Algis Mickūnas: poetės, šokėjos,menininkės
Uždrausta! Jos veikalai negali būti spausdinami, o kas yra jau išleista, turi būti surasta ir sunaikinta. Taip reikalavo 1911 metais britų valdžia, kai buvo išverstas į anglų kalbą vienos XVIII a. telugų rašytojos Muddupalani tekstas. Aukščiausias britų policijos komisaras Indijoje, Cunninghamas, konfiskavo visas kopijas ir apkaltino Bangalore Negaratnamma išspausdinus nemoralių veikalų, kurie galėtų pakenkti dorovinei Britų imperijos subjektų sveikatai. Tokį reikalavimą nulėmė Britų naratyvas apie Indiją, stipriai paveiktas Millo, kurio trijų tomų veikale The History of British India teigiama, kad visa toje šalyje yra primityvu, barbariška, šiurkštu ir nemoralu, o vaizduotės kūriniai – laukiniai ir nesuvaldomi, nenatūralūs ir pasibaisėtini. Šio naratyvo „mitas“ tęsiasi per Hėgelio ir net Markso veikalus. 1998 metais Indijoje pasirodė filmas AGNI, sukurtas ir režisuotas į Kanadą emigravusios indės Deepa Mehta. Dėl jo kilo tokios riaušės, kad Bombėjaus mieste buvo sudegintas kino teatras, o vėliau filmas Indijoje buvo uždraustas. Panašų triukšmą sukėlė ir Mahabharatos televizijos serialas, kuriuo piktinosi ne tik originalaus teksto žinovai, bet ir spauda. Gatvėse ginčydavosi ir net susistumdydavo turistai ir atkakliai apie serialą juo kalbindavę taksistai. Vieni gyrė scenaristo Razos tekstą, kiti Chopros režisūrą, neva parodžiusius žmonijai kilnią Indijos tradiciją, kupiną visuotinės moralės; kiti šaukė, kad serialas esąs Indijos gėda, nes rodo pasauliui dievybes, žaidžiančias su moterimis ir laužančias aukščiausius įstatymus, piešia aukščiausio rango moterį kaip paleistuvę, sukūrusią šeimą su penkiais broliais ir paniekinusią visą dievišką brahmanišką tvarką. Kyla klausimas: kodėl užvirė tokie karšti nesutarimai?
Atsakydami pirmiausia atsisakykime Vakarų ontologijos, t.y. pasaulio interpretavimo, kaip dalykų ir jų ypatybių visumos, nesvarbu, ar tie dalykai būtų interpretuojami klasikiniu būdu, kai kiekvienai dalykų rūšiai priskiriamos esminės ir nekintančios ypatybės, ar moderniųjų filosofijų bei mokslo prielaidų, kai manoma, kad visa susideda iš mažiausių dalelių. Visa kita, kas į tokį mintijimą netelpa yra vien neturintys su tikrove nieko bendra. Tai reiškia, kad tiesiogiai patirtas pasaulis, ypač jo nuotaikos, plotmės ir gelmės, Vakarų tikrovės supratimo visai nepaveikė. Jei tokių plotmių ir pasirodo, jas galima suprasti, kaip žmogaus „vidinius“ psichologinius ir net biologinius reiškinius. Jei tokios nuotaikos, kaip džiaugsmas, aistra, liūdesys, siaubas, gyvybiškumas, audringumas, patrauklumas, atstūmimas, pyktis ir kt. patiriamos be jokių tarpininkų – ontologiškai, jos tampa visa apimančiomis gelmėmis, sūkuriais, kuriuose dalykai įgauna savo raišką. Tokios duotys neišvengiamai persmelkia žmogaus patirtį ir visas jo pajautas. Mes matome kitus liūdinčius, besidžiaugiančius, išsigandusius ir, jei nesame dogmatiški vakariečiai, visų pirma klausiame ne apie kažin kokią pramanytą žmogaus vidinę būseną, bet apie aplinkos nuotaiką: kas tave džiugina, baugina? Šias plotmes galime priskirti pasauliui, nes jos neturi nei specifinių vietų, nei laiko – jos yra visuomet „pajuntamos“ žmogaus išraiškoje, kaip tik tada, kai žmogus yra jų apimtas, sujaudintas. Jusliškumą visų pirma sudaro jautrumas pasaulio nuotaikoms. Prieš pamatydami, ar žmogus baltas, ar juodas, mėlynų, žalių ar rudų akių, ilgos ar trumpos nosies, mes pastebime jo išdidumą, niekinamą žvilgsnį, energingus ir grakščius judesius, erotinį žaismą ar patrauklumą.
Šios visa peržengiančios pasaulio plotmės yra sąlyga pasirodyti ir dingti įvairioms tapatybėms, joms formuotis ir deformuotis, tęstis ir lūžti. Be šių plotmių nebūtų ir literatūros, nes pastaroji kupina įvairiausių išraiškų sankryžų. Skaitytojas būna sujaudintas, supykintas, pamilęs, pakerėtas paslaptingų intrigų. Nesvarbu, kokio žanro veikalas būtų – ar romanas, epas, šventųjų raštų pasakojimai ar mitas, visa tokia literatūra be pasaulietiškų išraiškų neapseina. Žmonės myli, smerkia, nekenčia net ir dievai. Vieni kiti reikalauja žmonių meilės, – neapykantos kitiems dievams ir jų pasekėjams. Kai Aristotelis sumąstė, kad pasaulį išjudino pirmasis postūmis, neturintis jokios raiškos, nebent tai, kad traukte traukia išrutuliuoti savitas formas, Jėzaus kulto sekėjai tą pirmąjį postūmį tuojau įvardino kaip aukščiausią dievybę, kupiną įvairių išraiškų – nuo meilės iki neapykantos. Užtenka tik pažvelgti į tokios dievybės pasekėjus, kad pamatytume pasaulio išraiškų įvairovę: jų įvaizdžiai kupini aistros, nusižeminimo, troškimų, pasididžiavimo, paniekos. To neišvengia net ir šventieji: Tomas Akvinietis yra pareiškęs, kad po pirmojo didžiulio džiaugsmo būti danguje šalia tėvo, antras didžiausias ir net aistringiausias džiaugsmas bus matyti pasmerktųjų kančias pragare. Piešiniai, skulptūros, literatūros kūriniai rodo vieną: daiktai, žmonės, brėžiniai – nėra pasaulio plotmių šaltinis, bet tik jų „nešėjai“. Kitaip tariant, dalykų, žmonių, dievybių ir minių jų pasekėjų duotys priklauso nuo pasaulio plotmių patirties raiškų, persmelkiančių visą dalykiškai suprantamą visatą.
