DŽIAUGSMAS

Christiana Rivers / Unsplash.

„[G]yvybiškai suderintame pasaulyje, dar nėra skirtumo tarp „šventų“ ir „sekuliarių“ vietų ar įvykių. Viskas yra „švenčiama“, kaip visų gyvybių tarpusavis darnumas, viskas yra „giedama“…“

GYVENIMAS

Pirmapradiniame lygyje gyvenimas pasirodo, kaip sąryšis su savimi. Bet kokia pasaulėžiūra sudėlioja būdą, kaip gyvenimas turi savo pasaulį ir kaip pastarasis neišvengiamai atveria gyvenimą, kaip santykį su gyvenimu. Reiškia, kad kiekvienas gyvis auga ir klesti pasikliovęs kitomis gyvybėmis, ir tokiu būdu plečia savo gyvybiškumą, stiebiasi pasiekti saulutės spindulius, lyg kad vijoklis, kuris vyniojasi aplink medžio kamieną ir atskleidžia savo žiedus pasiekęs medžio viršūnę. Žiedus išbučiuoja saulės gyvastis ir gaivina lietus. Kas yra laikoma tikrove ir tiesa, sutampa su gyvenimo supratimu, pajutimu jo paties savijautos. Ši sąvoka nurodo, kad kiekviena gyvybė neklausia „kas esu“, bet tiesiog gyvena su ir per kitas gyvybes.

Mažiausios žolytės šaknelė „refleksuoja“ tiesiogiai nuo to akmenėlio, kad reikia vyniotis aplink jį ir rasti gyvybišką drėgmę minkštesnėje vietoje. Ta pati žolelė kalasi betoną, nes ji jau „refleksuoja“ saulutės gyvybišką antplūdį. „Tiesa“ yra specifinės gyvybės savi-kūrybos veikla. Ji kuria save kurdama ir perkurdama savo gyvybišką aplinką. Taigi, gyvybė neturi priežasčių, nes ji yra save kurianti eiga. Net ir civilizuotos žmonijos gyvenime, jei koks nors aukščiausias teiginys nėra įgyvendintas, gyvenamas, tai jis neturi jokios tikrovės, nes tikrovė sutampa su gyvenimo veiksmais. Kitaip tariant, jei racionalios teorijos yra vertės ir poliepiai, ir jei jos nėra išdygę iš gyvų eigų, tai jų tikrovė ir tiesa gali pasirodyti tik tada, kai kokia nors gyvybė gyventų pagal jų nuorodas. Riba bet kokios metafizines tiesos, kaip vertės ir poliepio yra gyvenimo sąryšis su savimi, kur tokios vertės pasirodo gyvenime.

Bet gyvybiniame pasaulyje, visi įvykiai, daiktai, žmonės, grūdai, lietus, vėjas ir saulutė yra „gyvi“ ir viens su kitu vitališkai susigyvenę. Taigi, neįmanoma sakyti, kad maistas yra priežastis gyvūno gyvenimo, nes tas pats gyvenimas tą maistą perdirba, jo kokybę pakeičia ir liekanas išmeta, kurios patampa perdirbama trąša augmenijai ir vabaliukams. Be to, gyvybiškas maisto pakeitimas nėra, pavyzdžiui, „mano pilvas“, nes ir ten yra „bendrijos“ įvairiausių bakterijų, kurioms mūsų pilvai yra puiki aplinka, kurioje jos gyvena ir „saugo“ savo aplinką – ją gina nuo joms netinkamų chemijų ir virusų. Mūsų pilvai veikia, nes tos „bendrijos“ veikia ir atvirkščiai – trumpai, gyvybiškumas kuriasi vienas per kitą, nes gyvybės negali būti padalinamos į branduoliukus ir jų sumą. Negalima teigti kad „mano sveikata gera, nes mano bakterijos gerai virškina sveiką maistą“. Bakterijos nėra mano; jos gyvena ir kuriasi nieko „nežinodamos“ apie mane ir mano reikalus, bet taip, kad per savęs kūrybą, jos perkuria mano kramtomas irgi gyvas daržoves, kurios patampa sultimis dėka bakterijų gyvybiškumo. Iš principo nesiranda akcija-reakcija, bet inter-akcija.

