Filosofinės būsenos arba filosofiniai blyksniai
Jausmų valdomas žmogus yra neregys. Jausmai – didžiausia filosofinio kelio kliūtis. Jie trukdo atsiverti transcendencijai, regėti ir praregėti. Kitaip tariant, jausmai negali tapti filosofijos šaltiniu, nes tai žmogaus būsenos kasdienybėje, reakcijos į įvairias kasdienės kovos už būvį situacijas. Kasdienybės žmogus – įvairiausių jausmų ir emocijų kamuolys. Susitikimas su transcendencijos fenomenu, priešingai, yra bejausmis. Jame nėra jokių afektų ar emocijų kasdiene šių žodžių prasme.
„… filosofinė būsena yra lūžis: tas lūžis kaip tik ir pralaužia jausmų futliarą, žmogų uždarantį vidujybėje, kūno ir sielos kalėjime.“
Tačiau žmogus nėra ir kompiuteris, loginė mašina, grynasis protas. Jo gyvasis mąstymas turi įgauti impulsą, t. y. turėti paskatą. Nuostaba, tikėjimas, netikrumas, baimė – pirmapradžiai, pamatiniai žmogaus sąlyčio su pasauliu būdai ir egzistencinės patirties branduolys. Bet tai nėra jausmai įprasta kasdiene prasme, nes jausmas – tai pragmatinės patirties branduolys. Taip, egzistencinė patirtis turi aistros elementą, bet niekada nėra „jausminga“. Ši aistra – ne ta, kuri drasko kasdienybės žmogų. Ši aistra – egzistencijos aistra transcendencijai.
Kiekviena schema supaprastina realų gyvą vaizdą. Todėl pagrindiniai filosofinės būsenos pavidalai yra tik apytikrė schema, susieta su keturiomis Vakarų filosofijos epochomis. Gyvoje filosofinėje būsenoje, kuri ištinka gyvą filosofą, rasite ir nuostabą, ir tikėjimą, ir netikrumą, ir baimę. Krikščioniškieji filosofai sakė, kad išminties pradžia esanti Dievo baimė, nors giliausias jų mąstymo šaltinis buvo tikėjimas. Neįmanoma bijoti Dievo, jei juo netiki.
Taigi nuostaboje gali glūdėti netikrumas ir baimė, baimė gali būti persmelkta nuostabos ir tikėjimo, tikėjimas gali būti susijęs su nuostaba ir netikrumu ir etc.
Taip pat filosofijos šaltiniai nėra tik keturios (kurias tuoj pat aptarsime) persipynusios būsenos, bet gali būti ir kitos patirtys kylančios tiek ir iš kančios, meilės, nerimo ir etc.
Pradžioje būtina paminėti, kad filosofines būsenas Arvydas Šliogeris vadina filosofiniais blyksniais.
Taigi nuostaba nulėmė aukštąją graikų klasiką. Visi mes dažnai ir daug kuo stebimės, bet netampame filosofais. Stebimės tuo, kas neįprasta, ekstravagantiška keistenybe, kas mus piktina, jaudina, kelia smalsumą ar tuo, kas yra nenormalu, žiauru, beviltiškai kvaila ar gudru, suardo įprastą kasdienybės ritmą, pažeidžia nusistovėjusią tvarką.
Mes stebimės, tačiau nestebime,o tik spoksome, nemąstydami, juolab nefilosofuodami. Paspoksoję, skubiai ieškome naujos sensacijos ir skandalo.
Tačiau nuostaba kaip filosofijos šaltinis visai yra kitokia. Ją sukelia paprasti, galima sakyti – normalūs dalykai, į kuriuos gatvės žmogus niekuomet nekreipia jokio dėmesio.
Atvirkščiai mums, šiuolaikiniams žmonėms, graikų filosofus stebino pasikartojimas, pastovumas, daiktų tvarka, kosmoso harmonija ir grožis, žmogaus sugebėjimas statyti miestus, įdirbti žemę ir pan.
Graikų mąstytojams transcendencija visų pirma buvo šio pasaulio tvarkos šaltinis.
Senovės graikai klausia: kodėl yra kosmosas, o ne chaosas? Kodėl veikiau yra tvarka, o ne netvarka? Kodėl nuolatinės daiktų kaitos, atsiradimo, nykimo, gimimo ir mirties sraute, per katastrofas, karus vis dėlto atsiranda rimtis, pastovumas, forma, įstatymai, valstybė? Iš kur randasi logos ir nomos – kosmoso ir polio tvarka?
Kilniausią ir didingiausią atsakymą duoda aukštoji graikų filosofija, sakydama, kad transcendentinė būtis yra Aukščiausias Protas, t. y. demiurgas.
Su filosofine nuostaba taip pat yra susijusi meilė šiam pasauliui, pasitikėjimas būtimi, pagarba būčiai, nukreiptumas į grožį. Tokios nuostabos horizonte pasaulis atsiveria kaip meno kūrinys.
