ALGIS MICKŪNAS: ŽODŽIO MAGIJA IR ĮSIUTUSI METAFIZIKA

Magiclantern13 / Freepik.com

Nūdien žodinė magija sudaro vieną iš pagrindinių sluoksnių žmogaus pasaulių ir jo suvokimo savo tapatybių. Kiekvienas įgauna tapatybę dabartyje iš pradžių per tėvų, genties ar valstybės, kokio nors kulto įvardinimą ar “krikštą”. Nekaltas padarėlis staiga patampa „berniukas“ ar „mergytė“, patampa „pašventintas“ ir, tuo pačiu, išgelbėtas iš „pragaro“, įgauna „ypatingo“ asmens vardą ir atsiranda jo apsauga ir vainikų gerovė, tvirtumas, palaima, grožis ir garbė. Jis yra „baltas“ ar „juodas“, Italas, Lietuvis, Indas, Rusas, Lenkas, Kinas, skersaakis, Dievo sūnus, pranašas ir dar neribotai kitas. Iš viso to yra aišku, kad niekas negimsta su tapatybe – ji yra uždėta, o vėliau gal įsigyta. Augant, atsiranda mokyklinė prievolė, kur įvairūs egzaminai nustato „gabumus“ ir pradeda jaunuolę/-į įtalpinti į tinkamas vėžias, turinčias disciplinų ir profesijų vardus: virėjas, matematikas, daktaras, administratorius, sportininkas, biologas, chemikas, kunigas, slaugė, žioplys, romantikas, prostitutė ir daugybė kitų. Juk kasdieniškuose pokalbiuose paklausus – „Kas ji?“ – nėra atsakoma pagal kokią nors prigimtą tapatybę, bet pagal įgytą: „Ji yra mokslininkė“. Nors kasdienybėje šitokios tapatybės atrodo „natūralios“, kalbant principingai, jos yra dirbtinos ir vis daugiau kintančios. Prieš porą metų jis buvo ‘valkata’, o dabar yra ‘seimūnas’. Čia tapatybės gali keistis viena į kitą, visai priešingą. Ne per seniausiai jis buvo ‘Maskvos pakalikas’, o dabar patapo mūsų ‘prezidentu’. Stebuklinga žodinė magjja, leidžianti nusiimti vieną kaukę ir užsidėti visai kitokią. Tas yra lengvai įmanoma, turint dabartyje visą apsupančią atmosferą: esmės nėra, principų nėra, viskas yra arbitrariškai sukurtų diskursų įvaizdžiai. Juk neįmanoma kaltinti žmogaus tuo, koks jis buvo prieš penkis metus; tada jis buvo funkcija vienokio diskurso, o dabar yra veikėjas kitokiame diskurse. Nėra jo tęstinos esmės, ir todėl neįmanoma teigti, kad jis yra „tas pats“, kas jis buvo prieš penkis metus. Visas politinis korektiškumas remiasi žodine magija: pakeisime vardą ir štai, visai kitokia būtybė. Visa tai patvirtina Deri-da-da šokis.

Nors visa tai yra nuostabu, ypatingai naujoviška ir teoretiškai intriguoja, paskaičius žmonijos pirmpradinius ”tekstus” apie pasaulio suvokimą, pasirodo ta pati: kalbos magija. Ar būtų kalbama apie Indijos Ramayana, Mahabharata, Hebrajų Biblijas, Inka, Maya, Koraną, Actekų užsilikusius pasakojimus, Kaleyvala, Šiaurės Sagas ir virtinę kitų, visur pasirodo toks pats supratimas: visata, visi jos daiktai, būtybės, įvykiai yra sukurti per žodžio maginę jėgą. Kokia nors būtybė ištarė žodį ir visata pasirodė, ji ištarė – lai būnie dangus ir žemė, ir abu pasirodė. Akivaizdu, kad kalba yra pirmapradinė magija, per kurios galią visata ir daiktai, bei įvykiai įgauna “veidą” ir nušvinta tuo, kuo jie yra pavadinti. Bet yra dar svarbiau, nes žinojimas žodžio yra lygus su galia valdyti įvairius visus dalykus ir įvykius taip, kad tų žodžių ištarimas sutampa su įgijimu galios patapti jų jėgomis. Nereikia pamiršti, kad moderniuose ir postmoderniuose diskursų pirmato prielaidose, žmogus neturi tapatybės šalia tos, kurią jis įgauna per jo apibūdinimą kokioje nors srityje, jo įgavimo funkcijos savo bendruomenėje. Magijos sąmonėje žmogus turi tapatybę per įvardinimą, kurį jis įsigyja per veiksmus ir per įvairius ritualus. Žinojimas kito vardo yra žinojimas jo tapatybės, bet taip pat galimybė pavartoti tokį vardą, kaip turintį jo jėgą ir, tuo būdu, net jį pergalėti. Kada, anot vienos pasakos, Mozė, užlipęs ant kalno, paklausė degančio krūmo – “kas tu esi?”, jis gavo maždaug tokį atsakymą – ne tavo reikalas. Nes žinojimas vardo gali reikšti, kad ir pats gali patapti ta jėga, kuri yra įvardinta. Taigi išduoti savo vardą yra lygu su išdavimu savo jėgos. Ankstyvesnėse tradicijose labai daug vardų turėjo sąrišį su gyvybiškais daiktais: “aš esu Lokys” arba “Tauras”, arba “Meška”, arba “erelis”, stirna ir daugybė kitų.

Maginė logika reiškia, kad visi daiktai ir įvykiai gali patapti vieni kitais. Pats žodis “magija” turi specifinį akiratį: Mag(h) sudaro šaknį, kuri skleidžiasi per Indų-Europiečių kalbas iki Vokiečių “Macht” (jėga), “moegen” ir “vermoegen” (norėti ir galėti), Anglų “to make” ir “machine”. Norėti pergalėti lokį, reikia patapti lokiu, pasiimant jo vardą ir įgaunant jo jėgas. Šamanas žino reikiamus ligos žodžius arba jos ritmą, ir pakartojamai tardamas tuos žodžius arba šokdamas reikiamą ritmą, jis “pagydo” ligonį. Šamanas Jėzulis ištarė žodį ir kažkokia asmenybė pasveiko arba net pakilo iš mirties patalo. Bet tokia žodinė ir ritualinė magija nėra vaizduotės padarinys, nes magijos jėga yra dar prieš pasirodymą psichologinės plotmės ir joje sukurtų vaizdų. Kada Šamanas pareiškia, kad “štai, imkite ir valgykite, čia yra mano kūnas, imkite ir gerkite, čia yra mano kraujas”, visi, kurie priima ritualinę komuniją patampa kulto pradininko kūnu ir krauju, ir patampa jo jėgomis ir norais – žodis tapo kūnu. Reikia rimtai suprasti tokios magijos plotmę, nes “tikintieji”, kurie priima komuniją, nesako, kad mes patapome simboliški Jėzaus kūnai, bet iš tikrųjų patapome juo, jo kūnu – įkūnijome jo tapatybę ir žodį. Reiškia, kad “primityvieji” nebuvo kanibalai, bet elgėsi pagal maginę logiką: išrovė ir suvalgė stipraus priešo širdį, jie patapo to priešo jėgomis.