Toks gyvenimo suvokimas, toks visuotino gyvybiškumo kūrybinis bendradarbiavimas, buvo ir yra kasdieniška tikrovė archainės Lietuvos tradicijos. Žmogus tiesiogiai matė, girdėjo, palietė savo aplinką ir „sužinojo“ iš grūdo ir dirvos, iš lietaus ir saulutės ritmo, kur tam grūdui „patinka“, kur jis „priklauso“ ir dera. Jinai pačiupinėjo avelės koją, ir per polytį „matė“ tiesiog, ko avytei reikia. Jie paragavo dirvoną ir „pamatė“, kad šis laukas „patiks“ linams. Juk pats laukas yra gyvybiškas ir reikalingas linų gyvybei. Iš kitos pusės, tas laukas pataptų smiltyne, jei linų šaknų gyvybiškumas neišpurentų žemės ir neužlaikytų drėgmės. Net ir smiltynė, įgavusi gerą patręšimą ir žolių sėklos, bus perkurtos į vešlią dirvą. Pagal gyvybės logiką, visata pinasi ir visi įvykiai yra visapusiški „šaltiniai“ visų įvykių, įskaitant ir žmogų. Šiuo atveju, žinodamas, kas dera su kuo, kam „patinka“ kokia nors gyvybiška aplinka, žmogus irgi derinasi su visatos gyvybiškumu ir tęsia aplinkos ir savo kūrybišką gyvenimą. Toks žmogus žino, kam ir kada yra laikas sodinti, kergti, kada augmenija yra subrendusi, kur ją reikia sukrauti, džiovinti, ir kaip „padėkoti“ visatai už jos dovanas. Kaip Heideggeris nurodė, dėkojimas yra „mąstymas“ tiesiog iš buvimo pasaulyje: Denken/Danken, dėkojimas/dumojimas. Juk dėkodamas žmogus supranta, iš kur tos jo gyvenimui reikalingos dovanos kyla.

Supratus gyvybišką klodą be kitų priemaišų, galime atkreipti dėmesį į mokslininkų analizės ritualus. Juk kaip minėta, jiems ritualai pasirodė kaip atvertis gyvybės šaltinio iš kitur. Taigi, kiekvienas ritualas yra permatomas tokio šaltinio simbolis. Visi šamanizmai, burtai, šukavimai ir šokiai randasi tokioje simboliškoje atvertyje. Reiškia, kad rituališkai išvystytos veiklos, kaip artikuliuotas kūnas, įgauna simbolinį skaidrumą arba permatomumą. Nors randasi įvairovė metaforų, kuriose ritualinė veikla tampa kauke kitos būtybės, bet pagrindinai kalbant, ritualinė bekryptė ir beprasmė veikla yra atvėrimas kito pasaulio.