Šaltinis ir Tikslas
Valymo, gryninimo, tyrumo, apsigynimo ritualai turi vieną tikslą: pasiekti esminę, turinčią amžinas ypatybes, tapatybę. Tokie ritualai turi atmesti visus pašalinius fenomenus ir pasiekti, kas yra virš fenomenų, nepaisant, kaip tas „virš“ bus įvardintas: transcendencija, grynasis mokslas, supaprastinimo metafizika (kur fenomenai yra „aiškinami“ tikra tikrove, tiesų tiesa), vienuolių gyvenimas, apsitvėręs mūrais nuo užteršto, purvino, nuodėmingo pasaulio, išpažintis, psichiatrija, dieta, profesija, dėsniai, įstatymai. Bendruomenės įdeda daug triūso ir sąnaudų, kad išlaikytų tokias tikslines tapatybes, kurių nors ir laikomų pastoviomis, neįmanoma įgyvendinti. Todėl jos ir nukeliamos kaip ateities siekiai. Kartais pasirodo metafizikos teorijų, kurios teigia, kad žmogaus tapatybė sutampa su transcendencijos tapatybe, kad pasiekti save lygu pasiekti ir net sutapti su pačia Būtimi. Būta visokių, net džiaugsmingų pasakymų, neva toks sutapimas įrodąs, jog visatą galima pranokti, kad virš pasaulio yra visų dalykų Būtis, taigi ir pasaulio šaltinis. Bet lieka abejonė, ar, neatsisakius visų pasaulio fenomenų, galėsime tiesiogiai tą Būtį pamatyti kaip šaltinį. Būtis, kaip šaltinis, kažkodėl trukdo žmogui patirti tokį šaltinį, ir iš jo kilęs pasaulis tarsi paslepia jo kilmę. Vadinasi, nuolatinis klajojimas audringose, aistringose pasaulio plotmėse yra netikras gyvenimas. Tikrą tikrovę pamatyti iš išorės ir išorėje atrasti tikrąją tapatybę įmanoma tik kaip nors išsivadavus iš pasaulio.
Kaip ir visur, viršpasaulinė tapatybė matoma ir Indijoje, pagrindiniuose Vedantos įvaizdžiuose, vadinamuose brahmanu. Jis yra virš visų dieviškų transcendencijų ir neturi jokio ryšio su pasaulio plotmėmis. Jis tiek nublizgintas, kad yra už gryną grynesnis, už tikrą tikresnis, už dievybes dieviškesnis, ir todėl jo tapatybė yra už visas tapatybes tapatybesnė. Bet čia ir pasirodo grynumo tuštybė, jo bejėgiškumas, neįmanomumas jo nei patirti, nei išlaikyti, nes, norint pasiekti tokią patirtį, reikia ne tik atsisakyti pasauliukų plotmių, bet irgi tapti tuštybe. Iš tokio brahmaniško tapatybės aukščio neįmanoma suprasti, kad jis yra pasaulio fenomenų šaltinis. Todėl visos kalbos apie jo galias, energiją, slaptumą, patrauklumą, pasiekus jį džiaugsmui, gauname indų literatūroje visai priešingą istoriją, visai kitokią moters tapatybę. Joje atsiveria visos pasaulio plotmės, skirtingos nuo Vakaruose aprašytų išraiškų tuo, kad jų intensyvumas ir sankryžos sunaikina visas mūsų ribas. Todėl prie tų plotmių reikia artintis gana atsargiai.
Pasaulis yra sakti, energija, gyvybiškumas, dinamika, suprantama taip, lyg kiekvienas dalykas, daiktas, nepaisant jo rūšies, būtų tik pastovi akimirkos duotis. Iš esmės dievybių veikla, demonų galia gaunama tik iš Sakti. Be jos didyaia Šiva ir jo šokis būtų negyvi. Ji yra gyvybiškumas, kaita, visų būtybių ir jos pačios raiškos kylimas ir žlugimas. Neturėdama jokios tapatybės, ji neturi ribų ir prisirišimo, neturi ypatybių; ši dievybė yra kaip didžioji motina – paleistuvė, saugojanti ir dievybes, ir žmones, nes visa tai sudaro jos pratęsimą ir energijų įtampą. Jos gyvybiškumas girdimas, kaip garsas ir kartais tampa suasmeninta kalba vac. Tai žodis, kuris įkvepia žynius ir užburia jų himnus. Kartais jis pasirodo kaip prakriti, medžiaga. Pasaulis yra maya – įvairiausių patirčių (prisirišimo, atstūmimo, baimės, sapnų, siaubo, kilnumo) ribotumas. Ji neturi pradžios ir net kali, laikas, iškyla tik su ja. Ji nenusakoma jokia kalba, nes kalba yra jos kūrinys; ji neapmąstoma, nes kiekvienas mąstymas yra jos raiška. Ji neturi jokio šaltinio, nes ji yra savo pačios šaltinis. Todėl ši pasaulio plotmė amžina, kaip nesiliaujanti pasaulio savęs paties kūryba. Visa, kas pasirodo ir dingsta, yra maya-sakti, nes jos abi suteikia viskam sąlygas. Net ir visagalis Brahmanas yra nuo jų priklausomas, nes būdamas tuščias, jis turi su jomis sutapti. Mays-sakti yra Brahman. Kitaip tariant, maya-sakti parodo, kad Brahman yra jos. Bet jos tęsiasi, kaip karma, save kurianti veikla ir gali pasireikšti, kaip yoga, energijų žaismas, įtampa, o ne drausmė ir taisyklės. Pastarosios priklauso tuščiam dharma arba įstatymui, kurie pasauliškose plotmėse neįmanomi. Viena iš tų ypatingų plotmių yra kama – troškimas, aistros, erotinė ugnis, visų įvykių trauka vienas kitam ir atstūmimas, laimė ir nelaimė, kilnumas ir pažeminimas. Visi ryšiai tarp įvykių, žmonių, gyvūnų, upių, kalnų, planetų, žvaigždynų yra erotiški. Jei pasaulinė kamos plotmė dingtų, visata netektų gyvybės. Taip būtų ir dingus sakti. Net ir galingiausi dievai, tokie kaip Šiva, negali panaikinti kamos. Norėdamas pasiekti savo grynąją sąmonę, Šiva ilgainiui atsisako visų ryšių su pasaulio plotmėmis; tik viena plotmė jo vis dar nepaleidžia – kama. Užpykęs ant jos, jis ją sudegina savo trečiąja akimi. Staiga sukilo visos kitos dievybės ir pareikalavo, kad Šiva atgaivintų kamą, nes be jos pasaulio ryšiai žlunga, ir visata subyra. Šiva paklūsta jų reikalavimui, atgaivina kamą ir be paliovos tūkstantį metų mylisi su savo palydove Parvati. Minėtos plotmės yra viena su kita susipynusios. Sakti-maya taip pat yra patrauklios, siaubingos, atstumiančios, aistringos, jas pratęsia Sakti-Maya-Kama. Žinoma, jos susipynusios be taisyklių ir be jokio tikslo. Toks laisvas žaismas atveria dar kitą pasaulio plotmę, lilą, visų pasaulio plotmių žaismą. Žaidžia ne žmogus ar jo vaizduotė, sąmonė, bet maya-sakti-kama. Viena iš galingiausių plotmių yra kali, laikas, kuris Indijos tradicijoje nulemia visus įvykius. Vilkinti vien erdve, mahakali, didžioji kali yra nenugalima, nei žmonių, nei demonų, nei dievybių, nes jos ritmas, kaip vandenyno bangos, iškelia ir nuskandina visas duotis. Šios pastovumo bruožų ir yra viena iš maya raiškų – iliuzija, nes kali plotmėje visas pastovumas dingsta, ir atrodo, kad visa yra tik laikinas žaismas. Laiko bangavimas panaikina Vakarų laiko turinčio kryptį, įvaizdžius ir net tikslą. Vandenyno laiko metafora reiškia, kad nėra jokių pastovių krantų ir krypčių; viskas banguoja, ir kiekvienas įvykis yra mėtomas bangų žaismo be jokio tikslo, bet itin intensyviai.
