Algis Mickūnas: tarp Filosofijos ir Metafizikos

Filosofijos erdvėje yra priimtas dalykas, kad Lingis skaitomas, kaip geriausias žinovas Levinas’o “mąstymo”. Juk jis vertė Levinas’o veikalus į Anglų kalbą su paties Levinas’o patvirtinimu. Todėl  būtų sunku paneigti Lingio kontroversiją su Levinas’u, kaip nesusipratimą. Kontroversiją galima išvystyti dviem būdais: pirma, tai parodyti, kada, kuris iš jų, ką rašė, kada Lingis vertė kokį Levinas’o tekstą, ir kokiuose straipsniuose ar monografijose pasirodė tarp jų skirtumai, ir antra, tai atvėrimas jų pagrindinių arba esminių skirtumų, kurie iš principo negalės sutapti. Toks atvėrimas reikalauja gan stropaus suradimo kiekvieno mąstytojo ribų, nes be pastarųjų jų kontreoversija pataptų lėkštas ir banalus pasinėrimas į detalius retoriškus klausimus be jokio galo. Todėl ši trumpa diskusija  sudaro principinę santrauką abiejų “pozicijų” ir jų pagrindinio skirtumo. Nėra abejo, kad ne viskas bus paliesta, ir gal net rasis priekaištų apie interpretacijos tikslumus. Bet, kita vertus, filosofijos užduotis priverčia suprasti kieno raštus ir pasisakymus, tik suradus principus, glūdinčius ir pasirodančius per įvairias interpretacijas. Reiškia, kad citavimas vieno sakinio, iš vieno ar kito teksto, pasako nedaug ką. Kaip savo vėlesniuose veikaluose Lingis nebecituoja, nes jam irgi rūpi esminiai klausimai, kurie gal randasi išbarstyti po kokio nors galingo mąstytojo tekstus. Šioje diskusijoje nebus griežtai išskirtos dvi “pozicijos”, nes atveriant Levinas vieną klodą, jau rasime ir Lingio įsivėlimą ir filosofines problemas.

Pirma Pakopa

Pirma pakopa Levinas filosofijoje yra mėginimas paneigti subjektą ir jo neužtenkamumą, pasiūlyti kitus pagrindus, neturinčius nieko bendro su patirtimi ir dialogiškais, racionaliais tarp žmonių sąryšiais. Jau kalbant apie “komunikaciją“, Levinas paneigia tokias sąvokas, kaip reikšmė, kodai, nuorodos, sutartys ir informacija, ir įveda santykius, kurie neturi informatyvios reikšmės, santykius, kaip kivirčai, maišatis, pertraukimas, įsikišimas, erzinimas, malšinimas. Žmogus ir pasaulis yra surišti gobšumu, savinauda, grobimu ir malonumu, apribotu duotos kalbos. Visa orientacija į pasaulį nėra fenomenologinė, siekianti suprasti dalykus, kaip tokius, bet panaikinimas pasaulio „kitoniškumo“ ir pasisavinimo visų daiktų ir įvykių. Žmogus neturi pirmpradinių ypatybių, nes visa jo veikla yra funkcinė, tiesiog įsivėlusi į darbą, apsaugą, turtą ir bendrą ekonomiką. Čia iškyla žmogaus visatos supratimo, kaip karo, kur visi žmonių santykiai yra antagonistiški ir savanaudiški. Todėl visata patampa suma daiktų ir jų išnaudojimas.

Bet susitikimas su kitu žmogumi nebegali būti suprantamas visatos rėmuose, nes yra neįmanoma tą kitą įtraukti į naudojamų daiktų visumą – padaryti jį objektu arba įvardinti pagal kokios nors kalbos poreikius. Kito veidas pasitraukia, nutolsta nuo mano jėgos ir žodžiu. Jo komunikacija  yra nušvitimas, kuris perkuria visus empirinius bruožus į nepažįstamą atsparą, bet kokiam mėginimui jį pajungti mano pastangoms jį sugauti net teoretinėse pinklėse. Kito atsparumas  pakeičia jo duotį į kažką neprieinamą ir nepasiekiamą. Kito veidas nerodo kieto atsparumo, kuris iššauktų mano galias, bet kaip tik panaikinimą mano galių. Šis atsparumas kviečia bendrauti be jokios jėgos. Begalybė, kuri nušvinta kito veide, peržengia pasaulį, sunaikina mano jėgas savo bejėgiškumu. Jo pajėgumas pasirodo jo bejėgiškume. Kitas pasirodo tiesiogiai savo bejėgiškume. Čia jokia subjekto sąvoka nebepadės, nes komunikacija, šioje plotmėje, nebereikalauja subjekto, kuris kalba „apie ką nors“. Kito prabilimas nėra komunikacija, bet pagrindimas fenomenų tapatumo. Be to, prabilimas neneša teiginių, kurie išreiškia tiesą, bet pasiūlymas, iššūkis, apklausinėjimas, rizika ir pažeidimas. Anot Levinas, kito tikra, ir visa laiką kintanti  galia pasirodo tada, kada mes tiesiog regime jo neįgalumą. Kitas nėra vidutybė, mėginanti siųsti išorinius ženklus, bet duotas savo bejėgume, savo išraiškumo judrume. Kito pažeminimas ir paaukštinimas supurto, išprovokuoja neramumą, iššaukia siaubą, ir paliečia pačią mano būtį.