Ištartas žodis yra jėga daikto sukūrimui. Kada šamanas sušoka lietaus šokį, jo šokis yra lietaus jėga. Žodžio “daryk” jėga yra visuotina. Paimkime daugumai gerai pažįstamą Abraomo archainę pasaką ir bus aišku, kad visos būtybės pasirodė per ištartą žodį: “lai būnie….” ir štai žodis patapo daiktu. Toks kūrėjas sutampa su savo paties žodiniu vardu: “pradžioje buvo žodis ir žodis buvo su dievu, ir dievas buvo tas žodis”. Toks žodinis sutapimas padaro taip, kad ta pati būtis yra tikriausia tikrovė, kurios ištartas žodis sukuria visą pasaulį. “Lai būnie medis, liūtas, saulė, žemė, dangus….ir daiktai pasirodo”. Tokia maginė žodžio jėga sukurti pasaulį tęsiasi per teokratiją ir autokratiją. Juk visi autokrato įvaizdžiai yra maginės kaukės ir jos sutampa su autokrato imperatyvais: jo žodis yra veiksmas ir jis įgauna dvi savybes – viena, jis pareiškia, kad esąs dievas ir net dievų dievas, antra, jis kalba dievo vardu, ir todėl jo žodis yra absoliučiai įteisintas. Caras yra galva valstybės ir bažnyčios. Šita magija patampa “transcendencija” ir leidžia pasauliui patapti tuo, ką transcendėncijos valia nutaria ir įvardija. Juk yra aišku, kad tame klode viskas priklauso nuo aukščiausios būties valios. Viena pagrindinė išraiška tokios žodinės magijos teigia, kad pasaulis yra imago dei. Reiškia, kad pasaulis neturi būtinumo – jo šaltinis yra valios įsakymų magija, per kurią žodis patampa kūnu. Reikia pastebėti, kad ir racionalumas yra peržengtas valios, nes pastaroji galėjo sukurti visai kitokį pasaulį.

Nors modernieji Vakarai praėjo Apšvietos mokyklą, magiški ritualai įsisvyravo dar stipriau. Pasirodžius sausrai, valdovai, šamanai, gubernatoriai pradeda pareikšti: melskime lietaus. Tas tęsiasi per kitus ritualus – komunijas: imkit ir valgykit – tai mano kūnas, gerkit, tai mano kraujas ir taip magiškai įgausite tapatybę su kulto įkūrėju – irgi nešiojančiu magišką transcendencijos kaukę – patapęs pranašu, sūnumi, pasekėju. Per magiškus ritualus žmogus “atgimsta” visai kitokiu negu buvo – atgimsta pirmapradinėje nekaltybėje, kada jis patapo įvardintas, kaip įsikūnijęs žodis – pavyzdžiui per krikštą. Juk niekuo dėtas kūdikėlis įgauna žodinę tapatybę, vardą, “vardan…” ir nuo tada žino, kas esąs. Tas pats tęsiasi per ideologinius ritualus, per kuriuos visos tautos įgauną magišką tapatybę ir suvienitą jėgą. Puikus pavyzdys buvo Vokietija, kur grynai magiškas ritualas, net įvardintas su valios pirmenybe – Valios Triumfas, parodė tikrą, tradicinį žodinės magijos inscenizavimą. Tai Nacių partijos ritualas Niunberge, 1936 metais, kur Hitleris, Fiureris, sutapo su gryna transcendentine figūra. Jis atskrenda į Niurnbergą ir, kaip išgelbėtojas, nusileidžia iš aukštybės į užburtą minią, klykiančią Heil, Heil, – žodelį, kuris reiškia šventas, šviesa, sveikas. Per visas ritualų dienas, buvo daug “kalbų”, nors nei viena neturėjo sąmoningo turinio. Bet pagrindinė kryptis buvo aiški: sutapatinimas Hitlerio su Vokietija ir su jo nekintančiu centru – nacių ideologija, užlaikoma partijos – švento ordino. Hitlerio pasekėjų kalbos vis turėjo tą pačią temą: Vokietija yra Hitleris ir Hitleris yra Vokietija. Jaunimas turi paneigti savo tapatybes ir tiesiog įkūnyti nacių ideologiją, kuri yra sukurta iš nieko per gryną Fiurerio valią, kurios visi turi klausyti. Reiškia, kad Hitleris yra Vokietijos kūrėjas, ir todėl, kas yra Vokietija, sutampa su Hitlerio valia ir jo įsakymais. Be jo valios ir įsakymų nėra Vokietijos. Galbūt ši maginė tapatybė buvo puikiai išreikšta keletą metų anksčiau, teologo Heideggerio – 1933 – proga jo Freiburgo universiteto rektoriaus kalboje. Juk jis atsisakė teoretinių principų ir savokų vardan autentiškumo, ir pareiškė Hitlerio teologišką-dievišką stovį: “Pats fiureris ir tik jis vienas, ir jo įstatymas yra Vokietijos tikrovė”. Kaip Absoliutas prabyla, taip pasaulis patampa. Jis yra tikrovė ir pasaulis yra jo valios atvaizdas. Kaip Hitleris pareiškė: tą vėliavą, kurią sukūrėme iš nieko. Čia lygu su teologiniais teiginiais: tikrovė yra ens realisimus – nieko nėra tikresnio už dievulį, už Jėzulį, už Alachą, Hitlerį ir jų pasaulio sukūrimą iš nieko. Žmogus negalėjo įeiti į parduotuvę, nepagarbinęs Hitlerio – sušunkant heil. Anot to Heideggerio pasakymo, Hitleris irgi priklauso šiai kompanijai. Tas pats pasirodo su į Lietuvą atnešta Stalino saulės magija, apdainuota, apvainikuota Venclovos, Neries, Cvirkos ir gausaus būrio kitų. Jo saulėtas žodis nušvietė visą ateitį; net ir dabar Putinas reikalauja, kad visos buvusios Rusijos imperijos tautos švęstų Stalino pergalę prieš fašizmą ir išgelbėjimą tų tautų.

O kaip su kasdieniška patirtimi? Jau kalbėjome apie pirmuosius magiškus žodžius, kai kūdikis įgauna tapatybę, bet randasi kiti klodai, kurie sutapatina pavienį su įvairove įvykių. Dabartinės reklamos, kaip tik paveikia žmogų norėti ir vis norėti ne daiktų, bet magiškų vaizdų. Jau senokai Boudrillard‘as pastebėjo, kad žmogus neperka batus, bet visur reklamuojamą prestižinį ženkliuką. O reklama nėra tik batų, bet apsupta galingų, ypač ypatingų figūrų – sporto žvaigždžių, mikliai vingiuojančių panelių ir populiarios muzikos: pirk tuos batus ir sutapsi su ta sporto žvaigžde, ir ta panelė vingiuos aplink tave. Gali išeiti iš proto ieškodamas kepurės ar marškinėlių be magiškų ženklų. Net juokinga: užmoki už kepurės ženklą ir, tuo pačiu, – už dyką – reklamuoji kokią nors sporto komandą. Aišku, ta komanda yra „tavo“ ir esi su ja susitapatinęs. Paimkime lietuvišką krepšinį. Piliečiai sėdi karčiamoje, gurkšnoja alų ir stebi ekrane Žalgirio rungtynes Madride. Žalgiris laimi – ir kas? Visa karčiama sprogsta iš šauksmo: „mes laimėjom, Lietuva, Lietuva, davėm Ispanams į kailį“. Ir štai, mes, sėdintys karčiamoje, patapome Žalgiriu. Ir nenuostabu, kad toks magiškas susitapatinimas yra visuotinas ir komandos – kaip Amerikos futbolo – turi gyvybiškus vardus: Detroito liūtai, Čikagos meškos, kiti ereliai, laukinės katės… Ir miestų ar net valstybių piliečiai didžiuojasi: „mes jau tris metus – čempionai“. Šita magija veikia visur: net ir vaikai mėgina pamėgdžioti „herojus“ ir net pokalbiuose girdisi tokie pasisakymai: ji atrodo kaip Gaga, Madona ir panašiai, o jeigu nori atrodyti, kaip jos, turi užsidėti kaukę: dažai, kremai, plaukai, apranga. Plačiai kalbant, sutinkame magiškai patapusias būtybes, atrodančias arba nešiojančias ženklus, kabančius ant stulpų plakatuose, ekranuose šokančias figūras, padarančias bulvės iškeptą nuolubą skaniausiu migdolu. Užburta nuoluba.

