Filosofija ir teurgija vėlyvojoje antikoje (video)

teurgijaAlgis Uždavinys „Filosofija ir teurgija vėlyvojoje antikoje“ (2016)
Išleido: LKTI
Vertė: Žilvinas Svigaris
Sudarytojas ir atsakingasis mokslinis redaktorius: Rasius Makselis

Profesoriaus Algio Uždavinio (1961–2010) anglų kalba parengta ir 2010 m. JAV išleista monografija „Filosofija ir teurgija vėlyvojoje antikoje“ laikytina jo gausų bei įvairialypį mokslinį palikimą vainikuojančiu ir svarbiausiu programiniu veikalu. Šioje knygoje A. Uždavinys atsiskleidžia kaip neeilinio talento, itin plataus akiračio kultūros istorikas, gilus senųjų civilizacijų dvasinio palikimo tyrėjas bei filosofas, kuriam senovės pasaulio išmintis bei antikos filosofija priklauso ir šiandien gyvai tūkstantmetei žmonijos dvasinių mokymų tradicijai. A. Uždavinys šiame darbe plačiai pristato senovės Egipto, Mesopotamijos, senovės Graikijos, helėnizmo laikotarpio kultūros, indų ir arabų musulmoniškosios civilizacijų reiškinius, gausią mitologinę tematiką, teologines koncepcijas bei įvairias religines praktikas.

2016 m. lapkričio 29 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) vyko apskritojo stalo diskusija skirta prof. Algio Uždavinio monografijai „Filosofija ir teurgija vėlyvojoje antikoje“, kurioje dalyvavo LMA tikrasis narys prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas, dr. Rasius Makselis, dr. Naglis Kardelis, dr. Vytautas Rubavičius, dr. Žilvinas Svigaris ir dr. Stasys Mostauskis. Diskusiją moderavo dr. Vytautas Rubavičius.

Diskusijos vaizdo įrašas:

Kelios ištraukos iš terminų žodynėlio:

Philosophia: filosofija, išminties meilė, intelektualinis ir erotinis kelias į žinojimą ir dorybę. Terminą veikiausiai sugalvojo Pitagoras. Helėniškoji philosophia yra Egipte bei Artimuosiuose Rytuose vartotos išmintingo gyvenimo būdo sąvokos pratęsimas, modifikacija ir „modernizacija“. Filosofijos negalima supaprastinti iki filosofinio diskurso. Aristoteliui metafizika yra prote philosophia arba teologike, bet filosofija kaip theoria reiškia pasišventimą kontempliatyviam gyvenimui, bios theoretikos. Taigi filosofinis gyvenimas suprantamas kaip dalyvavimas dieviškojoje tikrovėje ir dieviškumo aktualizacija žmoguje asmeninės askesis ir vidinės transformacijos būdu. Platonas apibrėžia filosofiją kaip pasiruošimą mirčiai (Phaed. 67cd). Platoniškoji filosofija padeda sielai suvokti jos pačios nematerialumą, išlaisviną ją nuo aistrų ir to, kas jai esmingai svetima. Pasak Plotino, filosofija nesiekia „būti diskursu apie objektus, net ir aukščiausius, ji siekia vesti sielą į gyvą konkrečią vienybę su Intelektu ir Gėriu“. Vėlyvajame neoplatonizme filosofijos viršūne laikoma neišsakoma teurgija.
(A. Uždavinys. Filosofija ir teurgija vėlyvojoje Antikoje. Vilnius: Sophia. 2016. P. 246)

Daimon: graikų religijoje šis žodis žymi ne konkrečią dieviškų būtybių klasę, o ypatingą veiklos modusą: tai okultinė galia, kuri padeda arba trukdo žmogui. Kadangi daimon yra užslėpta dieviškos veiklos raiška, daimono pavidalu gali pasirodyti bet koks dievas. Pitagoriečiai teigė, kad jie ypač gerai pažinoję daimonus. Platonui daimonas reiškė dvasinę esybę, kuri prižiūrėjo kiekvieną žmogų ir buvo ekvivalentiška jo aukštesniajam aš arba angelui. Nors neoplatonikai Platoną vadino „dievišku“, o Aristotelį laikė daimonios, t.y. „dievo tarpininku“, vadinasi Aristotelis šalia Platono užėmė poziciją kaip angelas šalia dievo. Proklui daimonai buvo tarpinės būtybės – tarp dangiškų objektų ir žemės gyventojų.
(A. Uždavinys. Filosofija ir teurgija vėlyvojoje Antikoje. Vilnius: Sophia. 2016. P. 230, 231)

Mania: manija, beprotybė, siautulys, šėlas. Visa tai susiję su psichine būsena, vadinama entheos, „dievas viduje“. Žmogus, apsėstas, užvaldytas dievo, iš dalies praranda savo mąstymą (nous). Dionisas laikomas Beprotiškuoju, taigi tam tikras entuziazmas, beprotybė ir įkvėpimas yra susijęs su pranašavimu ir mistiniais išgyvenimais. Platonas skiria pranašiškąją Apolono mania nuo telestinės Dioniso mania, pridėdamas du kitus mania tipus – poetinę-erotinę ir filosofinę (Phaedr. 244a-245a). Filosofas yra erotinis beprotis, tačiau jo meilės išgyvenimuose dieviškoji erotinė beprotybė turi susijungti su dieviškąja sophrosune (nuosaikumu, dorybe, išmintimi). Taip šie išgyvenimai anamnesis dėka pakylėja žmogų į dieviškąją tikrovę.
(Algis Uždavinys. Filosofija ir teurgija vėlyvojoje Antikoje. Vilnius: Sophia. 2016. P. 240)

Dialektike: pasak Platono, dialektiku gali vadintis tik tas, kuris filosofuoja tyrai ir teisingai (Soph. 253e). Kartais sunagoge (jungimo, suvedimo) ir diairesis (skyrimo) metodas laikomas dialektiniu. Proklo manymu, Idėjos negali būti apibrėžtos noetiniu (noetic) ir noeriniu (intellectual) lygmeniu, tačiau jos yra apibrėžiamos sielos lygmeniu ir žemiau. Todėl dialektika diairesis pagalba apibrėžia šiuos Idėjų atvaizdus, nors pačias Idėjas ji pati gali tik kontempliuoti. Egzistuoja trys dialektikos procesai: 1) katartinis (cathartic), kuris naudojamas apvalymui nuo neišmanymo, 2) prisiminimo, kuris pakelia iki tikrovės prisiminimo (anamnesis), 3) šių procesų junginys. Proklas paprastai griežtai skiria vadinamą Parmenido dialektiką, kuri tiesia kelią į dieviškąją tikrovę ir dialektinį peripatetikų metodą (epicheirematike).
(A. Uždavinys. Filosofija ir teurgija vėlyvojoje Antikoje. Vilnius: Sophia. 2016. P. 232)

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code