Tikėjimas nulėmė aukštąją viduramžių, arba krikščioniškąją, filosofiją. Tikėjimas klausia: kodėl ir kaip yra tai, ko nėra tiesiogiai jusliniame pasaulyje? Paprasčiau tariant: kodėl ir kaip yra Dievas? Kaip iš nebūties arba niekio atsiranda pati būtis?
Atsiranda antjuslinio, amžino pasaulio ilgesys ir tam tikras nepasitenkinimas šiuo pasauliu ar net panieka jam. Tikėjimo filosofija apmąsto žmogaus netobulumą, jo prigimtinį nuodėmingumą, nutolimą nuo aukščiausios būties. Filosofija įgyja religinį ir teologinį atspalvį.
Netikrumo būseną geriausiai išreiškia vokiečių filosofo Leibnizo suformuluotas klausimas: kodėl yra būtis, o ne niekas? Šis klausimas įgyja tragišką atspalvį. Tolstant transcendencijai, kaip absoliučiam juslinio pasaulio pagrindui, mįslingesnis tampa pasaulio būties klausimas. Nėra tvirto transcendentinio pagrindo – nebeaišku, kas palaiko žmogaus ir daikto būtį. Pasaulis pakimba virš tuštumos. Fenomenas virsta fantomu ir grynąja regimybe.
Netikrumas verčia ieškoti tikrumo, bet jo ieškoma jau nebe kosmoso tvarkoje, pasaulio būtyje, o pačiame žmoguje. Atsisukama į žmogiškąjį subjektyvumą, taip nusisukama nuo pasaulio. Žmogus pradedamas laikyti būties šaltiniu ir svarbiausiu fenomenu, nustumiamas į susidievinimą.
Tik pažinimas tampa paties tikrumo šaltiniu. Pažinimas pareikalauja metodo, t. y. technikos ir technologijos. Pasaulio daiktai ir būtis virsta instrumentais, padedančiais žmogui atgauti tikrumą. Transcendencija pradedama mąstyti kaip priemonė, o ne kaip pats tikslas-savaime.
Filosofinę baimę sukelia ne kokie nors konkretūs grėsmingi dalykai, ne pasaulio įvykiai, net ne mirtis ar pralaimėjimas, ne kasdienybės rūpestis ar nerimas. Šią būseną geriausiai išreiškia Nietzsche‘s žodžiai: Dievas mirė. Žmogus susvetimėja ne tik su pasauliu, bet ir su pačiu savimi. Baimė – akistata su niekiu, kuris suvokiamas kaip beribė tuštuma, glūdinti kiekvieno fenomeno gelmėje. Tą tuštumą stengiamasi užpildyti pseudotranscendentais: kultūra, istorija, ideologija, dirbtiniais mitais.
Neberasdamas atramos būtyje ir pasaulyje, žmogus ieško jos savyje, kolektyve, masėje, minioje, politikoje, valstybėje, besaikėje gamyboje ir besaikiame vartojime. Jo egzistencija tampa absurdiška.
Filosofija, kylanti iš baimės, turi psichologinį atspalvį.
„Baimės filosofija bijosi savęs pačios ir naikina save pačią, virsdama fenomenologija plačiąja prasme, žmogaus pasaulio fenomenus išardančiu tyrinėjimu.“
Arvydo Šliogerio mąstymas – tarsi filosofinė meditacija. Taip, jis pripažįstą „jausmą“ kaip geismą transcendencijos refleksijai, tačiau sekančiame filosofinio kelio etape – nurimsta, atsitapatina nuo savęs, kasdienybės emocijų ir aistrų; virsta Kitu, stovinčiu šalia savęs, šalia pasaulio arba tarp šiapus ir anapus. Tokia bejausmė arba nesuinteruosta, nepragmatinė laikysena esti tikrojo filosofo pirminiu ir esminiu bruožu, skiriančiu jį nuo filosofų-ideologų, sofistų, apsimetėlių, prisidengusių filosofija šarlatanų.
Galiausiai, šiandien man atrodo, jei tyrimo (plačiąja prasme, kalbu apie patį įvairiausią tyrimą – nuo mokslinio, socialinio, literatūros kūrinio iki paties gyvenimo tyrimo ar eksperimento, nuotykio, žaidimo, galite vadinti kaip labiau patinka) proceso pabaigoje tau taip neaišku kaip ir pradžioje, taip ir lieki neišnarpliojusi „susivėlusio siūlų kamuolio“, vienintelė išeitis – vėl grįžti į tyrimo ištakas, iš naujo pradėti nuo „tuščio lapo“ – nuo atsitolinimo ir stebėjimo, nuo graikų nuostabos būsenos patirties… Kai fenomenas jau išardytas, dekonstruotas, belieka jį vėl sulipdyti…
Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal A. Šliogeris „Kas yra filosofija?“ (Vilnius: Apostrofa, 2011)
Iliustracija iš Unsplash
Naujausi komentarai