Glausta žurnalo „Lūžis“ pirmojo numerio apžvalga

Birželio mėnesį pasklido žinia, kad pasirodys naujasis kultūros ir politikos žurnalas „Lūžis“, kuris bus platinamas spaudos kioskuose. Žmonės kalba, jei skaitai periodinius leidinius, tai svarbiausia susipažinti su pirmuoju ir paskutiniuoju numeriais, kaip startu ir finišu. Užsidegusi smalsumu, apibėgau lygiai dešimt punktų, pradedant miegamaisiais miesto rajonais ir baigiant sostinės centru. Giliam mano nusivylimui, kioskų darbuotojos nieko apie „Lūžį“ net girdėjusios nebuvo. Buvau benuleidžianti rankas, kai staiga, didelei mano nuostabai ir džiaugsmui, besisvečiuodama prie Žaliųjų ežerų, išvydau „Jį“ – ramiai sau gulintį ant sodo stalo. Dabar skaitau jau visą savaitę…

Patinka Gilijos Žukauskienės straipsnis „Apmąstymai apie meno paskirtį: kairioji perspektyva“, t.y. apie menininkų vaidmenį kasdieniame gyvenime per Marcuse perspektyvą: „Menas neturi būti bejėgis, jis turi sakyti „Ne!“ neteisingam pasauliui, atspindėti tiesą ir siekti ištaisyti pasaulio vaizdą.“ Kitaip tariant, apie menininko funkciją – ne pasitraukti iš realybės ir kurti idealius romantinius pasaulius, o integruotis šiuolaikinėje šiapusybėje, kaip politiniam ir socialiniam veikėjui, ir kurti naują pasaulį.

Žurnale daug Marxo, pernelyg daug Marxo, perfrazuojant vienos Nietzschės knygos pavadinimą. Nors nekeista, nes tai politinės kairės leidinys. Bet norėtųsi daugiau kitų pavardžių, kaip tarkim David Harvey – antrojo straipsnio autoriaus, kuris primena, kad ne tik fokusuotume dėmesį į Kiniją, bet ieškotume konstruktyvių būdų reaguoti į jų veiksmus. Paminėta įdomi kinų plano detalė – punktas apie tai, kad savo valiutą norėtų paversti pasaulio valiuta.

Vuk Vukotič savo straipsnyje pateikia kritiką neoliberalizmui, iškeldamas jo skirtumą nuo klasikinio liberalizmo. „Kitaip tariant, neoliberalizmas žada ne politinį išsilaisvinimą, o tai, kad kiekvienas iš mūsų yra potencialus milijonierius,“ – pabrėžia autorius. Tai reiškia, kad žmonių valdžia dabar yra ne politinė organizacija, o rinka ir jos logika. Mano galva, šios sritys yra simbiozėje. Todėl kiti autoriaus teksto žingsniai per silpni, t.y. pateikta kritika valstybei, laukiančiai grįžtamojo ryšio iš „žmogiškojo kapitalo“ – kitais žodžiais, pelno, stokoja argumentavimo, kodėl tyrėjai turėtų būti labiau valstybės finansuojami.

Nuomonių skiltyje Ruslanas Baranovas „puola“ šalies prezidento, anot jo, „išpopuliarintą“ valstybės gerovės sampratą, akcentuodamas jo ankstesnes pareigas, kaip „dešimtmetį banko viešųjų ryšių kalbančią galvą“. Šis kirtis nekompetentingas, analitinės minties prasme, mano supratimu, jau vien todėl, kad apeliuoja į žmogaus buvusią darbovietę, a priori nustatant, tarsi bankas, tai kažkoks savaiminis blogis. Tokią redukciją galima pavadinti logine/argumentacijos klaida, įsišaknijusiu stereotipiniu mąstymu ir net prasilenkiančiu su etika, kaip nepagarba kitokiam segmentui. Neįvertinama tai, kad bankas – daug sudėtingesnis fenomenas, turintis savo raidos istoriją, nuolat besitransformuojantis, negali būti traktuojamas vien tik kaip vienareikšmis kapitalizmo fetišas.

Šią repliką galima adresuoti ir kito autoriaus straipsniui „Pasikalbėkime apie ekonomiką“. Šiuolaikinis bankas – tai ir naujausios technologijos, ir rūpestis klimato kaita, nes padeda klientams transformuoti verslo modelius, kad jie mažintų savo neigiamą poveikį aplinkai, kuria jiems naujas verslo galimybes, ir, be jokios abejonės, vienas jo tikslų – organizuoti žmogaus gerovę. Ką karantino atveju darytumėte be elektroninės bankininkystės, be bekontakčių mokėjimo kortelių, turėdami vien tik popierinius pinigus? Tai tik vienas iš primityvesnių retorinių klausimų susimąstymui.

Žurnale radau daug rubrikų, skirtų ne tik menui, ekologijai, ideologijai, interviu žanrui, ekonomikai, žiniasklaidai, bet ir feminizmo politikai, besidomintiems profsąjungų klausimais, teologijos ir politikos santykiu bei knygų apžvalgų ir recenzijų skiltį.

Apibendrinant, žurnalą skaityti tikrai nenuobodu. Kaip laisvoji skaitytoja norėčiau kažko panašaus ir iš politinės dešinės. O gal yra toks leidinys? Tik nežinau. Apskritai Lietuva stokoja intelektualios kultūrinės spaudos, todėl džiaugiuosi galimybe susipažinti išsamiau, kuo kvėpuoja vienas iš Lietuvos judėjimų.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė


P.S. DĖMESIO! Jei patiko tekstas ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti filosofai@inbox.lt. AČIŪ!

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code