Neįsiveliant į komplikuotus argumentus su garbingais mąstytojais, viena yra aišku: nepaisant, kokia bebūtų interpretacija, moksliniai tyrinėjimai remiasi prielaida, kad archainiuose ritualuose yra kažinkokia „transcendencija.“ Todėl ritualuose nustatytos vietos ir laikai, arba parinkti toteminiai gyvūnai, patampa „šventais“. Štai ir pasirodo nenuoseklumas, nes gyvybiškai suderintame pasaulyje, dar nėra skirtumo tarp „šventų“ ir „sekuliarių“ vietų ar įvykių. Viskas yra „švenčiama“, kaip visų gyvybių tarpusavis darnumas, viskas yra „giedama“; juk archainėje Lietuvoje net ir paukščiai nedainuodavo, o giedodavo, ir tokiu būdu „garbino“ saulėtekį, kurio dėka pabunda visata, sujuda visa gyvūnija, sušlama ryto vėjelis medžių lapuose, ir atsiveria gėlynų žiedai. Lygiai, kaip pavasario šventės nereiškė, kad tik šis laikas yra šventas, bet kad šiame laike visos gyvybės, visi laukai atbunda, prisikelia iš žiemos ir vėl sužaliuoja. Tas visas sužaliavimas, tie gležni dobilų lapeliai jau teikia gyvybę zuikiams, ir jų žiedai tempia bitutes iš avilių per kvepiančius laukus. Ta bitutė irgi yra šventa, lygiai kaip ta pavasario saulutė. Iš viso to aišku, kad viskas patampa gyvybiškai viskuo, viskas dera ir klauso visko. Juk tie pavasario spinduliai yra purienų laukai, zuikio žibančios akys ir raibanti žibuoklių žydrynė. Sutapimas kiekvienos gyvybės su kita, jų kūrybiškas darnumas, tęsiasi per ritualus, ypač kalbinėje plotmėje. Nors toks teiginys gali stebinti, visgi jis yra patvirtintas paskaičius pirmapradžius žmonijos „tekstus“.

Ritmiškai kintantiems kosmoso ciklams galime priskirti ir garsinę išraiškų plotmę, kuri plinta kaip nuotaikų erdvė ir laikas. Ritmai ir jų garsų variantai liejasi nuotaikomis, kaip džiaugsmas, švelnumas, jautrumas, dirginimas, aistra, liūdesys ir erotiškumas, pripildantys visą aplinką. Tai nėra žmogaus jausmai ir nuotaikų pokyčiai, kurie visą kūrybiškumą paverčia kalbine vaizduote. Nuotaikos ir jų variantai neturi nei subjektyvių, nei objektyvių ypatybių, bet sukuria dinamišką atmosferą, kurioje skęsta žmogus ir jo aplinka. Koks nors muzikos ritmas išjudina žmogų šokiui, dainai. Šioje erdvėje ir šiame laike dar nėra „neutralių“ daiktų, nepatenkančių žmogaus akiratin. Kosmosas kartais taip suvokiamas – būtų psichologinių patirčių – jausmų, įtampų, priešpriešos tarp įvairių ir net priešingų norų, impulsų ir bekrypčių tikslų – rezultatas. Bet tokios mintys susiformuoja šiame kosmose, o ne žmogaus viduje. Gyvendamas tokiame kosmose, žmogus neįmano iš jo išsilaisvinti, nes jis yra jo dalis. Vokiečių žodis gehoeren, anglų adhearing reiškia, kad šis kosmosas yra girdimas, klausomas. Kai žmogus klausosi muzikos ritmų, šoka, dainuoja, eina ar dirba, jo kūnas taip pat yra įkūnijantis šį kosmosą, pabrėžia ne tiek regimas figūras ir jų ypatybes, kiek jų išraiškų plotmes, jų nuotaikas. Lietuviškai kalbant, žmogus priklauso, yra paklusęs, šiam pasauliui. Juk Hermis yra ne būtis, o vienišumas ir sidabruotos nakties paguoda, o Artemė – aplinkos švelnumas ir gležnumas, Afroditė – aplinkos įsiūtis. Tą patį matome ir kitur: Šiva, kosminis šokis, taip pat yra kosminis erosas – kama ir kosminis žaismas – lila. Net ir egzistencija šiame kosmose yra poetinė ir dainų ornamentacija – epiteton ornans, kur herojus egzistuoja tik tada, kada jį dainiai apdainuoja ir skleidžia jo „garsą“, visą aplinką ir bendruomenę, panerdami į nuotaikingą ritminę erdvę ir laiką. Nors šis kosmosas yra itin dinamiškas, jautrus ir kintantis, jis ir jo dalyviai krypties neturi. Juk šokio judesiai neturi ateities, ritmas nieko nesiekia, nors gali būti labai energingas.