Visos minėtos pasauliškos raiškos sudaro visų daiktų ir įvykių šaltinį. Net ir paties Brahmano pasirodymas dievybių pavidalais – Krišna, Višnu, Šiva – kyla iš mays-lila-sakti-kama, nes tos dievybės pasirodo tada, kai įgauna iš tų pasauliukų plotmių gyvybiškumo. Upanišadose ir brahmasutrose pasakojama, kad jos sėdi ant plotmių ir suteikia plotmėms žaismingumo. Nors jos vaizduojamos turėtų aukštesnes, pastovias, pasaulį pranokstančias tapatybes, tikroji jų esmė – apgaulė, mayos lila, ir kamos įsiūtis. Krišna žinomas daugybės gopi, jaunų piemenaičių meilužis, o jos savo kamiską sakti įtraukia Krišnai į erotines intrigas. Visi mėginimai iš jų išsivaduoti yra veltui. Pagaliau ne Brahmanas yra visatos šaltinis, bet pasaulio raiškos, iš kurių viskas iškyla ir viskas dingsta. Taigi pažvelkime, kaip Indijos literatūra sprendžia moterų tapatybės klausimą. Joje visos pasaulio plotmės yra moteriškos giminės, visa ko šaltinis ir pabaiga, atsiradimas ir dingimas priklauso nuo moteriškų jėgų.
Klasika
Iki šiol buvo nusistovėjęs tam tikras požiūris, kaip Indijos tautų literatūrose tyrinėti moterų tapatybes. Jos aiškinamos Indijos „šventuose raštuose“ – Mahabharatoje ir Ramayanoje. Brahmanistai, kurie dabartyje vadinami induizmo fundamentalistais, mano, kad moraliausią moters įvaizdį pateikia Ramayana, kurioje Sita apibūdinama, kaip paklusni Ramos žmona, įkūnijanti „tradicines Indijos vertybes“. Skelbimai, kuriais rimti ir pasiturintys vyrai ieško žmonų, remiasi Sitos įvaizdžiu: jei nori gauti tokį vyrą, turi būti kaip Sita. Kitą įvaizdį, pamėgtą įžymiausių Indijos rašytojų, randame Mahabharatoje. Tai pagrindinė veikėja Draupadi. Kas apie ją sakoma, kokia jos moteriškoji tapatybė? Čia ir prasideda visi sunkumai, jei nori rasti visai Mahabharatai vieningą pasakojimą. Maahabharatą sunku aiškinti, nes neįmanoma suvokti joje vykstančių įvykių priežasčių. Atrodytų, kad įvykius reikia suprasti, kaip vykstančius vieną po kito, bet pasaulinės plotmės neturi laiko krypties. Todėl epas Mahabharatai kelia kitokį klausimą: katham/katha.
Janamejaya, didžiųjų Mahabharatos herojų proanūkis, iš šeimos yra girdėjęs poeto Ved vyasa, katham istoriją – kaip visa tai atsitiko, kad pandavos šeimos herojai, sekėjai ir gynėjai įstatymų – dharma – žudė tuos, kurių neturėjo žudyti, ir vis tiek buvo laikomi nekaltais. Kaip tie, galingi ir nekalti vyrai, tie tigrai apsikentė blogų žmonių priespaudoje? Kaip atsitiko, kad Krišna-Draupadi, užpulta blogos valios vyrų, būdama tokia galinga, nesudegino tų Dhritarashtra(os) sūnų savo žvilgsniu? Kaip atsitiko, kad Ardžiuna Krišnai paliepus pasiuntė mirčiai didžiulę, strėlėmis ginkluotą kariuomenę? Janamejaya reikalauja atsakyti į šiuos klausimus, kad galėtų tokius įvykius suprasti. Jo klausimai apima plotmes nuo Brahmano iki Krišnos ir pagrindinės naratyvo veikėjos Draupadi. Draupadi glaudžiai susietas su Krišna, kuris, kaip viena aukščiausių dievybių, yra pagrindinio herojaus Ardziunos mokytojas. Krišna gali būti vadinamas Draupadi ir atvirkščiai, nes, kaip tuojau matysime, jis yra veikėjas, įsipainiojęs į pasaulio plotmes. Jis yra „daugiau negu tuščias“ ir jokios veiklos negalintis imtis brahmanas. Pavidalas, kuriuo jis pasirodo prieš didžiojo karo pradžią, Ardžiunai yra siaubingas viratroopa, save kuriantis ir naikinantis maya-lila, priklausąs prakriti plotmei. Ta viratroopa yra virpanti, aistringa daugybė formų su daugybe burnų ir akių, daugybe nuostabių degančių, kaip saulė ir ugnis, augančių, dingstančių maya-sakti-lila, save kurianti prakriti, kur bet koks pastovus atman-pats tampa sukrėstas iš pagrindų. Jis yra daugiau negu pats Brahmanas.