ONTOLOGIJA IR METAFIZIKA

Nors kartais sumaišomos, šios sąvokos yra skirtingos: metafizika reiškia nematomas formas, paskutinius ir pirminius principus, o ontologija atveria „šio pasaulio“ ir mūsų gamtos sudėtį. Kai kuriose dabartinėse „filosofijose“, ši sudėtis įgauna metafizinį, nors nepagrįstą, įvardijimą. Greitai paaiškės tokio įvardijimo sąlygos. Filosofiškai kalbant, modernus Vakarų pasaulis gimė, kada buvo nutarta, kad ontologiška sudėtis yra suma medžiaginių dalelių, iš kurių visi įvykiai ir daiktai yra sudėti. Tai reiškia, kad jei visuma yra dalių suma, tada nesama visumos, kaip vienio; kiekvienas daiktas yra medžiaginių dalių, esančių erdvėje ir laike, agregatas. Tiesiogiai regima visuma ir jusliškai pagaunamos jos savybės neturi objektyvaus pagrindo; jos priklauso ne „daiktams savaime“, o suvokėjui. Tai, kas suvokiama tiesiogiai, privalo turėti „vietą“, o ši vieta buvo sukurta, kaip subjektas. Štai kur gimsta modernusis subjektas, kaip, galima sakyti, „tikrovėje“ neegzistuojančių ir joje vietos neturinčių regimybių metafiziška būtis. Šitaip tikrovė buvo pradėta interpretuoti atomistiškai. Visa, kas yra, yra agregatas, sudarytas iš atominių arba „mažiausių“ dalelių, kurios, dabartiniu žargonu, vadinamos „visatos statybiniais blokais“. Jusliškai pagaunamos visumos savybės neturi objektyvaus pagrindo. Jos priklauso subjektui. Tai reiškia, kad ontologiniai pasaulio elementai nepatiriami, ir nė viena patiriama savybė neatskleidžia pamatinės tikrovės. Todėl, bet kokios visumos kokybinės savybės iš tikrųjų yra suvokiančiojo subjekto savybės. Tai, kas pasiekiama patyrimu, priklauso ne pasauliui, o tik „protui“. Savo ruožtu, tai reiškia, kad tai, ką subjektas pagauna jusliškai, nėra tikrovės savybės, tuo tarpu, tikrovė, atominės dalelės negali būti patirtos. Trumpai tariant, tikrovė savaime patyrimu nepasiekiama. Todėl reikalingi būdai pasiekti šią tikrovę kitomis priemonėmis. Tokia yra moderno matrica: šis naujai išrastas protas mąsto savo mintis ir sprendžia, kurios mintys bus moksliškos, ir todėl – tikroviškos.

Jei dalių – visumos prieštaros sprendimas veda prie juslinio patyrimo, taip pat ir gamtinių daiktų esminių ribų subjektyvumo, tai reikia atsakyti į klausimą, kaip pasiekti jusliškai nepagaunamą atominių dalių tikrovę. Nesama kito kelio, išskyrus subjektinį: subjektas privalo sukurti diskursą ir tai padaryti sąmoningai ir kritiškai. Kadangi fenomenai, atsiveriantys juslinei pagavai, neduoda objektyviojo tikrumo, objektyvumą privalo užtikrinti protas, atsirėmęs į aiškias ir apibrėžtas idėjas, taigi, diskursas, kurio idealiojoje sąrangoje nesama juslinių-kokybinių netikslumų. Šis diskursas, nepriklausantis medžiaginiam ir subjektyviam jusliniam pasauliui, yra metafizinis, pasireiškiantis matematikos pavidalu, priklausantis moderniam subjektui. Susitikimas su objektyviąja tikrove yra ne juslinis, o grindžiamas subjekto „protu“, kuriančiu diskursus ir kriterijus to, kas bus vadinama tikrove. Tokiam subjektui lieka tik viena: savyje atrasti tai, ką bus nuspręsta vadinti tikrove, o pastaroji priklausys nuo to, kokius šio naujoviško „proto“ aspektus jis pats pasirinks, ir būtent šie aspektai subjekto bus laikomi vertais pasitikėti.

Rezultatas akivaizdus: objektyvumas susijęs su metafizino subjekto galiomis: pasaulis turi būti interpretuojamas tokiu požiūriu, kokiu jis pasiekiamas diskursais, kuriuos gamina subjektas. Šiam subjektui būdingi subjektyviosios pagavos būdai: juslinis, kokybinis ir mąstomas, kiekybinis. Abu vienodai duoti reflektuojančiam subjektui ir nė viename nesama jam būdingo kriterijaus, parodančio, kuris būdas labiau tinka atsiverti tikrovei. Trumpai tariant, vienos ar kitos pasirinkimą – kadangi abi priklauso moderniojo subjekto „protui“ – turi lemti kažkas kita, o ne tai, kad viena teisingesnė už kitą. Tikrai, matematinės metafizikos, kaip metodo pasirinkimą, lemia valia kontroliuoti aplinką ir jai viešpatauti. Galiausiai visiškai aišku, kad jei mes žinome, kaip ką nors apibrėžti matematiškai, mes tuo pačiu žinome, kaip tą, „ką nors“, padaryti. Metafizika, kaip metodas matematiniu pavidalu, iš principo yra techninė. Ji nustato konstravimo taisykles, o po to tos taisyklės gali būti taikomos bet kam, tačiau taikomos taip, kad pats pritaikymas priverčia daiktą atitikti matematinius imperatyvus. Matematinė metafizika tampa subjekto magine jėga apibūdinti aplinką ir ją sukurti per tokį apibūdinimą. Šitaip atsiranda pats patogiausias magiškos metafizikos ir ontologijos junginys, nes metafizika lemia ontologinės tikrovės struktūrą. Bet šitoks metafizinis metodas ir toks ontologinis pagrindas remiasi prielaida, kad nesama esminių skirtumų, kokybinių nevienodumų tarp objektų, sudarytų iš „atominių“ dalių. Vienintelis skirtumas tarp tokių objektų yra kiekybinis. Mokslinis pasaulis yra padaras medžiagiškai neegzistuojančio subjekto ir jo sukurto, medžiagiškai neegzistuojančio metafizinio diskurso.