Jei kitas atsiveria kalboje, pasakyme, tai jis taip pat yra jo ištarimo galioje, jo iššaukime, kuris yra pirmiau už teiginį apie ką nors, nes jis tiesiog grindžia fenomenų tapatybes. Toks pirmpradinis iššūkis vienu momentu atveria pasiūlymus, ir todėl neįmanoma būti atokiam. Bet prabildamas kitam, aš atveriu savo silpnybes, neįgalumus, abejones, ryžtą ir baimę. Kreipdamasis į kitą, žmogus ne tik suardo pažįstamą tvarką, bet irgi rizikuoja savim, nes jo iššūkis yra matomas ir tiesiogiai patiriamas visų. Kaip tik čia pasirodo žmogaus kūniškumas, kaip vieta silpnybių, sužeidimų, įtakų ir bevališkumų. Kitaip tariant, Karteziškai išgrynintas Ego nėra pažeidžiamas, nei jo valios stiprybė palaužiama, bet sensualus kūnas gali būti palenktas gyvenimo vargų, senatvės, išblaškytas skausmo, ligų ar karo. Taigi kūniškumas iš pat pradžių yra nukreiptas į kitą, turi kitą „pernešti“, ir būdamas šalia jo, turi jam atsakomybę.  Nukreipimas į kitą sudaro mano tapatybę, nes kreipdamasis į kitą žmogus yra beginklis, be jokių garantijų, kokios bus tokios krypties beginkliškumo pasekmės. Bet toks kreipimasis taip pat yra tvermė, ir nepaisant visokių sukrėtimų, ji tęsiasi ir reikalauja, išgyvena ir pergyvena. Išgyvenimas yra teigiama kūniškumo pusė, ir kūniškas atsivėrimas kitam, kaip sužeidžiamas, griūnantis ir vėl stojantis, irgi yra atvertas audroms ir sūkuriams žvilgsnių, glamonėjimų, ir todėl prabilimas paprasta kalba yra kūniškas, persunktas įvairove reikalavimų, išprovokavimų, dienos ar nakties ūpo, ir nesuprantamų troškimų.

Kiekvienas gestas, veiksmas, žvilgsnis, žadantis žinių, taip pat iššaukia atsaką, reikalavimus, ir kiekviena išraiška maldauja ir įsako, ir nei viena iš jų negali būti dekonstruojamos jokio diskurso. Išraiškumas tęsiasi per atpažinimą teisės, dar prieš visas politines teises, kito teisė mane apklausinėti. Net ir atsisakant, žmogus pripažįsta kitą, kuris kreipėsi, ir tuo pačiu reikalavo tik iš šio vieno vienintelio, parinkto, kuris turi tą kitą pripažinti, jam atsakyti, pasiteisinti save ir visą savo gyvenimą. Toks kito kreipimasis grindžia visas intencines komunikacijas, kurios dažniausiai yra bendro pobūdžio. Akivaizdoje kito, žmogus turi atsakyti savo balsu, tik už save, pirmu asmeniu, iš savo nuotolio, nuostabos, nekantrumo, gal mandagumo, išsiauklėjimo ar stažo. Atsakas yra prikrautas požiūrių, viso gyvenimo sukaupto pasaulio, atminčių ir ilgesių, prasitęsiančių į erotiškus iššūkius. Bet erotiškumo akivaizdoje, kūniškumas kinta ir negali išlaikyti savo formos; jis tampa perkrautas neaiškumų, daug-prasmiškumų, patampa formuojantis išsiliejimas ir išsiliejantis formavimas, apnuoginimas, nesutampantis su veiklaus kūno struktūra. Toks kūniškumas plūduriuoja daiktų aplinkoje, praradęs savo solidų daiktiškumą.

Nors veidas yra nuogas, jis kalba įsakymais be polyčio, visą apsupančių balsų, ir niekada nesustojančių žvilgsnių, bet erotiškas nuogumas neapklausinėja, nekontestuoja, nenušviečia, nenurodo; erotiškumas nuvelka, bet nieko neatveria. Jis pulsuoja su kintančiais gundymais, pajuokavimais, tiesioginiais pakvietimais, neatveriančiais jokių trūkumų, jokių paneigimų, kaip nuorodų akivaizdoje kokios nors neduoties. Jis yra paskatinimas, paneigiantis atsakomybę, ir veido išraiškos suliepsnoja ir taip pat tampa miglotos, pertekliškos, be jokios informacijos. Aišku, kūniškumas nepraranda išraiškumo, bet išraiškos patampa viena kitai priešingos ir provokuojančios, tiesioginės ir be tapatybės. Nors erotiškumas dekonstruoja ne tik praktiškai veikiantį kūniškumą ir išraiškas, kurios yra įsakymai, iššaukiantys atsakomybę, erotiškas kūnas yra jų visų šaltinis ir dekonstrukcija. Svarbiausia, tai ką erotiškas kūnas dekonstruoja: tapatybę reikšmių nuorodų, kalbinį dalykų išdėstymą ir atsisakymą kalbančio subjekto. Kūniškas erotiškumas nesiūlo sąmoningumo ar suformuotų sistemų, todėl komunikacija šioje plotmėje yra išsiblaškiusi, suskaldyta, parinkta be logikos, kur žodžiai ir reikšmingos nuorodos nukrypsta į kikenimą, nesąmoningumą. Viskas yra duota „dabar“, bet be laikiškos dabarties. Kitas tampa sulaikytas, bet ne rimtai, be atsakomybės, be nuoseklumo, be pasaulio. Sensualus apnuoginimas nesuprastina drabužių į aprangą,  kūniškumą į biologiją, jausmus į psichologiją, bet persunkia viską nerimu, netikėtumais ir priešingomis staigmenomis. Čia dingsta Heideggerio „rūpestis“ kitam ir pasauliui, nes tai nėra rūpestis apie kito gerovę, praktiškas veiklas, bet sutampa su berūpestingu ir net siaubingu švelnumu. Aišku, tai nėra vien saldus švelnumas, nes čia sutinkame duotį, kuri yra iššaukianti, šmaikštaujanti ir amorali, begėdiška, kur viskas yra parodoma, bet be jokio suvokimo; tai paslaptingumas, kuris yra smurtiškas, bet nieko neatveriantis.