Mahabharatoje pagrindinis vaidmuo tenka Draupadi. Ji užsiima savikūryba – savo pačios kūrimu. Jos tėvas, karalius Draupadas, laukia gimstant sūnaus, bet gimsta Draupadi, suaugusi ir gimusi iš savo ugnies. Ji pilna aistringos energijos kama-sakti, ji pakankamai galinga, kad parodytų kitiems jų beprasmišką veržimąsi į plotmes – jų maya, jos žaismingų pašaipų – lila pripildytos visos jos plotmės be jokios kitos tapatybės. Nors Krišnos veikla, jo karma-yoga, apima visas pasaulio plotmes, jos jam nepriklauso, jis tegali jomis naudotis nepastebėdamas, kad irgi yra veikiamas maya, bet nėra jos šaltinis, nėra su ja sutapęs. Draupadi skiriasi nuo jo tuo, kad ji niekada nemėgina „pasisavinti“ tų plotmių lyg atskirų nuo jos, lyg ji būtų jas pranokusi. Todėl ji yra savęs pačios šaltinis, gimusi iš pasaulio plotmių ir nuo jų nesiskirianti. Ji yra kama-sakti-maya-lila-kali. Visi pasakojimai yra persunkti jos pasauliškos duoties, bet be jokių ypatybių, nes jos kūrybiška veikla lemia visus įvykius ir net pačią būtį aukščiausių dievybių – tokių kaip Krišna.
Jai pasirodžius iš savo pačios ugnies, visi ksatrya – aristokratų-karžygių luomo asmenys, ne tik kilniųjų ir gerųjų – Pandavas, bet apgavikų genties Kauravas karžygiai pasiduoda jos kamai, jos aistringai ugniai; jie visi pasirengę dėl jos rankos viską paaukoti – eiti į gyvačių duobę. Bet ji pasirenka pašiepdama kitus – penkis Pandavas genties brolius, ima juos į vyrus. Vienas iš jų yra Ardziuna, pagrindinis herojus, smulkiai aprašytas Bhagavad Gita, pavaizduoti jo ryšiai su Krišna, apsimetusiu Ardziunos karietos vežiku. Bet, visų pirma, reikia atskleisti jos pasauliukų plotmių tapatybę, kaip ji išbando juos visus ir demaskuoja tų vyriškų karžygių silpnybes. Visa tai daroma žaismingai, lila būdu. Pandava genties broliai – Draupadi vyrai – prikalbinami žaisti kauliukais su Kaurava genties broliais. Jie pradeda pralošti savo lobį, pagauti azarto užstato ir pralošia savo rūmus, pagaliau – net karalystę. Viską praradusiems Kaurava broliai, taip pat degantys kama ugnimi dėl Draupadi – pasiūlo užstatyti ir ją – Draupadi. Įsiaudrinę, jie užstato „stirnaakę Draupadi“ ir pralošia. Ją atveda į didžiąją salę, kurioje buvo lošiama, atiduoti laimėtojams. Pastarieji reikalauja ją nurengti. Jie pradeda vynioti nuo jos sari, bet kuo daugiau vynioja, tuo daugiau randasi sari medžiagos. Draupadi niekas neįstengia nurengti, nes to padaryti neleidžia kampe pasislėpęs Krišna, vartojantis sakti-maya, kurios kaip tik ir yra Draupadi. Atsiminkime Janamejaya klausymą poetui Vesya: kaip atsitiko, kad Krišna-Draupadi nesudegino jų savo ugningu žvilgsniu? Lošdami kauliukais – lila, varžydamiesi – sakti, geisdami Draupadi – kama, lošėjai patys susidegino jos ugnyje, nes be lila, sakti, kama, maya jos iš vis nėra; ji ištirpdo jų didingas tapatybes, kaip dar vieną raišką, kaip iliuziją.
Neįveikta visų mėginimų įžeisti, pajuokti, nurengti, ji prabyla, bet ne savo, o jų visų vardu. Jie visi, priklausantys ksatrya luomui, turi gryną tapatybę, nesuteptą pasauliukų plotmių: tuo grynumu jie išlaiko gryną dharma, nekintantį visatos ir žmonijos įstatymą, veikiantį virš pasauliškų plotmių. Tas pats įstatymas reikalauja, kad šio luomo asmenys apsaugotų ją nuo paniekos, įžeidimų, kad gyventų pagal nekintančios transcendencijos reikalavimus. Tačiau apimti konkurencijos jausmo, aistringai kivirčydamiesi, jie visi pasklinda po Draupadi plotmes. Ten maya užtemdo jų akis, ir jie nebegali tesėti priesaikos – tarnauti grynajai dharmai. Jie nejaučia aistros dharmai, bet aistringai siekia kitų aistrų. Jų žaismas siekia kitų žaismingumo, energija – kitų energijos – aistra ieško ir gyvena vien aistra, kupina energijos ir žaismo. Prabildama jų vardu, ji visus nutildo ir parodo, kad jų gyvenimai įausti į pasaulietiškas plotmes, nepaisant jų transcendentuojančių pretenzijų, neva jie pakilę virš pasauliškos visatos ir atstovauja tikrajai tiesai.
Ir pagaliau Ardžiuna, kuris mano pasiekęs tokią sąmonės būseną, kai esi virš pasauliukų plotmių, grynas ir viską matai brahmano žvilgsniu, kai visa yra mays, lila, sakti, kama, ir karma, kai imi abejoti, ar verta prieš tuos Kaurava nenaudėlius, nes jokia veikla – karma – iš vis atrodo nebereikalinga. Jo vežikas yra Krišna, reikalaujantis, kad Ardžiuna eitų kovoti, nesvarbu, ar karas bus laimėtas ar pralaimėtas. Kitaip tariant, tikslas nustoja prasmės, karma – yra viskas, o veiksmas tuojau persipina su sakti-maya-kama-lila ir įtraukia Ardžiuną į Draupali ugnį, kurioje jis ištirpsta. Tai reiškia, kad moters tapatybė Mahabharatoje yra pasauliška, o ne dalykiška, kad ji – visa kurianti ir sudeginanti ugnis, visa statanti ir kartu ardanti jėga, visa traukianti ir atstumianti – ugnis. Kadangi ji yra moteris, tai ieško ir atranda atsparą tokioje pačioje, kama ugnyje. Vyrai, siekiantys transcendencijos, savyje tokios ugnies neturi; jie ją skolinasi, kaip matėme, net dievybių plotmėje, iš moteriai priklausančių pasauliukų plotmių. Moteris išugdo savo ugningąsias aistras su moterimi arba su vyrais, kurie įsukti kama-lila sūkurių.
Poetės–Šokėjos–Menininkės
Radhika: „Brauk per jos lūpas savo liežuvio galu; neišgąsdink jos, skaudžiai įkąsdamas; paliesk jos skruostą švelniu bučiniu – neįdrėksk jos aštriais nagais; paimk jos krūties spenelį pirštų galais, bet nespausk per stipriai. Mylėk ją iš palengva, palaipsniui; neišgąsdink jos savo veržlumu“. Arba: „Jei aš prašau, kad ji manęs nebučiuotų, glostydama mano veidą, ji prispaudžia mano lūpas prie jos lūpų.