Materialiojo pagrindo ir metafizinio diskurso redukcionizmas kartu yra abstraktus juslinio pasaulio idealizavimas. Reflektyviuoju mąstymu grindžiamas metafizinis diskursas atitrūksta nuo juslinio patyrimo. Maža to, refleksinė prieiga prie ontologiškai įtvirtintos homogeniškos tikrovės yra, kaip minėta, jau technologinė labai specifiniu būdu: ja remiantis galima konstruoti apriorinius metafizinius pasaulius – tiesą sakant, utopinius pasaulius – o po to bandyti tokius pasaulius realizuoti, aplinką ir žmogų palenkiat savavališkai galiai ir prievartai. Verta pažymėti, kad metafizinis diskursas ir bet kokia modernioji mokslinė teorija galiausiai ir iš principo neatskiriami. Ir viena, ir kita sėdi ant matematinio diskurso. Todėl, jei gamta traktuojama matematiškai, ji iš pat pradžių suprantama technologiškai. Tai reiškia, kad vadinamasis pragmatinis pasaulio supratimas – nesvarbu, ar kapitalistinis, ar marksistinis, ar pragmatistinis – įmanomas tik tiek, kiek pasaulis jau regimas technologiškai. Reiškia, kad nei kapitalizmas, nei komunizmas nėra ekonomiškos sistemos; jų pagrindas yra metafizinis-ontologinis technologijos kūrinys. Kapitalistai kūrė “įrankius”. Šiuo požiūriu, galima prieiti išvadą, kad metafizinio subjekto sukurtas diskursas domisi ne daiktais pačiais savaime, o jų būties matematinėmis galimybėmis. Refleksinės-kiekybinės daiktų apibrėžtys, pačios savaime apriorinės, nukreiptos ne į patyrimo objektus, o į jų kiekybines galimybes, kurios, žinoma, tuščios; Tai yra iš nieko sukurtas diskursas patampa magiška kalba, kurios dėka aplinka patampa imperatyvu: lai būnie.

Toliau kyla klausimas apie metafiziškų diskursų „realizavimą“: kaip šitos kiekybinės, idealios duotys gali tapti daiktiškomis, res, realiomis? Regimąja tikrove virtęs metafizinis mąstymas pasireiškia tada, kai metafiziniai diskursai naudojami apskaičiuotos duoties gamybai. Tokios matematinės procedūros iš esmės yra „techninės“, t.y. apima jų pačių procedūras ir jų „pagaminimą“ tada, kai taikomos kiekybiškai suvoktai tikrovei, todėl tos pačios procedūros gamina tikrovę. Tai reiškia, kad metafizinės apibrėžtys yra ir produktyvios, ir priežastinės. Apskaičiuodamas ir tvarkydamas medžiaginius procesus, žmogus gali apskaičiuoti ir numatyti šių procesų rezultatus. Akivaizdu, kad ši procedūra reikalauja fizinio žmogaus įsiveržimo į svetimą tapusią gamtą. Kiekybiniai, aprioriniai matematinių agregatų apskaičiavimai reikalauja, kad tokie agregatai būtų sutvarkyti priežastine seka ir remiantis tokia fizine veikla, kurios dėka apskaičiuota konfigūracija garantuotų numatomus rezultatus. Toks procesas pašalina juslinius-kokybinius komponentus ir nukreipiamas į „pamatinius“, į svetimybę nutolusius agregatus, kurie tvarkomi, palenkiami eksperimentui, priderintam prie reflektyviai nustatytų skaičiavimų. Atitinkamai, kiekybiniai „materijos“ konstruktai leidžia kiekybiškai apskaičiuoti „medžiaginius“ rezultatus. Metafiziniai diskursai yra “pritaikomi” ir duodantys maginę jėga kurti aplinką.

Subjekto sukurtas metafizinis diskursas sutampa su diskursu, pasirinktu pasaulio dangiškojo kūrėjo. Pagal Galilėjų, jei mes žinome vieną teisingą matematinį teiginį, tada mūsiškis žinojimas sutampa su visų daiktų kūrėjo žinojimu.

Pasaulis, visi aplinkoje įsišakniję daiktai, nėra natūralūs, jie neturi savojo logo; ne, jie yra produktai, pagaminti kažkokio aukštesniojo transcendentinio „proto“. Gamta savaime neturi būtinumo. Štai kaip tas pats galios sindromas vėl iškyla moderniojo metafizinio edikto pavidalu: dangiškasis patriarchas dabar kalba matematinės geometrijos diskursu, pagal kurį pagamintas pasaulis; mokslo šamanas kalba tąja pačia „linqua universalis“ bei jos subdiskursais, tampančiais savarankiškomis disciplinomis, o aplinka yra transformuojama pagal šios kalbos diktatą. Kaip sakyta, ši metafizinė kalba, kaip matematika, kaip formalistiškai sukurta teorija ir kaip metodas, yra techninė ir aprioriškai sukurta tam, kad būtų įmanoma pasaulį perdirbti taip, kad jis atitiktų žmogaus valią. Net ir “filosofai” kalba apie “loginį pasaulio konstravimą”. Šitaip „dieviškumas“ ir žmogiškumas susitapatina, o metafizinis diskursas pasirenkamas ir išrandamas, kaip techninė priemonė kurti ir valdyti pasaulį: diskurso magija pasirodo užsidėjusi garbingą mokslo kaukę.

Šis sutapimas yra pagrįstas platesnio teologinio supratimo, pasirodžiusio modernaus subjekto susidievinimu. Paėmus bet kokią formalią – belaikę dimensiją – duoti kaip matą per įvairovę “pavyzdžių”, pasirodo patirties tokios dimensijos klausimas: jei yra tokia duotis – kaip metafizinis diskursas – pagal kurį pasaulis yra sukurtas – tada visa, kas pasirodo pasaulyje, yra tokios duoties įvaizdis. Teologija tą vadino kaip imago dei. Taigi, jei modernus subjektas teigia, kad viskas yra sukuriama matematiškai, tai įžvalga į bet kokį matematinį dėsnį yra tokia pat įžvalga, pagal kurią dievybė sukūrė pasaulį. Subjekto matematinis suvokimas, pagal kurį, kaip technišką galimybę, jis sukurs savo aplinką, sutampa su dieviška kūryba. Kaip visi modernūs propoguotojai “naujų mokslų” skelbė: mes esame dieviški savęs ir savo aplinkos kūrėjai. Net ir Galilėjus sušuko, “jei aš suvokiu vieną matematinę formulę, mano žinyba yra lygi dievybės: mes esame tokie pranašūs, kad mes turime pavydėti patys sau”. Ir pasirodo paskutinis modernaus subjekto dieviško komplekso žingsnis. Nors iš pradžių subjektas savyje “surado” grynas metafizines sąvokas ir jų taisykles, nebuvo pasiekta “vienos Kalbos” ir iš to išėjo, kad yra daug metafizinių kalbų, kurios nėra “surastos”, bet subjekto sukonstruotos. Ir štai, jei metafiziniai diskursai yra pagrindai sukurti technišką aplinką, ir jei tie diskursai taip pat sukuriami, tai subjektas patampa savo pasaulio taisyklių ir to pasaulio kūrėjas. Tik dievybės sukuria pasaulio taisykles iš nieko ir pasaulį pagal jas. O taisyklės yra kūrėjo valios reikalas. Taigi, modernus subjektas “lyg iš nieko” kuria jo valia pasirenkamas taisykles ir kuria pasaulį. Atsiveria gryna, dieviška valios metafizika ir jos magija. O valia pasirenka pagal “vertybes”, tai yra, ką mums verta sukurti.