Taigi, palietimas, kaip kūniškas sąlytis, neveikia lyg rinkdamas duomenis, iš kurių bus sukurta reikšmė, kurią bus galima pakartoti ir užlaikyti atmintyje ar projektuoti ateitį. Viskas ten yra nauja, be atminties ir tęstinumo valios, ir vis yra surandama, kas nors naujo, neduoto ant nustatytos kūniškos paviršiaus erdvės. Jei atsiveria baimė, nesmagumas, tai nėra rezultatai valios, bet atverti kiekvieno pokyčio iššūkiams, kurie nepriklauso nei vienam, nei kitam, kurie neleidžia tarti „kaip man malonu“. Tas begėdiškas švelnumas juda su kito judesiais, atsiverdamas daugiau atsivėrimų be akiračių, be laiko, gyvendamas nepasotiname alkyje. Nors polyčiai plečiasi paviršiuje, jie yra glaudesni nei bet koks reikšmingas diskursas, atvirumas galėtų pasiekti. Tai yra sąlytis, kurio negali sunaikinti net nesusipratimai, nes jis nebuvo sukurtas reikšmingo supratimo. Nėra reikalo laukti ar tikėtis kokios nors informacijos meilužių kalboje, nes meilužiai nesukuria polyčių, pasimokinę iš bendruomenės ar psichologijos. Be to, pasakos apie erotinį kūniškumą kartais sukuria vaizdinius, kaip aistros ugnyje, vienas nori būti įkūnytas kitame, sukuriantis dviejų tapatybę. Bet tokios pasakos neturi nieko bendro su tuo betarpiu polyčiu, nereikalaujančiu jokių intencijų ar reikšmingų susiliejimų. Čia pasirodo pirmpradis peržengimas „visatos“ arba „totalumo“, negalinčiu suprasti tą patirtį kito akivaizdoje, kur niekam nepasikeitus vis tiek atsiveria plotmė, neišvedama iš visatos. Toks peržengimas yra, iš principo, peržengimas „esse“ vardan „inter-esse“, tiesiogis įsivėlimas į kito iššūkius, pagundas, reikalavimus ir baimes. Būties klausimas yra pakeičiamas į beterpį interesą, kuris nieko nesudraiko, neišardo, bet nelieka nuotolyje. Toks „inter-esse“ atveria „ethos“ prieš moralės paremtas taisyklėmis.

Lingiui ši kūniška plotmė, jos sensualumas ir tiesioginis polytis yra priimtina ir net reikalinga sąlytyje su kitais. Jo visos kelionės, patirtys radikaliai „kitokių“, beveik sutampa su Levinas aprašytais tarp žmonių santykiais. Galvų medžiotojai gyvena kitaip, bet be tokių „sąlyčių“, lydinčių iki „savęs“ praradimo erotikoje, „dabartyje be akiračių,“ nors jie neturi jokios tapatybės, kurią jie galėtų prarasti. Kaip tik priešingai, jie eina į kovą nebūti kito veido akivaizdoje, nebūti kito žvilgsnio apklausinėjami, pakviesti į atsakomybę, būti kito paliesti su neaiškiu švelnumu ar siaubu, bet tiesiog nudobti tą kitą ir įsigyti jo tapatybę – daugiau nieko. Anot Lingio, Levinas, toje pre-egologinėje plotmėje, seka visą postmodernią Francūzų tradiciją, norinčią „pakirsti“ modernių Vakarų transcendentalinę fenomenologiją ir jos „teroristinius“ reikalavimus žmogaus atsakomybės, kaip individo, kaip neturinčio pasiteisinti prieš kitą, bet prieš „tiesą“ daiktų, dalykų, ir įvykių duoties. Apie tai vėliau. Aišku, Lingis visur „išmėgino“ tuos Francūzų „plūduriavimus“ ar beprasmius odos paviršiaus kutenimus ne tik asmeniškai, bet ir teoretiškai – ar tai būtų Afrikos Masai su „erotiškai“ išraižytais odų paviršiais, ar Bali saloje Rangdos ritualuose pasirodžiusios veiklos „be sąmonės“, visa tai jam yra įrodymas ne tokių plūduriavimų pirmenybę, bet sukurtų paremti ir paskatinti pasiekti ko nors kito. Taip, to laukinio leopardo nagų įrėžti randai yra galingas skausmas ir malonumas, bet juk tas, kuris įgavo tapatybę, kaip štai šis, išdrįsęs susitikti su leopardu, irgi buvo reikalaujamas savo genties, kad jam atėjo laikas tokią ar kitokią tapatybę įsigyti. Todėl jis sėdėjo karštoje, garų pilnoje lūšnelėje, badavo ir troško, kol jam pasirodė  vizija, kaip jis turės įgauti visų gerbiamą tapatybę. Reiškia tas skausmingas malonumas susitikime su leopardu nėra jo pirmpradinė tapatybė, bet genties reikalaujama – kaip Krikščionybėje būtų krikštas nudelstas iki 16-kos metų po gimimo. Bet prieš tai nereiškia, kad jaunuolis išvis neturėjo jokios tapatybės. Lingiui atrodo, kad mėginimas surasti vieną, pagrindinę plotmę, skirtingą nuo kitų klodų, yra patirtyje neįmanoma. Lingis remiasi Merleau-Ponty teiginiu, kad nėra grynos duoties, kokio nors „invarianto“ (kaip gryna mėlyna spalva), nes toks grynumas jau turi daugybę klodų: šaltas, nublukęs, ūkanotas, žydras, ir liūdnas. Kiekvienas užmojis surasti grynumą, neša su savimi bagažą visų kitų klodų.