Jei aš prašau, kad manęs neliestų, ji mane apglėbia ir duria savo prisirpusiomis, standžiomis krūtimis. Jei aš prašau nesiglausti per arti, nes tai nemandagu, ji garsiai bara mane. Jei aš sakau jai prisiekęs neturėti savo lovoje moters, ji užšoka ant manęs ir pradeda ugningą meilės žaismą.“
Šitaip rašo Radhika Muddupalani (1730–1790), kurios 584-ių poemų rinkinys buvo britų uždraustas, kaip nemoralus. Labiausiai autoritetus piktino ne tai, kaip ji supranta moters tapatybę, kuri esanti tokia galinga, kad gali atsispirti vyrams ir pamoko, kaip ją numalšinti, bet kaip ji supranta pati save: esanti savarankiška, nematanti, už ką dėkoti bendruomenei ir valdovams. „Ar buvo kita moteris, skatinusi humanitarus mokslininkus dovanomis ir pinigais? Kuriai kitai moteriai buvo sukurti epai? Kokia kita moteris taip išgarsėjo visokių menų srityse? Esi neprilygstama Muddupalani.“ Arba dar daugiau: „Veidas, spinduliuojantis, kaip mėnulio pilnatis, tinkamos raiškos bendravimo įgūdžiai; akys, kupinos gailesčio, atliepiančio žodžius; didinga dosnumo dvasia, pritinkanti žvilgsniui. Štai parėdai, puošiantys Palani, giriamą karalių.“ (Muddupalani, Radhika Santwanam, Bangalore Nagaratnamma, ed. Madras: Vavilla Ramaswami Sastrulu and Sons, 1910). Poetė, šokėja, kalbininkė, save laiko savo kūrybos šaltiniu, nemato reikalo atsiprašinėti, lankstytis valdovams; priešingai, jie turį lenktis jai, garsinti ją, suprasti, kad jos erotiniai raštai yra ji pati. Kaip ir ji, visos garsios menininkės ir poetės kūrė iš savęs, jas gerbė bendruomenė ir karaliai, kaip, pavyzdžiui Mahlaqa Bai Chanda (1767–1824), kuri buvo garsi dainininkė, kūrė dainas, pilnas aistringo juoko ir grožio. Savo lėšomis ji pastatė keletą šventyklų, o savo didžiulį turtą paliko benamėms moterims. Dar viena, Tarigonda Venkamamba, dainininkė ir poetė. Tėvas reikalavo, kad ji ištekėtų, bet visi jaunikiai išsigąsdavo jos grožio, inteligencijos ir atsisakydavo. Ji sakėsi pamilsianti tik Krišną, kuriam rašė eiles. Ji paneigė visas bendruomenės taisykles ir buvo laikoma beprote. Norėta pašalinti ją iš bendruomenės, bet gandams pasiekus valdovą, jis pakvietė ją į rūmus. Buvo pareikalauta nusilenkti valdovui, bet ji nesutiko ir liepė jam nulipti nuo sosto. Valdovas pakluso, ir ji tuojau sudegino jo sostą savo žvilgsniu. Bet kokia skirtinga jos aistra Krišnai, palyginus judaizmo, krikščionybės ar islamo moters santykį su dievybe. „Jis papuošia mane sidabro ir aukso žaisliukais; kaktą patepa kvepalais, patamsina mano nuraudusias akis, mano krūtis žaismingai patepa aliejumi, kad atvėsintų mano ugningąjį kūną; palengva veda į savo kambarį ir žaidžia su manimi.“ Jisai turi tarnauti jos ugningai erotikai, turi atvėsinti jos karštį, nes kitaip ji būtų pavojinga. Jis negali likti abejingas jos kama-sakti-lila, nes tik joje pažįsta savo gyvenimo aistras. Kaip buvo minėta, Krišna yra daugiau negu Brahman, nes jis veikia pasaulio plotmėse ir, tapdamas jomis, praranda savo tapatybę.
Moters tapatybė atsiskleidžia jos šokyje. Mahakali, didžioji laiko deivė yra viena iš nenugalimų plotmių ir valdo pasaulio ritmą, Galingasis Šiva kuria viso pasaulio šokį; šokis yra pagrindinis pasaulio žaismas, todėl geriausios šokėjos buvo ypač gerbiamos. Šoko ir Kali, ir Šiva, ir šokėjos suteikė joms malonumą, atitraukė nuo moters pasaulį neigiančių meditacijų. Šventyklos konkuravo dėl geriausių šokėjų ir muzikantų. Valdovai ir mahajanas buvo šokėjų globėjai, o šventyklos garsino šokėjų vardus. Pavyzdžiui, ankstyvasis Kannadai įrašas sako „Sveiki! Challabbe bokštai, Sri Vijayeshwara šventyklos mergina.“ Ji buvo garsioji devadasi, šventyklos šokėja. Rajaraja, pats karalius, nutiesė dvi ilgas gatves, pastatė namus keturiems šimtams šokėjų. Šios šokėjos buvo dieviškoji dangiškųjų būtybių Rati ir Rambha dovana. Šokėjos buvo netekėjusios, gyventi šventyklose josm buvo didžiulė garbė. Jos atlikdavo ritualus, kaip rangabhoga ir turėdavo Swamini statusą (iš Swami – viešpats). Pačios Devadasi šokėjos buvo vadinamos Sani (iš Swamini). Bet kolonializmo laikais pasauliška-dieviška Devadasi buvo pakeista į Bhogastree – egzotišką šokį ir muziką klientams. Vakarietiški raštai ir filmai apie Rytus yra pilni pasakojimų apie šokėjas. Šokėjos tapo „gėdos seserimis“. Šventi ir gerbiami šokiai tapo negarbingu, nedoru menu ir britai greit panaikino visą Devadasi sistemą. Indijoje moterų šokiai buvo pažeminti iki prostitučių amato.