Sudėtingesnės metafizinės struktūros stumia prie vis detalesnių perskyrų. Šiuo požiūriu, medžiaginė tikrovė gali būti vis labiau skaidoma ir konstruojama, orientuojantis į vis sudėtingesnes ir vis rafinuotesnes pasyvios medžiagos technines manipuliacijas ir kontrolę. Metafizinių kompleksų ir skirtumų šakojimąsi atitinka medžiaginių procesų atsitiktinumo didėjimas, vedantis prie vis naujų galimų pasyvios medžiaginės gamtos konstrukcijų. Pasak Jonaso, kiekvienas išgrynintas ir sukurtas medžiaginis procesas atveria tolesnių metafizinių gryninimų ir medžiaginių konstruktų galimybes. Išsišakojanti metafizinių sistemų ir jas atitinkančių medžiaginių procesų diferenciacija skatina disciplinų dauginimąsi, ir kiekviena tokia disciplina turi savo metafizinę struktūrą ir sugeba kurti atitinkamas medžiagines konstrukcijas. Kol šis procesas išsaugoja savo pamatinį metafizinių ir materialiųjų abstrakcijų principą, jis „progresuoja“ ir įtraukia visus galimus „gamtinius“ ir kultūrinius faktus, ir šitaip kuria metafiziškai išskaidytą pasaulį, kuriame pusiau nepriklausomos sritys reikalauja pusiau nepriklausomų funkcijų ir „darbo“. Visa, kas svarbu žmogaus gyvenime, priklauso nuo to, kaip metafiziški konstruktai skaido žmogiškąją „medžiagą“: žmogus tampa biologine, socialine, chemine, fiziologine, psichologine, genetine, veikiančiąja visuma, sudaryta iš įvairių „elgsenos“ tipų, kiekvienas iš kurių pusiau nepriklauso nuo kitų. Net neverta detaliai nagrinėti tokio akivaizdaus dalyko: šių perskyrų „galia“ apima ir socialinių funkcijų bei uždavinių atskirtis, ir šitaip atsiranda pusiau nepriklausomų „ekspertų“ grupių visuomenė. Tačiau tai, ką ekspertai daro savo srityje, nebūtinai susiję su kitomis sritimis. Todėl „tyrinėjimo“ rezultatai tam tikroje srityje gali būti pasiekti kariškio arba menininko. Pavienės srities ekspertai neturi jokio išorinio kriterijaus, tikrinančio intencionalumus, kurie sietų rezultatus, kaip galimybes kitoje srityje.

Tai reiškia, kad medžiaginės, t.y. techniškai pagamintos jėgos, gali būti pasirinktos savavališkai, kitų socialinių sričių atstovų, pavyzdžiui, politikų, siekiančių tas jėgas „pritaikyti“. Šakinė diferenciacija decentralizuoja atsakomybę, šitaip sustiprindama atsitiktinumą ir savavališkumą, kuris vis labiau atsipalaiduoja nuo bet kokių suvaržymų. Kiekviena metafizinė taisyklė ir kiekvienas medžiaginis rezultatas, turintis įgyvendinti metafizinę struktūrą, tampa visai savavališkas ir atveria galimybę plisti nesibaigiančioms metafizinėmis ir materialiosioms kombinacijoms. Kiekviena sritis atpalaiduojama nuo konkretaus gyvojo pasaulio implikacijų, kiekvienas tampa „ekspertu“ savo srityje ir nejaučia poreikio saistytis su kita sritimi; kiekvienas gali manyti, kad nesama tokio dalyko, kaip bendras akivaizdumas, kadangi metafizinės sistemos ir jų pagrindu atsiradę medžiaginiai rezultatai yra tik atsitiktinės struktūros, neturinčios jokio būtinumo; jie yra tiek, kiek veikia, o veikdami tampa „tikrove“, šitaip didina galią ir „įrodo“ savo diskurso maginę galią.

Nėra prasmės kalbėti apie „poreikius“, kadangi jie tiesiogiai priklauso nuo galimybiškumo erdvę vis plečiančių procedūrų ir kartu tampa ir poreikiais, ir jų tenkinimu. Jei ką galime padaryti, tai to ir norime, o jei ko nors norime, galime tai padaryti. Mes galime padaryti klonus, todėl norime jų; mes jų norime, nes galima juos padaryti. Tai reiškia, kad augančio atsitiktinumo ir savavališkumo, kaip galios šaltinio, procesas sudaro autoreferentišką sritį. Nesama jokių „tiesos ieškojimo“ apribojimų. Galiausiai toks ieškojimas nubraukia skirtumą tarp pažinimo ir objekto. Net socialiniuose moksluose santykis tarp metafizinių ir materialiųjų procesų nulemtas „mokslo“, t.y. metodų ir medžiaginių tiesų gamybos savisklaidos. Todėl neįmanoma rasti jokių šio proceso nemokslinių kriterijų.

Kadangi modernių Vakarų moksliška technologija visose disciplinose skleidžiasi globaliai, tai jos išdava reikalauja principingo suvokimo, kas atsitinka su kultūra: visa kas nėra medžiagiškai pagaminama pagal metafizinį-matematinį metodą yra subjektyvu. Menai, religijos, literatūros, politika, vertės, bendruomenės santykiai, moralės nesiranda pasaulyje. Išdava: kitų civilizacijų “pažiūros” irgi yra subjektyvios, ir todėl neturinčios jokio, visuotino objektyvaus mato – jos skiriasi nuo kitų, bet visos, kaip subjektyvios, yra lygios. Visi kokybiniai teiginiai, apie ką nors, neatstovauja tikrovės, ir todėl neįmano teigti, kad koks nors kokybinis diskursas, ką nors “misreprezentuoja”. Visas “politiškas korektiškumas” patampa sandūriais tarp subjektyvių diskursų. Todėl kivirčai, net ir terorizmas, yra analizuojami „objektyviai“ įvairiausių sričių ekspertų – psichologų, ekonomistų, sociologų, edukologų, ir visų, pasikliovusių skaitmenimis.