Fenomenologiniai tyrinėjimai kaip tik atvėrė išraiškų plotmes, kurios mitologijose (kartais pasivadinusiose religijomis) pasirodo kaip kūniškų išraiškų prasitęsimas. Dar prieš patirdami daiktų ypatybes, mes matome daiktus jų išraiškų „šviesoje“. Jie būna atstumiantys, patrauklūs, baisūs, švelnūs, tolimi, garsūs ar siaubingi. Būtina pabrėžti, kad išraiškumas nesutampa su daiktų ypatybėmis, kaip fenomenai. Joks aprašymas medžiaginių smuiko dalių, jokia natų analizė, joks vidinės psichologinės muzikanto būsenos tyrinėjimas neduotų mums suprasti melodijos liūdesio. Mes tiesiog girdime liūdną melodiją, kuri persunkia visą aplinką. Muzikantas nebūtinai turi liūdėti, kad pagrotų liūdną melodiją. Liūdesys yra melodijos išraiška, pagauta ir pratęsta smuiko, bet neišreikšta jo medžiagiškumo. Banaliam pozityvizmui Beethoveno devintoji skamba kaip „arklio šeriais brūžuojamos katės žarnos“. Toks primityvumas iš vis paneigia muziką, kaip meną, ir pageidauja, kad auditorija sėdėtų ir žiūrėtų į arklio karčius. Visa žmonių komunikacija dingtų be pėdsakų, nors jos dingimas nepasiteisintų, nes žmogus pradėtų pykti, kad jam nesiseka išsireikšti. Bet tokia komunikacija nėra paneigiama. Kai mylimas meilužis pamato savo mylimosios aistringą žvilgsnį ir atsako į jį tokiu pat žvilgsniu, nė vienas iš jų negalėtų teigti, kad jie apskaičiavo, kaip kilstelėti blakstieną, praplėšti akis, pakelti ranką, arba surepetuoti prieš veidrodį aistringą išraišką. Jie nieku būdu negalėtų tokios išraiškos pakartoti. Nei vienas, nei kitas gal net nesugebėtų to žvilgsnio aprašyti, nes visa tai yra „užtušuota“ aistringos išraiškos. Jie patiria tą išraišką be jokių tarpininkų ir, jo pagauti, pratęsia ją aistringu atsakymu.

Įdomu būtų tokią pagavą stebėti kultūriniuose reiškiniuose, kur išraiškos peržengia figūrų, žmogiškų ar mitologinių, ribas. Mitų išraiškingumas persunkia visą kosmosą. Ten sausa, geometrinė erdvė kūniškoje patirtyje nepasirodo. Net ir dievybės nesutampa su išraiškų galiomis ir jų judesiais. Afroditė aprašymuose – kūniškoji atmosfera persunkia visus įvykius ir daiktus. Pakeri švelnumas, kyla noras apglėbti visą pasaulį. Jos veido išraiška daro visus įvykius patrauklius, taikius, susietus. Bet kita moteris, deivė, Artemis, yra visai kitokia. Ji yra pats įsiūtis, laukinė. Jos skausmingas grožis, paniekinantis žvilgsnis, kraugeriška ir žaisminga medžioklė – tokia yra Artemis išraiškų atmosfera. Hermio – jo negalima įsivaizduoti erotiškumo, nors ir susieto su tamsiąja gyvenimo puse. Jis nesiūlo liūdnų, vienišų nakties valandų, bet užburta vienatvės nuostaba. Hermis yra plotmė, kurioje tamsa gali žmogų užburti, kur žmogus gali pradingti ir tuo jaustis, kaip švyturys, gelbsiantis paklydėlius. Jis – nakties stebuklas, pripildantis visus garsus, visus žmogiškus ir dieviškus įvykius, nakties pavojus, jos šmėklų žaismą ir vienišumą.

