F. Nyčės nihilizmas

Yra dvi dorovingumo neigimo rūšys: „Neigti dorovingumą“ – tai gali reikšti, pirma: neigti, kad doroviniai motyvai, kuriuos žmonės pateikia, tikrai juos skatino veikti; vadinasi, teigiama, kad dorovingumas tėra žodžiai ir priklauso prie žmonių šlykščių ir subtilių apgavysčių (t.y. saviapgaulės), ir tai, ko gero, yra būdinga labiausiai išgarsėjusiems dorovingumu. Antra, tai gali reikšti: neigti, kad doroviniai sprendiniai remiasi tiesomis. Šiuo atveju pripažįstama, kad jie tikrai yra veiklos motyvai, bet, kita vertus, kad elgtis moraliai žmones spiria klaidingos nuostatos, sudarančios dorovinių sprendinių pagrindą. O štai mano požiūris: vis dėlto mažiausiai norėčiau neigti, kad labai dažnai subtilus nepasitikėjimas remiantis pirmuoju požiūriu, taigi La Rochefoucauld dvasia, yra teisingas ir šiaip jau pats naudingiausias. Kitaip sakant, aš neigiu dorovingumą taip pat, kaip neigiu alchemiją, tai yra aš neigiu jos prielaidas: ne todėl, kad buvo alchemikų, kurie tomis prielaidomis tikėjo ir jomis remdamiesi atitinkamai elgėsi. Aš neigiu ir nedorovingumą: ne todėl, kad daugybė žmonių jautėsi nedorovingi, o todėl, kad tikrai esama pagrindo šitaip jaustis. Aš neneigiu, savaime aišku – jei nesu kvailys, kad daugelio poelgių, kurie vadinami nedorovingais, reikia vengti ir su jais kovoti, ir nesakau, kad daugelio poelgių, kurie vadinami dorovingais, reikėtų atsisakyti ir neskatinti, tačiau manau: ir viena, ir kita reikia daryti dėl kitų motyvų negu iki šiol. Mums būtina mokytis iš naujo, kad galų gale, galbūt labai vėluodami, pasiektume daugiau – imtume kitaip jaustis.

[Nietzsche F. Ryto žara. Vilnius: Alma litera. 2005. P.78, 79]