Nepaisant tokio pažeminimo, kur pasaulio kama-sakti-lila pavirto lytiška egzotika, moterys tęsė savo šokio tradiciją ir sulaukė atgimimo, nors jis turėjo paklusti vadinamajam Dassiatam, griežtam ir formaliam kolonializmo laikų stiliui. Aišku, formalusis stilius prarado pasaulio kama-sakti galias, Indijos šokių tradicija ėmė atgimti. Dabar Indijoje choreografės, pvz., Chandralekha, mėgina atkurti pasaulietišką moterų šokį. Ji neseniai sukūrė veikalą Raga: Moters paieška. Ji teigia, kad jos kūryba yra iššūkis kosminei moters dvasiai; Raga, anot Chandralekha, įkūnija terpę, kuri nėra nei vyras, nei moteris; ji seka poetą Devara Dasymayya, kuris rašo: „Jei jie pamato krūtis ir ilgus plaukus, sako, kad tai – moteris; jei barzdą ir ūsus – vyras; bet žiūrėk, tai, kas tūno tarp jų, nėra nei moteris, nei vyras“. Visa yra ritmas, jis peržengia lingam ir yoni, empiriką ir transcendenciją, kur kama – ugnis kūniškai persmelkia dvasią ir medžiagą. Angika, Chandralekhas piešinys, yra tartum jos pasauliuko kūno šokio manifestas, kur sakti – džiaugsmingas chaosas, kur žmonės ir gyvūnai spinduliuoja žaismingą pasaulio energiją. Šokis nėra nuoroda į pasauliškas plotmes, jis ir yra tos plotmės. Jose gestais pasakojami įvairūs įvykiai. (Vivekananda Bendra Patrika, Dances of India, Vol. 10, Madras: Vivekanandra Bendra, 1981, ir Rustom Bharucha, Chandralekha Woman Dance Resistance, India: Harper Collins, 1995). Jos choreografija nepripažįsta kolonializmo laikų uždaros kvadratinės formos, kur sukiojasi Šiva, kur kama-sakti-lila šokėjos ardė įprastą tvarką ir net gryną dharmą, sukurtą aukštesnės sąmonės. Nors jos kūryba plačiai nuskambėjo per pasaulį, Indijos tradicionalistai fundamentalistai mėgina ją paneigti. Subudu, vienas iš garsių kritikų rašo, kad Chandralekha – tai sugrįžimas į akmens amžių; atseit, ji greitai pradės valgyti žalią mėsą… Jie, kaip ir britai, nepritaria kama-lila – Indijos menų sampratai. Jau seniai Khajuraho šventyklos, puošiamos vien tik kama-sakti skulptūrų, kurios atveria pasauliškas plotmes, britams atrodė bjaurios, begėdiškos ir įžūlios, kai šventyklose visa turi būti tik gražu ir moralu. (Cunningham Alexander, Archeological Survey of India, Vol. II, New Delhi, 1862–1865).
Dabar Indijos kūrybos pasaulyje pirmauja moterys, ypač ieškant savitos tapatybės ir norint atsisakyti Vakarų peršamos psichologinės, kurios moteris yra lytiška, pilna vidinių jausmų, tolerantiška, nevengianti būti geismo objektu. Indės, kaip, pvz., Chila Kumari Burman, mėgina pasaulio plotmių įvaizdžiuose sukurti savąją tapatybę. Jos įvaizdis – didžioji kali, garbinanti Sakti energijas, Burman mano, kad tai yra dabartinės Azijos moters įvaizdis, o kartu prieštarauja Vakaruose dominuojančiam stereotipiniam požiūriui į Azijos moterį, kaip neveiklią, paklusnią. Jos įvaizdis tyčia sukurtas parodyti kali durga tamsumui, peršant mintį, kad visa jos kūryba yra tokia pat ir tęsia azijietiškos moters tradiciją. Autorė gyvena Londone (Nead Linda, Chila Kumari Burman: Beyond two Cultures, London: Kala Press, 1995). Menininkės ir rašytojos, tokios, kaip, pvz., Annu Palakunnathu, kuri gyvena Jungtinėse Valstijose, klausia kitaip: „Kam aš priklausau?“ Ir atsako: terpei, kurioje gyvenu, kur esu išsimokslinusi ir laisva vakarietė. Nors tokias vadina feministėmis, aš nesu feministė. Tiesa, Indijoje mane laiko laisva Vakariete, praradusią moralę, neatitinkančią Sitos modelio Indijos moters. Nesu feministė, nes neketinu tapti tikrai vakarietiška, psichologizuota moterimi, norinčia būti vyriška, t.y. šalta, siekiančia žmonijoje savo naudos, vengiančia pasauliškų plotmių ir gyventi mechaniškai, pozityviai. Jos gyvenimas ir darbai, ypač fotografijos, būtent ir parodo tą terpę: Bollywood Satirized, ir Indian from India (Gary Hesse, Contact Sheet, Alien, New York: Light Work, Syracuse, 2002).
Mira Nair filme Kama Sutra taip pat mėgina vaizduoti Indijos moters dalią, bet jo herojė Maya, nors tampa benamė ir glaudžiasi pas Kama Sutra mokytoją, nutaria paimti likimą į savo rankas. Maya, pagal pasauliuką tradiciją yra šokėja, nes šokis – aukščiausia inteligencija ir galia. Žinys Markandeya teigia, kas tas, kas moka šokio meno, nemoka meno apskritai. Per visą filmą tiesiog matyti, kaip kam kaitra apgobusi visą aplinką, o visi pamokymai, paglostymai, mergaičių masažai, jų seksualūs bučiniai ir erotinės scenos rodo ugningą ir kylantį įkarštį. Visa persunkta kama ir lila, ir kiekvienu momentu gali sprogti sakti energija arba jos suformuotas yoga. Meilės scenos filme nėra vakarietiškos; vakariečiai mylisi kitaip, pozityviai, pasitikėdami savo kūnu. Bet Indijoje subtilioji aistra, uždeganti valdovus, menininkus ir šokėjus, nėra suasmeninama, kaip kad matėsi Draupadi atvėju; dėl tokios aistros nekyla nei pavydas, nei smurtas. Šiame filme Maya yra Draupadi ir savo ugnimi, savo pačios susikurta dalia, pavergia visus. Jos tapatybė nėra AŠ. Tai tik įkaitusi aplinka, kuriai neišvengiamai priklauso ir ji pati. Toji aplinka pilna kama alsuojančių skulptūrų, kurios nevaizduoja lytinių aktų, bet skleidžia be atvangos aistros įtampą. Nematyti jokio libidinio, fridiško atoslūgio ir mirties. Freudizmas išvis nepripažįsta kama ugnies, nes ir erosas pagal jį yra pozityvi funkcija.
Deepa Metha ir jos kūrinys Agni buvo visaip koneveikiami. Naratyvas sukasi apie vidurinės klasės tradicinius Indijos šeimos santykius, papročius, ritualus. Jame dominuoja brahmaniška tvarka, besiremianti dharma, gryna transcendencija pagrįstais įstatymais, pagal kuriuos vyras, sulaukęs specifinio amžiaus pradėtų rūpintis savo tyrumu, išsilaisvintų nuo pasauliukų nuodėmių – nuo kama-lila-sakti ir maya. Jis turi siekti savo tyro Atman, tikrosios tapatybės, atspindinčios brahmano transcendenciją. Filmas pasakoja apie neįmanomą dviejų ištekėjusių moterų, Radha ir Sita, situaciją. Jos abi laikosi griežtų šeimos reikalavimų. Radha vyras, Ashok siekia tyrumo ir, norėdamas įrodyti savo tvirtumą, reikalauja kad Radha gulėtų šalia ir laikytųsi jo nutarimo. Kodėl jam jos reikia? Aišku, kad ji – tai duotis pasaulio kamos plotmės; jei jis jos atsisakytų, kama plotmė jo nebepaveiktų. Tai dar kartą patvirtina, kad jos tapatybė nėra suvedama į šitą moterį, Radhą, bet yra visa pasaulio kama. Atsisakyti kama ugnies, lygu atsisakyti gyvenimo. Ji gerai supranta, kodėl Šiva atgaivinamas kama – be kama pasaulis negyvas.