Tokiu pat būdu Lingis paneigia Levinas ontologijos kritiką: Levinas sutapatina patirtį su bendru žmogaus norų pasisavinti visatą, ir todėl visata yra prijaukinta žmogaus tikslams, įkūnyta į žmogui suprantamą duotį, pakeista iš svetimumo į kasdieniškumą. Bet tai yra išvada iš vienos, modernios Vakarų civilizacijos vieno, išdirbystės klodo, kuriame tikrai randasi karas visų prieš visus – bet ar tas karas būtinai perkeliamas į kitus klodus, ar jis reikalauja suprastinimo aplinkos į visatos daiktus, paneigus jų svetimumą? Paimkime bendruomeninius santykius kitur. Anot Lingio, galvų medžiotojai nenori nieko kito, nei kito kaimo kiaulių, puodų, jų moterų, nenori grobio, pergalės parado, bet vien tik kito „galvos“. Jų gyvenime erotiškas lytiškumas yra vengiamas, nebent, kaip pareiga sukurti ateinančią kartą. Po „vedybų“ ir vieno lyties santykio, vyrai gyvena vyrų name, miegantys su ietimis, ir pasirengę kovoti ne dėl noro panaikinti to kito svetimumą, bet įsigyti to kito tapatybę: Anot Lingio, sekant Gebserį, kai kurios kultūros veikia magiškai. Žmogus patampa, kuo nors, per įvardinimą, nepaneigdamas to kito (meškos, erelio) svetimumo, nes čia dar nėra visatos ontologijos, bet tik kiekvienos duoties maišatis su visomis kitomis. Bet Lingis tęsia diskusiją toliau: ar Aristotelio ontologija, kurioje pagrindinė individo duotis neturi jokių ypatybių, nors ji priklauso visatai, gali būti įtraukta į Levinas visatos interpretaciją? Ar tas 6000 voltų „ungurys“, kurį Lingis stebėdavo savo akvariume valandų valandas, buvo jo noras sunaikinti to ungurio svetimumą, ar leisti tam unguriui kiekvienu momentu pasirodyti, kaip jis yra – be perstojo kintantis, mirgantis spalvomis, kurioms mes neturime kategorijų? Lingiui Levinas neprisipažino, kad paėmęs vieną modernių Vakarų klodą, suprastino į jį visą Vakarų filosofiją ir visus „kitus,“ tokio klodo negalima laikyti visuotina ontologija ir patirtimi. Lingio „gabumas“ leidžia kitų patirčiai būti tokiai, kaip jie pagal ją gyvena ir neužkrauti ant jos a priori visuotinų teiginių. Nereiškia, kad Lingis patapo „reliatyvistas“ vietoje vienos, absoliučios tiesos;  tokio abstraktaus lygio metafizinės diskusijos jo nedomino, ir kaip matysime vėliau, jis tokias problemas išrišo visai kitaip.

Antras Klodas

Bet Lingiui yra svarbesnis kitas klodas, patapęs centru daugybės diskusijų ir net sukūręs pasaulinį „žodyną“, pagal kurį įvairių kultūrų išsilavinę eseistai ir diskutantai, visuomet paprašo, kad Vakariečiai juos pripažintų, kaip Levinas’o „kitą,“ turintį veidą ir nekaltybę, ir tyliai kontestuojantį, apklausinėjantį, ir reikalaujantį atsakomybės. Norint geriau suprasti Lingio mandagaus Levinas įvertinimą, šio veido akivaizdoje pasirodžiusiu kito reikalavimų, reikia pradėti su patirties klausimu. Nepaisant visų neigimų, ar jie būtų iš metafizikos, pozityvizmo, empirizmo krypčių, patirties, kaip „intencionalios“, neįmanoma atsisakyti. Net teigiant, kad „mano teorijai jokio intenciunalumo nereikia“, teiginys parodo intencionalumo duotį. Taigi, iš pat pradžių Levinas stengiasi peržengti patirties ribas ir įvesti spekuliatyvią metafiziką, arba dar toliau, teologiją,  jau vien pradedant kalbėti  apie „kitą.“ Pastarasis neturi jokių ypatybių, nors jis iš manęs reikalauja pripažinimo, paklusnumo, pagarbos, pasiteisinimo, bet jis pats  yra „begalinis.“ Tas šuolis į begalybę sudaro peržengimą Vakarų filosofijos, ir neužtenkamumą modernios fenomenologijos intencionalaus  subjekto. Tokiu būdu, aš, kaip vakarietis, negaliu būti „kitas“, nes esu apribotas visumos ir neturiu jokios prieigos begalybei pasirodžiusiai kito veide. Visuma, kaip filosofijos riba,  neįstengia iš savęs parodyti „vertės“, todėl vertė priklauso kitam, kurio šaltinis yra begalinė dievybė, priklausanti Judaizmui. Čia pasibaigia Sokratiška tradicija, kurios intencija reikalauja apklausinėti ir kontestuoti viską, visas tezes, reiškia visas intencijas, kurios „nurodo“ į bet ką, į daiktus, sąvokas, sąryšius, jausmus, teorijas, vertes, į viską. Be apklausinėjimo, dingsta filosofija.

Lingiui, kaip stropiam ir jautriam stebėtojui, stovint prieš, sėdint ar gulint daugelyje pasaulio vietų, su daug veidų, iškyla tiesioginis intencionalumo klausimas. Stovint prieš Masai „laukinį“, jo veidas ir gestai mane apklausinėja, iš manęs reikalauja, bet man tuojau reikia suprasti specifiškai, dabar, greitai, ko jam reikia, apie ką jis mane kontestuoja, ką aš padariau, kad turėčiau suprasti mano atsakomybę? Jis juk nežvelgia į mane, nenurodydamas, į ką nors, ir vien tuščiai reikalauja būti atsakingam už „visus“, visur, ir visada; priešingai, aš turiu skaitytis su juo, jo reikalais ir poreikiais. Kitaip tariant, jo veide ir gestuose aš turiu skaityti jo intencijas apie ką nors. Lingio pokalbiuose iškyla klausimas, ar tas kito veidas yra būtina sąlyga sugauti gyvenimo intencijas. Indijoje jis kartą apsigyveno lūšnelėje ir už savaitės labai susirgo – pats galvojo, kad jau jam atėjo galas. Naktį jis nebegalėjo atsikelti iš patalo, ir jo kvėpavimas buvo garsus, labai sutrikęs. Prie durų pasirodė šešėlis, sustojo ir dingo. Netrūkus pasirodė žmogus su vežimuku – nors buvo sunku tamsoje pamatyti jo veidą, ir aišku jam Lingio veidas irgi nesimatė. Jis įkėlė Lingį į vežimuką, nuvežė prie upės, įtempė į valtį, perkėlė per upę, užtempė į ant kranto esantį pirmos pagalbos namuką, ir dingo. Anot Lingio, tas žmogus nerado Lingio, kaip „kito“ veido, iššaukiančio begalinius reikalavimus, bet tiesiog suprato „gyvybės intencijas“, nurodančias į „pirmą pagalbą“, o Lingiui tas „beveidis kitas“, savo veikla, tiesiog išreiškė savo intencijas – išgelbėti ŠĮ žmogų, o ne stovėti akivaizdoje atsakomybės visai žmonijai, dievybėms, begalybėms.

