XVI-XVII a. literatūroje ir mene vyravo melancholiškos moters įvaizdis. Moteriška gamta buvo suvokiama Hipokrato antikinės humoralinės teorijos kontekste. Remiantis šia teorija, žmogaus temperamentą apibrėžia keturi pagrindiniai skysčiai: gleivės, kraujas, geltonoji tulžis ir juodoji tulžis. Moteryje dominuojanti juodoji tulžis daro įtaką jos charakteriui: apriboja jos gebėjimus – tiek intelektualinius, tiek politinius (jei moteris, tarkime, choleriško temperamento, tai gali kilti rimta grėsmė jos sveikatai – Neapolio filosofas Giambattista Vico parengė net specialią laidotuvių kalbą, skirtą tokiam atvejui, pasibaigusiam mirtimi).

Melancholiškas temperamentas pasižymi sulėtėjimu, šaltumu ir pasyvumu, stokoja ryžto ir drąsos, priimant svarbius sprendimus. Todėl daugelis autorių manė, kad moteris negali savarankiškai atlikti politinio vaidmens, turi būti pavaldi vyrų galiai. Viena vertus, melancholija – tai moteriška savybė, kita vertus, būdinga ir mokslininkų luomui: mokslininkai, kaip tai įtikinamai pademonstravo platonistas filosofas Marsilio Ficino savo esė „Apie mokslininkų sveikatą“, taip pat melancholikai. Melancholiją tyrinėjo ne tik medicinos istorikai, archeologai, bet ir meno istorikai. Ypatingas dėmesys melancholijos problemai skiriamas ikonologijos tyrimų srityje, nukreiptoje į santykį tarp meno kūrinio ir intelektinio konteksto, kuriame užgimsta melancholija  – galima prisiminti garsiąją Aby Warburg analizę Albrecht’o Dürer’io paveikslo „Melancholija I“ ir jo pasekėjų veiklą. Nuo 1980-ųjų metų vidurio daug mokslinių tyrimų buvo skirta melancholijos temai, susiejant ją su lyčių studijomis.

Savotiško pobūdžio „melancholiškos moters“ tipo amplifikaciją – plėtrą – galime atrasti XVII amžiaus vidurio Olandijos autoriaus Pieter’į de la Court‘ą darbuose. Savo esė „Politinis diskursas šešiose knygose“ (1662 m.) de la Court‘as bando paaiškinti hobsišką gamtos būseną, kodėl žmonių prigimtis yra tokia, kad jie priversti pereiti iš ikipolitinės būsenos per visuomeninę sutartį į politinę būseną.

Norėdamas užglaistyti logikos spragą Hobbso eksperimente ir atskleisti varganas žmonių padėties ištakas, de la Court‘as siūlo atkreipti dėmesį į žmogaus kilmės sąlygas ir aplinkybes. De la Court‘as manė, kad visos moterys lytinio akto metu patiria visą eilę neigiamų afektų: „liūdesį, baimę, terorą ir pyktį, taip pat ir kitas nenatūralias aistras“. O tai veda prie tam tikros prenatalinės kilmės vaisiaus patologijos: pasilieka „pėdsakai“. Jų poveikis ir padaro žmogiškąją prigimtį ydingą, todėl būtinas auklėjimas.

Žinoma, idėja apie motinos išgyvenimų afektų įtaką kūniškai embriono sudėčiai ir jo užgimstančiam temperamentui nėra originali. Pakanka prisiminti Robert‘o Burton‘o žinomą ištrauką iš „Melancholijos anatomijos“: „Jei moteris panirusi į pernelyg liūdną, slegiantį susimąstymą, pyktį, laisvamanybę, nepasitenkinimą ir į melancholiją – ne tik pastojimo metu, tačiau ir nėštumo laikotarpiu, kai nešioja vaiką savo įsčiose – tai jos sūnus išgyvens tuos pačius afektus. Dar blogiau, jei ji pernelyg liūdi, nusiminusi, kažko išsigando, pamačiusi ar išgirdusi kažką siaubingo, kas sukėlė jai baimę – tokiu atveju, ji sukelia pavojų savo kūdikiui ir žaloja jo besiformuojantį temperamentą. Juk moters kaprizinga vaizduotė turi tiesioginę įtaką vaikui, ir kaip parodo Giambattista della Porta, Dangaus fiziologijos skyriuje, palieka jam savo ženklą.“ De la Court‘as interpretuoja originaliai todėl, kad patologiją paverčia norma, sako, kad visada ir kiekvieną pradėjimą lydi afektai ir tai neišvengiama gamtinė būsena.

De la Court‘o „embrioninis argumentas“ nurodo vieną pagrindinę tendenciją vedybų politikoje, kurią galima būtų apibrėžti kaip bandymą atrasti sferą tarp mentalumo ir kūniškumo, tarp „mąstančio daikto“ ir „tįsaus daikto“ . Buvo manoma, kad būtent šioje tarpinėje sferoje (Giambattista Vico, tai vadina Animus) randasi žmogaus valia („pradžia savanoriško judesio“), todėl šią sritį būtina veikti, nurodant žmogui teisingo elgesio kryptį. Kitaip tariant, žmogų turėtų įtakoti ne vien tik grynas kūniškumas, tai yra medicina, ir ne vien grynai intelektualumas – mokslas, o poveikis turėtų būti retorinis (būtent todėl jis daug dėmesio skiria didaktiniam ir terapiniam poveikiui), tuo pačiu metu keičiančiu ir kūną ir protą – tik tai gali ištaisyti gimimo defektus. Taip De la Court‘as grįžta į aistrų gydymą, todėl medicina tampa neatskiriama nuo etikos ir politinės disciplinų. Jo darbuose medicininiai apibrėžimai  tampa kažkuo daugiau nei paplitusios metaforos.

Filosofijos istorikas Pavel‘as Sokolov‘as (Павел Соколов) apie antikinę humoralinę teoriją, melancholišką temperamentą ir gamtišką hobsišką būseną.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal: https://postnauka.ru/faq/73598

Nuotrauka iš Lars’o von Trier’o filmo „Melancholija“ (Melancholia, 2011);

Albrecht Dürer paveikslas „Melancholija I“

Share Button