PAŽANGA

 Vis augantis įvykių palenkimas žmogaus kontrolei, galios didinimas, turintis didinti šią kontrolę, ir yra tas šaltinis, iš kurio atsiranda pirminė modernioji pažangos samprata. Pažanga yra anksčiau minėtas apverčiamasis procesas: užuot apskaičiavę ir tvarkę medžiagines jėgas, turinčias duoti rezultatus, mes projektuojame ir apskaičiuojame norimus rezultatus, ir šitaip apmetame medžiagines tokių rezultatų gavimo sąlygas. Ir čia pasirodo vertės ir valios, kaip vertinimo pirmenybės. Ir šis yra pagrindas Levinas’o teologijos, kurioje vertė grindžia tikrovę. Bet juo daugiau mūsų projektuojamų rezultatų, ir juo daugiau mūsų pagamintų šiems rezultatams būtinų medžiaginių sąlygų, juo daugiau laimime galios kurti dar daugiau sąlygų, leidžiančių pasiekti dar daugiau norimų rezultatų. Šiuo požiūriu pažanga sutampa su medžiaginio viešpatavimo gamtai, remiantis technologine plėtra. Tai reiškia, kad pažanga yra ne didesnio žinojimo ar išminties kaupimas, o nuolatinis technologinių-medžiaginių priemonių įgyvendinti projektuojamus medžiaginius rezultatus kaupimas; gauti rezultatai irgi gali tapti technologinėmis priemonėmis ar medžiaginėmis jėgomis, leidžiančiomis pasiekti tolesnių rezultatų iki begalybės. Kiekviena transformacija, t.y. metafiziškai sutvarkytas medžiaginis procesas, kiekvienas medžiagos technologinis pertvarkymas atveria daugiau galimybių ir didina galią, leidžiančią dar daugiau medžiagos perdirbti į norimus rezultatus. Maža to, medžiagos perdirbimas į naujas technologijas, savo ruožtu, skatina naujų technologijų ir atradimų poreikį. Jei technologinės priemonės įgalina medžiaginius atradimus, nauji atradimai skatina sukurti naujų metafizinių sistemų, algoritmų ir jų pritaikymą, turintį derintis prie mūsų poreikių ir taip ad infinitum. Jokia pasiekta technologinė pakopa nėra galutinė; kiekviena pakopa reikalauja naujų, patobulintų technologijų, naujų įsiveržimų į medžiaginę sritį, duodančių naujus rezultatus. Bet tai ir yra procesas, perdirbti pagal žmogaus norus ir šitaip „išlaisvinti“ žmogų nuo „gamtinių“ nelaimių, nuo jo vidinės negalios liekanų. Štai kokia toji pažangos samprata: ji veda prie žmogaus nepriklausomybės nuo aplinkos didinimo, o kartu prie to, kad pats žmogus perdirbamas pagal tai, kuo jis turėtų būti.

Šitaip žmogiškasis mąstymas, valia ir agresyvumas įsitvirtina Archimedo taške, iš kurio nustatinėjama, kokia turėtų būti gamta, ir iš kurio gamta yra valdoma. Šiuo požiūriu siekiama valdyti viską, kas gali būti pavadinta gamtine svetimybe. Pažanga neturi regresuoti, neturi sustoti, o visos metafizinės sistemos ir visos gyvojo pasaulio transformacijos į skaitmeniškai perdirbtą pasaulį skatina ir palaiko šią nuolatinę struktūrą. Pažangai būdinga tai, kad joje nesama progresuojančio „subjekto“. Jos tikslas ir jos subjektas yra ji pati, todėl ji autoreferentiška. Pažanga sutampa su jos pačios likimu. Jei statome, pavyzdžiui, namą, turime tikslą, pasakantį, kada pasiekiama statymo pažanga. Trumpai tariant, jei gyvename tikslais, pažangą galime suprasti, kaip ribą, pasiekus tikslą. Bet jei keliame klausimą apie moderniosios pažangos sampratos „tikslą“, atsiduriame aklavietėje. Kaip jau buvo sakyta, galimus būsimus rezultatus keliame, kaip tuščią tikslą, kurį turi užpildyti medžiaginiai rezultatai. Jei šis tikslas pasiektas, jis tampa priemone tolesniems galimiems tikslams, o kai pasiekiami ir jie, jie irgi tampa kitų tikslų priemonėmis ir taip be pabaigos. Lieka pažanga dėl pažangos – pažangos tikslas yra pažanga. Ji pati kuria vis rafinuotesnes savo formas, „tobulumus“ ir efektyvumus, žinoma, niekada nepasiekdama tobulumo. Joks pasiektas kūrinys nepaliekamas sau, kaip galutinis tikslas, nebeturintis galimybiškumo, ir todėl nebetobulintinas. Šiuo požiūriu, semiotine kalba galima pasakyti, kad signifikantas ir signifikatas yra viena ir tas pat. Tikslas ir jo nuolatinis siekimas nebesiskiria. Galima pasakyti, kad jis yra sui generis, kuriame „skleidžiasi“ žmogus. Sakoma, kad be užkulisinio pažangos konstrukto neegzistuotų evoliucijos vizija. Mes išrandame metafizinį konstruktą, kuris pačia savo metafizine esme yra techninis, o todėl šis konstruktas savo prasme sutampa su medžiaginiu produktu. Štai kaip mes vėl susiduriame su žodžių magija: mes kuriame atitinkamą diskursą, o šio diskurso retorika priverčia atsirasti daiktus. Moksliniai-technokratiniai šamanai ištaria burtažodį ir atsiranda „pagerintas“ pasaulis. Žinoma, dabar mes žinome dar kai ką: visi „pagerinimai“, tarsi mostelėjus burtininko lazdele, naikina kokybinę aplinką.

Skaitant dabartinius mokslų (bio-chemijos) straipsnius pasidaro aišku, kad mūsų išvystytos modernios filosofijos pasekmės – žmogus, kaip kūrėjas savęs ir savo aplinkos – iš principo jau išpildytos. Toks išpildymas (nors dar reikalauja įvairovės pastangų) staiga atveria pažangoje glūdinčius nepastebėtus pokyčius. Pažvelkime į tuos pažadus. Pirma, sintetinė biologija nebemėgina „apeiti“ visų gyvybių mechanizmus, bet juos transformuoja, perdėlioja protinus (daleles) į keturių milijardų metų nebuvusias kombinacijas, pakeičiančias genetinius kodus. Nors buvo kalbama apie atrastus genų kodus, kaip pagrindą suvokti įvairovę biologinių sistemų, dabar jau nebereikia laikytis tokių kodų; mes sukuriame savo algoritmus ir taip pat nebuvusius kodus. Visa tai įmanoma per kompiuterių modelius ir galimus algoritmus, performuojančius ir tiesiog sukuriančius nebuvusius protinus. Biologija pradeda atrodyti, kaip kompiuterio mokslas – kūrimas naujų algoritmų, akiračiai galimybių sudėlioti daleles, į nebuvusias kombinacijas ir – pagaliau – panaikinti celių “senėjimą”. Staiga vėl pasirodo žmogus, kaip savo aplinkos ir savęs kūrėjas – net ir žurnalistai pagavo tarp mokslininkų “dieviškumo kvapą”: pertvarkome gyvenimą grynai pagal mūsų įvertintą pasirinkimą. Proteinų kūrimas ir DNR sintezė kuria kombinacijas, nerandamas gamtoje. Dar įdomiau, randasi 5 milijonai nestudijuotų proteinų, bet to neužtenka, Mokslininkai jau nutarė, kad randasi 20 proteinų, kiekvienas turintis 66 amino rūgštis – išdava: galimybė kombinacijų 2066 – tai maždaug toks pats skaičius, kiek yra kosmose sub-atomarinių dalelių. Todėl mokslininkai nebekreipia dėmesio į kas yra gamtoje, turinčioje evoliucijos “pasenusias” daleles; jie kuria visai naujas protinus pagal jų pasirinkimą. Reiškia, kad biotopija yra apgyvendinta žemiškų dievų, kurie kuria save ir savo pasaulį. Beveik nepastebėtai, visi šių techniškų mokslų diskursai vartoja pirmapradinę modernių Vakarų ontologiją: viskas sudėta iš dalių-dalelių, ir todėl mes galime jas sudėlioti taip, kaip jos niekada nebuvo sudėliotos. O jos sudėliotos pagal naujesnius matematinės metafizikos magiškus diskursus.