Lingio požiūriu, Levinas negali išvengti šio lygio intencionalios sąmonės, net ir to svetimo ir niekada nepažįstamo kito. Bet Levinas perkelia sąmonę į veiksmą, kuris „begalybintis“, visuomet padarantis sąmonę nutolusia ir nukrypusia į begalybę. Pastaroji garantuoja, kad jokia, į pasaulį orientuota intencija, niekada nebus užtenkama, nes begalinė dievybė nėra nei apklausinėjama, nei kontestuojama, nes visi apklausinėjimai ir kontestavimai turi sudaryti irgi begalinio subjekto, sukurto begalinės dievybės, mėginimus „paklusti“, tai pirmpradžiai begalybei. Tik pastaroji sudaro viso pasaulio pagrindą vertės, ir todėl yra virš Vakarų Būties klausimo. Čia yra pagrindas vieno iš paskutiniausio Levinas teiginių, kad visa Vakarų filosofija yra anti-semitinė. Nėra abejo, kad filosofijos veikla, nukreipta į poieškį tiesos, riboto ir klaidingo Vakarų subjekto, išvis nebėra reikalinga, nes tiesa priklauso pranašams, kurių pasisakymai yra tiesiogiai begalybės išraiška – aišku suprantama tiems, kurie yra irgi sukurtos begalybės, galintiems begalybintis. Čia bet koks dialogas pasibaigia, nors jis jau pasibaigė iš principo Levinas pradiniuose veikaluose – neįmanomumo pasiekti „kitą“. Vakariečiai, kaip piliečiai filosofinės civilizacijos, gali vienas kitą suprasti, nes jie yra visi riboti, ir vienas kitam pasiekiami; bet Levinas aiškiai supranta, kad jo teologijoje nėra komunikacijos arba kontestacijos, nes tik pranašų pasisakymai turi tiesioginį ir begalinį sąryšį su begalybe. Iš to galime sugrįžti prie išvados, kad žmogus, gyvenantis filosofinėje civilizacijoje, yra ne tik klaidingas, bet ir „kitam“, kuris randasi begalybėje, iš principo skolingas ir kaltas, todėl visuomet turintis pasiteisinti ir save įteisinti kito begaliniame veide. Tam kitam visas pasaulis yra atsakomingas, skolingas ir turintis pasiteisinti.

Lingiui tokia teologija yra „stebuklinga“ ir niekam neprieinama – lyg tyčia sukurta paneigti žmogaus ribotą patirtį, bet taip pat lyg tyčia neleidžianti turėti tiesiogių santykių su aplinkos įvairove. Jau nuo pradžios akademinės karjeros, Lingis skaitė, studijavo, gvildinėjo ne tik Vakarų tradicijos svarbiausius, ir ne taip svarbius veikalus ir jų komentarus, bet ir kitų kultūrų ir civilizacijų tekstus, daug rašė apie juos, kaip ir apie Levinas, postmodernizmo atstovus, dekonstrukcijos, anot jo, „apskritus argumentus“,  ir ypač jų visų stiebesius į „begalybę“, vis tiek, per visą tą įvairovę, išlįsdavo ir išlenda jo specifinis susidūrimas su betarpiška duotimi. Kitaip tariant, jam visos filosofinės ir kultūrinės mokyklos buvo reikalingos ir nepraleidžiamos todėl, kad galėtų išsprukti iš to galingo, visur persmelkiančio „tarpininko“. Jis pajuokaudavo su teologais, paklausdamas, kodėl jūs man neleidžiate mylėti štai šitą žmogų be „svarbesnės“ meilės kokiai nors dievybei kaip tarpininkei? Jam net yra gan juokinga ta kontroversija tarp „žmogaus kaip nukritusio angelo“ ir “ žmogaus kaip atsistojusios beždžionės“, vedančia prie klausimo žmogaus vertės: jei žmogus yra kokios dievybės padaras, jis yra vertesnis, o jei kilęs iš beždžionės, jis yra bevertis. Žmogus, tiesioginėje duotyje, yra žmogus, ir visi kiti paaukštinimai ir pažeminimai yra pašaliniai, nors daug žalos darantys, tarpininkai. Jam ta tiesioginė patirtis visuomet buvo ir yra svarbiausia, iki tokios ribos, kad per savo keliones jis mandagiai atsiprašydavo geriausiu draugų, norinčių keliauti su juo: „tu man kliudysi stebėti tą tigrą Tailande, ar tą skulptūrą Bangkoke“. Reiškia, kad Levinas jam buvo vienas iš daugybės, norintis uždėti ant žmogaus tarpininkaujantį jungą, reikalaujantį nusigręžti nuo štai šito povo, šito šleivo kaimiečio, šito aistringo žvilgsnio, ir kreipti į juos dėmesį, gavus kokios nors begalybės ženklus.