Mitologinės figūros atveria išraiškaus kūno bendrumą ir vienišumą. Toks kūnas pratęsia savo išraišką per įvairius įvykius ir nesutampa su išraiškų fenomenais. Todėl mitinės figūros vaizduojamos peržengiančios anatomiškas daiktų ir kūnų ypatybes, bet, tuo pačiu, jų išraiškos viršum pasaulio neiškyla; jos kupinos pasaulio atmosferos, supančios visus daiktus, įvykius ir kūnus, leidžia suvokti kūniškas išraiškų eigas, formuotes, nepaversdamos jų daiktiškomis. Tokios eigos ir formuluotės gali pasirodyti visur: statulų pozose ir veiduose, kurių galingas utopines ateities svajones rodo drąsūs mostai, stačios krūtinės ir ryžtingi karžygių veidai, kai jų nugalėti priešai tyso po žirgų kojomis. Taigi, išraiškų plotmės yra „pasaulietiškos“. Kai kuriose tvyro kosmoso atmosferos, kurių žaisme skęsta visi daiktai ir įvykiai. Galime teigti daugiau: mitologinės dievybės, laikytos „dvasinės“ vaizduotės kūryba, būtybėmis virš daiktų ir įvykių, iš tikrųjų yra kosminių plotmių išraiškos. Dvasiškumu buvo mėginta įvardyti nesudaiktintą kosmosą ir tuo pačiu jį prarasti, kai buvo „sudaiktintas“ į „dvasiškas būtybes“. Bet kadangi tokių būtybių „ypatybės“ yra tik išraiškų plotmės, jos irgi yra kosminių išraiškų žaismas. Kai žmogų tokios plotmės, ypač erosas stipriai paveikia, jo „dvasia“ atsiveria kosmosui ir išlaisvina nuo daiktiškų, kasdieniškų rūpesčių. Tada žmogus visose plotmėse, nuo teorijų iki estetikos, yra žaismingas. Estetika mėgina tas kosmines išraiškas „pagauti“. Van Gogh’as sakė: „Aš netapau javų laukų, aš tapau auksinį dienos skambesį“.

Kūniškų išraiškų jėga plinta ne tik per kitų kūnų gestus, bet ir nuo / per išraiškos plotmes, nuo žiūros į klausą, polyčius, ritmą ir veiklos būdus. Visos šios plotmės atsispindi raštuose, literatūroje, poezijoje, šokiuose, tapyboje, šventyklose, visur, kur vaizduojami išdidūs karžygiai, sukniubę vergai, aistringai žvelgiančios šventosios ir keršto šaukiantys proseneliai. Graikų vaizduotas išraiškus kūnas, su išskėstomis rankomis, atviromis saulei ir kosmosui, atskleidžia jų teocentrinį judesį, pagonišką jų „entuziazmą“. Tuo tarpu krikščionių kūnai, sukniubę, pamaldūs, nusižeminę, išreiškia jų vergiją ir belaisvę akivaizdoje viešpačių, jų sūnų, pranašų, ir šventųjų, išreiškia visą imperišką, aristokratišką ir vergų bei baudžiauninkų tradiciją. Tokių įvairių išraiškų atmosfera persunkia kūrinius ir visą aplinką, įskaitant ir žiūrovus.

Kūniškos išraiškos gali „įsikūnyti“ bet kokia forma, nes jos neslypi psichologinėje vidybėje, subjekte, bet yra persmelkianti ir formuojanti pasaulietiška duotis, pirmaujanti prieš daiktus ir įvykius. Nors išraiškų plotmės aiškiausiai matyti kūniškuose veiksmuose, jos peržengia pavienio kūno ribas. Jų poveikis neribojamas asmens intencijų. Bandymas suformuoti aistringą išraišką pavirstų išraiška, rodančia pastangas ir vienas kitam priešingus judesius. Todėl išraiškos vertinamos ne kaip objektas, bet kaip tiesiog išgyvenamos atmosferos. Išraiška yra arčiau gyvos muzikos, kuri įtraukia kūną į aistringą šokį, arba kaip graikų tragedija, kuri stulbina žiūrovą. Čia žmogus, pagautas išraiškų, ne tik priima jas, bet jose dalyvauja.

