Moteriškoji kultūra

Kol moterys norėjo perimti vyrų gyvenimo ir darbo formas, moterų judėjimas turėjo padėti joms asmeniškai pritapti prie jau esamų, lig šiol joms užgintų kultūros vertybių, ir tai turėjo suteikti joms naują laimę, naujų pareigų arba naujų asmenybės lavinimo galimybių.

kultura

Anot G. Simmel, mūsų objektyvioji kultūra yra, išskyrus visai nedaug sričių, perdėm vyriška. Vyrai sukūrė meną ir pramonę, mokslą ir prekybą, valstybę ir religiją. Tikėjimas grynai „žmogiška“ kultūra, kurioje nekalbama apie vyrą ir moterį, kyla iš klaidingos prielaidos: iš naivaus „žmogaus“ ir „vyro“ tapatinimo, dėl kurio daugelyje kalbų abi sąvokas galima išreikšti tuo pačiu žodžiu.

G. Simmel pateikia pavyzdį: dažnai pabrėžiamas, sako jis, moterų „svetimumas teisei“, jų opozicija juridinių normų ir sprendimų atžvilgiu. Tai reiškia svetimumą vyriškajai teisei. Moterų „teisingumo jausmas“ daug kuo skiriasi nuo vyriškojo, jis turėtų sukurti ir kitokią teisę.

Anot G. Simmel, paplitusi nuomonė, kad moterims būdinga tam tikra „išsivystymo stoka“, dėl kurios Schopenhaueris jas vadino „visą gyvenimą išliekančiomis dideliais vaikais“.  Moterų judėjimas remiasi tuo, kad iš tikrųjų esama tik dar neatskleistų jėgų ir galimybių, kurios, jeigu tik gautų erdvės ir stimulų, ne tik galėtų, bet ir turėtų būti realizuotos.

G. Simmel sako, jeigu mes tikrai manytume, kad žmonijos vystymosi moteriškoji atšaka yra pasilikusi ankstesnėje pakopoje negu vyriškoji, būtų visiškai savavališka teigti, kad vystymosi užbaigtumą ji pasiektų tik judėdama link vyriškosios stadijos.

Kiekviename iš mūsų slypi neribotos galimybės veikti, ir daugeliu atvejų tiktai išoriniai atvejai ir poreikiai mums atskleidžia, ką mes iš tikrųjų galime.

Tiksliau kalbant, bet kokią mūsų gyvenimo aktualybę mes galime traktuoti kaip galimybę, nes kiekviena iš jų išskleidžia arba gali išsiskleisti kaip tolesnis faktinis pavidalas.

Vyriškuoju požiūriu kas nors gali būti potencialybė, galutinių vertybių, vien kurių įgyvendinimas galimybei suteikia prasmę, nebrandumas, o moteriškojoje psichikoje tas pats dalykas yra prasmės kupina tikrovė, tiesioginis tokio visuminio gyvenimo sąryšio užbaigtumas arba šio užbaigtumo laikmena.

Kai moteris pradėta priimti dirbti kalėjimo prižiūrėtojomis, patyrę įkalinimo žinybos specialistai nurodė, kad į tokį darbą reikia priimti tik labai išsilavinusias moteris. Mat kalinys vyras noriai paklūsta savo prižiūrėtojui ir tada, kai šis yra daug mažiau už jį išsilavinęs, tačiau kalinės moterys beveik visada sudarydavo sunkumų mažiau išsilavinusiai prižiūrėtojai.

Apie moteris sakoma, kad jos tomis pačiomis aplinkybėmis įsižeidžia lengviau negu vyrai; tačiau tai kartu reiškia, kad jos pavienį, į kokį nors atskirą tašką nukreiptą puolimą dažnai jaučia kaip nukreiptą į visą jų asmenį – nes jos yra vientisesnės natūros, kuriose dalis neišsiskiria iš visumos kaip savarankiškas gyvenimas.

Anot G. Simmel, ligšiolinės kultūros rėmuose moterų pastangos yra sėkmingos tiek, kiek jų darbo objektas jau yra įtraukęs į save vyriškosios kultūros dvasią, ir patiria nesėkmę tiek, kiek reikia užsiimti pirmine gamyba, t.y. tokia, kai jos savo iš pat pradžių kitaip disponuojamą originalią energiją pirmiausia turi įlieti į tokias formas, kurių reikalauja objektyvi, taigi vyriškoji kultūra.

Neadekvatumas, jeigu moterys ta pačia prasme kaip ir vyrai norėtų tapti gamtos tyrinėtojomis arba technikėmis, gydytojomis arba meninėmis. Jeigu jau turi būti objektyvioji kultūra ir moterys paklūsta jos formai, tai naujųjų kultūros niuansų ir jos ribų išplėtimo iš jų galima laukti tik tada, kai jos padaro ką nors, ko vyrai negali.

Anot G. Simmel, labiausiai priimtinu būdu moteriškosios esybės objektyvavimas kultūros kūryboje pasireikš meno srityje. Savita moteriškumo prigimtis geriausiai skleidžiasi, pvz. vaidybos mene.

Namai yra gyvenimo dalis ir kartu ypatingas būdas sukaupti visą gyvenimą, jį atspindėti ir formuoti. Visa tai realizuoti yra didžioji kultūrinė moters paskirtis. Čia susiduriame su moters ypatingų gebėjimų ir interesų, jausenos ir intelektualumo, visos jos esybės ritmikos suformuotu objektyviu dariniu, kurio savitumo su niekuo negalima palyginti. Namų prasmė susijusi su vaikais. Namai – sau pakankama vertybė ir tikslas, jie analogiški meno kūriniui.

Originalią ir objektyvią kultūrinę moterų veiklą sudaro ir tai, kad kaip tik moterys formuoja vyro sielą.

Moters kūrinys yra vyras, nes iš tikrųjų vyrai būtų kitokie negu yra, jeigu jie nepatirtų moterų įtakos; ir ši įtaka siekia gana toli, nes vyrų elgesys ir veikla, visa vyriškoji kultūra iš dalies pagrįsta moterų poveikiu jiems arba, kaip sakoma, jų „įkvėpimu“.

Dėl šiuolaikinių procesų vis daugiau moterų netenka namų šeimininkės profesijos, o kitoms ji tampa vidujai tuščia, – tai lemia vyrų baimė vesti, keblumai, kurių vedyboms sudaro didėjanti individualizacija, vaikų skaičiaus ribojimas, daugybės užsiėmimų pašalinimas iš „namų“, – todėl antrinio originalumo veiklos klodas moterims vis labiau užsiveria ir jos skatinamos rinktis labai aukštas ir labai žemas profesijas: aukščiausias, dvasiškai produktyvias profesijas, kurioms visuomet reikalingi tik visiškai išskirtiniai sugebėjimai, ir antraeiles, kurios lieka žemiau jų socialinių ir asmeninių pretenzijų.

Jeigu naujasis moterų laisvės sąjūdis savo siekiais vestų prie moteriškosios esybės objektyvacijos ta pačia prasme, kokia ligšiolinė kultūra buvo vyriškosios esybės objektyvacija, o ne prie savo turiniu tokių pat, tik moterų vykdomų pastarosios kultūros atkartojimų, tai šitaip, būtų atrasta nauja kultūros pasaulio dalis. Ne „savarankiška žmonija“, kuri remiantis kitu požiūriu yra laikoma moterų judėjimo idealu, o „savarankiška moterija“, t.y. to, kas specifiškai moteriška.

[Simmel, G. Sociologija ir kultūros filosofija. Vilnius: Margi raštai. 2007. P. 465, 484]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code