Šioje terpėje pasirodo Lingio pagrindinis atsisakymas Levinas spekiuliatyvios teologijos. Anot jo, Levinas „pabūgo“ gyvenimo audrų, žmogaus menkumo ir silpnumo, jo neišvengiamo atvirumo pasaulio daiktams ir įvykiams, ir todėl jo pažeidžiamumo, jo sandūrių su netikėtumais, staigmenomis, suklupimais, ir pagaliau jo kosminiame dingime. Anot Lingio, Levinas paneigė žmogaus gyvenimą ir uždėjo ant jo  begalinį „apsaugos“ klodą, kur visokie sužeidimai, suklupimai ir sugriuvimai yra paneigti. Lingio supratimu, net ir Levinas „herojus“ Heideggeris nesuprato žmogaus pažeidžiamumo, nors jis daug kalbėjo apie „būtį myriop.“ Heideggerio „myriop“ yra „galimybė nebūti“, kuri pasirodo ateities galimybių akiratyje, kaip neišvengiama ir visuomet arčiausia galimybė. Lingiui tokia galimybė yra bekūniška, nes Heideggerio kūniškumas pasirodo tik vienoje plotmėje – rankoje laikančioje plaktuką. Bet kūniškumas yra kiekvienu žingsniu pažeidžiamas, kiekvienas užlipimas ant stagaro ir persidūrimas kojos, kiekvienos kelionės drėgnose džiunglėse, kur sutinusios kojos nebetelpa į batus, kur pjaustant bulves, persipjauname delną ir griebiame jį laikyti, kad neišvarvėtų visa gyvybė. Kita vertus, nors Levinas pradėjo su kūniškumu, su tiesiogiais polyčiais ir žmogaus pažeidžiamumu, jis vengė tikro ir gyvybiško pažeidimo, tikro suklupimo, kai paslydus gatvėje lūžta kelias, kur motinos pervažiuotas vaikas plūduriuoja kraujo baloje; pagaliau, net ir Levinas neužtenkamas supratimas kūniškumo tampa paliekamas pasaulio audrų sūkuriuose ir užklojamas begalybės paguodos skraiste. Lingiui tokie spekuliatyvūs siekiai neįduoda pasauliui vertės, bet paneigia štai šio pervažiuoto vaiko vertę, jo isteriškai klykiančiai motinai. Ar tai būtu paprastas galvos skausmas, ar staiga kritęs kovos draugas, „myriop“ persunkia kiekvieną veiksmą ir gyvenimo įvykį – be jokios begalybinės paguodos. Lingiui atrodo, kad Levinas neperžengė modernios filosofijos teologinės išraiškos Hegelio spekuliatyvinėje metafizikoje, kurioje kažkoks begalinis absoliutas, „begalybinasi“ per žmogų ir jam suteikia intelegilibiškumą ir vertę.

Kaip tik minėta, Lingis yra stropiai perėjęs visas filosofijos tradicines „mokyklas“, jas pilnai supratęs (gal geriau net už stropius komentatorius), bet jo filosofinės klajonės yra nukreiptos į šio pasaulio „štai šis“ dalykus, žmones, ir kartais teorijas. Gyvendamas, kokioje nors vietovėje, Lingis mėgina suprasti štai šiuos, šios vietovės gyventojus, ar jie būtų Serangheti Masai gentis, ar Naujosios Gvinėjos galvų medžiotojai, ar vienuolis Budistas Tailande. Gyvendamas toje vietovėje Lingis peržiūri tų žmonių veiklas, gyvenimo būdus, ir „pravaro“ juos pro visas tradicines ir dabartines teoretines prizmes ir, jų dėka, randa ne tik tokių teorijų trūkumus, bet kaip tik šių žmonių, ar tik šio vienintelio žmogaus unikalumą, išskirtumą, gryną konkretumą, nepakartojimą. Lingio tyrinėjimai parodo, kad visuotiniai teiginiai, ir net Kanto visuotinas poieškis „daikto savaime“, nepasisekė ne vien tik, kad žmogus yra ribotas ir klaidingas, bet per klaidingumą surasti tokį daiktą „už“ patirtų pasaulio daiktų ir įvykių, kažin kokį visuotiną ir bendrą daiktą; toks visuotinas daiktas savaime, ar tai būtų Kanto argumentai vedantys į gryną autonomišką subjektą, ar į kokias begalines būtybes, yra dar viena filosofiška klaida, klaidingo žmogaus norinčio visuotino reikalavimo iki tokio taško, kad tas reikalavimas patampa nebeprieinamas paties reikalautojo patirčiai – kaip Levinas, Deleuzo, Foucault ar Barto  begalybės. Todėl Lingio siekis neturi jokio bendrumo, nes jis supranta daiktą savaime kaip „štai šį“ absoliučiai vieną, visame kosmose pasirodžiusį, be jokių išaiškinamųjų teoretinių voratinklių, lemiančių priežasčių, žmogaus sąmonei neišnarpliojamų sudėtingumų. Toks neišaiškinamas, bet stropiai patiriamas ir aprašomas daiktas, žmogus, gentis, paukštė, medis, saulėlydis, tema, kalba, savaime suprantama ir „nekalta kalba“. Levinas begalybinimas ir begalybė išvis negalėtų suprasti „vertės“, nors ta begalybė, kaip primatas vertės yra pakelta virš būties, nes ji yra bendra ir negalėtų nieko konkretaus įvertinti. Daiktai, įvykiai yra laikini ir neprieinami virš laikinai arba amžinai begalybei. Juk žmogus savo ribotume, būdamas čia ir dabar, šioje vietoje, atsako į kiekvieno daikto savaime poreikius: štai ta maža, dar su plėmais stirniukė, įsiraizgiusi į krūmą, „prašosi“ išsinarplioti; aš esu aplinkoje ir matau jos poreikį, ir man nereikia klausti jokio vertės klausimo – aš ją išnarplioju ir leidžiu būti savaime. Štai žmogus, nukritęs nuo uolos, dejuoja, nors aš nematau jo veido, aš matau žmogų ir jo poreikį – aš jį nunešu nuo kalno į sanatoriją. Štai stulbinantis sekuaja medis – jo išmintis ir atmintis siekia tūkstančius metų – ir kažin koks beprotis paliko degančią cigaretę. Aš čia, prie to medžio, ir užgesinu tą cigaretę – tai to medžio poreikis. Anot Lingio, jei filosofija ieškojo daikto savaime, tai jos žvilgsnis buvo nesėkmingas, nes  spekuliatyvūs teologai, kaip Levinas, vardan nepasiekiamų būtybių, „pražiūrėjo“ pro šalį štai čia ir dabar stovintį daiktą, žmogų, įvykį.