AISTROS AISTRA

Niekas pasaulyje nesukelia tiek daug kivirčų, „moralių“ kontraversijų, pasmerkimų, kaip erotika. Ir neigėjai, ir šventieji, ir „puolusieji“ – visi nori būti geidžiami, erotiškai patrauklūs. Todėl erotinės aistros logika gali būti visų kitų išraiškų plotmių pagrindu. Erotinis geismas yra vienas iš šaltinių ir pavydo, neapykantos, ir džiaugsmo, prakeiksmų ir net tapatybės praradimo. Tiesioginis erotinis dalyvavimas, jo įtampa, reiškia, kad erotinis geismas ieško erotinio geismo. Žmogus gali nusisukti nuo kito tiesioginės kūno dalies, bet negali išsikapstyti iš erotinės aistros – ji persunkia visus daiktus ir aplinką. Jei aistra ieško kito aistros, jei tokia aistra būdinga visiems daiktams, įvykiams ir gyvūnams, tai aistros nuslopinimas bet kur ir kada sudaro jos nuslopinimą visur ir visada. Jei mylimoji grįžta vėlai vakare ir pareiškia „atleisk, bet aš tavęs nebemyliu“, mylimojo aistra, siekianti jos aistros, miršta ir su ja miršta visas pasaulis. Jis tampa nebesvarbus, visi daiktai, įvykiai, veiksmai bereikšmiai. Ji manęs nebemyli, tai ir mano šuo manęs nebemyli, mano motina ir tėvas, ir pats dievulis niekada manęs nemylėjo ir nemyli, ir žvaigždynai nebemirga, net paukščiai nebegieda.

Tai tokia būsena, kurią Sartre’as išskyrė tarp lyties ir eroso. Erotinė aistra iš vis nepriklauso tai pačiai sferai kaip lytis. Dar prieš lyties išsivystymą vaikas yra erotiškas, turi erotiškų troškimų būti patrauklus, siekia kitų, jo trokštančių, aistrų, na ir žmogus, sulaukęs senatvės ir nebeturįs lytinių jėgų, nenustoja erotinių potraukių. Lytis yra tik vienas erotinės aistros variantas. Kito lytiškumas patiriamas mūsų erotinio troškimo būti kito trokštamiems plotmėje. Nebūtina matyti kito organišką aistros išraišką. Erotinė aistra neapnuogina kito, siekdama patirti jo organų patrauklumą, bet ją paveikia kito erotinė aistra. Ji nori būti erotinės aistros trokštama. Trokštantis subjektas ir trokštamas „objektas“ persunkti tos pačios erotinės aistros. Neteisinga suprasti erotiką, kaip išorėje atskleistą vidinę žmogaus būseną. Anot Sartre’o, erotinė aistra yra išraiška, kuri negali būti paversta „objektyviu“ kūnu arba į „subjektyvią“ psichologinę vidujybę. Erotinė aistra aptemdo sąmonę, pagauna žmogų, pakeičia situaciją ir pažadina vaizduotę. Ji būdinga visai visatai, bet tuo pačiu atsispindi kito žvilgsniuose, gestuose. Štai tik šis, tik ši yra džiaugsmingai kankinantis pasaulio centras, prisotinęs visatą aistringa įtampa.