Čia atsiveria pažangoje pasirodęs technologijos kūrybiškumas, kurio transcendentalinė logika yra kitmė keičianti kitmę. Visa tai eina per kūrimą metafizinių diskursų (daugelis iš jų yra dabartiniai algoritmai), kurie tampa įrašyti į mūsų technišką aplinką ir kūnišką struktūrą, ir net veiklą. Reiškia, kad tokia aplinka yra diskursyvi ir pajėgi ne tik buvusios “natūralios gamtos” pokyčiams, bet ir žmogaus savęs perkūrime nebūtinai į tobulesnę būtybę, bet į tęstinę laiko terpę. Todėl tos įrašytos metafizikos yra daugiau negu pasirodo juslinėje, subjektyvioje regoje; jos leidžia tiems metafiziniams diskursams kalbėtis tarp savęs ir kurti, kas ankstesniuose žingsniuose atrodė neįmanoma – kaip ta biotopija. Bet reikia prisiminti, kad medžiagiškumas neturi būtinumo, tai naujausiose “kūrybose” net paties žmogaus laikinio tęstinumo, negarantuoja “amžinumo”. Bet metafiziniai kūriniai, ar tai Hubble teleskope įmontuoti diskursai, skirti apskaičiuoti galaktikų nuotolius, ar algoritmai, kuriantys biotopiją, pažadantys amžiną gyvenimą, atveria taisyklę, sudarančią progreso dėl progreso tikslą: amžinybė laiko begalybėje.

 PAGALIAU

Technologinė kūryba, ar tai būtų paskutiniai klonai, gudrūs telefonai, video žaismai, ar laiko “pradžią” randantys algoritmai, įrašyti į skriejančius teleskopus, ar prognozuojantys juodos medžiagos įtakas, remiasi modernios metafizikos magiška įvairove ir net galimybėmis sukurti jų perteklius, pasirėmus sukurtais algoritmais; visa tai yra technologija, kurią įmanoma įrašyti, kaip projektus į modernios ontologijos kombinacijų galimybes. Tokios kuriamos metafizikos lemia jų pačių susiskaldymą ir sukūrimą naujų disciplinų, ir tokių disciplinų ekspertų, neturinčių jokių kitų matų, pagal kuriuos būtų galima nutarti, ar jų kūryba reikalinga ar ne. Kadangi visa tokia kūryba laikoma, kaip objektyvi – visiems aišku, ką jie sukuria, yra regima kiekvienoje parduotuvėje – prie kiekvienos prekės ir kasos (kurios jau veikia be žmogaus), kiekviename video žaidime ir “selfie” visiems regimuose vaizduose – visa tai yra “tikrovė”. Bet visai kita tikrovė, kaip vertės, gentis, meilė ekspertams, neturi objektyvios reikšmės – visa tai yra subjektyvu, ir todėl subjektas gyvena įtampoje tarp “virtualios” metafiziškai sukurtos “tikrovės” ir savo “subjektyvios” tikrovės. Jis “myli”, bet jis žino “objektyviai”, kad meilė yra biologinė ir cheminė įtampa, kurią galima nuslopinti. Kaip Pietų Amerikoje sakoma, mokslinė sąvoka atsako į klausimą: kas yra trys geriausi dalykai – “kava prieš ir cigaretė po”. Linkiu klausytojams daug kavos ir cigarečių.

ETIKA

Magiškos gamybos pasaulyje, etika irgi turi būti pagaminta – nors ji iš principo yra subjektyvi. Tas priklauso nuo metafizinių diskursų magijos, valdomos valios, kuri pasirenka kokios vertės bus įgyvendintos. Kadangi pasirinkimas yra subjektyvus – ko geidžiama – tai magijos pažadas yra irgi “medžiaginis”, kuriantis naują etiką: žmogus siekia malonumo ir vengia skausmo. Globalios pažangos rėmuose, pirminis “malonumas” yra “lytiškumas”, sudarantis vieną iš bendriausių moralinių diskursų, kur “lytinis grožis” turi didelę reikšmę. Turint kokią nors prekybą, biurokratinę poziciją, kultūrinį stažą, reikia sukurti gražią ir patrauklią aplinką; pasisamdysime gražią ir lytišką merginą, pasistatysime “sportiškai” atrodantį jaunuolį, įvesime patinkamą muziką ir visa tai sudarys įvaizdį, kad mūsų prekyba, pozicija ar stažas yra patrauklūs, visus patenkinantys ir aukštos vertės. Todėl, nepaisant, kokios kokybės bebūtų prekyba, biurokrato sugebėjimai patampa tokiais, kokiais pasirodo juos supantys įvaizdžiai. Reikia suprasti, kad “įvaizdžiai” nebūtinai turi būti reikšmingi; jie veikia tuo geriau, kada jie apeliuoja tiesiogiai į specifiškai suformuotus “norus”. Tiksliau kalbant, čia pasirodo visa modernizmo ir postmodernizmo “etika”. Jos pagrindas glūdi sąvokoje, kad žmogus yra mišrainė įvairiausių “geidimų” ir “troškimų”, kurie nulemia žmogaus veiksmus ir aplinkos techninį pertvarkymą tų geismų išpildymui. Šiuo atveju, yra paneigiamas Politinis Apšvietimas ir jo vietoje įvedamas Mokslinis Apšvietimas, kur viskas gali būti išaiškinama biologiniais, fiziologiniais ir net psichologiniais diskursais. Reiškia, kad etika teturi reikalą su “skausmu ir malonumu”. Žodžiu, gyvenimo prasmė yra išvengimas skausmo ir kėlimas malonumo. Todėl pasirodo “filosofinių” tekstų apie beždžionių “etiką”, kur diskutuojama, kaip beždžionės elgiasi “moraliai” pagal norus išvengti skausmo ir pasiekti malonumą. Iš to išvedama, kad ir visa žmonių bendruomenė yra sukurta tokiu pat norų, ir žmonių kooperacija reiškia išvengimą ar bent mažinimą skausmo ir kūrimo malonumo. Visas politiškas korektiškumas glūdi šiuose “moralės” rėmuose. Man skaudu, jei kas mane pavadina “išdaviku”, ir todėl turi būti įstatymas prieš “įžeidimą” mano “orumo”.

Skausmas ir malonumas patampa keista empiriškai-jusliškai subjektyvi etikos a priori sąlyga. Reiškia, kad buvęs Politikos Apšvietos reikalavimas, jog autonomija, iš kurios išplaukia lygybė ir atsakomybė, pasirėmusi viešu, visiems prieinamu racionaliu diskursu, tampa pakeista į neracionalius, ir todėl kintančius, arbitrariškus ir ne tik nebūtinus, bet kasdien naujai sukurtus norus, laikomus, kaip “būtinus” pagrindus žmogaus etikos. Iš to išeina, kad visa ekonomika, politika, įrankinė sąmonė arba visa technologija, nuo bio-chemijos iki kultūros, sudaro globalią cirkuliaciją sąlygų žmogaus malonumui. Minėtas betikslis modernus progresas įgauna “moralinį įstatymą” visur kelti malonumą. Globalizacija, kaip įrankis ir net pati pažangos esmė, tampa siūloma visiems ir eksportuojama visur, pasirodo įvaizdžiuose laimingo gyvenimo, kur Honkonge padirbtos pigios kelnaitės padarys kiekvieną merginą lytiška ir, jos neribotai laimei, visiems patrauklia ir prieinama, nes ir ji turi “laisvę” gauti, kiek tik nori malonumo, ir net pasidžiaugti savo pergale daugybės vyrų. Visas uždarbis nėra išlaikyti, kiek galima ilgiau savo biologinį tęsinį, bet kaip priemonė cirkuliuoti globalinėje erdvėje, ieškant vis naujesnių, visai paviršutinių malonumų. Net įvairių sportų komandų nariai turi malonumą pergalėje prieš kitus; juk visi pergalės gestai teigia, kad mes visus kitos komandos narius išdulkinome. Iš principo globalizacijos etika yra kūrimas įvaizdžių, skatinančių sukurti vis daugiau troškimų, norų, ir pažado jų malonaus išpildymo. Toks pažadas nėra kokiam nors elitui, bet visiems, kurie įsijungs į “žmonijos istoriją”, pataps modernūs ir turės globalias sąlygas cirkuliuoti visur ir rasti egzotiškų pasiūlymų. Ir štai pasirodo apeliavimas į pažangą, garantuojančią vis daugiau sąlygų patapti, kuo tik noriu bet kur ir visada – nes tai suteikia malonumą.