Iš tokios tiesioginės patirties Lingis atveria kitą Levinas perdėtą teiginį – per kito žmogaus neišvengiamą svetimumą, mes pasiekiame jo begalybinimąsi ir pačią begalybę, kuri yra šaltinis ir primatas vertės. Šiuo atveju, Levinas apkaltina visą Vakarų filosofijos tradiciją, siekiančią atverti Būtį, bet ne vertę. Lingiui tokie visą nušluojantys pasisakymai yra stoka stropaus skaitymo įvairovės filosofinių kontroversijų ir pokyčių. Bevertis pasaulis priklauso tik vienai moderniai Vakarų filosofijos krypčiai: subjekto-objekto perskyrime ir prielaidos, kad „objektas“ (reiškia viskas, kas yra duota, kaip pasaulis) neturi vertės, ir tik subjektas užkrauna objektui vertę. Reiškia, kad vertės priklauso subjektui, ir, šiuo atveju, pats Levinas „įsiperka“ į modernias filosofijas, priimdamas, kad pasaulis, kaip duota Būtis, yra bevertis, ir kad vertė ateina vien per „kitą“, kuris yra išraiška begalinio kito. Bet Lingiui klasikinės Graikų filosofijos neturėjo tokių prielaidų, nes ten kiekvienas daiktas pasirodė savo pilnatvėje, turintis ne tik būtį, bet ir tikslus, sudarančius jų specifines vertes, ir nereikalaujantis kokios nors begalybės suteikti jiems vertes. Kitaip tariant, patiriamas daiktas nereikalavimo „tarpininko“, kurio dėka toks daiktas pataptų vertas. Pasikalbėjus su Lingiu apie klasikines filosofijas susidaro įspūdis, kad visur paplitusi  bendra „logocentrizmo“ kritika yra nesusipratimas, nes logocentrizmo tezė glūdi prielaidoje, kad viskas yra kalba, o, anot Lingio, nei Graikų filosofams, nei fenomenologijai, kalba nenulemia patirties. Juk kalba yra „apie ką nors“ ir todėl negalima sakyti visko, ką tik norime, apie viską. O tas, „kas nors“, ir nustato kalbos ribas.

Reikia tuojau pastebėti, kad Lingis nesibijo kalbos, nes jo paties kalba ir raštai yra sudarę didžiulį įspūdį filosofijos ir literatūros kritikų. Vienoje diskusijoje mano universitete Lingis buvo užklaustas, ar kalba, ypač jo kalbos lankstumas, nėra viso mąstymo ir patirties sąlyga? Lingis, kaip visada, ilgokai tylėjo, ir pagaliau surado tinkamus žodžius tęsti diskusiją. Anot jo, kalba padeda suformuoti ir pagryninti patirtį, ir net patapti patirties „atmintimi“ arba „archyvu“, bet taip pat leidžia suprasti savo neužtenkamumus. Pastarieji nurodo reikalą pakeisti aprašymus lankstesne kalba, nes pastaroji neužslopina tiesioginės ir unikalios, kokio nors daikto, dalyko, ar įvykio patirties. Anot jo, kasdieniškai vartojama kalba yra „per kategoriška“ ir subendrina „štai tik šio daikto“ unikalumą. Paimkime, pavyzdžiui, „gyvybes“, kurios gyvena ant kokios nors austrės kiauto. Austrei „nusibaigus“ visa tų gyvybių kolona atsipalaiduoja ir nuplūduriuoja „apsigyventi“ ant kitos austrės kiauto. Prielaida: tos gyvybės turi juslišką patirtį, valdomą nervų tinklo ir jo centrinės organizacijos. Basta, mes žinome pagal kalbos kategorijas, kaip tos gyvybės veikia. Bet gaila, nes stropus peržiūrėjimas tokių gyvybių atveria „faktą“, kad jos neturi nei juslių, nei jokio nervų tinklo, nei mistifikuotų instinktų, bet jos „žino a priori“,  kada ir kur keliauti. Kaip tik toks stropus peržiūrėjimas daiktų veda į reikalingumą lanksčios kalbos. Pastaroji nereiškia „poetiško leidimo“ kalbėti alegorijomis, metaforomis ar vaizduote; Lingio kalbos lankstumas yra labai griežtas ir tikslus aprašymas daiktų, žmonių, ir įvykių be tarpininkų. Jo kalba atveria dar nekategorizuotus patirties klodus ir veda skaitytoją „pamatyti“ ne ko nors naujo, sukurto kalbos, bet kas visuomet buvo duota, bet praeinama arba pražiūrima vien dėl mūsų prielaidos, kad kalba lemia visą patirtį. Jam Derrida buvo grynas „kalbininkas“, kuris nieko nepasakė, nors rezgė ratų ratus kalbos tinklų. Kartą, jo Pensilvanijos universitete buvo SPEP konferencija (Society for Phenomenology and Existential Philosophy), ir Derrida buvo pakviestas skaityti pagrindinį pranešimą. Didelė salė buvo „prisikimšusi“ ir aš su Lingiu spėjome surasti sėdines. Derrida pradėjo kalbėti apie nereikiamybę reikalauti iš DeMann pasiteisinimo už jo fašistinius polinkius, už jo melavimą apie savo žmoną, emigruojant į JAV, nes anot Derrida nėra DeMann, ir todėl jo pasisakymai apie „kas jis buvo ar nebuvo“, nieko nenurodo. Po penkiolikos minučių Lingis patempė mane už rankos ir išsivedė iš salės – einam namon, nes ten randasi nešpėtno vyno. Išėjus laukan, Lingis pareiškė, kad iš principo, Derrida vis pakartoja tą pačią tezę, kurią Sartras išreiškė vienu sakiniu: „Nesu, kas aš esu, ir esu, kas aš nesu.“ Aišku, Derrida dar kalbėjo dvi valandas, bet visa tai buvo raizgymas tokio Sartro teiginio.