Nors fenomenologinė patirtis sako, kad erotinis troškimas yra „intencionalus“, bet jis reikalauja daugiau, negu trokštamo objekto; objektas arba kitas asmuo turi būti apsuptas ir persunktas erotinės nuotaikos, kad trokštantysis ir trokštamas būtų apimti eroso. Todėl erotinė aistra nesiekia patirti kito kūną, kaip gryną lytiškumą, bet kaip aistringą, panirusį į įšraiškų nuotaiką ir net praradusį savo fiziologinę orientaciją. Erosas sklando virš visos fiziologijos ir nėra į ją paverčiamas. Kaip aistringas žvilgsnis neįsikūnija į veido bruožus, tarp veido dalių, taip ir erotiška išraiška nėra nepatiriama, jei pradedama domėtis tik fiziologiniais kūno organais ir jų savybėmis. Taip besielgiantis prarastų erotinę patirtį ir aistrą. Argi įdomu stebėti nuogus beždžionių užpakalius? Net intencija būti erotiškam, prisidengti erotišku kūnu, daro jį ne erotišką bet karikatūrišką. Toks kūnas – tik suma dalių, kur kiekviena dalis – šlaunis, alkūnė, pečiai – juda ne spontaniškai, bet mechaniškai, ieško kito kūno dalių atsako, bet netrokšta kito kaip aistringo ir trokštamo. Todėl, anot Sartre’o, visi leidiniai, mokantys daugybės lytinių pozų yra tik refleksinė terpė, kurioje kiekvieno organo veiksmai apskaičiuoti ir todėl tiesioginės, betarpiškos erotinės patirties nebeturi. „Palauk brangioji, dar nepakankamai įkaitau, dar mano energijos piliulė nepradėjo veikti“; „Gerai brangusi, aš baigsiu dažyti nagus“.

Erosas nėra vien tik laimė – jis yra ir džiaugsmas, ir kančia, potraukis ir baimė, nes visada siekdamas pilnatvės jis ilgisi pats savęs. Tai yra sadizmo ir mazochizmo pagrindas. Erotinė būtybė, geidžiantis žmogus nori pasiekti patenkinamo pilnatvės savo aistroje kitam, nori iš jo/jos išsemti visatą aprėpiančią erotinę atmosferą, įgyvendinti visas erotines kūno ir kosmoso pastangas, bet niekada visiškai, iki galo nepasisotina. Taigi, siekiama to, kas įmanoma. Nerasdamas visiško pasitenkinimo kitame, jis/ji ieško tokios pilnatvės savo kankinančiame malonume, pastangose išsunkti iš savęs visa aprėpiantį pasitenkinimą – toks yra savęs kankinimas, mazochizmas. Taigi. įtampa tarp bendros erotinės plėtros ir pavienio asmens, kuriame norima rasti erotinę pilnatvę, sukuria galingą lytinį geismą ir jo energijos sublimaciją, siekiančią bendros, kosminės erotikos. Aišku, sublimacija jau nebėra užslopintas, frustruotas libido, ieškantis būdų save patenkinti, bet erotizuota lytis, siekianti savęs, savo įtampos ir nesiliaujančio atgimimo. Išsirinkusi mylimąjį, mylinčioji nori atjaunėti ir tapti geidžiamu gyvenimo šaltiniu ne tik jam, bet visiems ir visatai. Tas pats ir su juo. Psichologai sakytų, kad ji „pasijunta“ kilni, vertinga, gebanti save prisižiūrėti, būti patraukli ir net dieviška, o jis – išskirtingiausias iš visų išskirtųjų; bet nevartojant šios ugningos aistros kaip manipuliacijos įrankio.

Tokia tiesioginė eroso patirtis, jos aistringos ir visa persunkiančios bangos išlaisvina nuo visų tikslų, planų ir troškimų, visko, kas nėra tiesiogiai duota, aistringa, vylinga. Žmogus, dalyvaudamas grynoje šios kilnios patirties duotyje, kur visos kryptys dingsta, tėra tik troškimas ir visos išraiškos liejasi erotine aistra, atranda savo tikrąją būseną. Žmogaus troškimas įgauna formą, erotinis jo kūnas išreiškia savo erotiškumą kaip tikrą erotišką pasaulio būseną. Apimtas dieviškojo eroso, žmogus reaguoja pakeltu poetišku balsu ir šokančiu kūnu – ta gryna teocentrine būsena. Poetinis balsas prabyla užburiančia daina. Ji išsiveržia ne epo himno forma, bet gryna lyrika. Taip žmogus patiria savo kosminės būsenos pilnatvę. Amo ergo sum. Myliu, todėl esu.

Algis Mickūnas 


P.S. DĖMESIO! Jei patiko straipsnis ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti filosofai@inbox.lt. AČIŪ!

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code