Ką tik ištekėjusi jauna Sita yra nekantresnė, ji pradeda su Radha kama-lila. Jas abi užvaldo seksuali aistra. Radha ir Sita jaučia abipusę ugnį, kurios atsisako jų vyrai. Šis ryšis tuojau buvo apšauktas lesbietišku. Toks terminas priklauso vakarietiškam kategorizavimui pagal žmonių lytines ypatybes. Indijos hindu fundamentalistai, nejučiom sekdami britų moralizavimais, įvertino filmą kaip nemoralų, bjaurų. Nejaugi mes tokių dalykų mokysim vaikus? Lai Shabana Azmi, atlikusi Radha vaidmenį, vaikšto gatvėmis nuoga. (Parvez Sharma, „Burning down the House“, Trikone Magazine, April 1999, 8.) Tokios scenos keistai atrodo šalia daugybės skulptūrų, kurių vaizduojami ryšiai yra gryna kama be jokio lytiškumo. Filmo pavadinimas Agni tyčia pasirinktas parodyti neišsemiamai moters aistrai pabrėžti, kad ji yra savo pačios šaltinis, neturintis kitų tapatybių. Tapatybės, pagal kurias ji elgiasi, buvo primestos bendruomenės. Kadangi ji tokioms tapatybėms nepakluso, jai teko susikurti savo kamą su kita moterimi.
Kūnas
Kūnas yra mano vienintelė šventykla, visas pasaulis yra mano kūnas. Indijoje kūnas suprantamas kitaip. Jis nedėvimas, kaip Vakaruose, tarsi drabužis, bet sutampa su pasaulio plotmėmis. Kad tai suprastum, Indijos kūną reikia atskirti nuo vakarietiško. Kaip jau matėme, visi įvykiai indams yra apimti kama-sakti-lila-mays pasauliukų plotmių. Tos plotmės įsikūnijusios. Vakaruose vien iš jų – kama – yra vadinama eros. Eros esmę nustatė Platonas, pasak kurio, absoliutaus grožio siekis yra erotinės traukos sąlyga. Jaunuolis pradeda savo erotinį gyvenimą, įsimylėdamas kitą jaunuolį, bet šis prisirišimas neduoda nepasitenkinimo ir plinta toliau. Erotika praranda ryšį su vienu asmeniu. Atsiranda erotinių ryšių su moterimis, meno darbais, politine veikla. Tuo pačiu erotika pradeda kilti aukštyn, vertikaliai, siekdama universalumo ir grynų idealių formų, kyla į grožio idealą, gryną teorinį apmastymą, į pasitenkinimą, suradus nekintamą tapatybę. Šis vertikalus kilimas yra visų troškimų esmė. Erotinis troškimas siekia grožio ir nemirtingumo, amžino grožio. Toks grožis yra klasikinis, be jokių trūkumų, visų dalių harmonija. Šis veržimasis į idealią tapatybę yra eroso telos ir vadinamas „platoniška meile“. Todėl net ir pirmoji meilė kitam jaunuoliui gali būti įžiebta kito jaunuolio proporcingo grožio, simbolizuojančio idealų – olimpinį grožį. Tobulas kūno grožis išreiškia vidinį sielos grožį. Kūnas yra išraiškingas, jis atskleidžia vidines intencijas, sielos troškimus, nukreiptus į specifinius dalykus. Vakarietiški kūnai, ariški kūnai, tai vidinių sielos krypčių išraiška, kur kūno pavidalas yra semiotinė sistema.
Pasak platonizmo erotikos sampratų Vakarų pasaulio orientacija kyla aukštyn į olimpinį, arijinį idealą, į harmoningą kūną, kurio kiekviena dalis turi specifinę užduotį, produktyvią kryptį. Jis yra Baugaus kūnas ir tuo atveju – falocentriškas. Todėl olimpinis kūnas turi būti kietas, ir kiekviena jo dalis turi būti kieta, fališka. Po savo oda vakarietis turi jausti olimpinį idealą, turi jausti ir atrodyti fališkai. Ši erotikos samprata yra taip pat ir falokratinė kryptis link technokratijos. Visas žmogaus kūnas yra sudėtas iš funkcijų, jis – tai mechanizmų ašis, ant kurios sukasi visas funkcionalusis ir organizuotas pasaulis. Vertikali, olimpinė padėtis, falokratinė vertikali vertė sudaro pastovią vakariečio tapatybę. Tai pamatysi kiekviename paplūdimyje, kur žaidžia arijų vaikai – kieti, olimpiniai idealai, visaip išmankštinti, kad tik prilygtų Baugaus faliniam kūnui, technokratiškai ašiai. Visas šaltasis karas laikėsi ant tokios ašies, nes falokratai konkuravo, kieno raketa didesnė. Jie vaikšto tiesūs, jų moterys išsilavinusios savo kūnus, kaip lytinių dalių visumą – kad tik patrauktų jo ašį. Jie mylisi moksliškai – kietai, pozityviai.
Indijos kūnai mąsto kitaip. Jų pasauliškos plotmės neturi jokios pozicijos, jos net laikomos pavojingomis visoms pozicijoms ir todėl uždraustos. Koks kūnas išreiškia tokias plotmes? Prieš pasaulio atsiradimą Višnu supasi ant savo vandenų. Brahma artinasi prie jo iš aukštai ir pradeda ginčytis, kas yra pirmasis pasaulio kūrėjas ir naikintojas. Jiems besiginčijant, iš vandens pradeda kilti didžiulis lingam ir plinta link begalybės. Lingam šonas sprogsta, iš ten pasirodo pasaulio kūrėjas ir naikintojas Šiva. Lingam kaip kieta falinė tapatybė dingsta. Pagerbtas Višnu ir Brahman, Šiva pasiskelbia gimęs iš kama, kuri yra visatos šaltinis. Šiva yra šokėjas, ir jo šokiai paskleidžia visatos karštį agni, kuris ne tik naikina lingam-falus kietį, bet ir visas ribas. Nė viena raiška nelieka pastovi; moterų skulptūrose forma neišlaiko kama ugnies, sakti energijos – ji veržiasi per odą ir sunaikina uždarą kūno tapatybę. Šiva gyvena ant kailasos kalno kaip nuogas yogi; jis nori atsižadėti visų ryšių su pasauliu, bet dega aistros ugnimi. Jo meilužė – Parvati, Devi, Kali, yra gražiausia moteris pasaulyje, galinti paveikti net stipriausius asketus. Šiva yra jos vergas ir todėl ją dar labiau įkaitina kama, jos smilkstanti kūryba. Bet ir Šiva yra ne tik Šiva Nataraj, bet ir Šiva-Kali, turintis ir moters ugningumą. Ji visur vaizduojamas apsuptas liepsnos rato. Todėl Šivos kama susieta su ugnimi, kuri gundo nekaltuosius, kursto dievus ir deives sulaužyti ištikimybę. Kas patenka į tą ugnį, patiria pasauliukas aistras. Susieta su kama, ugnis nugali visas aukščiausias būtybes. Kama degina net save. Draupadi ir kitos moterų figūros, visuomet suardo, sudegina uždaras tapatybes. Jų tapatybė ir yra ta visa sprogdinanti kama-sakti ir agni.