Pagaliau, Lingiui iškyla klausimas, ar Levinas „kitas“, jo begalybiškumas, kaip padaras begalybės, gali būti pagrindu, taip vadinamos „moralės“. Jo bejėgiai, bet visagaliai reikalavimai mano atsakomybės, jo begaliniai kaltinimai,  neturintys jokios „intencijos“, ir nepasakantys, ko jam reikia, nes kiekvienas pasakymas priklauso ne begalybei, bet visatai, man nėra suprantami; juk tas kitas yra absoliučiai svetimas, nepasiekiamas, visada nutolstantis, bet tuo pačiu vis begalybiškai reikalaujantis, mane priverčia būti neveikliu, nes kiekvienas veiksmas bus pasmerktas, kaip neužtenkantis, nes tas kitas yra visai svetimas visatai, sudarančiai mano aplinką. To kito begalybiškumas reikalauja, kad aš pripažinčiau mano atsakomybę už viską, visur ir visada, bet tokia atsakomybė Lingiui yra tuščia, nes kaip tik gyvenimo pilnatis yra čia, dabar, šioje aplinkoje, kurios aš negaliu peržengti ir teigti, kad aš esu atsakomingas už dabartinius įvykius ir kitus kur nors ir kada nors kitur, kur aš lygiai kaip esu, nebuvau ir nebūsiu, o jei būsiu tai bus „tada“, o ne dabar. Pagal tokius reikalavimus, anot Lingio, jis negali suprasti, ką reiškia moralė, kokia gali būti prasmė peržengimo mano aplinkos, kurioje aš gyvenu ir kurioje randu labai unikalius daiktus, dalykus, įvykius, gyvybes ir visus turinčius savotiškus reikalavimus. Čia Lingis perkelia moralę į viską, kas randasi dabar jo aplinkoje, ko ne tik kitam, bet ir gyvūnams, krūmams, gėlėms, paukščiams „reikia“. Štai, jis surado paukštę Tailande ir vietiniai jam pasakoja, kad ji yra vienintelė, ir kad kitų jos „genties“ nebėra. Lingis parsigabena ją namolia, pastato jai tinkamą aplinką, ir ją stebėdamas supranta, kad jos šukavimai, nerimas, pozavimas yra rodymas, ko jai „reikia“: patino. Lingis praleidžia valandas ir dienas ieškodamas per mokslo institucijas, žinovus, zoologijos sodus, brangias keliones atgal į Tailandą, kaip nors surasti, ko tai paukštei „reikia“. Būtina suprasti, kad jo rūpestis nebuvo išlaikyti šios paukštytės rūšį nuo pražūties, bet štai tos unikalios paukštytės reikiamybei. Taigi, Lingio „moralės teorija“ yra „ko kitam reikia“ specifiškai tik šitam kitam/ai, tik šioje aplinkoje, o ne kokia sistema aš galiu pasiremti, kurioje aš a priori žinau, ko visiems reikia. Reikia pastebėti, kad esant specifiniui „reikalui“, jis nekreipia dėmesio į save, bet į tos gyvybės reikalą, jos „reikalavimą“. Anot Lingio pajuokavimo, Levinas sėdėjo Paryžiuje ir begalybinosi savo gan prašmatniame bute, geruose restoranuose ir puikioje kontoroje, bet jam nerūpėjo, ko reikia štai šiam gatvės luošiui, tam išalkusiam šuniukui, ar nusususiai katytei. Iš tokių trumpų nuorodų, darosi truputį aišku, kad nors Levinas paneigė filosofiją vardan noro pakelti savo genties dievybę virš kitų genčių, toks pakėlimas reikalauja iš manęs to, kas man išvis nesuprantama ir nepatiriama, o akivaizdoje to unikalaus daikto, kuris tyliai paprašo mano laikino rankos ištiesimo, aš suprantu, kaip leisti tam daiktui parodyti, ko jam reikia.

Pagaliau, Lingis turi ontologiją, kurią jis išdirbo iš patirties, filosofinių tekstų ir mokslinių tyrinėjimų. (Jis skaito daug mokslinių žurnalų.) Jei Levinas reikalauja visuotinos moralės, išvestos iš begalybės reikalavimo, tai jo visata irgi turi būti paremta, kokia nors visuotina tvarka, nes be jos, nėra visuotinumo. Lingio manymu, nėra jokio visuotinumo, nėra jokių visuotinų moralės voratinklių – nes visa tai kliudo stropiai patirčiai „pasidžiaugti“ kiekvieno daikto unikalumu ir nepakartojamumu. Kosmosas, anot mokslų, susideda iš įvykių, kurie nėra apskaičiuojami, nors pagal „maždaug“ apskaičiavimus, jų yra 10, pakėlus trilijardus trilijardų laipsniu. Lingiui tas sudaro nuorodą, kad, ką mes vadiname daiktais, sudaro laikiną ir nepakartojamą sambūrį tokių įvykių, ar tas sambūris yra žvaigždė, planeta, žiogas, žmogus ir gėlė. Ir kiekvienas sambūris, junginys, yra šansai, nenurodantys jokių priežasčių, jokios vientisos eilės prognozių, ir todėl kiekvienas daiktas yra kitoks ir absoliučiai įdomus. Lėkšta begalybė man nieko negali pasakyti, bet šis daiktas, sujungtas iš „kosminių“ kelionių, yra gilus, bet labai artimas, nes, anot Lingio, kiekvienas iš mūsų, esame tokie nepakartojami junginiai, ir todėl mūsų susitikimai, neprognozuoti begalybinės logikos, yra absoliučiai verti, brangūs ir nekalti. Mat kaltumas iškyla iš visokių „išaiškinimų, pateisinimų, visuotinų reikalavimų, o kosmose skriejantys ir karts nuo karto laikinai susijungiantys įvykiai vėl dings, išsilies, nepalikę jokių pėdsakų. Todėl jie verti. Mūsų daug metų tęsiasi draugystė ir yra tokia, kad kiekvienas susitikimas yra nepakartojamas ir betarpis, dingstantis, bet todėl absoliučiai vertingas.

Spindulingai, Algis Mickūnas

2020 m. spalio 14 d.

Fono iliustracija iš unsplash.com

P.S. DĖMESIO! Jei patiko straipsnis ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti filosofai@inbox.lt. AČIŪ!

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code