Dėka technologinės pažangos, pasaulis susiaurėjo iki sparčių susisiekimo priemonių ir kelių, skatinančių mases klajoti per įvairias ir egzotiškas šalis ir vietoves. Juk turistai sudaro vieną iš svarbių ekonomijos įnašų; jie yra visur, apsunkinti naujausių aparatų, fotografuojančių žaibiškai, ypač save, nors nieko nepatiriančių anonimų. Tai klajoklinis, mechaniškas ritualas, be jokios kultūrinės patirties, nors grįžę rodo perteklių vaizdų draugams, kur jie buvo. Globalizacijos erdvėje metafizinė magija – su algoritmais įkūnytais visose srityse, pažada ir padirba tiesiog patiriamas sensacijas kūno grožiui, tobulumui, pasiekiamiems kiekvienoje parduotuvėje, įmontuojamus namuose, įvaizdžiuose, nurodančiuose, kaip turi atrodyti – ji atrodo, kaip tokia ir tokia žvaigždė, modelis, jis – tai meilės riteris. Pilnatis naujų skonių, kvapų, garsų – ir visur reklamuojamų, kaip visiems būtinų ir reikalingų. Reikia pabrėžti „reikiamybę“ su pastaba: paskutiniausios išdirbystės nėra reikalingos, o reikiamybės yra gaminamos dar prieš reikiant ir, pasirodžius rinkoje, patampa vartotojams reikiamybėmis. Taigi vartotojas ne tik „nori“, bet „turi norėti“ – kitaip bus atsilikęs. Jei yra ideologijos – kaip kapitalizmas, tai jos nebepriklauso kur nors sąmonėje, bet pasirodo įrašytos į kūnus, į vaizdus, aistras ir geidulius, sklindančius per ekranus, žurnalus, garsus ir dieviškus ritualus.

„Turi norėti“, nes tas užtikrina „laimę“ ir patvirtina dabartinę „unikalią etiką“. Pastaroji yra išvis nesąmoninga, nes jos utilitarinis principas yra sekantis: žmogus iš prigimties siekia malonumo ir vengia skausmo, ir todėl turi moralinę pareigą siekti malonumo ir vengti skausmo. Keistu būdu „natūrali reikiamybė patampa etikos taisykle. Tokia taisyklė galėtų prasitęsti į visus klodus. Kadangi gyvybė reikalauja maisto, tai valgymas pataptų moraline taisykle: „valgyk“. Jei savininkas nori pamokyti šunį nelįsti į lovą ir šuo, vengdamas skausmo, pabėga, tai aišku jis elgiasi moraliai. Tai gal nėra gyvuliuko, kuris elgtųsi kitaip. Ir štai turime „malonumo politiką“. Šalia pažadų išpildyti visų norus, piliečiai irgi užmiršta vieną pareigą: minėta „moralė“ gali paaiškinti, kodėl laisvė ir atsakomybė retai beminima viešumoje – sunkiausia demokratijos dalia yra prisiėmimas atsakomybės – nes tai yra didžiulė našta ir net skausminga. O išvengti skausmo yra moralinė taisyklė. Todėl šūkaujama, kad mano teisės yra pažeistos, bet reikia nutylėti apie mano atsakomybę.

Pagaliau susitinkame su taip vadinama post-modernia „filosofija“. Jinai patvirtina modernybę ir jos daug-diskursyvinę magiją, ir vartotojų taisyklė: „turi norėti“. Juk visa patirtis yra nulemta „diskursų“ ir, tuo atveju, nėra kito „neutralaus“ mato, kuris nuspręstų, kieno diskursas atspindi ar nurodo į „tikrovę“. Ir atsiranda, anot post-modernistų, diskursų sandūriai. Taip pat „turi norėti“ priklauso šių „filosofų“ pagrindams. Jiems laisvas ir atsakomingas subjektas yra miręs, ir kas pasilieka, tai „žmogus“ kaip „geismo mašina“. Kiekviena kūno vieta geidžia pakutenimo, o šis nori pakutenimo kitų vietų – odos paviršiuje. Ir štai turistas keliauja į Tokyo, kur patiekiamos gyvos žuvytės ir jas ryjant yra pakutenamas gomurys. Reikia prisiminti, kad valios pirmavimas taip pat yra pagrindas „vertės“ pirmavimui. Metafiziniai diskursai yra kuriami, nes jų įkūnijimas sukuria vertes. Toks modernus vertės matas, reiškia, kad vertė nulemia tikrovę – būtį, ir leidžia teologams, kaip Levinas, teigti, kad begalybė – aišku irgi geidžianti – sukuria mane, kaip „kitą“, jai vertingą. Nepamirškime teologo Heideggerio, kuriam „būnant pasaulyje“ visi daiktai, pirmoje vietoje randasi „parankūs“ (um zu), ir todėl net nepaminint, priimami kaip vertingi. Ir štai, kuriama galinga ekonomika, bet taip pat pasirėmus metafiziniais kūriniais: AI apskaičiuoja, kur ir kada, ir kiek investuoti – bet pagal jos „valią“ konkuruojant su kitais AI kūriniais.

 

PATARTINA BIBLIOGRAFIJA

Aristotle, The Basic Works of Aristotle, McKeon Richard, ed. (New York: Random House1943)

Bahr Hans, Kritik der Politischen Technologie, (Wien: Europa Verlag, 1978)

Fink Eugen, Traktat ueber die Gewalt des Menschen, (Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1974)

Jonas Hans, 1981, „Philosophisches zur modernen Technologie,“ in Fortschritt ohne Mass, Loew Reinhard, ed. (Muenchen: Piper & Co. Verlag)

Lasswitz Kurd, 1, 1963, Geschichte der Atomistik, II. (Darmstadt: Wissenschaftliches Buchgesellschaft).
Mickūnas Algis, The Divine Complex and Free Thinking, (Chesterhill, N.J. Hampton Press, 2012).
Mickūnas Algis, Modern West: Two Life Worlds, (Vilnius: Mykolas Romeris University Press, 2014).
Richter Horst, Der Gottescomplex, (Hamburg: Rowohlt, 1982).
Schabert Tilo, Gewalt und Humanitaet, (Muenchen: Verlag Karl Alber, 1978)

Share Button
Dalintis:

You may also like...

1 Response

  1. Vytautas parašė:

    Smagus tekstas. Perdėm subjektyvistinis, tačiau smagus.
    Tiesa, matematika tekste vartojama kaip magiškas žodis. Šiuolaikinė matematika yra jau visai kitokia.

    Ačiū už gilias mintis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code