Visa tai yra tiesiog kūno patirtis. Moterų kūnai neturi vertikalios krypties, yra pripildyti, bet ne kieti. Jie grakštūs, lankstūs, šokantys, galintys įgyvendinti įvairias kama raiškas ir neribotą ugningumą, nepaisantį jokių draudimų. Žmogus yra tiesiog susijęs su pasauliškomis plotmėmis, todėl jis meldžiasi nuogas, kad tarp jo ir pasaulio nebūtų jokių užtvarų. Toks susijungimas su pasauliu leidžia žmogui žiūrėti į kitą aistringai, jausti grakštaus kūno trauką. Bet kama-agni nepripažįsta hierarchijos, nes nepriima jokios vertikalios orientacijos. Todėl kūnų skulptūrose nėra jokių išraiškų, kad kas nors iš žmonių ar kitų gyvų būtybių būtų už kitus pranašesnis. Nematyti jokių provokacijų, jokių kūno dalių pastangų patraukti kitų kūnų dalis, jokių pašaipų, pažeminimo, pajuokos, drovumo ar gėdos pažeidus taisykles arba kokią nors esminę tapatybę. Lanksti kūno sąmonė išbando visas kama formas be jokių apribojimų, lyg egzistuotų sublimacija ar aukštesnis teismas. Kama seksualumas niekur neperžengiamas, net ten, kur metafizinės figūros su metafizine sąmone yra tiesioginė ir seksuali kama išraiška. Kama seksualumas yra kupinas švelnios pagarbos be jokio lytinio tikslo pratęsti gentį; kama įtampa niekur neperžengiama, nesiekianti nei išsilaisvinti, nei rasti pusiausvyrą lyg galutinį tikslą. Nėra vienos lyties dominavimo, kai kylantis aukštyn falocentrizmas sudarytų svaresnę ašį moterų atramai. Vyrai taip pat yra lankstūs, grakštūs ir nesukietėję, kaip olimpinis idealas. Jie taip pat rangosi ir alsuoja gyva aistra. Kiekvienas kūno bruožas nusidriekia per visatą. Jos antakiai – kaip dangaus skliautai, jos lūpos – gėlių žiedai, jos pirštai – dangaus skliautų kometos. Bet tos akys mato kitų akyse ne tik kama ir agni, ugningą kamą, bet ir tos kamos kelionę per visatą; jos yra drėgnos, mato erelio didybę ir tigro grakštumą, žvaigždžių takus ir vandenynų gelmes, žėrinčias saules ir sprogstančias galaktikas, žuvų žaismą – virš blogio ir gėrio, bet be jokios metafizinės tapatybės – grynai seksualų. „Šiame kūne yra Gangesir Juma, saulė ir mėnulis, visos šventosios vietos. „Niekur nesu matęs geresnės vietos šventyklai, kaip mano kūnas“. Taigi kama plinta, formomis išsiliedama per jų pačių ribas. Tai nėra freudiškas frustracijos ženklas, bet tik kama ugnies išlaikymas.
Kūnai išreiškia pasauliuką kama-sakti-lila įkaitimą. Jie ne tik peržengia ribas, bet tęsiasi per kitus kūnus. Vyrai ir moterys žiūri vienas į kitą su aistringa pagarba, kilniai, nejausdami nei kaltės, nei pažeminimo. Žavios akys, švelni oda, sodrus vakaras yra kama plotmė, kur negalioja jokie išsižadėjimai. Be jos, anot dievų, visata sugadinta, nuvytusi, pasmerkta. Kama įkarščio, jos agni neatsisakoma. Šiva mėginęs sudeginti kamą, norėjo sudeginti pasaulį, bet tai jam pavyko tik tada, kai jis išsklaidė ugnį tarp medžių, gyvūnų, žvaigždynų ir visų kitų dalykų. Ta ugnis sklido iš Šivos vidaus, pažadino aistrą ir geismą, sujungdama atsiskyrusius žmones, pasiekdama meilužių širdis, liepsnodama dieną ir naktį. Nuo jos neįmanoma išsigydyti. Net ir tokia dievybė kaip Šiva nėra kama-agni šaltinis, nes ugnis perėjo per jį, uždegdama kama aistra, iš kurios neįmanoma išsivaduoti. Todėl net Šivos naratyvuose visa gimsta iš ugnies, o bet kokia transcendentinė tapatybė yra laikina, nulemta galingosios maha-kali, kuri nusiunčia visus į ugnį, iš kurios jie yra kilę.
Pagaliau
Vakarai stengėsi laikytis bet kokios metafizikos, besiremiančios dalykų esmės prielaida. Tačiau suvokimo samprata kito. Imta manyti, kad dalykų pastovumą, anot Kanto, lemia „aš“ tapatybė. Vadinasi „aš“ tapatybė nebėra duotis, kurią kiekvienas gali pasidžiaugti, bet žmogaus pasirinktas poreikis ir kaipo toks nebeturintis ontologinės galios, nes atsiranda galimybė kalbos ir kultūros priemonėmis nustatyti įvairias kitas tapatybes, laikinas ir nebūtinas. Kad jos nėra būtinos, rodo Indijos tradicija pasauliukų raiškų plotmėje. Ten matome žaismą su ugnimi, kuris, nors neturi jokios tapatybinės būtinybės, nulemia žmogaus, dalykų, dievybių ir demonų veiklas, jų karmą. Karalystės nesiremia aukštais įstatymais, kilniomis taisyklėmis, jų likimą lemia akimirką riedančių kauliukų žaismo įkaitinta kama-sakti. Niekas negali skųstis, nes skundas irgi yra tik viena žaidimo strategijų, skirtas apgauti, sudaryti maya, siekiant pasukti įvykių eigą savo naudai. Taip gaunama paprasta „taisyklė“ – kas šiandien mano priešas, tampa mano draugu, o mano draugas – priešu.
Su pavasarėjimo gėlynais, Algis Mickūnas
Iliustracijos iš www.unsplash.com
Gera gyventi BE TAISYKLIŲ