. Ką ji išvysto yra betikslė erotinė visata, betikslinis laikymas erotinės įtampos. Toks intensyvumas be krypties yra žmogaus priklausymas kosminėje nirvananoje.

Džiugiai, Algis Mickūnas

2020 m. rugsėjo 25 d.

P.S. DĖMESIO! Jei patiko straipsnis ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti filosofai@inbox.lt. AČIŪ!

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code